Kiaušinienė, kuri norėjo būti pyragu

Visi kartais norime būti tuo, kuo nesame. Dažniausiai kirba mintys, kad galėtume būti gražesni, geresni, tvarkingesni, intelektualesni ar pan... Žodžiu, geresnė savo paties kopija. Bet vos tik pradedame kažką dirbtinai daryti kitaip nei visada, staiga imame ir nustembame, kaip netikėtai vėl viskas grįžo į savo vėžias ir naujieji įpročiai neprigijo :) Jums taip būna? Man pasitaiko...

Iš kitos pusės, man visada atrodė, kad aktoriaus profesija savo esme yra artimiausia žmogaus prigimčiai. Gal tai tik todėl, kad labai myliu teatrą ir kadais neišdrįsau su juo susieti gyvenimo... Bet turiu ir rimtesnį paaiškinimą: žmogui būdinga įeiti į vis naujus vaidmenis, keisti juos, matuotis, repetuoti ir žinoma už puikiai atliktą vaidmenį sulaukti šlovės. 

Pavyzdžiui užsirišusi prijuostę aš vaidinu šeimininkę. Tada viskas kepasi, verdasi, tvarkosi, valosi žymiai sėkmingiau, nei tai darant apsirėdžius kokia suknele su gilia iškirpte. Bet gi ir tos suknelės man patinka. Patinka raudonai lakuoti ilgi nagai, dailūs aukštakulniai, akis išryškinantis makiažas - tai labai reikalingas rekvizitas vaidinant nenaminės moters vaidmenį :) O kartais norisi pabūti pusiau berniuku ir tada labai gerai sportbačiai, dviratis, skardinė alaus prisėdus ant murzino lieptelio. Lyg ir visur ta pati aš, lyg ir visur jaučiuosi savame kailyje, bet visur lyg ir šiek tiek kita. Pastebėjote, kad jei žmogus užsiciklina ant vienos vienintelės  rolės, labai greitai kitiems jis tampa nuobodus ir atgrasus (argi ne todėl tiek daug neigiamų atsiliepimų apie supermamas, religinius fanatikus, mega-vegetarus ir pan.?) Panašiai yra ir su visa mūsų aplinka, daiktais, maistu. Ypač MAISTU! Jei, kad ir labai mėgstamą ir gerą produktą visada ruošime taip pat ir neleisime jam suvaidinti kokio įdomesnio vaidmens, jis labai greitai pasidarys nuobodus ir vengtinas. Todėl reikia leisti geriems produktams vaidinti įvairius, įsimintinus vaidmenis. Juk iš dalies nuo režisieriaus priklauso aktoriaus sėkmė.

Ilgoka įžanga įrašui apie kiaušinienę..? Suprantu, bet kad pliurpti man labai patinka, kentėkit. Trumpinuosi liežuvį ir skubiai pristatau labai gerą aktorių - kiaušinį. Aš mėgstu kiaušinius. Nedažnai juos valgau, ypač paprastai virtus ar keptus, bet tikrai mėgstu ir vertinu. Kiaušinis - geras, svarbus, pamatinis šaldytuvo gyventojas. Man ypač patinka jo gebėjimas būti tuo kuo reikia: standžiu kremu, skystu padažu, rišančia medžiaga ir pan. Todėl kai sugalvojau, kad atėjo laikas kepti kiaušinienę, peržvelgusi ką turiu ir ko norėčiau, sumakalavau visai rimtą pyragą (kiaušinienę). Tokį omleto brolį, kuris reikalauja nedaug darbo ir yra labai puošnus bei paklusnus improvizacijoms. Siūlyčiau jį gaminti sausio pirmosios vėlyviems pusryčiams arba savaigalio vakarienei su taure vyno.

Reikės:
Trapios tešlos (galima naudoti pirktinę šaldytą sluoksniuotą arba pasigaminti savo pagal šį receptą);
4 kiaušinių;

5 pievagrybių;

80 g. vytinto kumpio;

100 g. sūrio (guodos ar pan.);
4-5 šaukštų pieno;
žalumynų.

Nuvalytus ir plonai supjaustytus pievagrybius pakepiname sausoje keptuvėje kol nugaruoja skystis (kartais to nedarau, bet tada susitaikau su mintimi, kad kepinys bus skystesnės konsistencijos). Itin plonai pjaustytą kumpį suplėšome norimo dydžio juostelėmis, o sūrį sutarkuojame. Išklojame kepimo formą popieriumi, dedame tešlą ir į paruoštą pagrindą krauname grybus, sūrį ir kumpį. Kiaušinius išplakame su pienu ir supilame ten pat. Kišame į įkaitintą orkaitę (+/- 180 laipsnių) ir kepame apie pusvalandį, kol gražiai paskrus. Ištaukus galima ramiai pabarstyti žalumynais ir pasidengti stalą, nes pjauti geriau praašusį. Ir forma geriau laikosi ir skonis atsiskleidžia, kai pyragas yra drungnas.

Jeigu labai labai tingisi daryti tešlą arba nesinori pyrago, tai galima kiaušinių masę praturtinti keliais šaukštais miltų, į ją sudėti likusius produktus ir kepti orkaitėje arba keptuvėje puikų omletą, kuris jau neapsimetinės pyragu, bet ne ką prasčiau užpildys pilvą. 

Prie šio pyrago labai tinka šviežių daržovių salotos ir atšaldytas baltas vynas. Dabar žiūrėdama į nuotraukas, galvoju, kad gal gruboka buvo antraštėje tai pavadinti kiaušiniene... Bet vis tiek man visi sūrūs pyragai, kurių pagrindą sudaro kiaušinio plakinys yra šiek tiek kiaušinienės. Labai geros, karališkos, mandros, bet kiaušinienės :)
Tai tiek apie aktorius ir apie kiaušinius šiandien. Smagiai ir skaniai sutikite Naujuosius. Ir būkite kitais metais geriausia savo paties versija, atlikite savo gyvenimo rolę sėkmingai ir meistriškai - taip, kad nuolat lydėtų aplodismentai ir nestigtų gerbėjų. Susitiksime 2014 su naujais receptais ir pafilosofavimais!!!!
Mua į abu skruostus :)

Gintarė

KALĖDOS. Šventiniai užkandžiai.

Šventės jau kaip ir ritasi link pabaigos. Vis dažniau mintyse perkratau sąrašą su kuo dar nespėjau susitikti, su kuo dar neišgerta taurė vyno ir nepavakarota. Sąrašas pamažu retėja ir jau tuoj tuoj šventės bus įveiktos ir galėsime grįžti prie darbų ir pavasario laukimo :) 

Bet kol dar šventinis maratonas nebaigtas, skubu dalytis vienu kitu geru receptu draugų vakarėliams. Tokiems suėjimams maistas turi būti simpatiškas, patogus, gražus, pageidautina patogus valgyti ir nereikalaujantis daug plušėjimo. Per Kalėdas mes vaišinomės šokoladiniais keksiukais ir krevečių-avokadų sumuštinukais. 

Krevečių ir avokadų sumuštinukai ant sūrių krekerių yra tikras išsigelbėjimas, kai norisi ko nors ne visai kasdieniško, gražaus, bet greito ir labai paprasto. 

Taigi dideliam padėklui avokadų-krevečių sumuštinių ant sūrių krekerių reikės:

1,5 pakelių sausainių Tuc su druska;
2 minkštų avokadų;
1 indelio sūrio Philadephia be priedų;
1 didelės česnako skiltelės;
poros saujų smulkių krevečių sūrime.

Sutriname avokadą, česnaką ir sūrį į vieną masę (blenderiu arba grūstuve). Masę krečiame į maišelį. Ant padėklo išdėliojame krekerius. Nukerpame maišelio su kremu kampą ir ant kiekvieno sausainio išspaudžiame masės. Nuvarviname krevetes ir uždedame po kelias ant kiekvieno sumuštinuko. Tiekiame ir kremtame. Jei laikysime kelias valandas, sausainiai suminkštės, tad geriau ruošti prieš pat tiekiant. :) 

Šių sumuštinių Kalėdų vakarėliui užsiprašė mano brolis, tad jis buvo įpareigotas juos nufotografuoti. Kaip matome, keli sumuštiniai jau kažkur dingę :)

Be sumuštinukų su krevetėmis dar buvo ir naminių burgerių bei Džekučio :)

Desertui buvo drėgnų, sunkių šokoladinių keksiukų, kurie užbarstyti cukraus pudra ir papuošti šviežiomis spanguolėmis neleido pamiršti, kad vis dėlto žiema.

12 keksiukų reikės:
120 g. cukraus;
150 g. sviesto;
2 kiaušinių;

200 g. jogurto (natūralaus arba su spanguolėmis);
200 g. miltų;

2-3 šaukštų tamsios kakavos;
saujelės spanguolių;
1 šaukštelio kepimo miltelių;
šaukšto cukraus pudros;

žiupsnelio druskos;
12 popierėlių keksiukams.

Kiaušinius stipriai išplakame su cukrumi. Sumaišome miltus, kepimo miltelius, kakavą ir druską. Išlydome sviestą. Į kiaušinių ir cukraus plakinį pilame jogurtą ir sviestą, sumaišome iki vientisos masės, sudedame birius produktus, išmaišome. Pabaigoje dedame spanguoles ir permaišome atsargiai, kad jos nesusitrintų. Supilstome į formeles su popierėliais. Orkaitę įkaitiname maždaug iki 200 laipsnių, dedame į antrą-trečią lentynėlę nuo apačios ir kepame kol suskils keksiukų viršus. Ištrauktus pabarstome cukraus pudra ir spanguolėmis. 

Štai tokie užkandiniai ir saldūs reikalai per Kalėdas. Manau, galima juos sėkmingai panaudoti ir Naujųjų Metų sutikimo ar bet kokiam kitokiam vakarėliui. Švęskit smagiai ir saikingai :)

Gražaus likusio šventinio laiko.
Bučkis ir iki :)
Gintarė

Linksmų Švenčių!

Sveikinu sulaukus nuostabiųjų žiemos švenčių  Būkite laimingi, linksmi, energingi, lengvai priimkite sprendimus ir su džiaugsmu pasitikite iššūkius. Visoms vienišoms blogo lankytojoms linkiu, kad šunys Kūčių vakarą lotų iš tos pusės, iš kurios reikia. Visiems vienišiems skaitytojams - surasti savo snieguoles. Visoms poroms ir šeimoms - tvirto bendrumo jausmo. Niekada nejauskite vienatvės ir nebūkite liūdni, juk jei per Kūčias šviečia saulė ir "žydi žibutės", reiškia meilės koncentracija ore kaip pavasarį. Semkit! Ramių Kūčių, smagių Kalėdų ir visko visko, kas telpa ir netelpa po egle 

O aš visada sulaukusi Kūčių neapsakomai džiaugiuosi, kad tamsiausias metų laikas jau praėjo ir nuo šiol tik šviesės ir skaidrės dienos kol ateis pašėlęs pavasaris. Valiooo!!! Saulės ir šviesos visiems, o aš einu damušiu kūčiukus su aguonpieniu. Šypt

Ramių Kūčių ir linksmų Kalėdų :) Ačiū, kad skaitote, lauksiu čia Jūsų tiek per šventes, tiek po jų!

Myliu, bučiuoju :)*
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Sumuštiniai su žuvimi ir Kalėdų Senelis slapukas

Kalėdų nuotaiką jau semiam saujom! Visi aplikui geri, mieli, šypsosi, dalina saldainius ir meilę :) Labai labai smagu! Jau spėta ir pirmosiomis dovanėlėmis apsikeisti, ir teminiame Kalėdiniame vakare sudalyvauti, ir gauti šventinių laiškų, ir mielam į akis pažiūrėti, ir miesto eglę aplankyti, supirkti kalną dovanų, ir taip toliau ir panašiai. Iki pilnos laimės trūksta sniego, kad prieš naujuosius galėčiau pračiuožti ant rogių  užpakalio nuo kalno. Bet tai tik smulkmena, daugybėje pasaulio vietų Kalėdų eglutė puošiama vilkint bikinius ir manau šventė ten ateina taip pat kaip ir pas mus :) Nors giliai giliai širdies kamputyje tikiuosi, kad bent truputį sniegelis papudruos pilkumą...

Kad jau užsiminiau apie Kalėdinius smagumus, tai skubu pasigirti, kad mane aplankė mano Kalėdų senelis slapukas. Prisimenate, pasakojau apie Kalėdinį maisto blogerių žaidimą slaptais kalėdų seneliais, kurį organizuoja Viktorija iš Receptų medžio..? Taigi vakar mano Slapukas išlindo ir prisistatė. Tiesa ne per kaminą įlipo ir ne iš židinio išlindo - pasirodė Facebooke.  Tai buvo Indrė, rašanti nuostabų blogą Gėrimų ir patiekalų magija. Jos blogas tikrai puikus, šiltas, jaukus ir jau toks ūgtelėjęs, maniškis pagal jį, kaip koks trimetis darželinukas prieš gimnazistą :) Indrė pati pristatė man dovanėlę į darbą. Labai gaila, kad mūsų keliai prasilenkė ir nepagavau savo Kalėdų Senelio už kepurės, bet paliktą dovaną radau ir buvo daug krykštavimo  kabinete iš pat ryto :)

Mano Slapukas tikrai pasistengė, gavau visą dėžę gėrybių: kakavos, saldumynų, mažą buteliuką puikių velnio lašiukų, sveikuoliškų užkandukų ir tobulą prijuostę. Ačiū ačiū, dar kartą tau, miela Indre!!! 

Štai kokį gausybės ragą išvydau atvėrusi dėžutę :)

Klaikios kokybės telefoninės nuotraukos su nuostabia prijuoste. Taip taip, staipiausi ja pasipuošusi darbe :) O ką? Labai prilipo, nesinorėjo net nusiimti :)

 Tiek džiaugsmų apie Kalėdų Senelį slapuką :) Labai smagus reikaliukas. Kuo daugiau žmonių pasveikini su šventėmis, tuo laimingesnis jautiesi, o kai kiti sveikina tave irgi be galo miela :) Ech... Žiemą gerai - žiemą būna Kalėdos.

O dabar jau keliauju prie recepto, nes ne veltui ten tas sumuštinis įrašo viršeliu apsimeta. Tai buvo trečiadienis, buvo aštuoni dideli dideli sumuštiniai, kuriuos valgėme su kolegėmis pietums. Sumuštiniai adventiniai - su žuvimi ir daržovėmis :)

8 sumuštiniams reikia:

duonos (naudojau Auksės sumuštinių duoneles (nepamenu tikslaus pavadinimo), ėmiau du pakelius po keturias bandeles, bet manau dar geriau sugrotų kokia VMG šviesi sumuštinių duona);

2 nedidelių karštai rūkytų jūros lydekų;

saujos špinatų;

8 ridikėlių;

8 vyšninių pomidorų;

3 šaukštų majonezo (naudojau Daumantų);

šaukšto krienų (aštrių, baltų).

Nulupame žuvį, pašaliname kaulus, gabalėlius paplėšome. Griežinėliais supjaustome pomidorus ir ridikėlius. Majonezą sumaišome su krienais. Imame dvi duonos riekeles, patepame padažu, dedame žuvies, špinatų, ridikėlių,  pomidorų, uždedame kita riekele, suvyniojame į kepimo popierių ir nešamės į lauką-darbą-mašiną-kiemą-parką-autobusą-traukinį-pikniką---- Gaunasi tikrai nenuobodūs, sotūs ir gražūs sumuštiniai.

Žuvytė

Galbūt dar kas nežinote, kad jeigu apvyto žalumynai, juos reikia pamerkti į vandenį su ledukais ir palikti valandžiukei kitai, bus kaip nauji :) 

Duona, krienų padažas, rūkyta lydeka, špinatai, ridikėliai, pomidorai. 

Pasiruošęs transportavimui.

Spalvos taip pat svarbu... kaip ir skonis ;)

Visas kalnas mutuštinių.

Nors nuotraukų archyvuose dulka ne vienas dėmesio vertas patiekalas, šį kartą sumuštiniai išlindo į priekį, nes šventės jau čia pat ir apie tokį paprastą maistą darbar greičiausiai prašneksime tik po naujų :) 

Linkiu visiems sniego, miego ir gražaus svaitgalio :)

Iki

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės.

P. S. Įrašai retėja, ne todėl, kad tingiu, tiesiog kompas paskutinį kvapą atiduoda ir vieną įrašą su pailsėjimais tenka rašyti mažiausiai kelias valandas... Et, visi sensta (išskyrus mane). Šypt.

KALĖDŲ medį aš kirtau... + ryžių makaronai su žuvies padažu

"Kalėdų medį aš kirtau, jį kitos rankos pastatys, tau vėl paskambint vėlavau šventų Kalėdų vidury..." - nežinau kodėl, bet ši melancholiška daina man visada yra pirmoji suskambanti galvoje prisiminus Kalėdas. Gal dėl to, kad ji lyriška ir jautri, o man žiema būtent su tuo ir asocijuojasi - ilgu vakaru namuose, su puodeliu karštos arbatos ir apmąstymais, kai už lango siaučia pūga, niekas netrukdo ir leidi mintis laisvai skraidyti, kur tik joms reikia...

Šiandien būtent apie tai - apie Kalėdas pusiau kalėdiškai. Apie meduolius, kūčiukus ir silkes dabar rašo visi - pats tas metas. O aš šiame įraše labiau akcentuosiu švenčių laukimą - Advento maistą, namų puošybą ir žiemos malonumus. 

Pirmiausia privalau pazurzėti, kad kasmet tarpas nuo Kalėdų iki Kalėdų yra vis trumpesnis ir atrodo, kad tuoj nebereikės net eglutės nupuošti, nes ji nespės nubyrėti. Kaip ten bebūtų laikas toks jau daiktas, kad kuo labiau stengiesi jį pergudraut, suvaldyt, su juo pakovot, tuo aršiau jis rodo savo valdžią ir sumala visas pastangas į miltus. Dėl laiko geriau nestresuoti... Tegul jis tiksi sau, o mes gyvenkim sau. 

Nepaisant to laiko kvailiojimo, vis tiek šventėms reikia ruoštis. Netgi ne ruoštis, o įsileisti jas. Banalu, bet tiesa, nes turbūt net išsibadžius akis, užsikimšus ausis būtų neįmanoma jų nepastebėti. 

Niekada neteikiau reikšmės pasninkavimui pagal kalendorių. Religinių įsitikinimų neturiu, tad niekas man netrukdė mestelėti ant šaldytuvo spynos tada kada noriu, o ne tada kada reikia. Vis dėlto, manau, kad mažiau yra daugiau, o ypač prieš Kalėdas. Ne tik dėl to, kad prieš šventes visos(i) norim būti gražios ir po švenčių dar į senus džinsus įlįsti, bet ir todėl, kad nuvogtume laiko nuo maisto gaminimo-valgymo-indų mazgojimo kitiems dalykams. Artėjant šventėms tikrai mažiau gaminu kasdienio maisto ir rečiau pietauju mieste. Dažniau valgau tai, ką galima pasidaryti per kelias minutes: sumuštinį su daug daržovių ir skrudinta duona, salotas su citrusiniais vaisiais, varškę, šviežius ir džiovintus vaisius ir pan. Juk netrukus prasidės tikras žuvų-silkių-grybų-desertų-keptų vištų-kumpių-kalakutų-vynų-viskių-kokteilių karnavalas.
Taigi dalinuosi paprastu, lengvu patiekalu, kuris neatims laiko iš šventinio pasiruošimo ir per daug neapsunkins organizmo.

Nu ir kaip padaryti tokią gliugę fotogeniška? :) Beveik tas pats kaip iš meškos baleriną... Bet vis tiek labai skanu.

Reikės:

pluošto ryžių makaronų;

100 g menkės file;

saujos smulkių apvirtų krevečių;

trijų-keturių šaukštų švelnaus pomidorų padažo (naudojau su figomis);

šaukšto krakmolo;

nubraukto šaukšto medaus;

pusės šaukšto farino cukraus (nebūtina);

citrinos sulčių arba vyno acto;

druskos, pipirų, aliejaus, gabalėlio imbiero.

Žuvį supjaustome smulkiais gabaliukais, pašlakstome alyvuogių aliejumi, citrina, druska ir pipirais. Palaikome keletą minučių kambario temperatūroje. Gilioje keptuvėje trumpai pakepame žuvies gabaliukus (kol pradeda lengvai irti), suberiame krevetes, įtarkuojame imbiero ir viską maišydami minutę pakepame. Sumažiname ugnį, sudedame pomidorų padažą, medų, cukrų ir poroje šaukštų vandens ištirpintą krakmolą. Padažą nuolat maišome, įpilame acto, įberiame druskos, pipirų. Cukrumi ir citrina reguliuojame saldumo-rūgštumo balansą, jei padažas atrodys per tirštas galima ramiai praskiesti šiltu vandeniu ir vėl paragauti ar tinkamas skonis.

Kai skonis ir tirštumas tenkina - padažas bagtas. Užtrunka iki 10 min.

Ryžių (arba stiklinius) makaronus galima porą minučių pavirti, arba tiesiog užpilti verdančiu vandeniu ir palaukti kol suminkštės. Nors rekomenduojama jų nesūdyti aš įberiu truputį druskos. Viskas. Nusunkiame makaronus, maišome su padažu ir niam niam. Aš padažo stiklainėlį pasiėmiau į darbą. Makaronus užsiplikėme vietoje, pašildėme truputį padažą ir buvo superiniai pietūs. 

 Pamarinuota žuvė.

 Daug tiršto, salsvo padažo su smulkučiais žuvies trupinukais ir viena kite krevete.

Nuo darbo išbadėjusi kolegė. 

Manau, kad toks maistas yra pats tas šiuo laikotarpiu, nes nevagia brangaus laiko, neapsunkina, bet yra šiltas, jaukus ir skanus. Taigi be maisto prieš Kalėdas yra ir kitas itin smagus reikalas - namų puošyba, dovanų rinkimas (gaminimas) ir pakavimas. Tai man tokia pati miela veikla kaip ir kūryba virtuvėje.
Labai labai gilioje vaikystėje kaip per rūką prisimenu senelio iš miško parneštą mažutę, gyvą eglutę, ašaras dėl dužusio žaisliuko ir tą didelį didelį Kalėdų Senelio laukimą... Vėliau buvo pobaisė dirbtinė eglutė, kurią mama vis ragindavo pakeisti natūralia eglės šaka, bet vaikams tokia nesąmonė nesuvokiama, koks dar stilius, kai reikia eglės, nesvarbu, kad panašesnės į kaktuso ir dantų šepetuko palikuonį, nei į tikrą eglutę :) Tada jau didesnė atrakcija buvo ne laukti Kalėdų Senelio, o surasti kur tėvai paslėpė dovanas. Brolis šioje srityje buvo asas :) Tad vėliau tradicija buvo pakeista ir dovanomis ėmėm keistis po Kūčių vakarienės... Kalėdų Senelio mitas liko kažkur toli ir manau sugrįš, tik kai atsiras mažų vaikų. Tada gal ir eglutė atsiras... Nes dabar būna kokia "Kalėdinė instaliacija" nuo gruodžio pradžios ir prabangi sidabrinės eglės šaka, kurią kukliai papuošiam prieš pat šventes.

Kalėdinė instaliacija (kurių Kalėdų nepamenu...)

Nors Kalėdas praleidžiu tėvų namuose, savo trobelę tap pat pasipuošiu.

 Mėgstu originalius žaisliukus. 

 Pernai namo partempiau šaką su visais kankorėžiais. 

 Kartais, kai šaka būna tokia graži kaip ši, man kirba mintis nieko nekabint ant jos. Bet kažkaip dar niekada nepasidaviau šiai idėjai.

 Didelę didelę šaką kažkada puošėm su kambarioke.

 Papuošti dvejus namus, darbo vietą ir dar kiemo pušeles man tikrai nėra per daug :)

 Baltos Kalėdos.

 Šių metų Kalėdinė instaliacija pas tėvus.

 Lempučių gerbėjas - brolis, kabinti teko man :)

Šiemet mano trobelėje Kalėdos raudonos. 

Beje, šiemet savo viengungiškuose namuose susiorganizavau beveik tikrą eglutę. Dirbtinės nenorėjau, gyvos mažytės dažniausiai būna labai retos ir "slabnos", tad nusipirkau tobulą gyvą šaką, floristinės oazės ir susiveikiau sau mažą, tankią, pasipūtusią eglutę :) Rodau kaip:

 Vazonėlis, apipjaustyta išmirkyta oazė - pagrindas. 

 Susikarpiau šaką ir susismaigsčiau tokią eglutę, kokios norėjau :)

Apie prieškalėdinius džiaugsmus būtų kaip ir viskas. Bet teisybės dėlei reikėtų pasisakyti, kad žiema nėra mano mėgstamiausiųjų periodų sąraše. Ir kad ir kaip aš džiaugčiausi Kalėdų stebuklais, tikrų tikriausiai mano širdis sudainuoja, kai saulė pakyla aukščiau, gatvėm pradeda tekėt tirpstantis sniegas ir kalasi pirmosios žibutės. Myliu pavasarį visa savo esybe. Tada man norisi eiti, daryti, gyventi, linksmintis, mylėti... Galiu kiaurom dienom žiūrėti į žaliuojančią veją, per naktį kieme uosti jazminus, kas rytą pasitikti saulę su puodu kavos rankoje. Ilgai ilgai buvau visiškai šio dalyko užvaldyta ir su žiema nelabai draugavau. Prabūdavau ją ir laukdavau, kada ateis laikas gyvent - pavasaris. Bet pamažu atėjau į protą ir nors ne taip kaip pavasariu, bet pradėjau džiaugtis visais metų laikais. Jeigu dar kieno nors santykiai su žiema itin keblūs, žinokit, gyventi santarvėje su ja įmanoma. Štai ką kartais žiemą veikia didžioji žiemos nemylėtoja - neatrodau labai nelaiminga, ar ne?? :)

 Pasivaikščiojimas užšalusiu Vievio ežeru privalomas!!!



 Žmogus ramiai stebi vandalizmo aktą :)

 Nežinau kiek turiu tokių nuotraukų... Bet atsibudus ir pamačius TAI per langą neįmanoma atsispirti neįamžinus.

 Mano pušynėlis žiemą.

Labai didelės pusnys gražu, bet neitin patogu :) 

Kas sakė, kad žiemą negalima mėgautis saulės voniomis?

 Vėl pušys... Juk sakiau :)

Prie (ant) ežero privaloma ir kava. 

Praėjusią žiemą netgi mėčiausi sniego gniūžtėmis.

 Ir ridenau besmegenį. 

Kai nėra miško, tinka ir parkas. 

Aš nepozuoju, aš tikrai kartais kasu sniegą :P

Tikiuosi, kad dabar jau visi patikėjo ne tik švenčių gerumu (tuo niekas ir neabejojo), bet ir žiemos smagumu :) Net jei širdies kamputyje visada ilgitės pavasario, eikit į lauką ir žiemą, kuo dažniau, kuo daugiau, kitaip su ja susidraugauti nepavyks.
Dar norėjau išsamiau papasakoti apie dovanų gamybą ir pakavimą, bet kadangi šiuo įrašu jau ir taip galima Žemės rutulį apjuosti, tai nepiknaudžiausiu Jūsų kantrybe. Gaminkite makaronus su žuvimi, pirkite dovanas, puoškite namus, džiaukitės žiema ir klausykite Kalėdinių dainų, nes tai vienintelis laikas metuose, kai jų galima kausyti nesusilaukiant kreivų žvilgsnių :)

Iki greito. Nesušalkite ir nepaslyskite :)
Myliu, bučiuoju.
Gintarė.