Uždangą pakelt!!! Duck prosciutto scenoje!

Praėjus lygiai dvidešimčiai dienų nuo anties krūtinėlės vytinimo  eksperimento starto, šiandien galiu pranešti, kad jis baigtas ir pavykęs.

Štai čia galima paskaityti apie eksperimentą nuo pradžių.

O dabar apie tas 20 laimingų antelės dienų...
Kai antis jau buvo pagulėjusi druskoje, patrinta prieskoniais, susukta į merliuką ir pakabinta ant lango rankenos, akivaizdžiai džiūti pradėjo maždaug po 3-4 dienų. Tiesiog čiupinėjau ir jaučiau, kad plonesnės vietos jau kietėja. Jei džiuvimas neprasidėtų ar mėsa dar labiau drėktų, reiktų keisti vietą. Bet man kambario temperatūroje (namuose nebūna daugiau 17 laipsnių), gerai vėdinamoje vietoje vytinosi puikiai.
Nuo pat eksperimento pradžios nuogąstavau dėl vieno dalyko - specifinio anties kvapo. 

Esu žiauriai jautri kvapams ir tai kad visuose užsienio portaluose skaitydama apie šį gardumyną, rasdavau prierašą "labai jaučiasi anties kvapas, su niekuo nesumaišytum", man kėlė nerimą. Nors tai paprastai pateikiama kaip šio patiekalo privalumas, man taip neatrodė :)
Praėjus gal 13 dienų, prikišau nosį arčiau merliukų ir supratau, kad tas ryškus anties kvapas manęs tikrai nedžiugina. Išvyniojau abi krūtinėles, paėmiau švarų merliuką pridėjau anyžiaus žvaigždučių, mėtų lapelių, kalendrų ir vėl susukau. Kvapas ryškiai pagerėjo, tad jei kas gaminsite, patariu iš karto dėti daugiau kvapnesnių dalykėlių.

Kaip jau minėjau vytinimo prosecą galima laikyti baigtu, kai krūtinėlės svoris sumažėja 30 proc., taip buvo maždaug po dviejų savaičių, bet aš palaikiau ilgiau, kad būtų kietesnė ir labiau įsigertų kvapnūs prieskoniai.

Prieš ragaujant reikia išvynioti, nukratyti prieskonius ir bent kelias valandas palaikyti šaldytuve.

Kol kas ją ragavau aš viena. Įdomus, specifinis, nekasdienis skonis - džiaugiuosi eksperimento sėkme, nors kitą kartą gal imčiausi vytinti tradiciškesnę mėsą, pvz., jautieną.  Kai pavaišinsiu kitus, paprašysiu, kad parašytų komentarų, kaip jiems patiko šio eksperimento rezultatas :) Juk kuo daugiau nuomonių, tuo geriau.
O dabar einu taurės vyno su viena kita vynuoge ir riekele duck prosciutto.

Gražaus vakaro, draugai :)

Myliu, bučiuoju.
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Iš kur atsiranda maistas? (Briuselio kopūstų, kukurūzų ir mėsos troškinio receptas)

Labas vakaras, ponai ir ponios. Labai noriu pasidžiaugti, kad vis daugiau Jūsų čia lankosi, skaito, žiūri... Ačiū! Kartas nuo karto vis užmetu akį į statistiką ir ji laaabai įdomi: geografiškai JAV auditorija lenkia Lietuvą, populiariausi postai apie tortus, antį ir grybus, būna dienų kai užsuka 0 lankytojų, būna - kai keli šimtai. Tai tie užsukantys šimtai, prašom aktyviau rodyti gyvastį, komentuoti, klausti, kalbėti :)

Bet ką aš čia apie statistikas... Blogas juk apie maistą. Po šios dienos pietų ruošimo nusprendžiau, paanalizuoti iš kur mano šaldytuve atsiranda maisto. Skamba, suprantu, keistai, bet tuoj paaiškinsiu. Kažkada kažkas (jei neapgauna atmintis, tai buvo Vytautas Šapranauskas) sakė, kad labai paprasta sužinoti ar žmogus gyvena vienas - tereikia atsidaryti jo šaldytuvą. Jei ten nėra maisto, tada taip, jis gyvena vienas. Tiesos tame tikrai yra. Aš daugiau nei metus gyvenu viena ir galiu pasakyti, kad dilemos dėl šaldytuvo turinio dar neišprendžiau. Ką benusipirkčiau, maisto būna per daug. Kartais pagalvoju, kad galėtų kiaušinius parduoti vienetais, miltus pakuoti po 100 g. ir panašiai :) Svajuko dramblionės...

Stengiuosi nesivadovauti principu baigėsi sūris - nusiperku, baigėsi sviestas - nusiperku, perku tai ką planuoju valgyti tą pačią ar kitą dieną. Beveik niekada neturiu duonos, nes nespėju jos suvalgyti - supelija, neturiu pieno, karštai rūkytų gaminių, bulvių ir panašių, dažnuose namuose savaime suprantamų dalykų. Papraščiausiai jie sugenda greičiau, nei aš sugalvoju pavalgyti. Tad jei ruošiatės pas mane į svečius, praneškite iš anksto :P

Pats pirkinių planas lyg ir turėtų garantuoti, kad maisto nereikės mėtyti arba valgyti tik tam, kad suvalgyti. Deja, realybė kitokia. Visų pirma maistas mano šaldytuve ne visada būna tas, kurį aš parsinešu iš parduotuvės. Visokių gėrybių prikrauna tėvai, dar draugė, kurios tėvai turi ūkį prideda nuo savęs, o dar mano pirkti produktai ir žiūrėk jau vėl nespėji susigaudyt kada čia pusė šaldytuvo turinio ėmė ir sugedo. 

Kita vertus kartais visai smagu lyg kokį rebusą spręsti, ką čia gaminti iš to kas yra, nes yra visko daug ir neverta papildomai išlaidauti. Būtent taip buvo sumeistrauti šios dienos pietūs (kurių, spėju, užteks dar trims dienoms...)

Jau kurį laiką šaldytuve ir man ant sąžinės gulėjo draugės įduoti briuselio kopūstai. Tokie mažulyčiai ir mieli, labai gardūs iš jos daržo. Negalėjau leisti jiems žūti nelygioj kovoj su laiku. Dar pasirausiau šaldymo kameroje (jos turinį dažniausiai užpildau iš tėvų parsivežtomis gėrybėmis), išsitraukiau porą kiaulienos nugarinės pjausnių su kaulu, o toliau jau vyko improvizacija. 

Pirmiausia pasmulkinau mėsą, kad gautųsi daugiau mažesnių ir plonesnių gabalėlių. Ją pamarinavau druska, pipirais, citrinos sultimis, džiovintomis žolelėmis ir prieskoniniu, aštriu alyvuogių aliejumi. (Mėsai reikia leisti pasimarinuoti kelias valandas.)

Troškiniui (nelabai gal toks pavadinimas tinka, bet nesugalvojau kaip tą makalošę gudriau pavadinti) reikės:

apie 300 g. pamarinuotų kiaulienos gabaliukų;

trijų saujų briuselio kopūstų;

200 g. konservuotų kukurūzų;

50 g. žemės riešutų (smulkintų arba ne, svarbu be luobelės);

4 šaukštų grietinėlės;

4 šaukštų maltų džiūvėsių;

druskos, pipirų, aliejaus, džiovintų arba šviežių žolelių.

Pirmiausia pasiruošiame briuselio kopūstus. Mano buvo labai smulkūs, tokie man skaniausi, bet ir žaidimo su jais daugiausiai. Briuseliukus paruošti reikia panašiai kaip ir bet kokį kopūstą prieš vatrojimą - nuimti porą viršutinių lapų ir nupjauti kambliukus. Tai užtrunka...

Kai jau briuseliai sutvarkyti, nuplauti ir ilsisi, dedame į gilią keptuvę mėsą. Kai mėsos abi pusės gražiai pakepė, bet ji dar nėra visiškai iškepusi, beriame briuselius ir pakepame vis pamaišant kelias minutes, tada beriame kukurūzus ir viską dar šiek tiek pakepame, kol gražiai paskrunda, tada sumažiname ugnį, įpilame truputį grietinėlės, įberiame prieskonių ir patroškiname kol grietinėlė susigers į mėsą ir daržoves. Keptuvės turiniui prasausėjus, užberiame džiūvėsius ir riešutus, viską dar minutėlę maišydami pakepame, paragaujame ar netrūksta prieskonių ir viskas. Done.

Makalošė labai soti, tad poros gabaliukų mėsos ir poros šaukštų daržovių užtenka per akis. Šalia pageidautina gaivių salotų - pomidorų su švelniu sūriu, avokadų su greifrutais arba agurkų su gaiviu užpilu. 

Į keptuvę keliauja briuseliai.

Op ir lėkštėje.

Tiesą pasakius man šis reikalas labai skanus būtų ir be mėsos. Bet kad jau jos turiu, tai reikia kažkada valgyti. O dabar einu patikrinti šaldytuvo užimtumą, girdėjau, rytoj turėsiu svečių su lauktuvėmis :D

Labanakt, Meino princai ir Naujosios Anglijos karaliai :)

Gintarė.

Sese, padaryk sumuštinį arba ką valgom, kai tingim gamint

Kad šį kartą aš atėjau papliurpt apie sumuštinius, tikriausiai aišku iš pavadinimo. 

- Kas ta sesė? - Aš ta sesė :)

Sumuštiniai nėra mano maistas kasdieninis, dažniausiai mano namuose nerasi nei duonos, nei batono - labai jau jie dideli mano suknelių priešai. Bet kartais gaminti sumuštinius tenka dažniau nei valgyti. Sumuštinių ekspertas (valgymo, ne ruošimo prasme), gerbėjas ir mylėtojas yra mano brolis. Ir žodį seesė aš paprastai girdžiu tik tada, kai jis prašo sumuštinio. Jo sumuštiniai būna dideli, šalti arba karšti, bet visada su daug majonezo, svogūnų, sviestu... Padarau, bet nelabai tais kūriniais žaviuosi :) 

Visai kas kita, kai sumuštinius ruošiu sau arba draugams.  Tada būna įvairių variacijų. Naudoju sūrius, grybus, žuvį, įvairią mėsą, įvairias daržoves, padažus ir pan.
Kad sumuštiniai visada būtų skanūs užtenka žinoti kelias taisykles.

Jei sumuštinį padarysi ir iš karto suvalgysi, ant jo galima dėti praktiškai ką tik nori, galima netepti sviesto, galima laistyti padažais ir t. t.

Jei sumuštinis iki suvalgymo turės pakentėti kelias valandas, tada reikia pasirūpinti, kad duona ar bandelė per tą laiką netaptų kempine. Nuo to visų pirma apsaugo sviestas ir sveikas protas dedant drėgnus produktus.

Yra netgi tokių sumuštinių, kurie skanesni pailsėję per naktį. Jiems negalima naudoti šviežių daržovių, privalomas sviestas ir gerai parinkta duona. Kada nors įmesiu tokių sumuštinių receptą.

O šiandien dalinuosi šios dienos pietumis. Prisisvaigome su kolege, kad penktadienį eisime pietauti į lauką. Kur nors ant suolelio, su sumuštiniais ir vaizdu į krintančius lapus. Tad ryte atsikėlusi pritepiau sumuštinių. Deja valgėm juos kabinete, nes lauke lijo. Bet vis tiek buvo gerai. Ir netgi išgirdau patį mieliausią komplimentą ever: "tokių gražių sumuštinių dar gyvenime nemačiau" :)

O sumuštiniai buvo paprasti, dviejų rūšių - su bagete, daržovėm, vištiena ir su duona, sūriu, saulėj džiovintais pomidorais, dešra.

Švelnūs sumuštiniai su vištiena

4 nedideliems sumuštiniams reikia:
1 maža bagetė arba pusė didelės;
truputis sviesto;
apie 120 g. virtos vištos krūtinėlės;
pasmulkinto salotos lapo;
dviejų griežinėliais pjaustytų ridikėlių;
vidutinio dydžio pomidoro.

Pirmiausia reikia paminėti, kaip verdu vištieną sumuštiniams arba salotoms. Viskas kaip ir paprasta, tik verdant įdedu pusę citrinos, galvutę česnako ir gabalą poro. (Druska, tikiuosi, visiems savaime suprantama.) Su šiais priedais išvirta mėsa būna trapi ir švelni. Tiesa, sultinio jau nepanaudosi, nes nuo citrinos bus kartu.
Taigi krūtinėlę išsiverdame iš vakaro ir atšaldome.
Pirmiausia perpjauname bagetę išilgai, patepame plonu sviesto sluoksniu. Ant vienos pusės dedame vištienos, pomidorų, salotų, ridikėlių, paberiame šviežiai grūstų pipirų ir suvožiame su kita puse. Aštriu peiliu perpjauname į kiek norime dalių (dalinau į keturias). Atkerpame tiek juostų kepimo popieriaus, kiek turime sumuštinių, įvyniojame iki pusės, perrišame juostele ir sumuštiniai ne tik kad paruošti, bet ir lengvai transportuojami.

Sumuštiniai su dešra ir saulėje džiovintais pomidorais

4 nedideliems sumuštiniams reikia: 

4 riekelių grūdėtos, forminės duonos;
trupučio sviesto;
pusės mocarelos rutuliuko;
8 riekelių geros, šaltai rūkytos dešros arba kumpio;
kelių saulėje džiovintų pomidorų (aliejuje);
trupučio krienų.

Duonos riekeles užtepame plonu sluoksniu sviesto. Ant dviejų riekelių dedame plėšytos mocarelos (jei sūris geras, sluoksniuojasi panašiai kaip mėsa), guldome saulėje džiovintų pomidorų, dešros. Jos viršų vos vos patepame krienais. (Kadangi nuo kitų sumuštinių liko daug supjaustytos salotos, tai uždėjau ir čia po truputį, bet visai nebūtina.) Užvožiame ant viršaus likusiomis duonos riekelėmis ir perpjauname sumuštinius per pusę. Jeigu juos reikia transportuoti arba šiaip norisi valgyti nesibaiminant, kad viskas byrės per kraštus, taip pat įvyniojame į kepimo popierių. 

Štai taip atrodė penktadieniniai pietūs ofise :) 

Kad ir ne lauke, bet vis tiek buvo gerai! O kitą kartą prieš planuodami sumuštininius pietus, pasidomėsime orų prognozėmis :)

Gražaus savaitgalio, skanių sumuštinių ir nepasišiaušusių orų!

Myliu. Bučiuoju.
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Jo didenybė Tortas, jos didenybei Bosei

Pakalbėkim apie darbą.
Aš manau, kad darbas yra labai svarbus kiekvienam ne tik kaip finansų šaltinis, bet ir kaip savęs įprasminimo, savivertės ugdymo, tobulėjimo ir visokio kitokio gėrio suteikiantis dalykas. Niekada nesupratau, nesuprantu ir net nelabai stengiuosi suprasti tuos, kurie nemėgsta savo darbo, bet vis tiek jį dirba diena iš dienos, metai iš metų... Čia tas pats, kaip nemėgti grikių ir juos kasdien virtis vakarienei užuot nusipirkus ryžių.

Pasiteisinimas?

Grikių nemėgstu, bet jų skonį žinau, o ryžių nebandžiau, nes gali irgi nepatikti. 

Ragauti reikia tol, kol patiks. Ir nieko baisaus, jei tai kas patiko vakar, šiandien nebepatinka. Skonio receptoriai tiek maistui, tiek veiklai bręsta ir tobulėja, nereikia stabdyti šio proceso.

Darbe praleidžiame daug laiko, todėl jame turi būti gerai. Juk niekas nenori, kad pusė gyvenimo praeitų blogai. Jeigu darbas blogas, nepatinka, nusibodo, reikia iš jo išeiti. Niekada tame nemačiau jokios dramos. Savo galvą, rankas, patirtį juk išsineši su savimi. (Jei tai pirko vieni, nupirks ir kiti :) Iki šiol esu dirbus tris rimtus darbus ir dar kelis tokius nelabai rimtus (kol neturėjau 18 metų). Esu ir daržus ravėjusi, ir raktus padavinėjusi, vaikus prižiūrėjusi, akinius pardavinėjusi, ir knygas bibliotekoje išdavinėjusi... Visi darbai leido šiek tiek paaugti, vis ryškiau matyti ko noriu ir kas esu. Kiekviename naujame darbe yra įdomių, tobulėti leidžiančių dalykų ir žmonių, iš kurių yra ko pasisemti, greta kurių norisi būti ir kurie palieka naudingų pamokų ar smagių prisiminimų.

Man žmonės yra labai svarbus faktorius darbe. Aš mėgstu bendrauti. Ir net jei darbe yra vienas kitas didesnis minusas, geri, įdomūs, protingi žmonės gali juos nusverti. 

Dabartiniame mano darbe tokių žmonių yra ir tai man, aišku, labai patinka. Labai patinka ir turėti gerą BOSĄ.
Tokį, tiksliau TOKIĄ, dabar ir turiu!

Ją šiandien ir sveikinom su Boso diena. Buvo pusryčiai darbe, o pusryčiams tortas :)

Nors nelabai mėgstu saldumynus (ir valgyti, ir ruošti), šis tortas vis dėlto labai smagus tiek gaminti, tiek smaguriauti. Esu apie jį užsiminusi anksčiau, bet dabar dedu ir išsamų (patobulintą) receptą.

Reikės:

Pagrindui - 250 g. smėlinių sausainių (pageidautina su amaretu ar pan.); 50 g. migdolų miltų; 125 g. sviesto.

Įdarui - 100 g. vyšnių; 500 g. mascarponės; indelio saldinto sutirštinto pieno; šaukšto skysto medaus; 3 š. želatinos; 250 g. plakamos grietinėlės.

Papuošimui: plytelės juodo šokolado; pusės granato vaisiaus; saujos kokoso drožlių arba to ko nori jūsų akis ir skrandis.

Procesas:

Sausainius metame į  blenderį ir sutriname į smulkius trupinius, įmaišome migdolų miltus. Sviestą išlydome, supilame į trupinių masę, išmaišome. Viską sukratome į išardomą torto formą ir suspaudžiame. Dedame į šaldytuvą, kol paruošime įdarą.

Pasiruošiame želatiną (taip kaip parašyta ant pakelio, arba taip kaip visada darote :), standžiai suplakame grietinėlę. Sumaišome mascarponę su medumi ir kondensuotu pienu. Šią masę ir ištirpintą želatiną atsargiai įmaišome į grietinėlę.

Ant torto pado pabarstome vyšnių, sukrečiame kremą, gražiai išlyginame viršų ir slepiame šaldytuve.

Kol tortas stingsta, galima išsitirpinti šokolado, pasitiesti kepimo popieriaus, ant jo prirašinėti kokių tik norisi raidžių ir vėliau iš jų sudėlioti ant torto užrašą. O idėja panaudoti puošybai granatą, buvo labai vykusi, nes jo rūgštelė labai gražiai papildė riebią ir saldžią torto dūšią.

Tai tiek apie darbus, bosus ir tortus.

Džiaukitės vakaru ir rudeniu.

Myliu, bučiuoju.

Gintarė

P.S. Nuotraukų geresnių ir daugiau, deja, nebuvo kada padaryti. Tortas ruoštas naktį ir iš pat ryto sukapotas :) Ups...

Burtas mestas! Duck prosciutto

Yra toks specifinis, labai įdomus ir azartiškas reikalas - duck prosciutto. Jis gana populiarus pas dėdę Semą, bet kartais ir močiutės Europos gaminamas. Kas tai? Tai - vytinta anties krūtinėlė. Visi tokie įspūdingi mėsos reikalai atliekami namuose be ypatingų priemonių, man kelia didelį azartą ir norą parungtyniauti su savimi - ar pavyks???

Taigi kai pavasariop draugė prasitarė, kad prašė tėvų ūkininkų nebeauginti ančių, nes antiena jai nepatinka, suraukiau kaktą. Numečiau kelias duck prosciutto nuotraukas, paminėjau, kad vieną antytę vien dėl šio eksperimento būčiau pirkus ir vuola - ūkyje antims atsirado vietos. Jos ten sau laimingai gyveno, po bliūdus vandens taškėsi, būreliu tipeno ir rudenį papuolė po ašmenimis... Taigi savaitgalį gavau gražią beveik 3 kg antį (kadangi gyvenu viena ir maistas vartojasi labai lėtai, tai dabar turbūt iki velykų misiu antiena :) ) 

Bet ne apie tai šita dainelė, dainelė apie didįjį eksperimentą, kuris jau vakar startavo, o šiandien buvo atlikti esminiai jo darbai, dabar belieka laukti ir tikėtis...

Duck prosciutto ruošimas užima maždaug 14-20 dienų. 

Pirmiausia krupščiai išsipjauname anties krūtinėlę, nepažeidžiame jos odos, atskiriame nuo kaulo (pasidarome du file gabalus) ir švariai nuplauname po šaltu, tekančiu vandeniu. Nusausiname servetėle.

Pasiruošiame nelabai gilų dubenėlį. Jo dugną maždaug per piršto storį padengiame druska. Guldome ant odos krūtinėlę ir vėl užberiame druska iki pat dubens viršaus ar bent per 1 cm virš mėsos. Dedame į šaldytuvą ir palaikome 24 valandas. 

Po paros išsitraukiame krūtinėlę, nužeriame sudrėkusią druską, švariai apvalome mėsą ir pasveriame (nebūtina, bet patogu, nes kai svoris sumažės 30 proc., krūtinėlę bus galima valgyti).

Įtriname norimais prieskoniais.

Naudojau įvairių pipirų, kumino, žolelių, raudonųjų saldžiųjų paprikų mišinį.

Pasiruošiame dvi nemažas merliuko palutes ir tvirtą siūlą (gėda pelėda, bet aš naudojausi dovanų pakavimo juosta). Į dvigubą merlę vyniojame mėsą ir surišame (taip kaip nuotraukose arba taip kaip išeis). 

Iš virvelės arba iš merlės suformuojame kilpą ir pakabiname krūtinėles vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje.  

Tiesą pasakius, tas tinkamos vietos parinkimas ir yra didžiausias galvos skausmas. Jei bus per šalta, mėsa džius labai lėtai, jei per šilta - pelys, jei drėgna - pus, jei... Kai kas džiovina šaldytuvuose, kiti įstiklintuose balkonuose, treti kambario temperatūroje... Aš kol kas pakabinau greta savo senučių, kiaurų langų - bent vėdinimas bus užtikrintas, jei matysiu, kad nesausėja, tada galvosiu ką nors :) 

Taigi lengvoji reikalo dalis atlikta. Dabar lauksiu rezultato ir žinoma sėkmės (gal ir nesėkmės) atveju pasidalinsiu įspūdžiais ir nuotraukomis. Laikykite kumščius už mano eksperimentą! Tvirčiausiai laikantieji gaus vyno su riekele duck prosciutto. 

Gero vakaro!
Myliu.
Bučiuoju.

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

"Barako puikusis" - tortas iš meduolių

Pirmadienio rytas prasidėjo diskusija apie seną gerą studentiškų laikų tortuką pramintą "Barako puikiuoju". Vardas jo toks, nes šis receptas  gimė, augo ir klestėjo studentų bendrabučiuose, kur tortų kepimas yra komplikuotas reikalas. Principas šio torto labai paprastas, vietos variacijoms nemažai, laiko sąnaudos nedidelės, finansinės sąnaudos nedidelės, o sueina kaip rimtas tortas - tuo jis ir žavus.

Barako puikiojo originalas yra: Meduoliai, Grietinė, Bananai.

Tačiau galima dėti kitokius vaisius ar uogas, naudoti grietinėlę, šokoladinius meduolius ir pan.
Čia dedu netoli nuo originalo pabėgusį receptą (tortas nuotraukoje paruoštas pagal jį).

Taigi reikės:
400-500 g paprasčiausių pigiausių meduolių (du pakeliai);
400-500 g grietinės (didelis indelis, naudojau 12 proc. riebumo);
truptį cukraus pudros (apie 50 g);
truputį citrinos sulčių;
ir kokių nuors uogų ar vaisių (dėjau koncervuotų persikų).

 

Procesas:
Sutrupiname meduolius kuo smulkiau (geriausiai su blenderiu), grietinę paplakam su cukraus pudra ir citrinos sultimis (nebijoti, kad bus skysta). Imame formą, beriame sluoksnį trupinių, pilame sluoksnį grietinės, dedame vaisių ir taip viską susluoksniuojame (ant viršaus trupiniai). Viską suspaudome bulvių grūstuve, papuošiam belekuo ir palaikome per naktį. Ryte Barako puikusis jau apsimeta puikiu tortu ir nedaro gėdos šeimininkei (aišku, jei meduolių pakeliai po virtuvę nesimėto).

 

P.S. Man visai patinka Barako puikųjį ruošti ne kaip tortą, o porcijomis į gražias stiklines.

 

Geros, saldžios dienos, draugai ir gero linkėtojai :)

Gintarė



Pasisriubinėjimai (Dvi guodžiančios sriubos rudeniui)

Vėl ruduo naktimis, lietumi kris... Na nebūtinai lietumi tas ruduo krinta :) Krinta ir raudonais lapais, vilnoniais šalikais, karšto vyno samčiais, sriubos puodais...

Sriubų virimo džiaugsmą atradau prieš kokius 5-6 metus. Kaip tik buvo ruduo, pradėjau gyventi su nauja kambarioke, kuri visai nemokėjo gaminti ir dar buvo vegetarė :) Taigi norėjosi kažką skanaus, gero ir gardaus ruošti, kas tiktų abiem. Taip ir prasidėjo sriubų era. Virėm jas iš visko: kopūstų, raugintų agurkų, pomidorų, šaldytų ir šviežių daržovių, kruopų, makaronų... Sriuba yra gerai. Sriuba yra toks guodžiantis, rudeniškas maistas. Sriuba yra meilė. Va taip va :)

Norint skanios sriubos, reikia skanaus sultinio. Aš nesakau, kad skanaus sultinio nebūna pirkti. Būna, tik paieškoti gerai reikia. Bet visai nesudėtinga ir savo pasiruošti ir įsimesti į šaldymo kamerą. Vištienos sultiniui išvirti aišku reikia vištienos, galima imti bet kurias dalis, gai būti karkasas nukaulinus vištą, gali būti sparneliai ar visa višta, kaip jau norisi. Aš dažnai verdu iš karkaso ir (ar) sparniukų.

Taigi vištienos sultiniui reikia:
 vienos vištos karkaso arba pusės kilogramo sparnelių;
1 didelės smulkiai pjaustytos morkos;

pusės galvutės česnako;
vienos galvutės svogūno;

lauro lapelio;

įvairių pipirų mišinio,
druskos;

poros litrų vandens.

Pirmiausia į puodą įdedu tik vištieną, užpilu vandeniu, kad apsemtų ir paverdu kol pakyla puta. Nupilu, perplaunu ir vėl užpilu švariu vandeniu (pagal mano puodą, reikia poros litrų), tada sudedu visus likusius ingridientus ir palieku užvirt. Kai užverda, sumažinu ugnį iki minimumo ir kartais pažiūriu ar nereik nugraibyt putų, per pusantros-dvi valandas išverda. Tada dar dėl švento skaidrumo galima nukošti per merliuką, bet ne visada tiek terliojuosi.

Paprastai kai išverdu sultinį, dalį jo padedu, o iš kitos dalies ir išvirusios mėsytės pasidarau sriubytės. Nuotraukoje sriuba iš:
litro vištienos sultinio;
vienos nemažos bulvės pjaustytos kubeliais;
vienos smulkiai pjaustytos morkos;
saujos šaldytų šparaginių pupelių;
saujos šaldytų žirnelių;
kelių virtų sparnelių;
prieskonių: džiovintų žolelių, druskos, pipirų ir trupučio sviesto.

Kūrybos eiga:
Paprastai viskas vyksta taip: perkošiu išvirtą sultinį, pusę jo pasidedu kitam kartui. O likusią pusę, su vištienos sparneliais arba nuo karkaso nurinkta mėsyte pasilieku. Kaičiu kitą puodą, sumetu morkas su česnaku ir gabaliuku sviesto ar šlakeliu aliejaus ir pakepinu, tada užpilu sultinį, sumetu pupeles ir bulves ir verdu kol daržovės suminkštės (vištiena gali virti kartu, galima vėliau įdėti, kartais kol verda daržovės ją nurinkinėju nuo kaulo). Virimo pabaigoje sudedu žirnelius ir paragauju, kokių prieskonių norisi. Viskas. Belieka pilstyti ir valgyti. Man patinka tokios sriubos - jos atstoja ir pirmą, ir antrą pietų patiekalą. :) 

Kitas ne mažiau mielas ir guodžiantis džiaugsmas yra trintos sriubos. Viena mano mėgstamiausių yra ši - cukinijų sriuba su nedideliais minkštais vištienos gabaliukais. 

2 nedidelių cukinijų;
2 svogūnų;
paprikos;
2 morkų;
400 g vištienos file;
Šaukšto pomidorų pastos;
Sultinio (dėjau savo šaldytą, galima šviežio, galima pirktinio);
Trupučio balzamico acto, druskos, grūstų įvairių pipirų, džiovintos kalendros, citrinos, alyvuogių aliejaus, sviesto.

Į puodo dugną pašlakstome aliejaus ir įmetame apie 10 g sviesto. Nuplautas, nuluptas daržoves supjaustome maždaug vienodais gabaliukais, cukinijas galima pusmėnuliais (jei cukinijų sėklos susiformavusios, jas reikia pašalinti su visa membrana).

Kaičiame puodą ir nuolat maišant jame pakepame daržoves, kol svogūnai paskleidžia aromatą ir daržovės sukrenta. Tada užpilame sultiniu, kad vos semtų ir paliekame virti.
Vištieną supjaustome mažais gabaliukais. Pašlakstome alyvuogių aliejumi, užspaudžiame cirtinos sulčių, pabarstome druska ir pipirais. Kelias minutes patriname rankomis ir metame į keptuvę. Jei keptuvė gera aliejaus daugiau pilti nereikia, užtenka nuo marinato. Kepame kol išleistas skystis pragaruos ir mėsytė bus iškepusi, nuolatos pamaišome, kad mėsa neskrustų, o būtų tokie balti, minkšti kąsniukai.
Jei visos daržovės suvirė, sriubą kruopščiai sutriname, tada vėl užkaičiame, įdedame pomidorų pastos, druskos, pipirų, balzamico acto, įspaudžiame truputį citrinos, įberiame kalendros ar kitų mėgstamų žolelių ir maišant paragaujame ar skonis pakankamai intensyvus ir malonus. Tada suberiame vištienos gabaliukus, dar minutėlę paverdame ir viskas - ponia sriuba garuoja. Aš šią sriubą paprastai darau aštresnę, kad jaustųsi pipiriukas, tada švelni vištiena labai smagiai groja su aštresniu pagrindu ir dar labiau šildo pirmos sezono slogos proga.

Tai gerų visiems pasisriubinėjimų ir gražaus rudens.

Nepamirškit, sriuba yra meilė!
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės :)