Lašiša sumuštiniams, o jei madrai - Gravad Lax

Pašnekėkim apie žodžius maiste ir maistą žodžiuose. Turbūt nereikia būti filologu anei filosofu, anei kulinaru, kad žinotum, jog žodžiai būna skanūs ir neskanūs. Išgirsti žodį kokia nors kalba, kurios nežinai ir jauti jog čia apie maistą. Apie kažką skanaus :) Kaip bebūtų keista, dažniausiai atspėji. Kodėl? Nežinau... Kažkadaise maniau, kad gal valgomi dalykai visose kalbose vadinami švelnesniais, minkštesniais žodžiais. Bet šnipšto verta ši teorija - traktorius ir antrekotas mažai kuo skiriasi, o vat antrasis skanus ir baigta. 

Žmonės jausdami, kad žodžiai turi skonį patiekalus vis sugalvoja kaip nors gražiai pavadinti, kad dar ne kąsniui, o tik žodžiui atsidūrus burnoje jau suprastum - bus gardu. Kartais aišku iš didelio rašto išeinama iš krašto ir prigalvojama labiau keistų ir neaiškių nei skanių pavadinimų. Bet vieną dalyką žinau tikrai, svetima kalba pasakytas patiekalo pavadinimas padaro jį kelis kartus skanesnį. :) Kas skaniau Gravad lax ar sūdyta lašiša? Oooo tai žinoma, kad Gravad lax, nors tai mūsiškai ir skambėtų "palaidota lašiša", kas jau kažkaip nei skanu, nei ką... Būtent prie Gravad lax recepto norėjau pašnekėti apie skanius žodžius, nes kažkodėl visada kai perku, ruošiu ar valgau šią žuvį, prisimenu Jorge Luis Borges "Žodis lašiša mums nieko nesako; žodis zana savo ruožtu apibūdina (žmogui, įsisavinusiam keturiasdešimt kategorijų ir šių kategorijų gimines) žvynuotą, upinę žuvį, kurios mėsa – rausva." Nesileisiu į atpasakojimus apie ką čia, tiesiog apie tai ką gali ir ko negali kalba. O gali daug. Taip pat daug kaip ir lašiša. 
Lašiša yra tas geras, greitas, paprastas ir šventiškas, paklusnus neklusnioms virėjoms, reikalas. Ačiū, žuvele, tau už tai :) O dabar demonstruoju ir pasakoju, kaip pasidaryti tos skanios lašišos, kuri tobulai tiks sumuštiniams, salotoms ar apliejus padažu su garstyčiomis mėgautis su juoda duona.

Reikės:
Lašišos file (tokio dydžio, kokio norisi);
Stambios druskos ir rudojo cukraus vienodomis dalimis;
pluoštelio šviežių krapų.

 Imame lašišos file su oda ir padaliname į dvi vienodo dydžio dalis. Dubenėlyje pasiruošiame prieskonių mišinį - dedame druską ir cukrų, smulkintus krapus (su visais stiebeliais). Druskos ir cukraus kiekis priklauso nuo file dydžio ir nuo to ar norite švelnesnės žuvies ar "macnesnės". Maždaug 700 g. žuvies dėjau 3 šaukštus druskos ir tiek pat cukraus. Čia jau tokia "macnesnė" gaunasi. :) Bet kai yra daugiau prieskonių mišinio, patogiau jį paskirstyti ant žuvies. Kita vertus, galima dėti kukliau, o paskui, jei paragavus pasirodys per švelnu, įdėti dar. 
Pasiruošiame aliuminio folijos lakštą, padengiame jį plonu sluoksniu prieskonių mišinio, guldome vieną gabalą žuvies ant odos. Ant viršaus ir šonų taip pat užberiame prieskonių ir paskirstome tolygiai. Antrą gabalą taip pat patriname prieskoniais ir užvožiame ant pirmojo. Dedame oda į viršų. Viršų irgi padengiame prieskonių sluoksniu. Kruopščiai suvyniojame į foliją, dedame į indą (dugną patarčiau popieriniais rankšluosčiais ištiesti) ir paslegiame (medinė lentelė + stiklainis marinuotų agurkų). Po paros nupilame skystį (pakeičiame jo prisigėrusius rankšlusotėlius švariais, apverčiame lašišos "paketėlį" ir vėl paslegiame). Po dar vienos paros išimame, išvyniojame, kruopščiai nuvalome neįsigėrusius prieskonius ir ragaujame. Jei druskos mažai apiberiame vėl ir palaikome dar parą. :) Mano gavosi labai neblogai iš karto tad po 2 parų jau valgiau. 

Lašišos file. Prieš pradėdami ją ruošti paglostykite ir jei pajausite, kad yra kažkur ašaka, ištraukite ją pincetu.

 Žuvies file reikia padalyti į du maždaug vienodus gabalus.

 Cukrus + druska + krapai + mano mandros žirklės, kurias brolis Kalėdų Senelis padovanojo.

 Prieskonių mišinys.

 Folija, prieskoniai, žuvė.

Klaidinga manyti, kad nereikia prieskonių ant odos, nes jos vis tiek nevalgysim. Reikia ir netgi storesnio sluoksnio, nes skonis iš visų pusių turi įsigerti vienodai.

Apiberiame prieskoniais ir įtriname. Aš beriu daugiau, o paskui braukiu lengvai ranka, kas nubyra - nubyra, o kita dalis gražiai pasiskirsto.

Suvožiame abi suprieskoniuotas dalis, mėsos puse į vidų.

Kai kas pabaigoje dar pašlaksto trupučiu romo. Aš to nedarau. 

Suvyniojame paruoštą žuvį į foliją ir dedame ant servetėlių į gilesnį indą (per pirmą parą išbėgs daug skysčio).

Paslegiame lašišą ir kišame į šaldytuvą dviems paroms.

Pirmasis sumuštinis :)

Viskas pavyko puikiai. Lašiša labai gerai laiko formą, nėra per "skysta", nėra guminė, nesunku atpjauti ploną, gražų gabelėlį. Niam niam.

Tai tiek apie tą didžią draugę Lašišą. O jei jau toks tikras Gravad Lax, tai patiekti reikėtų su padažu sumaišytu iš grūdėtų garstyčių, medaus, aliejaus, vyno acto ir tonos krapų. Skanaus ;)

Ikisusi :)
Gintarė.

Paršelio laimė ir sušalęs aš

Man šalta. Ne tiek fiziškai, kiek moraliai - nenoriu žiemos. Šiandien pastebėjau labai stipriai išbrinkusius, besprogstančius ir visai neapledėjusius alyvos pumpurus. Kaip tatai, sakysit, gali būti? O va taip, paprastai. Kol žiemos nebuvo, jie, matyt, pradėjo elgtis pavasariškai, o kai žiema atėjo, ačiū dievui, nesuledėjo, nes yra įsispraudę tarp pastatų, kur neužpučia vėjai ir lepina saulė. Ta alyva man priminė, kad pavasaris jau visai čia pat. Juk laikas greitai lekia, o kiek gi to vasario, o kas gi tas kovas.... :) Žinau, sakysit, kad žiemos ir taip beveik nebuvo, bet nelabai man jos ir reikia, aš jau labai pasiilgau lengvų batukų, vakarienių balkone, braidymo ežere ir kitų gėrių. Tokia jau aš - Pavasaris man šventas.

O dabar apie tą laimingą paršelį. Vienas žmogelis paskaitė mano blogą ir paklausė: "o tai tu kiaulienos, jautienos ir kitos rimtos mėsos nevalgai?" Ups... Žinoma, kad valgau. Tai bandysiu pasiteisinti darbar, kodėl tokių receptų čia kol kas nėra daug. Visų pirma dažniausiai gaminu mažus kiekius - vienam skrandžiui. Tad kažko labai įspūdingo neprigalvosi. Įdarytoms vištoms, virtiems vyniotiniams ar įspūdingiems kumpiams teks palaukti geresnių laikų ir daugiau burnų. O jei užmetu ant keptuvės gabalėlį jautuko ir paskui jį su salotom sulapnoju, tai argi čia receptas, argi publikuosi?? :) Kita vertus, kas gali būti mėsiškiau ir kiauliškiau už kvapnią, rūkytą šoninę? O jei ji paskrudusi ir traški, priderinta prie visokių malonių dalykėlių - tai tikra laimė ir šventė. Tokia paršiukiška laimė ir buvo šeštadienio pietums. Keptas daržoves su šonine pasirinkau dar ir todėl, kad besitraukiantis peršalimas jau grąžino apetitą, bet dar neatiduoda energijos, tad reikėjo ko nors guodžiančio ir kad netektų ilgai stovėti prie viryklės ir plauti milijono indų. Viską už mane padarė orkaitė, indai vos keli, pilvas pilnas ir paršelis laimingas. Šypt.

1 didelei porcijai reikės:

1 vidutinės bulvės;
1 nedidelės morkos;
pusės jaunos, mažos cukinijos;
2 storų riekelių saliero šaknies;
80 g šaltai rūkytos šoninės (pirkit jau supjaustytą, nes taip plonai patiems, be aparatų, nepavyks, aš naudojau šaltai rūkytą "Švarcvaldo");
4-5 skiltelių česnako;
druskos, pipirų, maltos saldžiosios paprikos, aliejaus.

Padažui:
1 kaupino šaukšto grietinėlės sūrio (Philadelphia ar pan.)
arbatinio šaukštelio natūralaus lieso jogurto;
pusės arbatinio šaukštelio krienų;
šviežių krapų ir petražolių.

Bulvę, morką ir salierą nulupame, supjaustime nestoromis skiltelėmis-lazdelėmis, cukiniją nuplauname (galima pašalinti sėklas ir membraną) ir supjaustome taip pat. Daržoves apšlakstome alyvuogių aliejumi, druska, pipirais ir paprikos milteliais, pavoliojame rankose, kad tolygiai pasidengtų. Kiekvieną gabalėlį apvyniojame šoninės juostele. (Juosteles smulkinau bent perpus, mažesniems daržovių gabaliukams ir į tris dalis dalijau vieną juostelę.) Įkaitiname orkaitę, patepame kepimo formą aliejumi (labai plonai). Sudedame daržoves apvyniotas šonine, sumetame česnako skilteles ir šauname kepti. Iškepa gana greitai, priklausomai nuo orkaitės. Aš kepiau apie 15 min.
Per tą laiką pasidariau padažo - krienus, sūrį ir jogurtą sumaišiau su smulkintais žalumynais. Ir viskas. Didelė porcija (visos neįveikiau) nuostabių daržovių su laimingu paršioku atsitiko labai lengvai ir greitai. Dėl grožio ir meilės prieš tiekiant galima užbarstyti žiupsnelį parmezano.

 Galima rinktis ir kitokias daržoves: moliūgus, saldžiąsias bulves, ridikus etc.

 Prieskonių nepagailim, ypač paprikos.

Daržovės apvyniotos šonine keliauja į kepimo indą.

Truputis kantrybės ir galima valgyti. Beje, tie česnakai man turbūt skaniausi. 

Na va, pietus pavalgiau, indus išploviau, bloge apsireiškiau, kad kiaulieną valgau įrodžiau, galiu eiti ilsėtis ir laukti pavasario :) Nes gi velniop nueina aukštas menas ir nebegalima liūdėt, kada pavasarį kaštonas už lango pradeda žydėt... :)

Iki greito, draugai ir gero linkėtojai. Nebučiuosiu šį kartą, nes Aa -a apči dar bacilas nešioju:)

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Žiema, ligos, negandos ir riebus "madingas" pyragas

Būna dienų lyg tyčia... Kai viskas krenta iš rankų, kai skauda save, kai norisi būti kur nors toli toli ir kaip toj dainoj "nematyt, negirdėt, pradingt". Kas čia man, sakysit, pasidarė? Visų pirma - sergu. Rašau gulėdama lovoje, pasidėjusi puodą šlykštynės TeraFlu ir kalną nosinių. O gerklę skauda taip lyg būčiau pietums vinių prisirijusi ir viską kiaurai sudraskiusi. Nors pietų iš viso nebuvo, nebuvo ir pusryčių... Vakarienei suvalgiau kelias duonos lazdeles, bet ir tai kažkaip be didelio noro - nulinis apetitas. Bet tikiuosi, kad ta šlykštynė, kurią dabar geriu, greitai suveiks ir vėl būsiu sveika kaip ridikas. 

Bet gi bėdos niekada nevaikšto po vieną, ar ne? Kai tik aš blogai jaučiuosi ir norisi pasirgti ramiai, visada kas nors padrumsčia vandenį aplink ir sirgti nebelieka kada. Ar Jums kada taip buvo, kad atsiduriate tokioje situacijoje, kokią visada laikėte pernelyg kvaila, žeminančia ir tokia, į kurią jau Jūs tai niekada niekada neįsiveltumėte?  Fui, - aš Jums pasakysiu. Tai yra šlykštu :) Jausmas lyg kokį šliužą palytėjus. Veukt. 

Žinau savo bėdą - aš dažnai pernelyg optimistiškai vertinu žmonių mąstymą. Man atrodo, kad ne visada reikia eiti ir mojuoti savo nuomone, nes juk visi čia protingi, visi mąsto kritiškai, viską ir taip supranta. Bet paskui taip pyst ir gauni lietuvišku ištiktuku per pakaušį ir pasirodo, kad niekas nieko nesupranta ir nenori suprast, o tau reikia eiti ir įrodinėti kiekviename žingsnyje, kad nesi traukinys :) O kai dar lauke šalta, kai į smilkinius muša temperatūra, kai gerklėj pjaunasi katės - visa tai pasidaro dar sunkiau ir juodžiau, ir kvailiau, ir absurdiškiau... 

Na va, truputį išsiliejau. Jei čia yra skaitančių mano blogą pirmą kartą, tai prašau pereikite prie kitų įrašų, jie optimistiški :) O šiame dar noriu pasidalyti apsimetėlio "Napoleono" receptu. Jis dabar skraido po visus tinklaraščius, tad ir aš nusprendžiau pabandyti, žiūrėkit, kaip man sekėsi :)

Reikės:
500 g. šaldytos sluoksniuotos tešlos;
200 g. sviesto;
1 indelio saldinto sutirštinto pieno;
1 stiklinės rūgščios (naudojau juodųjų serbentų) uogienės.

Tešlos lakštus supjaustome siauromis juostelėmis ir iškepame orkaitėje. Dedame vėsiai, kad visiškai atšaltų. Kol juostelės aušta, kambario temperatūros sviestą iki purumo išplakame su sutirštintu pienu. Imame folijos lakštą, patepame kremu būsimo pyrago formą ir dėliojame tešlos juosteles. Tarp jų reikia palikti tarpelius iki 1 cm. Ant viršaus dedame kremą, jį paskirstome kruopščiai, kad užsipildytų tarpai tarp juostelių. Ant kremo vėl taip pat dedame juosteles ir taip sluoksniuojame visą pyragą. Vieną sluoksnį užpildome ne kremu, o uogiene. Paskutinis sluoksnis turi būti kremo, juo dar aptepame šonus ir apiberiame sutrupintomis likusiomis lazdelėmis (turėtų pora likti trupinimui). Suvyniojame pyragą į foliją ir paliekame šaldytuve 1-2 paroms pailsėti. O paskui valgome ir gerus žmones vaišiname :)

Lazdelės iškepa per kelioliką minučių. Iškepusios pasipučia ir būna traškios, jei liečiant jaučiasi minkštumas, reiškia dar reikia kepti.

Kremui reikėtų mikserio, nes iki purumo sukti rankomis yra vargas ir neteisybė.

Apatinis sluoksnis iš kremo.

Štai taip sluoksniuojame pyragą. 

Nepamirštame sluoksnio su uogiene.

Pyragas prieš kelionę į šaldytuvą.

Pyragas jau prapjautas, lėkštėje :)

Man jis pasirodė kiek per saldus. Bet mano nuomonės neklausykit - aš nemėgstu saldumynų, man juose visuose druskos trūksta :) O šiaip manau jį dar gaminsiu, nes labai žaibiškai pagaminamas, o rezultatas tikrai adekvatus laiko ir produktų sąnaudoms, gal net šiek tiek viršija lūkesčius. Tai tiek apie netikrą Napoleoną. Valgykit sau saldžiai ir riebiai kol žiema ir kol niekas nemato :D

Labanakt, Meino princai ir Naujosios Anglijos karaliai... Apči.

Gintarė iš Gintarinės Virtuvėlės.

Savaitgalis su mama: šopingas, mini remontas, teatras ir dorada

Dar viena žiemiška savaitė įveikta, šaltukas kimba kaip reikiant, brrr, bet tai nesutrukdė turėti puikų savaitgalį. Paprastai savaitgaliais aš važiuoju į Vievį, kur gyvena mano tėvai, brolis, kur aš pati užaugau. Bet kartais ima Vievis ir atvažiuoja pas mane. Tiksliau ne visas Vievis, o mano mama. Šis savaitgalis toks ir buvo, nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio ryto su mama Kaune. 

Penktadienį buvau neišsimiegojusi, darbe lakiau redbulius, kavą ir vis tiek lūžinėjau, o vakare dar laukė nemenkas iššūkis - pimp my wall. Mano butuke labai baisios sienos tarybinius laikus menančiais tapetais. Kadangi būstas man nepriklauso, imtis rimtų remontų neketinu, bet gyventi nespalvotai truputį liūdna, todėl minimaliom investicijom - 4 dideliais plakatais ir rulonu tapetų šiek tiek atnaujinau dalį kambario. Aišku viskas kreiva, šleiva, nelygu, bet man gražu. O dar jeigu visi atvežtumėte man iš kelionių atvirukų su tų šalių vaizdais ir aš jais galėčiau nukabinėti apatinį plakatų "rėmų" kraštą, tai iš viso būtų pasaka. Taigi rodau penktadienio vakaro rezultatą. Laukiu aplodismentų. Šypt.

Pakabinti keturis plakatus ir padaryti štai tokį aprėminimą prireikė maždaug 4,5 val. O kadangi tai vyko po darbo dienos, tai jau nelabai gyva buvau. Pieštuką ir metrą pamečiau kokius 30 kartų. 

Taigi po mini remonto, greitai paruošiau aštrių krevečių vakarienei (receptas čia), įsipylėme po taurę vyno, susirangėme į lovas ir aplaistėme savo kūrybinį darbą. Tiesa, vakarienę sukirtau, o vyno užteko poros gurkšnių ir atsijungiau.
Šeštadienio ašis buvo spektaklis "Vyšnių sodas" Kauno dramtetryje. Bet prieš jį nusprendėm pasivaikščioti po miestą, kur nors papietauti. O žinote ką reiškia, kai moterys išeina pasivaikščioti? O gi pirkinius :) Noras parodyti mamai kelias mano mėgstamas parduotuves baigėsi tuo, kad ji nusipirko sijoną ir palaidinę, o aš švarką, batus ir (laikykitės) suknelę, kurios apatinė dalis odinė! Skudurinės onutės, ne kitaip.

O spektaklis buvo puikus. Vienas geresnių mano matytų šiame teatre. Nors buvau girdėjusi aibę blogų atsiliepimų, kad scenoje tris valandas trankysis, rėks, rodys nuogus užpakalius, rūkys ir daugiau nieko. Įtariau, kad žmonės gal kažko nepamatė tame spektaklyje, na bet maža ką, gal tikrai nieko gero... Ir visgi buvau teisi, - nepamatė. Spektaklis labai Čechoviškas. Parodo visą brudą, klampumą, tuščio gyvenimo beprasmybę, socialinius skirtumus, dvarų (anti)kultūrą ir t. t. Mano akimis jis toks pats kibus kaip ir Čechovo kūryba. Ir šiaip jau aš tikėjausi, kad bus sunkiau išbūti 3 val., bet buvo daug epizodų, kurie kėlė susimąstymą, kurie, iš tiesų, "žadino" žiūrovą garsu ir tokių, kurie nuoširdžiai kėlė juoką. O ką jau kalbėti apie pusnuogį gražuolį aktorių, kuris rimtu veidu prausėsi su plyta :) Vien dėl to verta nueiti. Ir nei vienas veiksmas neprailgo, nepajutau kaip praleidau teatre 4 valandas. Žodžiu, super.
Dabar jau būtų laikas pereiti prie maisto, nes vis dėlto ne teatro kritikės šis tinklaraštis. Grįždamos namo nužygiavome pas mamą Maximą, paieškoti ko nors vakarienei. Ko nors labai greitai paruošiamo, bet jokiu būdu ne jau paruošto. Įkabinom dvi šviežias doradas, kurias jauna besišypsanti mergaitė mums per 5 minutes išskrodė, nuskuto, nukarpė pelekus, pašalino galvas, paglostė ir supakavo. Namuose beliko paprieskoniuoti ir pašauti į orkaitę keliolikai minučių. Dieviškai skani vakarienė buvo! Ir vyno šį kartą įveikiau daugiau :) Dalijuosi receptu, net jei mama pas jus greitai neatvažiuos, vis tiek pasigaminkite, nes tai yra tas gerasis greitasis maistas :)

Keptos dorados su citrusų salotomis.
2 porcijoms reikės:
2 nuvalytų, išskrostų doradų (galvą galima palikti arba pašalinti);
2 citrinų;
6 skiltelių česnako;
alyvuogių aliejaus;
druskos;
pipirų;
saujos vyšninių pomidorų;
1 apelsino;
1/4 pamelo greipfruto.

Nuvalytas žuvis įpjauname iš abiejų pusių įstižai 2-3 kartus. Pabarstome druska ir šviežiai grūstų pipirų mišiniu. Nulupame ir riekelėmis supjaustome česnaką, pusžiedžiais supjaustome citriną. Pašlakstome žuvį alyvuogių aliejumi, dedame į kepimo indą kepimo popieriaus, ant jo klojame šiek tiek citrinų ir česnako gabaliukų, guldome žuvį, į žuvies vidų įdedame griežinėlį citrinos ir gabaliuką česnako. Šauname kepti į įkaitintą orkaitę. Maždaug po 10-12 min. ištraukiame, sumetame pomidoriukus, palaukiame kol jie įkais iki įtrūkimų ir viską traukiame lauk. Užtrukau apie 20 min. Žuvis iškepa labai greitai, bet tiksliai pasakyti sunku, nes visų orkaitės skirtingos.
Kol žuvis kepė, paskrudinau porą riekelių grūdėtos duonos ir paruošiau citrusinių vaisių salotų. Nulupau ir supjausčiau apelsiną bei grepfrutą, ketvirtį citrinos. Pašlaksčiau puse šaukštelio medaus, trupučių aliejaus, druska, pipirais ir išspaudžiau likusią citriną. Gaivios salotos, labai tikusios prie žuvies. Žinau, kad atrodo jog visur labai jau daug citrinų, bet tikrai nebuvo rūgštu, buvo tobula :)

Paprieskoniuota žuvė laukia kelionės į orkaitę.

Salotos.

Žuvis, pomidorai, skrebutis, salotos, vynas, meilė, gėris, grožis... :)

Taigi tiek iš Gintarinės virtuvėlės šį žvarbų savaitgalį. Nesušalkit, nepaslyskit, nenugriūkit (aš jau vieną zuikį pagavau) ir šiaip laimingi būkit. Iki greito, draugai ir gero linkėtojai!

Mua:*
Gintarė

Viru viru košę vaikai atsilošę

Viru viru košę vaikai atsilošę... Keista balabaika, bet ima kartais ir suskamba kur nors galvoje, penki centimetrai už kairės ausies. Suskamba, kai kabinu šakute trečią kąsnį grikių košės arba kai parduotuvėje tiesiu ranką prie kuskuso dėžutės. Sakot, mergaitei namuose ne visi? Visko gali būti :) Nesiginčiju, nes paprastai, daugiau ar mažiau, mane nuolat lydi įvairių tekstų nuotrupos. Pavyzdžiui, siaučia gerulis vėjas lauke, drasko kažkokius balkone paliktus rakandus, aš šmirinėdama po namus vis pagaunu, kad per mano apsnūdusią galvelę sulig didesniu gūsiu praskrenda Nėries eilutės: Šaltas vėjas Uralo beria dulkėm akis. Ar be galo tas kelias, ar be galo naktis? Arba anksti ryte einant į darbą ir žvelgiant į kitus taip pat skubančius: Kaip tie žmonės vadinas? Ar jie dauginas? Švinta. Nevisad pagaunu save su tomis mintimis, jos kažkokios savarankiškos ir savaime suprantamos. Rodos man nei nereikia naudoti atminties tiems žodžiams prisiminti, jie tiesiog yra. Aišku, kai pagaunu juos, būna juokinga. Nes kas čia? Čia liga? Ar čia aš? O gal čia filologija savo štampą ne ant kaktos, o tiesiai į smegenų žievę įkalė?

Bet šiaip tai visai linksmas reikalas. Kartais net labai rimtose situacijose smegenys pačios save linksmina ir kokią nesąmonę kartoja. Rytais rytais nešim gėrį kibirais... O žmonės galvoja, kokia pozityvi persona - sėdi sau, šypsosi. :) 

Pastaruoju metu tokie lyriniai nukrypimai itin padažnėję, o tai reiškia, kad man jau gana žiemos. Ateis pavasarėlis oi lingu... Kuo ilgiau kamuoja tamsa, šaltis ir nuo Kalėdų užsilikę makabriškai apvalgyti šokoladiniai Kalėdų Seniai, tuo labiau man norisi "spangti" - nusišnekinėti, dainuoti, daryti nesąmones. Pavyzdžiui, miegoti kiaurą parą, lakuotis žaliai nagus, nusipirkti odines kelnes ir taip toliau ir panašiai... Taigi nebijokite, mano stogo nučiuožimas pas Salomėją ir kitus draugus yra laikinas ir pavasarį jis sugrįš. Ir vienąkart, pavasari tu vėl atjosi... Juk jau kasdien po 2 minutes prisideda šviesos prie dienos, po poros savaičių iš darbo žygiuosime dar nesutemus :) Taip, aš tai skaičiuoju. Taip, aš tuo sergu. Ne, vaistų, ačiū, nereikia. 

Vietoje vaistų labai tinka šiek tiek save disciplinuoti: laiku keltis, valgyti normalų maistą, eiti pasivaikščioti, pasportuoti ir pan. Kol dar žiema, valgykit normalų maistą. Viru viru košę... Nes paskui ateis pavasaris, misim braškėm, ridikėliais ir alum ledais. Pavasarėlis lingu li... 

Taigi trijų greitų, paprastų, sočių ir skanių košių makalošių receptai: grikiai, perliukai ir kuskusas. Enjoy.

Košė Nr. 1. Pomidoruoti grikiai.

Reikės:
200 g grikių (man pakeliais patogiausia);
2 nemažų gerai sunokusių pomidorų;
100 g šaltai rūkyto kumpio, šoninės, dešros ar pan. (galima ir visai be mėsos apsieit);
2 skiltelių česnako;
prieskonių: druskos, cukraus, pipirų, šviežių krapų, svogūnų arba česnakų laiškų, kalendros ar pan.;
šlakelio aliejaus.
Grikius dėti į pasūdytą verdantį vandenį ir virti taip kaip nurodyta ant pakuotės. Smulkiais gabalėliais susipjaustyti kumpį, pomidorus, prieskonines žoles, česnaką. Į keptuvę įpilti lašą aliejaus, kai jis įkaista, dėti kepti mėsą ir česnaką, kai česnakas pakvimpa, reikia pamažinti ugnį, sumesti pomidorus ir ramiai troškinti kol jie virs padažu. Įberti truputį cukraus ir pipirų. Išvirusius grikius suversti į keptuvę su padažu, minutėlę maišant pakepti, prieš pat pabaigą sudėti žalumynus. Ir viskas. Misija košė - įvykdyta. Beje, jei nenaudosite mėsos, gali prisieiti pasūdyti padažą.

Košė Nr. 2. Kuskusas su daržovėmis ir žuvimi.

4-5 alkaniems reikės:
poros kupinų stiklinių kuskuso kruopų;
400-500 g baltos  žuvies file;
1 jaunos cukinijos (apie 15 cm);
saujos šaldytų šparaginių pupelių;
pusės svogūno;
morkos;
aliejaus;
druskos, pipirų, citrinos, žolelių ir pan.

Supjaustome žuvį nedideliais kąsniukais ir truputį pamarinuojame druskos, pipirų ir citrinos sulčių mišiniu, apkepame ir atidedame į šalį. Cukiniją supjaustome plonais griežinėliais, svogūną - smulkiai, morką - permatomomis juostelėmis (su skustuku). Apkepame daržoves su prieskoniais, pabaigoje sumetame žuvies gabaliukus. Reiktų paragauti ar visko užtenka :) 
Į kuskuso kruopas įberiame truputį druskos, užpilame verdančiu vandeniu, kad semtų per tris pirštus, uždengiame ir paliekame kelioms minutėms išbrinkti. Išbrinkusias sumaišome su daržovėmis ir žuvimi. Viskas. Šalia patiekiame šviežių daržovių ir tadaradam - pietūs. 

Košė Nr. 3. Perliukai su pievagrybiais ir daržovėmis.

Reikės:
stiklinės perlinių kruopų;
1 mažos cukinijos (15 cm);
2 morkų;
pusės svogūno;
200 g pievagrybių;
30 g sviesto;
druskos, pipirų, paprikos miltelių, aliejaus.

Perlines kruopas verdame pasūdytame vandenyje taip kaip nurodyta ant pakuotės, aš jas visada mirkau kurį laiką šaltame vandenyje, kad greičiau išvirtų.
Cukiniją ir morkas supjaustome plonomis juostelėmis (naudojant daržovių skustuką), pievagrybius nuvalome ir supjaustome riekelėmis, svogūną - smulkiai. Daržoves ir grybus apkepame su trupučiu aliejaus ir puse sviesto, paskaniname druska, pipirais, paprikos milteliais ar kitais mėgstamais prieskoniais.
Išvirusias kruopas nukošiame, sudedame į dubenį, kol karštos įmaišome likusį sviestą ir sudedame karštas daržoves. Košė Nr. 3. baigta.

Taigi tiek šiandien apie košes, žiemą ir pasisvaigimus. :) Einu į lovą, valgysiu greipfrutą ir žiūrėsiu Simpsonus. O Jūs eikite virti košes, vaikai atsilošę...

Labanakt, Meino princai ir Naujosios Anglijos karaliai :)

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės.

Labai greitas ir labai rožinis vištienos troškinys

Kažkadais, kai aš dar nebuvau sukūrusi blogo Gintarinėj virtuvėlėj, po maisto blogerių pasaulį blaškėsi toks smagus klausimas: "O ką blogeris valgo iš tikrųjų?" Pripažinkim, dažniausiai bloguose karaliauja šventiniai patiekalai, įvairūs saldumynai, užkandžiai... Žodžiu, tas maistas, kurį paprastai yra laiko įamžinti ir kuris yra fotogeniškas. Juk kai žarna žarną ryja, tikrai nepulsi fotografuoti lėkštės :) O štai koks tortas ar pyragas, dažniausiai gana ilgai laukia savo žingsnio į sceną / stalą, tad ir fotosesijoms lieka laiko. 

Prisiskaičius tų paplepėjimų kas ką valgo, pradėjau svarstyti, o ką aš valgau? Ar Gintarinėj virtuvėlėj tai atsispindi? Daugiau mažiau taip... Gaminu 2-4 kartus per savaitę, priklausomai nuo aplinkybių. Dažniausiai gaminu ką nors 2-3 dienom sekmadienio vakare, o likusią savaitės dalį kaip jau dievas duoda... Kartais gaminu, kartais ne - viskas priklauso nuo to ar daugiau laiko leidžiu namuose, ar kažkur mieste. Dažniausiai namuose valgau sriubas (pvz., šaltibarščius - kiaurus metus), krevetes, žuvį, salotas, omletus ir įvairius troškinius, dažniausiai iš vištienos. Taigi vieną tokį nusprendžiau įdėti ir čia. Receptas visiškai paprastas, labai greitas, skonis puikus ir erdvės interpretacijoms sočiai :)

+/- 4 porcijoms reikės:

400 g atšaldytos vištienos file;
400 g šaldytų daržovių (šparaginės pupelės, morkos, žirneliai);
400 g skardinės smulkintų pomidorų savo sultyse;
150 ml grietinėlės;
prieskonių vištienai pamarinuoti (druskos, pipirų, citrinos sulčių, alyvuogių aliejaus ar pan.);
trupučio aliejaus kepimui;
žiupsnelio druskos, žiupsnelio cukraus, šviežiai grūstų pipirų.

Vištieną supjaustome poros centimetrų gabalėliais ir įtriname prieskoniais, citrina ir aliejumi. Palaikome 5-10 min. Gilioje keptuvėje įkaitiname šiek tiek aliejaus ir dedame kepti vištieną. Vis pamaišome, kad nepriskrustų, kai gabalėliai iš visų pusių pabąla, beriame daržoves. Kepame kartu dar kelias minutes, kol jos truputį suminkštės (šiame etape galima įdėti pusę šaukštelio sviesto). Supilame pomidorus, dedame truputį cukraus, pamažiname ugnį ir paliekame neuždengtoje keptuvėje troškintis kol nugaruos pusė skysčio (tai bus gana greitai, neikite nagų lakuotis). Pabaigoje supilame grietinėlę, išmaišome troškinį, kad padažas būtų vienalytis, įberiame šiek tiek druskos, įmalame pipirų (paragaujame ar visko užtenka) ir išjungiame viryklę. Viskas. Done.
Tiekti tinka su visais padažui draugiškais garnyrais: bulvių koše, polenta, ryžiais, makaronais, kuskusu, grūdėtos bandelės ar čebatos riekele.

Vištuką galima prieskoniuoti taip kaip mėgstate. Ilgai marinuoti tikrai nereikia, minutė kita ir į keptuvę.

 Vištienai suskrusti neleidžiu, nes noriu jos itin minkštos, besileidžiančios burnoje.

Keliolika minučių virtuvėje ir pilna keptuvė troškinio. 

Tai va toks yra vienas mėgstamiausių mano troškinių, kuriuos valgau paprastomis, proziškomis dienomis, kai neprisieina nei tortų kepti, nei labai mandrų užkandžių ruošti :) Pabandykite, spėju, abejingų neliks.

Ačiū, kad skaitote ir iki greito.
Gintarė ;)

Taip, tėti, aš ir vėl valgiau "sliekus" (krevečių vėrinukai)

Taip, tėti, nors tai buvo beveik už 100 km nuo manęs, aš žinau, kad atsidaręs mano blogą sakei: "Gintarė ir vėl sliekus valgo". :) Ne, tai ne sliekai, tai krevetės. Ir taip, aš ir vėl jas valgau. Valgau,
 nes mėgstu, nes netyčia jų mano šaldytuve atsirado visas kalnas, nes tam, kas jų parūpino esu skolinga receptų. Nes...
Tiems, kas nežino, galiu pasakyti, kad mano tėtis, labai neprastas kulinaras. Bet gana konservatyvus. Jis tikras barščių, kepsnių, netikrų zuikių, vėdarų, kugelių, silkių, baltų mišrainių ir panašių dalykų asas. O kepamų jūros gėrybių kvapą užuodžia per kilometrą ir visada nekokiais epitetais palydi. Tai va, malonu, kad blogą skaito artimiausieji, dar kartą jiems pranešu, ne, sliekų aš nevalgau. O krevetės laaabai skanu. Šypt.

 

Taigi, dar vienas labai geras ir greitas krevečių receptas - vėrinukai su pomidorais. Geras jis tuo, kad gražiai atrodo, o saldžiai aštrios krevetės labai smagiai susigroja su rūgštokais pomidorais.

2 nedidelėms (vakarienės) porcijoms reikės:
12 nuvalytų didelių krevečių uodegėlių (gali būti apvirtos, gali būti žalios);
8 mažų pomidoriukų;
1 šaukšto medaus;
pusės čili pipiro su sėklomis;
mažo žiupsnelio druskos;
1 skiltelės česnako;
šlakelio sauso vyno arba šaukšto vyno acto;
aliejaus kepimui;
4 medinių iešmelių.

Smulkiai supjaustome čili pipirą, išspaudžiame česnaką, įdedame pusę šaukšto medaus, truputį druskos, supilame vyną ir mišinyje apvoliojame nuvalytas krevečių uodegėles (šį kartą turėjau nevirtų ir neviriau - tikrai nėra reikalo). Imame medinius iešmelius (prieš tai galima pamirkyti vandenyje, kad galiukai nepatamsėtų negražiai) ir veriame krevetė-pomidoras, krevetė-pomidoras, man labai gražiai tilpo ant kiekvieno po 3 krevetes ir du pomidorus.
Keptuvėje įkaitiname aliejaus, dedame vėrinukus ir kepame kelias minutes, kol krevetės parausta (jei nevirtos) ir labiau pasiriečia, o pomidorai suminkštėja. Pačioje kepimo pabaigoje dar apšlakstome puse šaukšto medaus.
Tiekiame su salotomis, gabalėliu prancūziškos bandelės ar čebatos ir taure vyno. Valgyti galima tiesiai nuo iešmuko, arba viską nuėmus, šakute spustelėti pomidorus ir jie virs padažu, kuris smagiai susidažys su bandele.

Krevetės ir čiliukas.

 Vėrinukai.

 

 

Galutinis rezultatas :)

 

Tai va tiek apie sliekus. Labai geras šis receptas "sliekų" mėgėjams. Toks pats geras, kaip ir krevečių su citrina ir česnaku ar su grietinėlės ir vyno padažu. Visi verti vyno taurės vidury savaitės. Bandykit, ragaukit, pasakokit kaip sekėsi.
Skanaus :)
Iki greito!
Gintarė



 

Naminiai žuvies piršteliai su jogurto padažu

Ir vėl nemėsiškas patiekalas. Pasidariau tikras erelis žuvininkas. O gal tiesiog noriu greičiau paruošiamo maisto, todėl žvynuotieji į aikštę išbėga dažniau nei kanopiniai? Tiek to neanalizuosiu... Šį kartą labai trumpai  apie žuvies pirštelius (kiek tai su mano plepumu įmanoma).
Ar kas galite man pasakyti, kodėl jų normalių niekas neparduoda? Normalių tai ta prasme tokių, kurių vidus nebūtų šlapio asfalto spalvos ir pakepti jie savaitei neprasmardintų trobos...? Kažkadais tokių lyg būdavo, kainuojančių beveik tiek pat kiek tikra žuvis. Jie buvo mandrų formų, traškia plutele ir šviesiu, švelniu vidumi. O gal čia tik man taip atrodo, gal jie irgi buvo pobaisiai, tik atmintis neobjektyvi? Kas ten žino... Šiaip ar taip, jie niekada nebuvo mano labai geidžiamas patiekalas, bet kartais paįvairinimui visai neblogai. Todėl prieš kelis metus pirmą kartą pasigaminau naminių žuvies pirštelių, man patiko, ir dabar retkarčiais tą reikalą pakartoju. O atsitinka viskas taip:

piršteliams reikės (4 porcijos):
apie 400 g. žuvies file (ėmiau dvi nemažas file, tinka įvairi žuvis, tik gal skumbrės nerekomenduoju);
apie 100 g. liesos varškės;
1 kiaušinio;
poros šaukštų miltų;
poros šaukštų maltų džiūvėsių;
1 šaukštelio smulkintų žemės riešutų (nebūtina);
1 skiltelės česnako;
druskos, pipirų, aliejaus kepimui;

padažiui reikės:
2 šaukštų jogurto (aš už graikišką, jis švelnesnis);
pusės šaukšto majonezo;
saujelės krapų;
skiltelės česnako (jei norisi švelniau arba laukia susirinkimas, nedėkit);
citrinos;
šaukštelio tarkuoto parmezano (nebūtina).

Paruošimas greitas ir paprastas. Žuvies file gabalus, luptą skiltelę česnako, kiaušinį, miltus, varškę, žiupsnį druskos ir pipirų dedame į blenderio indą ir padarome wrum wrum. Išsikratome masę į dubenėlį, jei konsistencija skystoka, įdedame dar miltų (konsistencija labai priklauso nuo kiaušinio dydžio ir pasirinktos žuvies). Miltų daug privaryti nereikia, tik tiek, kad būtų įmanoma šlapiom rankom formuoti kažkokį blynuką. Į lėkštę  pilame džiūvėsius sumaišytus su riešutais, šlapiomis rankomis formuojame žuvies pirštelį, apvoliojame ir dedame kepti į įkaitintą keptuvę su aliejumi. Kepti reikia ant vidutinės ugnies, versti vieną kartą, kai jau gerai apskrudusi viena pusė (kitaip gali būti sunku nesumaitoti). Ištrauktus pirštelius dedame ant popieriaus nuvarvėti riebalams ir einame ruošti padažo.

Padažui sumaišome jogurtą su majonezu, įspaudžiame česnaką ir citrinos sulčių, suberiame smulkintus krapus, jei norime tirštumo, įdedame parmezano, jei skystumo - truputį alyvuogių aliejaus. Ir viskas, dedame į lėkštę pirštelių, padažo ir mėgstamų daržovių. 

Wrum wrum, tep lep ir pietūs ;)

Baisios baisios mobiliakinės nuotraukos. Aš esu kaltas, aš esu labai kaltas.

Tai tiek apie žuvies pirštelius. Juos labai verta pasidaryti, jei turite šaldiklyje kelis užsilikusius gabaliukus skirtingų žuvų arba jeigu vaikai eina iš proto dėl žuvų pirštelių (vaikų dar nepirkau, bet kiek teko girdėti, jiems kažkaip labai imponuoja žuvų piršteliai). Tai tiek šiam kartui. Skanaus ;)

Mua:*
Gintarė

Vėl salotos, vėl krevetės.

Aš turbūt turėčiau pagyventi gerus 10 metų kokios šiltos jūros pakrantėj, kad atsiėsčiau (žodis atsivalgyčiau čia būtų per švelnus) žuvų ir jūros gėrybių. Vaikystėje žuvis man buvo toks joks patiekalas. Nei skanu, nei neskanu. Valgydavau, bet tik tiek. Ir maniau, kad be žuvies galėčiau gyventi. Bet spėju, kad taip buvo tik todėl, kad žuvį mano vaikystėje visi ruošdavo labai jau proziškai - pavoliojo miltuose, pakepė ant keptuvės, geriausiu atveju dar kokio padažo su svogūnais užpylė ir viskas (o kur dar tas anų laikų mitas, kad žuvį tai jau reikia labai labai gerai iškepti, ta prasme perkepti...) O jūros gėrybių iš viso nebuvo, tai nebuvo ko mėgti ar nemėgti. Tiesa, paauglystėje pirmą kartą prisigaudžius su draugais vėžių ir pajutus kaip smagiai juos į skrandį nuplauna alus, supratau, kad su vandens gyviais esu labai labai mažai pažįstama, o artimesnė pažintis mane vilioja.

Kai pradėjau daugiau domėtis maistu, daugiau gaminti, žuvis ir jūros gėrybės mano virtuvėje iškopė į topą. Visų pirma dėl to, kad jas ruošti paprasta. Nusipirkai kokybišką žuvelioką ar saują krevečių, pasisukinėjai penkias minutes prie keptuvės ir turi nuostabius pietus. Kas gali būti geriau, kai dienos jaunos ir laikas velniškai greitas? Taigi dabar, jei svajoju apie nuostabią vakarienę, tai dažniausiai galvoju apie kokią švelnią doradą, lašišos kepsnį, skumbrę paskrudintą ant laužo, svieste keptas šukutes, vyne troškintas midijas ar krevetes... Krevetės - turbūt dažniausiai mano virtuvėje dalyvaujančios jūrų gėrybės. Jas ruošti paprasta, kainos įkandamos, o skonis mėgstamas. Dažniausiai ruošiu jas dvejopai: su grietinėlės-vyno padažu arba tempuroje. Bet kartais norisi kažko kito. Taigi dar vienas labai geras ir gražus variantas - krevečių vėrinukai. Šį kartą paprasti, tik aštriau pamarinuotos krevetės, česnakai ir citrina. Tiekti rekomenduoju su salotomis ir taure vyno :)
2 porcijos.
Krevečių vėrinukai:
12 didelių apvirtų krevečių;
4 skiltelių česnako;
2 storesnių griežinėlių citrinos;
aliejaus kepimui ir alyvuogių aliejaus marinuoti;
čili pipiro;
2 šaukštų sauso vyno.

Salotos:
1 minkštas avokadas;
3 slyviniai pomidorai;
pusė nedidelės galvutės smulkinto, marinuoto svogūno (marinuoju vandens, acto, cukraus ir druskos marinate);
dvi saujos salotų mišinio (naudojau rukolą ir paprastas lapines salotas);
druskos, pipirų.

Salotų užpilui:
1 šaukštelio medaus;
pusės citrinos sulčių;
alyvuogių aliejaus, druskos.

Prieš kurį laiką į stiklinę su vandeniu pamerkiame 12 dantų krapštukų. Įsipilame į dubenėlį truputį alyvuogių aliejaus ir pamerkiame ten perpjautą čili pipirą (galima naudoti pirktinį aštrų aliejų, kuriame murkdosi pipiriukai - aš tokį ir naudojau). Šio aliejaus reikės krevetėms marinuoti. Taip pat pamarinuojame salotoms svogūnus - marinuokite taip kaip visada, kaip jums patinka.
 Po kokios valandžiukės einame gaminti: nulupame krevetes (uodegos galiuką galima palikti dėl grožio), pipirinį aliejų sumaišome su vynu, įberiame miniatiūrinį žiupsnelį druskos ir pamarinuojame mišiniu krevetes. Kol jos ilsisi, nusilupame česnaką,  kiekvieną skiltelę perpjauname į 3-4 dalis, atpjauname 12 nedideliu gabalėlių citrinos (vieną griežinėlį supjaustome į 6 dalis). Ant išmirkusių pagaliukų veriame citriną, krevetę ir česnaką.
Pasiruošiame salotas: smulkiais kubeliais supjaustome pomidorus ir avokadą, smulkiai suplėšome salotas ir įdedame svogūno. Man patinka kai šiose salotose viskas smulku kaip kokioje salsoje. Susimaišome salotų užpilą ir juo apšlakstome salotas. Tada kaičiame keptuvę, kelias minutes pakepame vėrinukus (kol krevetė šiek tiek pasiriečia, o citrina pakeičia spalvą) ir dedame prie salotų. Dar galima šalia patiekti paskrudinto prancūziško batono ir viskas. Skanaus.
Šis patiekalas puikiai tiko vakarienei, kuri buvo skirta išbandyti mano naujas taures vynui :)

 Marinuojasi krevetės.

Marinatui naudojau aštrų alyvuogių aliejų, kuriame plaukioja tokie va gražūs pipiriukai. P.S. krevetės yra intensyvaus skonio, bet tikrai neaštrios. 

Salotos, žinoma, tinka ne tik prie krevečių.

Jei vakarienė iškilminga, serviruokite tiesiai į lėkštes - gražiai ir išmoningai, bet mums šį kartą to nereikėjo.

 Vėrinukas ką tik iš keptuvės.

Ir naujųjų taurių išbandymas.

Selfis su nauju daiktu beveik privalomas ;) 

P. S. Ačiū mano broliui, kuris įrodė, kad per Kalėdas būtina nusipirkti dovaną sau - kažką, kam šiaip gal ir būtų gaila pinigų. Patikėjau juo ir turiu svajonių taures vynui.

P. P. S. Kaip jau sakiau Facebooke, dabar visi mieli, nešini buteliu vyno, laukiami dar labiau.

Ramaus sekmadienio. Lengvos darbo savaitės. Grįžkit į vėžias.

Myliu, bučiuoju :)
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės.