2014 m. rugpjūčio 26 d., antradienis

Sviesto meilę patyrusi Dorada


Tikriausiai nebūsiu išimtis, pasakydama, kad pats nuostabiausias filmas apie maistą yra Julie and Julia. Žiūriu jį periodiškai kas pusę metų :) Jis moko mylėti tikrą maistą, saiką, kvapą, vaizdą... Primena, kad nereikia kraštutinumų ir tobulas gali būti tiek omaras, tiek sumuštinis. O tobuliausias mūsų (mano, beje, irgi... gėda gėda) taip dažnai peikiamas Sviestas. 
Vienas įspūdingiausių epizodų tame filme, kai amerikietė pirmą kartą atvykusi į Prancūziją restorane valgo žuvį. Jai atneša svieste dar skrundančią žuvikę ir šaukštu atskiria nuo kaulų tobulos konsistencijos jos gabalėlius. Kai matau tą epizodą, visada galvoju, kad žuvis turi būti būtent tokia - neperkepta, neprivoliota miltuose, nesugadinta!
Visai neseniai, vėl žiūrėjau tą filmą ir rytojaus dieną sugalvojau išsikepti doradą. Filmo įkvėpta pripiršau jai sviestą ir žuvis buvo tobula. Be galo kvapni, suskrudusi, rimta ir šventiška. O reikia tam visai nedaug.

1 didelė porcija (man liko ir vakarienei):

1 vidutinė dorada (nuskusta, išvalyta, be galvos, uodegos, pelekų);
1 šaukštas gero grietinėlės sviesto;
keli šaukštai geros kokybės aliejaus;
1 didelė skiltelė česnako;
2 griežinėlių citrinos;
žalumynų;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų;
6-8 mažų pomidorų;
2 lapų romaninės salotos.

Sviestą palaikome kambario temperatūroje, paskystiname šaukštu aliejaus, dedame kapotas žoleles, smulkiai pjausytą citriną (su žievele), įspaudžiame česnaką, dedame druskos, pipirų ir viską sutriname į vientisą košelę. Šia košele gausiai aptepame žuvį iš išorės ir įdedame kiek liko į vidų. Patepame kepimo skardą aliejumi, dedame žuvį ir kepame apie 20 min.
Po 10 min kepimo išimame žuvį apversti (čia tik tuo atveju, jei orkaitė kepa  ne iš abiejų pusių) ir tada šalia įdedame vyšninius pomidorus. Iškepusią žuvį ir pomidorius tiekiame su romaninėmis salotomis, pamirkusiomis vandenyje skanintame cukrumi, druska ir citrina, ir pagardintas pipirais ir aliejumi. 
Myliu tokį maistą ;) Grožėkitės.

Išvalyta žuvė.

Prieskoninis sviestas.

Prieš kelionę į orkaitę.

Po 20 min. orkaitėje (kepimo laikas priklauso nuo orkaitės - NEPERKEPKIT)

Nuostabiai baltas, sultingas, standžios konsistencijos, kvapnus ir skanus kąsnis. 

Tik tiek apie filmus, meilę, sviestą ir žuvį šiandien. Ir nors ši žuvis tikrai nepadarytų gėdos šventiniam stalui ir labai prašosi vyno šalia, aš visai ramia širdim ją sukapojau eiliniams darbo dienos pietums :) Patariu ir jums nelaukti ypatingų progų, o gyventi čia ir dabar.
Skanaus.

Iki greito, mielieji :)
Gintarė


2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

Rudenėjimas, pokyčiai, pesto


-Kur tu buvai, bobut, mano? 
- Kosmose. 

Visą mėnesį nei vieno įrašo neparašiau ne todėl, kad tingėjau, nenorėjau ar jūsų visai nepasiilgau. Tiesiog, kartais taip nutinka, kad imi ir padalini gyvenimą sulig kažkokiu įvykiu: iki egzaminų ir po egzaminų, iki atostogų ir po atostogų ir pan. Taip nutiko ir man. Apsisprendusi keisti profesinę veiklą padalijau viską į prieš ir po. Ir visi tokie neprivalomi darbai kaip tinklaraštis sukrito į "po" krepšelį. Kas tai per pokyčiai? Pabūsiu baisi tinginė ir vietoje to, kad viską paaiškinčiau specialiai jums, įklijuosiu laiško, kurį išsiunčiau kolegoms paskutinę dieną darbe, ištrauką:
"<...> Lyg ir priimta teisingu laikyti požiūrį, kad pokyčiams sunku pasiryžti, pokyčius sunku priimti ir reikia ilgo adaptacinio laikotarpio, kol pradedi įžvelgti jų naudą. Bet aš manau, kad kartais per daug tuo užsižaidžiama ir tai nėra vienintelė tiesi tiesa apie pokyčius. 
Dažnai pokyčiai ateina taip organiškai, kad atrodo daugiau nei savaime suprantami. Net imi galvoti, kad vyksmas iki jų buvo tik laikinas išsukimas iš kelio, o kažkur giliai pasąmonėje visada žinojai ir laukei, kada ateis TA diena ir TIE pokyčiai. Jiems nereikia nusiteikti, nereikia pasiruošti, nereikia dvejoti ar nerimauti, tereikia sulaukti, ir nors negali to argumentuoti, žinai - viskas bus gerai.
Prieš kurį laiką socialiniame tinkle paprašiau visų pažįstamų pasidalyti mano įrašu apie tai, kad ieškau daugiau kūrybinių darbų, vis labiau noriu (žinau, kad galiu) rašyti, kurti, veikti ne organizacijoje, o individualiai. Jau tada jaučiau, kad atėjo tam laikas ir kad kelio atgal nebėra. Prisipažįstu, tuo metu aplinkui dar skraidė vienas kitas perkaitęs kopūstinis drugelis, kuris vis suplazdendavo: o kaip bus, jei nepavyks? ar-pavyks-ar-pavyks-ar-pavyks? o ką pasakysiu kitiems? ar ne per drąsu tiesiog apsisukti ant kulno iš patogios, šiltos vietos ir eiti gyventi sau, kur galbūt ne visada bus patogu ir ne visada šilta? (Nors manau, kad bus ir šilta, ir patogu. Šypt)
Bet tiek tie drugeliai ir teplasnojo. Kol sukaliau įrašą ir paspaudžiau "Dalintis", kol iš spausdintuvo išlindo prašymas atleisti iš darbo. Paskui viskas stojo į savo vietas: pabiro pasiūlymai, sukrito idėjos, susiplanavo planai, susiskaičiavo laikas ir monetos. O klausimai: kaip tai pasakyti kitiems? ką kiti apie tai pasakys?, - pasirodė lyg svetimakalbiai, nesuprantami, nereikalingi.
Rugpjūtis - pats draugiškiausias slenkstis pokyčiams. Tai ramybės, meilės, ilgesio, harmonijos mėnuo. Jo švelnume, bet koks aštrus posūkis tampa lengva apylanka. Džiaugiuosi pokyčius įsileisdama būtent dabar.
<...> Apie viską galvoju sumerkusi kojas į vis dar šiltą ežerą ir suprantu, kad niekas, absoliučiai niekas, nepasikeisštai čia esu aš su savo kojomis sumerktomis į vandenį, čia mano gyvenimas, mano darbai, idėjos, klaidos, mano žmonės ir mano vietos. Jokių pokyčių ir nėra, yra tik gyvenimas (arba kelias, jeigu norisi metaforų). Ir tereikia juo eiti, eiti su šypsena, neskubant, bet tvirtais žingsniais. 
Be abejo, dabar esu labai dėkinga tiems, kurie mane lydi, kurie tiki mano gebėjimu ganyti raides ir diriguoti procesams, kurie tiki manimi.<...>"
Laiško pabaiga, žinoma, pabiro padėkomis, kontaktų pasidalijimais ir kitais jums neaktualiais dalykais. Taigi... Taip, dabar aš esu freelance writer. Bent jau kol kas, o kur paskui pasisuks gyvenimas, bus matyti :)
Vienas, du, trys,- laikas keliauti prie maisto. Namų tvarkymas, gaminimas ir kiti panašūs dalykai taip pat buvo išėję į krepšelį vardu "po". Todėl dabar apsidairiau, kas čia sezoniška, ko daugiausia turgaus lentynose ir nusprendžiau, kad pats laikas skinti saujom bazilikus ir komandiruoti juos į lėkštę ir į tinklaraštį. Dėmesio! Tradicinis pesto, kurio gerumui aprašyti neužtektų ir šimto įrašų. 

Reikės:

poros didelių saujų šviežių bazilikų (niekas nedraudžia paįvairinti įdedant citrininio baziliko, kalendros ar pan.);
saujelė (iki 100 g.) anakardžių riešutų (jei jau visai originaliai, tai turėtų būti kedrinės pinijos);
kelių gabaliukų (+/- 50 g.) parmezano sūrio;
žiupsnio druskos;
3-4 skiltelių česnako
apie 1/4 stiklinės aukštos kokybės alyvuogių aliejaus.

Bazilikus nuplauname ir dedame į smulkintuvą, ten pat keliauja sūris, luptas česnakas, riešutai - viską sutriname. Tada įdedame druskos ir įpilame alyvuogių aliejaus, išmaišome ir paragaujame ar tinka mums skonis ir konsistencija. Skystiname aliejumi, druską reguliuojame pagal skonį. Pagamintą pesto laikome šaldytuve ir suvalgome per kelias dienas, jeigu norisi išlaikyti ilgiau yra du variantai: a) pilti daugiau aliejaus, uždaryti steriliuose stiklainiukuose ir laikyti šaldytuve; b) užšaldyti. 
Man pesto yra nerealiausias draugas pomidorų ir mozarelos salotoms, ilgiems makaronams, picoms ar skrebučiams ir švelniems kepsniams. 
Raukit bazilikus, kol jie dar žali, lapingi, sultingi :) Dar neužmigo rugpjūtis, dar ne ruduo!


"Pažvelk žalyn į žalumas"

Be smulkintuvo su pesto būtų komplikuotas reikalas.

Gardiname.

Ragaujame su makaronais, vištiena, salotom etc.

Pavyzdžiui, taip :)
(Atsiprašau už nuotraukų nekokybę.)

Tiek su žolynais ir virtuve šiandien.
Myliu, bučiuoju ir ikisusi :)

G.