KALĖDOS. Apie svečio rubriką. Žiemą. Tobulą Kalėdinį pyragą ir kitus gerumus...

Paskutinis Gintarinės virtuvėlės įrašas buvo apie jos savininkės tinginystę. Tai buvo tinkama ir suprantama nata atsirasti Svečio rubrikai. Tai bus tokia blogo rubrika, kurioje parašys mano draugai, pažįstami ir gero linkėtojai savo šaunius receptus, kad aš galėčiau daugiau patinginiauti :) 

Pirmasis svečio įrašas, kaip ir priklauso šiam metų laikui, yra susijęs su Kalėdomis. Jį parašyti labai įkalbinėjau savo draugę Neringą, nes jos kepamas Kalėdinis vaisių pyragas yra tikras gėris, grožis, meilė ir tikėjimas. Be šio pyrago mano, mano draugų ir mano šeimos Kalėdos jau sunkiai įsivaizduojamos (taip taip, Neringa jo prikepa tiek, kad užtektų visiems). 

Labai norėjau receptu pasidalinti dabar, nes pyragą dar spėtumėte iki Kalėdų iškepti ir subrandinti, o receptas tikrai "no nonsense", nes jau ne kartą gamintas, ragautas, liaupsintas...
Kad ir kaip aš norėjau patinginiauti, vis dėlto man ne visai pavyko. Neringa pareiškė, kad rašyti ji nemoka, nežino ką... Ech, tos kuklios lietuvaitės. Man teko imti iš jos interviu :) Kitaip būčiau likus be šio puikaus recepto. Taigi pirmiausia susipažinkite su Neringa, o tada jau pirmyn per pyragus Kalėdų link. 

Susipažinkite  - Neringa ir klevas.

Virtualus pokalbis:

Aš: Pasakyk 10 žodžių apie save.

Neringa: Aš aš aš aš aš... :) pati puikiai žinai... gera  draugė, mylima moteris,  puiki darbuotoja (tikiuosi :)), ir to užtenka...  

Aš: Pasakyk 10 žodžių apie maistą.

Neringa: Tiesiog mėgstu skaniai pavalgyti. Ir džiaugiuosi gamindama, kai yra tų šedevrų „vartotojų“:)

Aš: Pasakyk 10 žodžių apie žiemą ir Kalėdas.

Neringa: Sniegas, spindinčios girliandos, papuoštos eglės, besišypsantys žmonės, dovanos... Nuostabus metas, kai susirenka visi mylimiausi žmonės. Ir nerealaus apsivalgymo metas :)

Aš: Pereikime prie pyrago, kada pirmą kartą jo paragavai?

Neringa: Pirmą kartą paragavau, kai prieš trejus metus pati jį ir iškepiau.

Aš: Iš ko gavai receptą?

Neringa: Šiais laikais internetas visagalis, bet užrodei jį tu :) 

(Prisiekiu, kad to tikrai neprisimenu. Gintarė)

Aš: Kiek metų jį kepi?

Neringa: Trečius metus. Trečias dublis jau laukia Kalėdų.

Aš: Kokie didžiausi jo privalumai ir trūkumai?

Neringa: Privalumai: jį mėgsta / dievina mano patys pačiausi draugai ir šeima. Trūkumai... Pati jo beveik nevalgau :)

Aš: Ko reikia šiam pyragui?

Neringa:

-          225 g sviesto;

-          200 g  cukraus; 

-          5 mažų kiaušinių (arba 4 didelių);

-          2 stiklinių miltų;

-          1/2 a. š. kepimo miltelių;

-          1 a. š. cinamono (nebūtinai);

-          1 citrinos nutarkuota žievelė ir sultys;

-          1 apelsino nutarkuota žievelė ir sultys;

-          apie 1.2 kg įvairių džiovintų vaisių ir uogų;

      -     apie 100-150 g riešutų.

Aš: Kokia gaminimo eiga?

Neringa: Viskas labai paprasta, džiovintus vaisius ir uogas reikia nuplikyti verdančiu vandeniu. Riešutus irgi nuplikyti, bet  iš karto perlieti šaltu vandeniu. Tada vaisius supjaustyti, riešutus nulupti ir susmulkinti.

Tada tešla: sviestą išsukti su cukrumi, dėti kiaušinius, nutarkuotą citrinos ir apelsino žievelę bei sultis (šį kartą apelsino nedėjau, man su juo per aštrus skonis), cinamoną, kepimo miltelius ir miltus, viską gerai išmaišyti. Dabar į tešlą įmaišyti vaisius, uogas ir riešutus, gautą masę krėsti į kepimo formą ir kepti apie 2 val. iki 140-160 C įkaitintoje orkaitėje. Iškepus pyragui leisti jam atvėsti, tada sandariai suvynioti į foliją ir paslėpti iki Kalėdų :) Pyragas brandinamas mažiausiai 2 sav., o galima ir iki 2 mėn. 

Aš: Koks tavo šių metų šventinis pažadas?

Neringa: Daugiau džiaugtis gyvenimu ir mažiau niurzgėti :))
(Geriausias Neringos pažadas ever, teks prižiūrėti, kad jo laikytųsi. Gintarė)

Aš: Pasakyk10 (arba kiek nori) žodžių pabaigai (apie ką nori).

Neringa: Ačiū už dėmesį, šiltų švenčių!

Ačiū Neringai ir skaitytojams :) Toliau intensyviai laukiam švenčių. Skanių visiems Kalėdinių pyragų, o jeigu norite pabūti mano blogo Svečiu, prašykite man g.dobilaityte@gmail.com :)
Ikisusi :)
Gintarė ir Neringa.

Apie varškės tinginį ir tingėjimą

Aš esu tinginė. Viešai tai pripažįstu ir neslepiu, bet visai neatgailauju ir galvos pelenais nesibarstau :) Jau seniai pastebėjau, kad labai dažnai žmonėse dera tokie keisti kraštutinumai - didelis užsidegimas, idėjų aruodai ir tinginystė. O darbštumas ir uolumas labai dažnai gyvena be entuziazmo ir su vos rusenančia vaizduote. Be abejo, taip yra ne visada, bet dažnai...  Labai dažnai. 

Dideliu uolumu aš niekada nepasižymėjau. Tingėjau ruošti namų darbus, tvarkytis kuprinę, tingėjau keltis rytais į paskaitas, eiti į darbą, mokytis vairuoti ir daryti begalę kitų dalykų. 

Pati kartais nelabai suprantu, kaip aš drauge su tuo tinginiu tiek visko esu priveikusi? Išlaikiau brandos egzaminus, apsigyniau bakalauro ir magistro darbus, pirmu smuiku grojau organizuojant visokius šimtadienius, išleistuves, baigiau meno mokyklą, nuo pat pirmų studijų metų pradėjau dirbti, vėliau gaminau papuošalus, klijavau visokius saldainių medžius, dabar rašau blogą... Dar karts nuo karto įsiveliu į kokius nors projektus, prisigalvoju visokių mandrumų savo ir artimųjų šventėms, užsikabinu tris kart per savaitę sportuoti, gaminti namudines kalėdų dovanas ar iš naujo tapetuoti sienas :) Aš iš tiesų žiauriai tingiu visa tai daryti. Bet kažkodėl imu ir padarau. 

Manau, kad visa tai lemia idėjų maišalynė galvoje ir didelis užsidegimas kai pasigauni kokią mintį. O paskui kažkaip su tingiu ar netingiu, geriau ar blogiau vis tiek viską padarai... Arba nepadarai. Oi, kiek kartų esu  sugalvojusi gaminti ką nors skanaus, nusipirkusi reikalingų produktų, o paskui tingėjusi tai daryti, arba organizavusi kokius baliukus, į kuriuos paskui žiauriai tingėdavau eiti. Baisiausia, kas man nutinka - tai visiškas perdegimas. Jei tik išblėsta paskutiniai susidomėjimo kažkuo lašai, tinginys ima viršų ir reikalas prarastas, nei pareiga, nei darbštumas, nei visos kitos pasaulio vertybės tada jau nebegelbsti...

Taigi, kartais aš tingiu ir fotografuoti maistą, o dar labiau tingiu redaguoti tas nuotraukas. Taip jos praguli kurį laiką kompe, o tada praranda savo žavesį, išblėsta idėja ir viso gero...

Kodėl aš čia apie tai kalbu? O gi todėl, kad žadėjau savaitgalį gaminti visokių skanumynų ir pasidalyti receptais. Skanumynų buvo. Vaišinomės ir svieste keptomis šukutėmis, ir midijų troškiniu, ir krevetėmis su sojos-medaus padažu, bet nuotraukų, deja, nepadariau, nes buvo penktadienis, po darbų norėjosi greičiau atsipalaiduoti ir fotiką išsitraukiau, tik tada kai lėkštės buvo pustuštės - vaizdelis nekoks ir tikrai nevertas patekti čia :) 

Bet štai sekmadienį jau buvo daugiau laiko ir ramesnis vakaras, todėl netingėjau pafotografuoti tinginį. :) O jį dariau kaip mažą padėką mieliem žmogiukam. Varškės tinginys buvo turbūt pirmasis mano išmoktas gaminti saldumynas, kai tik supratau, kad reikia kažkaip užkišti tą tortų nekepimo spragą. Recepto prototipas, man rodos, kažkada seniai sklandė paleistas blogerės Sonatinos. Bet jau n metų viską gaminu iš galvos, tad gal parašysiu savąjį. 

Visų pirma reikia nurpręsti ko iš to tinginio reikalausime. Ar kad tai būtų lengvesnis, gaivesnis desertas, kurio išvaizda ir trasportavimas nelabai reikšmingas, ar bandysime priversti jį apsimesti tortu. Jei norime gražaus, tvirto gaminio, reikia daugiau sviesto ir sausainių, mažiau uogų ir vaisių, o jeigu lengvesnio ir gaivesnio - mažiau sviesto ir daugiau vaisių. Šį kartą grožio man per daug nereikėjo, tad nusprendžiau prikrauti daugiau vaisių ir uogų. Taigi reikės:

2 pakelių varškės (po  (180 g.);

2 pakelių sausainių ("Selga" ar pan.);

1 pakelio sviesto (180 g.);

150 g. cukraus;

150 g. šadytų vyšnių;

50 g. šaldytų mėlynių;

pusės konservuoto persiko;

vieno kivio.

(Uogos ir vaisiai - sezono ir skonio reikalas)

(Jeigu norisi kieto ir tvirtai formą laikančio tinginio, vaisių-uogų mažiname perpus, sviesto imame du ar bent pusantro pakelio.)

Pirmiausia susilaužome sausainius nedideliais gabalėliais. Tada kambario temperatūros sviestą sutriname su cukrumi iki purumo. Sumaišome su pertrinta varške (pasitarnaus blenderis arba sietelis ir kantrybė). Sudedame uogas ir smulkintus vaisius, sausainius, viską gerai išmaišome ir paliekame kelioms valandoms kambario temperatūroje (kol suminkštėja sausainiai). Tada sudedame į formą ir kišame į šaldytuvą nakčiai ar bent kelioms valandoms (kol sviestas sukietės ir sutvirtins visą tinginį). Ir viskas. Tereikia puodo kavos ir galima tingėti su varškės tinginiu. 

 Dubenyje sausainiai, uogos-vaisiai ir varškės-sviesto-cukraus masė.

Tinginys ilsisi kambario temperatūroje kol suminkštės sausainiai.

Vietoje mandros formos, šį kartą rinkausi paprastą maisto dėžutę.

 Tinginį reikia gražiai suslėgti, kad neliktų oro tarpų.

O čia jau kitą rytą. Deja, pjūvio nuotraukos neturiu, nes skėriai užpuolė ir nebuvo ką fotografuoti.

Tai tiek kol kas. Nesušalkit. O aš bandysiu artimiausiu metu šiltesniais receptais dalytis, juk ir žiema ir Kalėdos jau beveik čia pat. Šypt

Šventinės girliandos ir  šventinė nuotaika po truputį okupuoja miestą.

Iki greito :)
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Plekšnė ir taškas

Kodėl žmonės neperka plekšnės? Na, aš žinau teoriškai, kad perka ir valgo, bet va stovėdama eilėje prie žuvies pas Mamą Maximą, pastebėjau, kad visi kone stumdosi dėl žuvų su nuolaida: vilkešerių, karšių ir karpių. Bet nei vienam žmogui, stovėjusiam prieš mane, nepasirodė patrauklu nusipirkti plekšnių, kurių kilogramo kaina buvo DU litai ir gal penkiasdešimt centų. Hm... Na suprantu, kad tai nėra didelės žuvys, bet už tokią kainą, tai prisikrauk nors ir maišą :)
Aš maišo nekroviau, bet sau vienai, vienam kartui nusipirkau. Už dvi labai neblogo dydžio plekšnes sumokėjau apie litą aštuoniasdešimt. Žodžiu, už kramtuškę pigiau. Ir aišku vienu prisėdimu nesuvalgiau visko... Liko dar du gabalėliai pusryčiams.

Su plekšne kaip ir jokio vargo nėra. Parsinešei, nupjovei galvą, nukarpei pelekus ir uodegas, ištraukei vidurius, perbraukei peiliu kelis sykius per odą, supjaustei gabaliukais arba išfiliavai ir gali ruošti kaip tik norisi.
Šį kartą buvau labai alkana ir jokių mandrysčių nenorėjau. Todėl pasigaminau plekšnę labai paprastai. Gavosi tokia plekšnė ir taškas. Čia praktiškai ir recepto jokio nereikia, bet tai kaip aš nepasigirsiu, kad skaniai vakarieniauju... :)

Taigi vienam labai sočiai valgančiam, dviem valgantiem nesočiai arba man vakarienei ir pusryčiams reikės:
2 vidutinio dydžio plekšnių;
poros žiupsnių stambios jūros druskos;
žiupsnio pipirų mišinio;
žiupsnio maltos kalendros;
saujos miltų;
šiek tiek aliejaus;
šaukšto sviesto;
poros šaukštų saldoko pomidorų padažo (naudojau su figomis, galima imti paprastą pomidorų pastą ir įberti į ją truputį cukraus).

Procesas labai greitas ir paprastas. Žuvies gabalėlius reikia pabarstyti prieskoniais, palaikyti dešimt minučių, tada apvolioti miltuose. Keptuvėje įkaitinti aliejų ir sviestą (sviestą aš dedu šiek tiek vėliau, bet galima ir iš karto).  Apkepame žuvį ant vidutinės ugnies iš abiejų pusių po kelias minutes. Kai jau matosi, kad ji praktiškai iškepusi, įdedame pomidorų padažo ir paskrudiname iš visų pusių ant pačios stipriausios ugnies. Pomidorų tyrė gražiai prikeps prie žuvies ir suteiks salsvos rūgštelės. Tiekti galima su minkšta duona, tamsia bandele ar vien tik su dažovėmis. Tikrai labai skanu buvo. Eikit plekšnių pirkti ;)

Žinau, kad nuotraukų kokybė garbės nedaro, bet nenorėjau žaisti kol atšals vakarienė. Rytoj laukia mylimo draugučio gimtadienis, tad planuose ir jūrų šukutės, ir krevetės, ir midijos... Jei tik spėsiu išsitraukti fotiką, kitą savaitę bus smagių jūriškų įrašų.

O dabar jau laikas ilsėėėėtis.
Iki, draugai :)
Myliu, bučiuoju.
Gintarė

Naktiniai nuotykiai virtuvėje arba kai nemiga virsta lauktuvėmis kolegoms

Mano santykiai su miegu visada buvo šiek tiek komplikuoti. Negaliu sakyti, kad mes vienas kito nemylim ar esam susipykę... Tikrai ne, mylim ir dar kaip, tik gal ne taip atvirai :) Mūsų santykiai labiau primena paauglių romantišką flirtavimą, nei ramų ir jaukų poros gyvenimą. Bet gal taip dar įdomiau? 

Anksčiau viskas buvo labai audringa, vienodo dienų ritmo praktiškai neturėjau nuo to laiko, kai baigiau mokyklą. Studijavau, dirbau tai vienur, tai kitur... Kartais miegui paaukodavau paskaitas ir kitokius svarbius dalykus, o kartais ištisomis savaitėmis vydavau jį kuo toliau ir nusnausdavau vos po porą valandų per parą. Dabar jau viskas rimsta ir stabilizuojasi (nors nemanau, kad ilgam). Apgynus baigiamąjį darbą universitete ir pradėjus dirbti standartiniu grafiku, miegui mano gyvenime atsirado aiški vieta. Jau nebėra taip, kad miegoti einu tada, kada tiesiog nebepaeinu, o dirbu bet kuriuo paros metu, kai dar juda bent keli pirštai po klavietūrą. Sveika ir idealu... Bet... Kartais ir dabar nemiga užklumpa. Ir tai nėra ta nemiga, kai nori miego, bet niekaip negali užmigti. Tai ta nemiga, kai organizmas nesupranta, kad jau atėjo naktis ir vis tiek yra pilnas energijos.
Vieną tokią naktį prieš savaitėlę ar dvi ir gimė čia publikuojamas receptas. Atsiguliau miegoti. Pagulėjau valandą - nieko nepavyko. Atsikėliau. Apsitvarkiau namus. Paskaičiau knygą. Ir kai jau nebežinojau ko griebtis, nuslinkau į virtuvę. Ne, ne naktipiečių ieškoti, o ką nors įdomaus rytojaus dienai sumakaluoti ir poną miegą prisišaukti. Ir, tiesą pasakius, pavyko geriau nei tikėjausi. Greitai, paprastai ir skaniai gimė trapios bandelės su daržovėmis ir vištiena.
Trapios tešlos turėjau užsišaldžiusi nuo šio pyrago, vištienos gabalėlis išvirė gana greitai. Daržoves panaudojau pačias paprasčiausias, kokias radau šaldytuve, manau, būtų galima paimprovizuoti ir įdomesnėmis. Kaip bebūtų, naktinio pasižaidimo virtuvėje rezultatą nunešus į darbą, jis sulaukė daugiau komplimentų, nei galėjau tikėtis. Gerai, kad visi kuklūs ir paskutinės bandelės niekas nepaėmė, tai spėjau ją nufotografuoti blogui:) Šypt. 

Taigi, tešlos receptą rasite aktyvioje nuorodoje (reikės apie pusės normos), o įdarą dariau tokį:

100 g. virtos vištienos;
1 morka;
1 svogūnas;
keli gabalėliai keptos-marinuotos paprikos;
aliejaus;
pipirų, druskos.

Sutarkuotą morką ir susmulkintą svogūną pakepinau su trupučiu aliejaus, vėliau sudėjau papriką ir vištieną, paskaninau prieskoniais. 

Kai įdaras truputį pravėso, iškočiojau plonai tešlą, dėjau po šaukštą įdaro. Bandelių kraštus apspaudžiau šakute, viršų patepiau kiaušinio plakiniu ir pabarsčiau sėklų mišiniu. Iškepiau per maždaug dvidešimt minučių. O valgėm rytojaus dieną, vos vos pašildę. Buvo tikrai neblogai. Bet naktim vis dėlto geriau miegoti :)

Labanakt Meino princai ir Naujosios Anglijos karaliai :)
O aš einu aiškintis santykių su miegu.

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Menke menke, tu žuvie, ko nerimsti man širdie... (Nežinot, iš kur šitą nesąmoningą dainelę ištraukiau?)

Kai mano geriausios draugės vyras, žvejys iš didžiosios Ž, pradėjo darbuotis Norvegijoje, žuvys ir jūrų gėrybės ant mūsų stalo tapo dažnesnės viešnios. Menkę, ruoštą ant daržovių patalo, pirmą kartą išbandėme prieš gerus metus. Receptas susiklijavo iš vienos kitos internete matytos nuotaukos ir to, ką tuo metu turėjome. Patiekalas labai gardus, tad šį savaitgalį prisiminusios jį, nusprendėme pakartoti - pasidaryti sau šventę šaltame lapkričio vakare. Pirminį variantą dar praturtinome saujele krevečių ir pasigaminome paprastų, bet labai tikusių salotų. Buvo gėris. Apie viską iš eilės: menkė ant dažovių patalo,  rukolos-granatų salotos  ir įdaryta čebata.

Žuviai reikės:

1 kg menkės;

2 mažų cukinijų;

poro;

saujos alyvuogių be kauliukų;

saujos apvirtų, nuvalytų didesnių krevečių;

saujos smulkintų pomidorų (gali būti koservuoti savo sultyse arba švieži)

100 ml sauso vyno;

100 ml grietinėlės;

trupučio aliejaus;

druskos, pipirų, džiovintų žolelių, citrinos.

Susipjaustome norimo dydžio gabalėliais žuvį. Geriausia pasidaryti file ir tada supjaustyti kelių cm pločio gabaliukais. Pabarstome rupia jūros druska, šviežiai grūstais pipirais, pašlakstome citrina ir paliekame kelias valandas pasimarinuoti.

Supjaustome pusžiedžiais cukiniją ir porą, susmulkiname pomidorus (jei švieži). Į įkaitintą keptuvę pilame truputį aliejaus ir apkepame cukiniją ir porą, kiek vėliau dedame pomidorus, alyvuogių ir viską pasūdome, įberiame pipirų. Kai daržovės suminkštėja ir paleidžia sultis, jas iš keptuvės perkeliame į kepimo formą - paskleidžiame tolygiai ant dugno. Sumetame krevetes, supilame vyną, ant viršaus vienu sluoksniu suguldome žuvį, uždengiame indą (jei indas be dangčio, jį pasidarome iš sušlapinto kepimo popieriaus). Viską patroškiname šiek tiek, jei žuvis jau akivaizdžiai bąla, įpilame pusę grietinėlės, ir nuimama dangtį, viską dar patroškiname, jeigu norisi, kad žuvies odelė paskrustų, galima įjungti apipūtimą.

Pačioje pabaigoje supilame likusią grietinėlę, paragaujame ar reikia daugiau prieskonių ir patroškinę vieną minutę, traukiame lauk ir su visu indu nešame ant stalo. Iš šio kiekio trys žmogeliukai prisikirto sočiai, vienas truputį paragavo ir dar vienam buvo įdėta nedidelė porcija išsinešimui :)

Salotos:
trys didelės saujos rukolos;
vienas gerai sunokęs granatas;

šlakelis aliejaus;
šlakelis balzamico acto;
truputis druskos.

Granato sėklytes gražiai išskirstome po vieną, beriame į nuplautas rukolas, pabarstome druska, saikingai pašlakstome aliejumi ir balzamico actu, sumaišome ir tiekiame.

"Paturbinta" čebata prie šio patiekalo labai reikalinga, kaip viso to skanaus troškinio skysčio sugertukas. Jos receptą jau esu pubikavus čia, tik šį kartą nenaudojome čili pipiro, kad negožtų žuvies. 

Kol aš žaidžiau su žuvimi ir salotomis, čebatą ruošė draugė. Jei viską gaminti reikėtų vienai, manau, ją susitepčiau  iš anksto. Į orkaitę čebata keliavo, kai žuvies troškinimosi procesas buvo įpusėjęs.

Tai va taip per nepilną valandą mes pasiruošėme nuostabią vakarienę ir atšventėme gyvenimą :) 

Užgerti šį džiaugsmą, be abejo, reikia sauso vyno taure. Tada ir lapkritis šviesesnis pasidaro. Šypt

Gero visiems likusio savaitgalio lašo ir nesušalkite.
Gintarė

Šešios savaitės ant sparnų! Artyn žiemos pietums anties sparniukas

Taip, dar tik lapkričio 9-oji. Iki oficialios žiemos pradžios trys savaitės, iki Kalėdų - šešios. (Aš pažįstu kalendorių.) Iki pirmojo sniego, tikiuosi, mažiau. Gruodis, tikriausiai, vienintelis mėnuo, kuris be sniego yra lyg koks vargšas nuogas karalius. Nors mano mieste šiemet Kalėdų eglė bus įžiebta lyg ir paskutinę lapkričio dieną, todėl labai labai reikėtų lengvo šaltuko ir kruopelės sniego anksčiau. Ačiū. 

Aš laukiu Kalėdų. Jau planuoju makaluoti meduoliams tešlą, kurią reikia brandinti kelias savaites. Mąstau ar kepsiu kalėdinį namelį. Kaip puošiu namus. Ką pirksiu ar darysiu dovanų mylimiausiems. Jei manote, kad aš čia per anksti raunuosi į Kalėdas ir forsuoju, tai galite taip manyti :) Kas gi uždraus... 

Daug žmonių labiau iš inercijos ir mados, nei nuoširdžiai burba, kad iš karto po Vėlinių prekybcentriai rikiuoja Kalėdines prekes, bet jie burba ir dėl to, kad prieš šventes nieko nebespėja ir jau nieko nebenori ir t. t. Burbėti yra gyvenimo būdas :) Skubėti taip pat. Jei tik galiu, man labiau patinka šventėms ruoštis apgalvotai, ramiai, be panikos. Kad tada kai burbekliai pyks ir stumdysis, aš galėčiau gurkšnoti karštą vyną ir ramiai pakuoti dovanas arba kepti sausainius ir klausytis Kalėdinių dainų. 

Ankstyvą žiemos ir švenčių laukimą įkvėpė netyčia užregėta labai smagi maisto blogerių akcija - Slapukas Kalėdų senelis. Nesu didelė visokių interneto bendruomenių mėgėja. Man svetimas gyvenimo būdas: nusipirkau mašiną - registruojuosi tos markės automobilių fanų klube, pastojau - supermama neišvengiamai, pradėjau nerti servetėles - ieškau rankdarbių forumo ir t. t. Žmonės, kurie vieni kitų nėra matę sugeba susipykti, susikaldyti į grupes ir pan..! Negi neturi ką veikti? 

Bet vis dėlto rašymas apie maistą, nori nenori, šiek tiek integruoja į savotišką maisto blogerių bendruomenę. Skaitai kitų blogus, susipažįsti su jų pomėgiais, pasisemi idėjų. Viena tokia mergina, rašanti blogą Receptų Medis, sugalvojo labai mielą idėją, kurią jau įgyvendina ne pirmus metus. Ji kviečia registruotis maisto blogerius į Kalėdų senelio slapuko žaidimą. Gruodžio pradžioje burtų keliu ištraukia kas yra kieno slaptas seneliukas ir vieni kitiems siunčia su virtuve susijusias Kalėdines dovanėles. Užsiregistravau, nes tikrai bus įdomu pasistengti nustebinti žmogų, kuris virtuvę myli ne mažiau nei aš :) Kartais vengiu dovanoti tokias dovanas kaip šokoladas su elniena arba su žibuoklėmis, nežinodama ar mane supras, o čia dalyvaus būtent tie žmonės, kurie tokius dalykus supranta. Weeeee, tikrai smagu! Tikrai Kalėdos priartėjo per žingsnelį arčiau. 

O dar arčiau jas truktelėjo mano šeštadienio pietūs - viskyje marinuoti anties sparneliai su mėlynių padažu. 

Jei sekate mano įrašus, tikriausiai žinote, kad dėl duck prosciutto eksperimento įsigijau visą, didelę, draugės ūkyje augintą antį. Krūtinėlę suvytinau ir jau įpusėjau valgyti ir dalyti kitiems, o štai likusios dalys laukia savo eilės. Lietuvoje antį kepti Kalėdoms yra populiariau nei kalakutą ar žąsį. Todėl galvoju, kad gal mano pasiūlytas marinato variantas kam nors pasitarnaus per Kalėdas. Mano šeima neturi tradicinio Kalėdų patiekalo, bet tai niekada nebūna kepta antis, žąsis, kalakutas. Tai gali būti įvairūs kepsniai, vėdarai, kugelis... Aš, matyt paveikta, masinės medijos ir Amerikietiškos svajonės, mąstau, kad kai turėsiu storą vyrą ir kokį penketą vaikų (juokauju, juokauju...), būtinai Kalėdoms kepsiu didelį, nesmulkintą paukštį :) Juk tai įspūdinga!  

O kol nėra kam suvalgyti kelių kilogramus mėsos iš karto, tai antį susišaldžiau nedideliais gabalėliais, kad įveikčiau viena :) Gal ir gerai, bus proga išbandyti įvairius marinatus ir skirtingus patiekalus.

Šiandien pristatau viskio marinatą.
(Marinavau 2 sparnus)
Reikės:
apie 100 g viskio;
šaukšto mėlynių (šaldytų, sveikų, be cukraus);
skiltelės česnako;
druskos;
grūstų pipirų;
džiovintų maltų paprikų, kalendros, rozmarinų, čiobrelių (ar kitokių džiovintų žolelių-daržovių mišinio);
alyvuogių aliejaus (naudojau prieskoninį su čili) ir balzamico acto.

Kadangi buvau nusprendusi, dėl dviejų sparnelių nekaisti orkaitės ir kepti keptuvėje, perpjoviau sparnelius pusiau - atskyriau petukus.

Iš skystų ingridientų padariau mišinį, įspaudžiau česnaką. Anties gabalėlius patryniau biriais prieskoniais - druska, pipirais, žolelėmis. Sudėjusi mėsą į indelį, užpyliau viskio marinatu ir apibėriau mėlynėmis, dar šiek tiek pamasažavau sparnelius, pirštais patrindama uogas, uždengiau ir palikau per naktį marinuotis.

Kadangi tokius nemažus gabalėlius iškepti keptuvėje nėra taip paprasta, susiradau gilią keptuvę-troškintuvą. Įpyliau šiek tiek aliejaus, įmečiau porą skiltelių česnako, pusę svogūno, pakaitinau kol pakvipo, tada sumažinau ugnį, sudėjau anties sparnelius, supyliau likusį marinatą ir šiek tiek verdančio vandens (kad iki pusės semtų), uždengiau keptuvę ir ant mažos ugnies troškinau apie pusę valandos, kol nugaravo didžioji dalis skysčio ir matėsi, kad mėsa šoka nuo kaulo.
Į indelį nupyliau skystį iš keptuvės, išgraibiau daržoves. Įpyliau šiek tiek šviežio aliejaus ir ant didelės ugnies iš visų pusių apskrudinau sparnelius. (Kepant orkaitėje, šių žaidimų būtų išvengta.)

Valgiau sparnelius su mėlynių padažu, ryžiais ir marinuotomis daržovėmis. Manau, kad puikiai tiktų paprasčiausias mėlynių padažas - sutrinti uogas su trupučiu cukraus ir balzaminio acto. Bet aš norėjau šilto, todėl į švarią keptuvę įpyliau kelis šaukštus likusių mėsos kepimo sulčių, sutirštinau jas šaukšteliu miltų, įpyliau šiek tiek sauso vyno, balzaminio acto. Papildomų prieskonių neprireikė, padažo virimo pabaigoje įbėriau mėlynių. Kadangi jis buvo labai karštas, į lėkštę dar įmečiau ir kelias sušalusias mėlynes.

Privaloma taurė vyno. Tiesa, tai truputį komplikuota, nes sparnelis nelabai elegantiškas maistas ir jis toks lipnus, mozojantis, kad paskui imti taurę vyno į ranką beveik nuodėmė. Bet tai kas Jums sakė, kad aš nenuodėminga? :) Šiandien tiek. Einam laukti pirmo sniego ir Kalėėėdų :)

Ikisusi.
Gintarė. 

Tai ne maistas - tai meilė. Pomidorų ir pelėsinio sūrio tarta.

Liaudies išmintis sako: "nobody needs cakes". Ir, kad ją velniai, ji teisi. Bet taip pat sako: "everybody needs love"! Todėl, jeigu pyragas, keksas, tortas, tarta, kišas ar kitas miltų ir kiaušinių stebuklas yra gabalėlis meilės, tada jos reikia visiems. Man taip pat!

Jei be saldžių tortų, pyragų ir pyragaičių, mano pasaulis tikrai nesugriūtų, tai be įvairių sūrių tartų, pyragų ir keksiukų, viena kita siena tikrai gerokai pabyrėtų. Man patinka gaminti ir valgyti sūrius pyragus. Jie greiti, paprasti, atviri fantazijai. Jie tinka pusryčiams, pietums, vakarienėms, piknikams, baliukams, pietums darbe, kelionėje ar belekur kitur.

Mano namuose - spintelių tuštėjimo metas. Likus savaitei iki algos, taip būna visada. Peržvelgusi šaldytuvo turinį, nusprendžiau, kad penktadienio pietums darbe reikia iškepti pyragą (tartą) su sūriu, bazilikais ir pomidorais. Viskas prasidėjo paprastai ir be didesnių užmojų, o gavosi tikras stebuklas. Ragaudama net prisimerkiau :) Prisiekiu, jei kam nors iškepsiu šį pyragą, žinokit, tai MEILĖ! 

Jau dabar skaudu dėl to, kad rytoj pietaudama negalėsiu užgerti jo taure balto atvėsinto vyno... ach...

Receptas:

Tešla.

150 g. šalto sviesto;

6 šaukštai miltų;

kiaušinis;

3 šaukštai vandens;

žiupsnis druskos, žiupsnis cukraus, pusė šaukštelio kepimo miltelių.

Sviestą supjaustytą gabaliukais metame į elektrinį smulkintuvą, supilame miltus su druska, cukrumi ir kepimo milteliais ir padarome wrum wrum, kad viskas virstų trupiniais (galima tai daryti ir rankomis - sėkmės). Tada išplakame kiaušinį su vandeniu ir užpilame ant trupinių. Viską greitai suminkome (nereikia ilgai terliotis, nes sviestas tirps ir kils pagunda be saiko privaryti miltų). Kišame tešlą į šaldymo kamerą. Palaikome šiek tiek ir išėmę iškočiojame pagal formą, kurioje kepsime.

Įdaras.

apie 20 vyšninių pomidorų;

4-5 puselės džiovintų pomidorų aliejuje;

80 g. sūrio su mėlynuoju pelėsiu;

50 g. kietojo sūrio;

saujos šviežių bazilikų lapelių;

2 kiaušinių;

pusės stiklinės pieno;

poros šaukštų jogurto arba liesos grietinės;

pipirų, druskos.

Pomidorus ir bazilikus nuplauname ir nusausiname. Nedideliais gabalėliais supjaustome saulėje džiovintus pomidorus ir pelėsinį sūrį. Kietąjį sūrį smulkiai sutarkuojame. Kiaušinius stipriai suplakame su pienu, jogurtu, šviežiai grūstais pipirais ir žiupsneliu druskos.

Ant tartos dugno išdėliojame vienus ir kitus pomidorus, pelėsinį sūrį, apiberiame tarkuotu sūriu. Užpilame kiaušinio plakiniu, pamėtome baziliko lapelių (pusę pasiliekame, nes valgant norėsis ir šviežių užsidėti). Kišame į įkaitintą orkaitę ir kepame apie pusvalandį. Pyragas gražiai pasipūs, paskrus ir pakvips.
Viskas, traukiame lauk ir ragaujame. Pjauti reikėtų praėjus bent kelioms minutėms po ištraukimo, o geriau lukterėti kol bus tik drungnas, nes šiaip ar taip perkandę sveiką karštą pomidoriuką rizikuojate savo gomuriu. 

 Sudėjusi įdarą, dar šiek tiek pabarsčiau šviežiai grūstų įvairių rūšių pipirų.

 Pomidorai ir sūriai - kvepia Italija.

Jeigu kiaušiniai labai maži, reikės trijų :)

Nereikia, kad plakinys viską apsemtų, kai kyšo pomidorų pakaušiai gražiau.

Prieš kišdama į orkaitę, nupjausčiau nuo kraštų tešlos perteklių. Įmečiau į kamerą - laukit kito recepto :)

Iškepė.

Deja, su nuotraukų kokybe vis dar pykstuosi, nes gaminu vakarais, kai apšvietimas ne draugas.

Juk sakiau, tai meilė!

Nors pyragiuką ištraukiau iš orkaitės gal pusę devynių vakaro, nesusilaikiau ir šitą gabalėlį iš nuotaukos sukapojau. Ups... Šiltas jis tikrai tobulo skonio.  Puikiai groja trapi tešla, pomidorų rūgštelė, sūrio sodrumas, pieno švelnumas ir bazilikų aromatas. Nebūtų gėda net pačiam garbingiausiam svečiui duoti. Ant viršaus dar būtų galima kokio vytinto kumpio roželę susukti, kad jau galutinai pritrenktų ir neleistų atitokti.
Rytoj žinosiu ar skanus ir šaltas, bet jau dabar beveik neabejoju tuo. 
Juk tai ne maistas - tai meilė. :)

Myliu. Bučiuoju. Labanakt.
Gintarė

Išvakarių sumuštinis arba trumpai apie pietus dėžutėje

Pažadus reikia tesėti. Ypač tuos, kuriuos pasakai garsiai (apie kitus niekas nežino, tai galima ir numuilinti). Rašydama pirmąjį įrašą apie sumuštinius, pažadėjau, kad išsamiau papasakosiu apie sumuštinių, kuriuos galima pasiruošti iš vakaro, stebuklą. 

Iš tiesų, daugumai (ir man pačiai) ilgai ilgai atrodė, kad sumuštinis yra kaip koks fejerverkas, kuris sublyksi visomis spalvomis labai trumpai. Jei tik užsimiegojai ir nespėjai laiku suleist į sumuštinį dantų, žiūrėk, jau padžiūvo, pavyto, pavargo ir skonio nei džiugesio nebeliko. Bet kuo daugiau visokių gudrių knygų skaičiau, tinklaraščių naršiau ir laidų žiūrėjau, tuo labiau ėmė ryškėti kitokia tiesa - teisingai parinkus produktus, galima paruošti sumuštinių, kurie pailsėję dešimt ir daugiau valandų bus tik dar skanesni. 

Nedažnai turiu progos ruošti sumuštinių, tad vis atidėliodavau mintį išbandyti šį reikalą, bet galutinai mane įkvėpė ponios Aušros bloge  rastos nuostabiai gražios išvakarių sumuštinio su čebata nuotraukos. Taigi dienai, kai į darbą reikėjo keliauti su pietumis dėžutėje, pasigaminau tokių sumuštinių. Galiu patvirtinti, kad laikantis kelių taisyklių tikrai galima pasiruošti kvapnių, skanių ir maistingų sumuštinių, kurie rytojaus dieną bus gardūs lyg ką tik sutepti. 

Svarbu pasirinkti minkštą, porėtą, gerą duoną. Būtinai patepti ją sviestu. Nedėti pernelyg šlapių produktų ir atsargiai elgtis su šviežiom daržovėm. 

Tikslus mano sumuštinių receptas (išėjo 5 dideli sumuštiniai):

1 nemaža čebata;

15-20 g. sviesto;

1 rutuliukas mocarelos ar gabalėlis kitokio minkšto, švelnaus sūrio;

2 keptos-luptos-marinuotos paprikos;

sauja žalumynų (rukola, bazilikas);

4 riekės keptos arba rūkytos jautienos (naudojau rūkytą);

šviežiai grūstų pipirų, cukraus. 

Eiga.

Pirmiausia - daržovės. Keptų, pamarinuotų daržovių pasiruošiau dar vasarą, bet galima padaryti nedidelį kiekį greituoju būdu - kišate į orkaitę kelias paprikas, kepate kol apdegs ir pasipūslės, sudedate į puodą, palaikote keliolika minučių, išimate, nulupate odelę, išimate sėklas, supjaustote į kelias dalis, pamarinuojate aliejaus, cukraus, druskos ir citrinos mišinuke per naktį ar bent kelias valandas. 

Žalumynus irgi geriau nusiplauti anksčiau, kad bent kelioliką minučių pagulėtų paskleisti ant rankšluosčio ir nudžiūtų.  Paruošiamieji darbai baigti.

Tada pasigalandame peilį ir pereiname prie čebatos. Gražiai ją perpjauname išilgai pusiau. Abi puses patepame plonu sviesto sluoksniu. Ant vienos pusės dedame riekelėmis supjaustyto sūrio, pabarstome jį pipirais. Ant viršaus guldome paprikas (tinka ir kitos keptos-marinuotos daržovės). Mano paprikų marinate gerokai jaučiasi rūgštelė, todėl užbėriau žiupsnelį cukraus. Tada paskleidžiau žalumynų, uždėjau mėsos ir likusią duonos pusę. Viską šiek tiek paspaudžiau, susukau į plėvelę ir padėjau į šaldytuvą. 

Ryte supjausčiau į penkias dalis. Tuos sumuštinius, kuriuos nešiau į darbą, įrišau į maistinį popierių, kad nebyrėtų. Tikrai labai labai neprasti ir sotūs sumuštiniai.

Tai va tiek šiandien apie sumuštinius. Kai labai norisi ryte ilgiau pamiegoti, o į darbą pietums reikia įsimesti kažką valgomo, tai galima drąsiai paeksperimentuoti išvakarių sumuštinių tema.

Aš ir vėl nepastebėjau kaip darbo savaitė persirito į antrą pusę. Mažiau miegoti, matyt, reikia :)

Labanakt, Meino princai ir Naujosios Anglijos karaliai :)

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės