2014 m. gegužės 22 d., ketvirtadienis

Šerbetomanija. Įrašas dedikuojamas Žilinskaitei


Ar pastebėjote, kaip velniškai sunku gauti šerbeto? Jau kurį laiką su kolege sergam šerbetomanija. Kasdien dūsaujam, kad norim šerbeto, einam pietauti ten, kur po pietų atneša jo truputėlį skonio receptoriams nuraminti, kolektyvo vyriją vis traukiam per dantį: nieko nedarysim, kol neatnešit šerbeto... Bet kad to šerbeto nėra. Net ten kur po pietų juo vaišina, meniu jo nėra, draugai ir kolegos paprastai apsukę ratą siūlo grįžti prie grietininių ledų, bet mes gi noooorime šerbeeeto. Anksčiau šiokio tokio jo vis tiek būdavo parduotuvių vitrinose, o dabar reikia ieškoti su žiburiu :(
Aš labiausiai mėgstu ne itin ryškaus skonio, ne per saldų, vidutinio tirštumo (traukiamą per storą šiaudelį) šerbetą. O kai artėja tokie karščiai, tai lengvo, gaivaus, šalto šerbeto taurė yra tikras išganymas. Teikiu tobulą receptą, bėkit laisvinti šaldiklius, nes artimiausiomis dienomis šerbeto reikės daaaaug. 

1 porcija:
+/-2 didelės, saldaus, prinokusio arbūzo riekės;
+/- pusė stiklinės (100 ml.) šalto vandens;
keli lašai citrinos sulčių.

Viens. Priskobiam arba pripjaustom arbūzo į maišelį ir kišam į šaldymo kamerą bent valandai, galima prisišaldyt ir ateičiai.
Du. Traukiam sušalusį arbūzą ir dedam į smulkintuvą (kokteilių plaktuvas, blenderis, virtuvinis kombainas - nesvarbu), užpilame vandeniu, įlašiname citrinos.
Trys. Darome wrum wrum, kol viskas virsta vientisa, tiršta mase.
Susipilame į taurę, jei yra noro, galime papuošti mėtomis, merkiame storą šiaudelį, tiesiame kojas ant saulės ir siurbčiojame.
Mano arbūzas buvo žiauriai saldus ir prinokęs, bet jei kartais koks nelabai vykęs pasitaikys, gali prireikti trupučio cukraus sirupo ar kitokio saldumo.


Neapsigaukit, ši taurė yra 760 ml talpos, tad šerbeto porcija tikrai nekukli.

Tikra šerbetomanija.

Tai va, toks pats paprasčiausias ever šerbeto receptas. Tobulinimui ribų nėra, bet kartais genialu tai kas paprasta. O dabar man to ir reikia: pačiai vasaros pradžiai nusilpo organizmas ir pradėjo pulti keistos ligos. Tikiuosi, kad kelios dienos ramybės, šilto oro, ežero, braškių ir arbūzų man padės ir visi tyrimai bus geri, o poliklinikos koridorius vėl galėsiu aplankyt po 10 metų :)

Einam šerbetintis. Ikisusi.




2014 m. gegužės 19 d., pirmadienis

Greitai, greičiau, greičiausiai - troškinys orkaitėje


Aš pritariu Jamie Oliver, kad nėra žmonių neturinčių laiko gaminti, nes tikrai nuostabiausių dalykų galima prisigaminti per 15 minučių (tik pažiūrėkite jo laidas!), o restorane ne ką trumpiau lauksite savo patiekalo. Tiesa, galima tingėti gaminti, bet čia jau kita tema...
Manęs labai dažnai klausia dviejų dalykų: ką pasigaminti greitai ir ką pasigaminti daug nesiterliojant. Pirmu atveju dažniausiai siūlau gaminti ką nors, ką per ilgai ruošiant netgi galima sugadinti: šviežią žuvį, jūros gėrybes, aukštos kokybės jautieną, salotas ir pan. Tiesa, itin greiti patiekalai neretai reikalauja neblogų virėjo įgūdžių ir pakankamai greitai suktis prie viryklės. Maisto ruošimas puoduose ir keptuvėse reikalauja mokėti mikliai orientuotis ir nešaudyti varnų. O štai orkaitė - kitas reikalas. Jei tik manęs paklausia, ką pasigaminti skaniai, bet daug nesiterliojant, atsakymą pradedu nuo: kišk į orkaitę.... Ir dažniausiai sulaukiu priekaišto: ne ne ne jokių orkaičių, nenoriu terliotis, paprastai man.
Tai va, mielieji, orkaitė ir yra paprastai. Protingai sudėjus ir į ją pašovus kelis gerus produktus, ji pati paruoš skanius pietus, kol jūs dengsit stalą, valysit dulkes ar darysitės šukuoseną :) 
Pastaruoju metu aš pati nedaug gaminu, nes gyvenimo tempas toks, kad jau vos beišgaliu laikytis savo priesaikos duotos po magistrinio gynimo - eiti miegoti KIEKVIENĄ naktį. (Taip taip, buvo gyvenime periodų, kai tai darydavau kas trečią, kas ketvirtą...) 
Bet ilgai tempti valgydama jogurtus, bananus ir marinuotus agurkus negaliu, todėl paprašiau orkaitės, kad ji man keletui dienų pagamintų ko nors maistingo ir guodžiančio. O ji ir pagamino - vištienos, krevečių ir daržovių troškinį pomidoruose. 

Reikės (4-5) porcijos:
1 vištienos file (apie 250 g.);
1 pakelio šaldytų daržovių mišinio (+/- 400 g.);
1 skardinės smulkintų konservuotų pomidorų savo sultyse;
saujos didelių krevečių uodegėlių (nebūtina);
šlakelio balto sauso vyno;
druskos, pipirų, džiovintos paprikos; medaus; aliejaus; balzaminio acto ir kt. prieskonių, pagal skonį.

Orkaitę įjungiame, kad šiltų. Imame kepimo indą, patepame aliejumi, tiesiai iš pakelio su visais ledo kristalais verčiame daržoves, pabarstome druska, pipirais. Imame vištienos file be odos, supjaustome mažais gabalėliais, pašlakstome aliejumi, citrinos sultimis, druska, paprika, grūstais pipirais ir įtriname. Paprieskoniuotą vištieną dedame ant daržovių. Ant virštaus pilame pomidorus ir vyną; pabarstome prieskoniais ir kišame į orkaitę.
Po +/- 20 min., išsitraukiame, permaišome, mediniu šaukštu pažiūrime, ar suminkštėjo daržovės ir ar vištienos gabalėliai iškepę (spustelėjus lengvai skyla). Tada dedame balzaminio acto, medaus, prieskonių, jei jų dar reikia ir krevetes. Viską pakepame dar apie 5 min. ir galima tiekti. Tinka su duona, su šilta bandele, su įv. kruopom ar kt.  
Kol gaminosi troškinys, spėjau prišokti prie kitų darbų. Indų po šio patiekalo plauti lieka taip pat labai minimaliai, taigi, kai gyvenimo nespėji pavyti, virtuvės reikalus gelbėja orkaitė - patikrinta tiesa. 

Apšerkšnijusios daržovės, ką tik paprieskoniuota vištiena - viskas į kartu į kepimo indą.

Pomidorai ant viršaus.

Vienas ištraukimas iš orkaitės po 20 min. skonio pareguliavimui ir paturbinimui krevetėmis, medumi ar kitais gėriais ir patiekalas baigtas. 

Šį kartą užsipyliau šiek tiek kuskuso, nes norėjau jį damušt ir išmest pakelį, bet šiaip man skaniau su grūdėta duona arba čebata.

O dabar vėl grįžtu prie užsiėmimų, kurių mano gyvenime su kiekviena diena vis daugėja. Ir vis įdomesnių! Ačiū nuostabiems, entuziastingiems, įkvepiantiems žmonėms, kurie nežinia iš kur atsiranda mano kelyje :)
Viskas. Bėgu. Ikisusi.
P. S. Su gaminimu, valgymu, fotografavimu ir aprašymu sugaišau lygiai 1 val. :) Ne taip jau baisu, ar ne?

2014 m. gegužės 11 d., sekmadienis

Couscous, nduja ir odė naujam sezonui


Šį kartą ilgos įžangos nebus. Ne todėl, kad nėra temų, o todėl, kad nėra kada rašyti. Pastaruoju metu rašau itin daug... Kartais skirtingų darbų, reikalų ir pomėgių vedina per dieną subarbenu keliasdešimt puslapių... Bet negaliu skųstis, kartais net pagalvoju, kad jeigu gyvenime man reikėtų tik rašyti - mano gyvenimas būtų labai geras :) Rašymas - vienas didžiausių malonumų, puiki meditacija, savęs, chaoso ir kosmoso pažinimas. Bet ne šį kartą.
Savaitė buvo labai įtempta, atėjo penktadienis, 17 val. reikalai buvo baigti, parėjau namo, žiūriu žvaliom akim - bardakas. Atidariau šaldytuvą - viskas seniai sugedę. Grafikas nusipaišė toks: viską surenku, išmetu, apsitvarkau, išnešu šiukšles, apsiperku, pasigaminu valgyt - vėlus vakaras, nieko nesinori, kišu į šaldytuvą ir einu gult. Bet uždariau šaldytuvo dureles, į kuprinę įsidėjau kosmetikos ir kelis skudurus, pasiėmiau kompą ir paskambinau tėvams, kad padėtų vyno į šaldytuvą. Smagiai pralėkiau magistrale dainuodama su M1, radau tvarkingus namus, vakarienę, vyno. Aš to nusipelniau! Nei kiek nesijaučiu blogai per 1 sekundę pakeitusi planus. Pailsėjau porą dienų, šiandien spėjau atiduoti balsą, kaip vienas puikus žmogus rašė, "prezidentės rinkimuose" ir grįžau į savo bardaką. Jis jau neatrodė toks baisus, spėjau ir apsitvarkyti, ir darbo savaitei moraliai nusiteikti (kaskart tai vis sunkiau), ir dar šį įrašą suraityti.

Kuskusas su nduja ir daržovėmis seniai suvalgytas, gaminau prieš kelias savaites, bet tik dabar prisiruošiau aprašyti. Labai smagus, aštrokas, sotus ir mielas patiekalas. Jis puikiai tiks būtent dabar, kai pats laikas paruošti šaldiklius naujam, nuostabiam, gausiam vasaros derliaus sezonui. 
Aš labai stengiuosi, kad kol atsiras šio sezono daržo gėrybės, šaldiklyje neliktų senųjų, tad į šį patiekalą mečiau viską ką radau :) Ir jūs taip darykite.
Apie nduja manau jau rašyti nereikia, ne tokia ir baisi naujovė Lietuvos žemėj, o kas anksčiau ir nežinojo, tai ją puikiai išreklamavo Beata ir jos vyriškis siūlydamas neapolietišką pizzą su nduja. Dabar jau turbūt žino tikrai visi. Trumpai: nduja - labai aštri, vientisa, tepama dešra. Ji brangi, bet daug jos ir neprivalgysi :) Pirkti yra daugumoje gurmaniškų skanėstų parduotuvių. Aš pirkau Gero alaus parduotuvėje. Man ji karštuose patiekaluose skanesnė, nei paprastai užtepta ant skrebučio.

4-5 porcijoms reikės:
maždaug stiklinės couscous kruopų;
+/- 0,5 l vandens;
apie 70 g. nduja dešros;
poros saujų šaldytų daržovių;
druskos;
aliejaus.

Daržoves pakepame keptuvėje su trupučiu aliejaus ir druskos. Aš naudojau įvairias daržoves: pupuoles, šparagines pupeles, morkas, žirnelius, žiedinius ir briuselio kopūstus. Kai daržovės kiek suminkštėja, dedame į keptuvę nduja dešrą ir maišant kepame kol ji išsilydo ir ja apsivelia daržovės.
Į kuskuso kruopas beriame truputį druskos, užpilame verdančiu vandeniu, kad semtų per porą pirštų ir palaukiame kelias minutes kol kruopos išbrinks. Į jas dedame daržoves su nduja. Ir viskas. Skanaujame. Prisikąsti man labai tinka traškūs šviežių salotų lapai pašlakstyti citrina.
Sėkmingo šaldiklio ruošimo kitam daržovingam, uogingam ir vaisingam (hihi) sezonui :) 

Daržovės laukia kol jas apkabins nduja.

Štai ir apkabino.

10 min. ir pietūs.
(Eilinį kartą nuotraukos telefonu patamsiuos darytos, - esu kalta, esu labai kalta, (ne)pasitaisysiu).

Šiandien tiek.
Geros, smagios, šiltos savaitės ir ramios nakties.

Iki :)
G.

2014 m. gegužės 8 d., ketvirtadienis

Nelieskite mėlyno gaublio ir sotus sveikas maistas


Pašnekėsiu apie karą. O paskui apie žuvį. Kam neįdomus karas (argi taip gali būti?), tas gali braukti puslapį žemyn ir ten skaityti apie žuvį.
Nežinau, ar įmanoma pasislėpti kur nors taip giliai, kad nematytum kas vyksta pasaulyje, kad negirdėtum nei žodžio apie Rusiją, nei žodžio apie Ukrainą. Manau, kad neįmanoma. Ir nežinau, ar esta tokių, kuriems, vykstant šiems procesams, net trumpam nešmėkštelėjo mintis, o kas, jeigu...? Kas jeigu rusų tankai ir žali žmogeliukai bus matomi ne per tv, ne per youtube, o per langą? Man nuojautos, kad stovime išvakarėse kažkokių didelių įvykių, kurie palies ne vieną šalį ir smigs į įstoriją, tai sustiprėja, tai vėl nuslopsta. Turbūt tai natūralu, jei mąstai, jei analizuoji... Emocijoms ir baimėms pasiduoti lengva, o kai pradedi analizuoti, viskas vėl kitaip atrodo. Tuo ir įdomus šis pasaulis, kaip Rubiko kubas, - suki suki, vartai vartai, o spalvos kaip nesueina, taip nesueina.
Karo aš bijojau visada. Labiau nei ligos, nei stichinės nelaimės... Kodėl? Nežinau. Matyt mano laki vaizduotė pro labai plačias duris įsileido senelių pasakojimus apie karą ir sovietmetį, mokyklines istorijos pamokas, straipsnius, knygas apie tai. Ir mano laisvės atmosferoje besivysčiusiai pasaulėžiūrai, karas atrodė juodžiausias scenarijus.
Pirmą kartą pajutau, kad labai bijau karo per muzikos pamoką mokykloje. Buvau maža - 12, gal 13 metų. Klausėmės oratorijos "Nelieskite mėlyno gaublio". Niekada nebuvau muzikali, gal ir nuobodoka buvo, todėl mintys skrido laisvai ir toli. Tada supratau karo negandos dviprasmybę - tu patenki į baisią situaciją, gyvenimas tave pastato prieš faktą ir dar neaišku kaip į tave žiūrės pasaulis, auka tu, apsimetėlis, žioplys? Jei sprogo elektrinė, viską griaudamas pasiautėjo tornadas, į koją įsikibo vėžys - tu auka, tau reikia padėti, tu dėl to nekaltas. Bet jei esi kariaujančios arba užkariaujamos šalies pilietis, viskas ne taip paprasta. Tavo dramos daugelis nenori matyti. Gal tu pats kaltas: "Ai, jie ten tarpusavy pjaunasi" ir pan. Man tai yra didysis siaubas. Būti nepamatytam, neišgirstam, su nuvertinta ir šiukšlėms nurašyta drama. Aišku, tai pateisinama. Mes linkę ieškoti aukos ydų tam, kad nuramintumėm save, jog mums taip nenutiks, nes mes nedarysim to kažko, ką darė tas, kurį šita lemtis ištiko. Deja...

Aš kelis metus labai intensyviai domėjausi tarpukario Lietuvos gyvenimu, todėl vesti paraleles tarp tada ir dabar išeina kažkaip savaime. O gal čia kalta ta pati vaizduotė, kuri prieš 15 metų iš "sudegusio miesto kaukės" man sukūrė visą individo karo akivaizdoj paveikslą? Nežinau. Bet studijuodama universitete ir vieną po kito versdama tarpukario laikraščius, aš vis galvojau: kaip baisu, jie tikėjo šviesia ateitim, kūrė, švietėsi, vijosi itin pažangias šalis ir staiga buvo sustabdyti Antrojo pasaulinio karo. Aš tikiu, kad keturvėjininkai rašydami "Mūsų žemė jauna dar, / Bus ir pas mus Eldorado" tikrai nenutuokė, kad vietoje miražinio Eldorado bus SSRS. Kad reikės priimti priverstinius, gyvenimo pamatus laužančius sprendimus: prisitaikymas, miškas, bėgimas... Skaitant kronikas, statistikas visa tai sunku apčiuopti, bet juk po standartinėm frazėm slypi žmonės. Tokie patys kaip dabar. Apsidairykite aplinkui: kaimynė bobulė, krepšinį žaidžiantys paaugliai, tingus kolega, garbėtroška viršininkas - visi jie taptų kažkuo kitu (arba tikru savimi) karo akivaizdoj. Visi turėtų priimti vienokius ar kitokius sprendimus lemsiančius gyvenimą. Tuo karas ir baisus - tu negali likti abejingas, negali plaukti pasroviui, jis verčia rinktis.
Grįžtant prie tarpukario - jis turi labai daug panašumų su dabartine Lietuva. Su ta Lietuva, kurioje aš gyvenu. Anuomet, kultūra, literatūra buvo beveik pasiekusi Vakarų Europos lygį, mūsiškiai keliavo, mokėsi, grįžo ir kūrė... Ir tas ledynmetis, kurį atnešė okupacija viską daugybei metų pakeitė iš esmės.
Aš nekenčiu sovietinio palikimo. Viskas kas primena tą ledynmečio epochą mane erzina. Juk tai sustabdė mūsų šalį... Tai paliko žymę mūsų tėvų, senelių, artimųjų gyvenimuose. Ir mūsų gyvenimuose. Aš visada iki užsiknisimo ginčijuosi su žmonėmis, kurie romantizuoja tuos laikus. Bandau įtikinti, kad nieko negali būti romantiškiau už laisvę. Bet tai Sizifo darbas... Tokiems tos laisvės ir nereikia. Ir nieko, iš tiesų, jiems nereikia. Net žmogumi būti nereikia. Juk PROTINGASIS ŽMOGUS (homo sapiens) negalėtų nenorėti mąstyti? O gal galėtų? O gal tai ne protingasis, ne žmogus..? Nenoriu labiau gilintis į šią temą, nes prirašyčiau paklodes ir niekas jų neskaitytų. Tiesiog džiaugiuosi, kad tokių žmonių, kurie savo ir mano laisvę paaukotų už iliuziją  kasdien gauti normuotą kaušą ėdesio, iš anksto žinoti, kad po metų ar penkių tas kaušas dar bus toks pats ar bent panašus, yra vis mažiau.

Aš labai džiaugiuosi laisve. Man būti laisvai - tai laisvai priimti sprendimus susijusius su savo gyvenimu. Laisvė nėra anarchija daryti bet ką nebaudžiamam. Laisvė - tai pasirinkti ir atsakyti už savo pasirinkimus. Sumokėti už savo klaidą taip pat yra laisvė. Aš labai džiaugiuosi, kad vis stipriau ir organiškiau į mūsų kasdienybę skverbiasi tikroji demokratija ir Vakarietiškas gyvenimas. Man patinka įstatymai ir taisyklės ir civilizuotos sankcijos jų nepaisantiems, aš nekenčiu "paniatkių". Kažkodėl "paprotine teise", "stipriomis tradicijomis" ir panašiais briedais dažniausiai dangstomasi visiškuose budulynuose, kur be 8 žmonių turistinės grupės net vykti nereikėtų. Fui... Tikiuosi, kad tai niekada nebus arčiau mano gyvenimo nei yra dabar. Tikiuosi, kad visa tai tik tols tols. O mes ir toliau galėsime tobulėti ir džiaugtis, kad vis geriau pažįstame pasaulį.

Kaip dabar nuo viso šito pereiti prie maisto? Paprastai, op, minties šuolis, - jei ne laisvos sienos, mes ir toliau būtumėm pusiaulaukiniaipadarai, kurie pažįsta 5 žuvies rūšis (ragavę yra 3) ir tortą užgeria saldžiu putojančiu vynu. Ačiūdie, man apie tai tėra tekę girdėti legendas ir dorada, krevetė ar austrė ant mano stalo tokia pati miela viešnia, kaip kitados žirnelis ir majonezas :)
Džiaukimės plačiu pasauliu ir būkime stiprūs. Dalinuosi labai paprastu, sveiku, sočiu ir skaniu dorados receptu:
1 žmogui:
1 nedidelė dorada;
1/3 citrinos sulčių;
druskos;
pipirų mišinio;
alyvuogių aliejaus;
2 giežinėlių citrinos;
2 skiltelių česnako.

Doradą išdarinėjame, nuvalome, nuimame galvą ir padarome išklotinę. Ją iš abiejų pusių pabarstome druska, pipirais, pašlakstome alyvuogių aliejumi ir cirtinos sultimis, švelniai įtriname. Česnaką nulupume, perpjauname skilteles pusiau, citrinos griežinėlius vos vos pabarstome druska. Įkaitiname sausą grilinę keptuvę, dedame žuvį, citriną ir česnaką. Kepame iš abiejų pusių kol gražiai suskrunda.






Tokia štai rimta tema, kuri manau dar bus pratęsta, nes nemoku tokiomis temomis rašyti trumpai ir tokia štai žuvis, apie kurią irgi manau dar ne kartą rašysiu, nes ji įkvepia!

Ačiū, kad užėjot!
Mua;*
Gintarė

2014 m. gegužės 3 d., šeštadienis

Braškinis prezidentinis tortas arba o, laike, rupūže, tu!


Ištrauka iš neseniai vykusio pokalbio su beveik nepažįstamu žmogumi:
- Kiek tau metų? Kokie 23? 
- Nu ne, 25.
(pauzė)
Oi, 26... Gi neseniai buvo gimtadienis. Tikrai. Visai pamiršau...
(pašnekovas šypsosi, aš visa raudona...)

Tik tada man toptelėjo, kad jei atšvenčiau gimtadienį, suvalgiau tortą ir gavau dovanų, tai turiu už tai susimokėti pasikeitusiu skaičiuku. O jis visai nedžiugina. Mano pašnekovas sakė tiesą - man 23, gal net dar mažiau, maždaug 20. Nes iki 20 dar kažkaip tas skaičius galvoje pasikeisdavo prabėgus metams, o dabar jį reikia per jėgą, mechaniškai persukti ir kaip nors įsisąmoninti. Taip... Balandžio 19 man suėjo 26, 26, 26... Gal kaip nors "dašus" ir daugiau neapsijuoksiu :)

O šiaip gimtadienius visai mėgstu. Man patinka švęsti, patinka gauti gėlių, patinka gaminti tortą arba šampano želė. Dar man labai patinka, kad mano gimtadienis yra tokiu metu, kai pradeda skleistis pirmieji žiedai, žaliuoti žolė ir jau galima atidaryti pasisėdėjimų lauke sezoną. Kas gali būti geriau? 

Šiemet gaminau du tortus - vieną kolegoms, kitą namiškiams. Principas jų buvo tas pats: sausainiai, varškė, sutirštintas pienas, braškės... Bet vieną gaminau su šokoladiniais sausainiais, riešutais ir president kremine varške, o kitą su paprastais vaniliniais sausainiais ir lietuviška, rupia, pusriebe varške. Abu pavyko neblogai, bet man gal visgi su president varške buvo skanesnis, jis labai priminė švelnų, tobulą sūrio tortą.

Receptas:
Pagrindas:
1,5 pakelio šokoladinių Selga sausainių;
100 g. smulkintų kepintų riešutų (dėjau žemės);
100 g. sviesto.
Kremas:
1 kg kreminės varškės (naudojau President, galima imti paprastą, įdėti truputį grietinės arba grietinėlės ir pertrinti blenderiu);1 indelis saldinto sutirštinto pieno;4 šaukštai želatinos;sauja uogų arba vaisių.

Gamyba:Sausainius sumalame į miltus (geriausia su blenderiu);Trečdalį trupinių padedame į šalį, likusius sumaišome su riešutais;Išlydome sviestą, užpilame ant trupinių su riešutais, išmaišome, suberiame į formą ir suplojame prie dugno;Pagrindą kišame į karštą orkaitę maždaug dešimčiai minučių.Želatiną užpilame šaltu vandeniu ir paliekame išbrinkti;Varškę sumaišome su kondensuotu pienu ir dalimi uogų;Išbrinkusią želatiną ištirpiname (galima mikrobanginėje arba ant ugnies);Želatiną įmaišome į varškės masę;Kremą pilame ant ataušusio pagrindo;Ant viršaus beriame likusius sausainių trupinius ir puošiame uogomis.


Torto pagrindas.

Kremas.

Papuoštas.

P. S. Labai visų atsiprašau, kam iki gyvo kaulo įkyrėjo atsidaryti Gintarinę virtuvėlę ir vis matyti tuos pačius makaronus. Nesiteisinsiu - nespėju gyventi. :) Pažadu pasitaisyti!

Visada Jūsų
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės