Atėjo ruduo. Išsiviriau sriubos. Trintos sriubos su lašiša

Dabar jau viskas. Dabar jau tikrai atėjo ruduo. Vakar atsukau laikrodį ir šiandien 17 val. jau tamsu kaip marozo galvoj, penktadienį su tradiciniu vizitu apsilankiau garažuose, kur žmogus numovė mašinai basanoškes ir uždėjo vengerkas, o šiandien ryte radau skype mirksinčią žinutę: "Ar Vėlinėms grįši? Eisim degt žvakučių?" Grįšiu. Eisim. Velnias, visi ženklai rodo, kad jau tikrai ruduo. 

Vėlinės man visada asocijuojasi su tamsa. Gal todėl, kad visada, kai jau būname aplanke kapus, sugrįžę namo, pavalgę ir sušilę, aš vėl išsiruošiu į kapines. Kai jau visiškai tamsu, pasiimu dar kelias žvakes, pasikviečiu draugę ir važiuojam pasigrožėti švieselių jūra, patrinti šąlančias nosis, sutikti vieną kitą, taip pat beslampinėjantį, pažįstamą. Taip parasidėjęs lapkritis man visas savo 30 dienų lieka tamsos mėnesiu. 

Lapkritis neturi smagių švenčių (ne, Kęstai, tavo gimtadienio nepamiršau, bet tai ne visuotinė šventė:), Kalėdos dar tolokai, orai dažniausiai pobijauriai, saulė kažkur kitoj žemės pusėj ritinėjasi, tad belieka kaip nors visai nesuliūst ir nesusikrimst. Man gaila, kad mes lapkritį nešvenčiam Padėkos dienos, būtų labai geras tamsos mėnesio praskaidrinimas, graži šventė žyminti Kalėdinio laikotarpio pradžią. Na, bet nešvenčiam tai nešvenčiam, ką jau dabar. Nuo tamsos reikia gintis šviesa ir šiluma. Tą ir padariau šiandien. Išsiviriau saulės spalvos, šildančios, trintos sriubos su lašiša. Žinau, kad rudenį labai populiaru virti moliūgų sriubas, juk jų spalva primena saulę, bet aš nemėgstu moliūgų, tiesa, tai nereiškia, kad nenusipelniau saulėtos sriubos. Išsiviriau ją iš žiedinio kopūsto. O iš kur ta spalva, sakysite? Čia maža (ne)paslaptis, pakepinkite tame pačiame puode, kur virsite sriubą, morką su šiek tiek sviesto ir vandens ir ji ne tik sriubą, bet ir visą pasaulį nudažys fantastiškai geltona spalva :) 

Taigi trintos žiedinio kopūsto sriubos su lašiša receptas:
Reikės:
1 mažo žiedinio kopūsto;
1 didelės morkos;
1 vidutinio svogūno;
2 skiltelių česnako;
120 g. rūkytos lašišos;
pusės šaukštelio sviesto;
karšto vandens;
0,7 l. sultinio (naudojau vištienos, gali būti naminis, gali būti pirktas, bet tik geros kokybės);
grūstų pipirų, džiovintų čiobrelių, druskos, lašelio čili alyvuogių aliejaus arba žiupsnelio čili pipirų).

Morką sutarkuojame, svogūna supjaustome, statome puodą ant ugnies, dedame sviesto, metame morką su svogūnu, nuolat maišydami pakepinam, įspaudžiam česnaką, kai jis pakvimpa, užpilame trupučiu karšto vandens (vos vos, kad nekibtų prie dugno), įberiame šiek tiek druskos ir pipirų ir leidžiame lėtai troškintis. Žiedinį kopūstą pjauname į 4 dalis, pašaliname pagrindinį kamblį, o žiedynus supjaustome nestambiai, metame į puodą, supilame sultinį (turi būti tiršta) ir paliekame virti kol suminkštės žiediniai kopūstai. Kol sriuba verda smulkiais gabaliukais supjaustome lašišą. Sriubai verdant daug prieskonių nededame, nes greičiausiai sultinys jų turi pakankamai, be to, bus gana sūrios lašišos. Aš tik pagardinau čiobreliais ir lašeliu aštraus aliejaus. Išvirusią sriubą kruopščiai sutriname, kad neliktų gumuliukų, jeigu labai labai tiršta, galima šiek tiek praskiesti vandeniu (bet man gavosi idealiai). Tada sudedame lašišą, išmaišome viską, paragaujame ar netrūksta prieskonių ir uždengiame. Po 5 min galima pilstyti į lėkštes ir mėgautis saulėta sriuba. Galima dėti baltos duonos skrebučių arba užsikąsti česnakine bandele, bet man ir viena labai skani. Su tokia sriuba ir rudenį galima (iš)gyventi :)

Daržovės.

Kepa morkos ir svogūnai.

Nepadauginkite skysčio, viskas turi virti tirštai.

Lašišą turėjau jau pjaustytą riekelėmis, tad aštriu peiliu pavažinėjau skersai ir išilgai ir išėjomaži gražūs kubeliai.

Labai saulėta, šildanti, švelni ir jauki sriuba.

O kai fotografuodama pasuki kamerą, tai primena skraidančią lėkštę ir vasarą :)

Tai tiek apie rudenį ir apie sriubą. Nesušalkit ir nesuliūskit :)
Mua :)*

Sweet Ribs arba ką valgo Homeris Simpsonas

Saldūs, lipnūs kiaulienos šonkauliai yra tai, ką galima sutikti praktiškai viso pasaulio maitinimo įstaigose. Jie populiarūs Europoje, Azijoje (ypač Kinijoje) ir žinoma Amerikoje. Mūsų krašte labai ilgai kiauliena ir saldumas buvo visiškai skirtingose barikadų pusėse ir beveik niekas negamino saldžių kiaulienos gaminių. Aš pati irgi visada buvau gana priešiškai nusiteikusi visokiems obuoliams, džiovintoms slyvoms ar konservuotiems persikams mėsos patiekaluose. Neskanu ir taškas. 

Bet tai ir yra neskanu, nes dažnai tas saldumas yra įkyrus, užgožiantis mėsą ir visiškai netinkamas. Bet yra ir kitokia saldumo ir sūrumo dermė. Praktiškai nerasite žmogaus, kuris nemėgtų sūrios karamelės ar šokoladinių batonėlių su sūdytais riešutais. Tai skanu ir taškas. Nereikėtų ir labai raukytis žiūrint kaip valgomi amerikietiški blyneliai su klevų sirupu ir itin traškia šonine, arba kaip gausiai kiaulienos šonkauliai aptepami saldžia glazūra. Tai tikrai skanu, jei tik paruošta tinkamai, o smegenys atviros naujovėms (kurios iš tiesų ne tokios jau ir naujos). Man saldūs šonkauliai yra skanūs tada, kai glazūroje yra pakankamai aštrumo, kvapnių prieskonių, sūrumo, rūgštelės ir žinoma saldumo. Tokie šonkauliai paruošiami labai paprastai, yra lipnūs, kvapnūs ir tinkami kepti tiek lauke, tiek orkaitėje. Puikus patiekalas, net Homeris Simpsonas tokio neatsisakytų :) 

Tiesa, man kaip ir daugeliui, nelabai patinka, kad dažnai parduotuvėse šonkiauliai būna nudrožti iki pat kaulo ir dar padžiūvę. Na, tokie nykūs ir bemėsiai... Yra du variantai: arba ieškoti ir atrasti parduotuvę, kurioje būtų padorių šonkaulių (tikrai būna), arba pirkti pačią liesiausią, kokią tik rasite, šoninę su kaulu ir tokiu pačiu būdu ruošti ją. (Šį kartą rinkausi būtent šį variantą).

2 porcijoms reikės:
apie 600 g. kiaulienos šonkaulių arba šoninės su kaulu;
1 svogūno;
3 skiltelių česnako;
druskos;
vandens.

Glazūrai:
2 šaukštų medaus arba šaukšto medaus ir šaukšto farino sukraus;
2-3 šaukštų tamsaus sojų padažo;
2-3 šaukštų citrinos sulčių;
šaukšto balzaminio acto;
1 cm tarkuoto imbiero;
pusės čili pipiro (gali būti džiovintas);
džiovintos maltos paprikos;
džiovintų čiobrelių;
3 skiltelių česnako;
druskos;
aliejaus kepimui;

Jei naudojame šonkaulių juostą ją padaliname gabalėliais po 1 ar 2 kauliukus, jei šoninę, pašaliname odą ir supjaustome tokiais gabaliukais, kokiais leidžia kaulai. Nuplauname mėsą, dedame į puodą, ten pat dedame galvą svogūno, kelias skilteles česnako ir šiek tiek druskos. Užpilame viską šaltu vandeniu ir verdame. Užvirus nugraibome putas ir paliekame virti maždaug 30-60 min. Per tą laiką pasiruošiame glazūrą, sumaišoe visus jai skirtus ingridientus. Tirštumas turėtų būti vidutinis, kaip skystos grietinės (jei glazūra labai skysta, teks ją pakaitinti įdėjus šiek tiek krakmolo, o tada atvėsinti). Išvirusią mėsą, gausiai aptepame glazūra, dedame į kepimo indą pateptą aliejumi ir kepame orkaitėje apie 20-30 min., kol gražiai apskrunda, bet nepradeda degti. Ant iškepusių šonkaulių užbarsčiau smulkiai pjaustyto mėlynojo svogūno ir sunokusio granato sėklų. Prie taip paruoštos mėsos itin tinka marinuotos, ryškaus skonio daržovės, orkaitėje keptos bulvės ar gera, minkšta duona. O atšalusią mėsą, nedideliais gabalėliais nugramdžius nuo kaulo, sumaišius su BBQ padažu, svogūnu ir granato sėklomis išeina tobuli sumuštiniai ant grūdėtos duonelės. Susigundėt? Foto reportažas čia: 

Jeigu nėra šonkaulių, tinka ir maksimaliai liesa šoninė su kauliukais.

1 etapas. Išvirti mėsą.

 Sausi prieskoniai + imbieras, + česnakas

Glazūrą galite paragauti ir pasireguliuoti skonį. Ji turi būti saldžiai aštroka, su citrinos ir druskos užuominomis. 

Glazūruota mėsa keliauja į orkaitę arba ant grotelių.

Kepa.

Iškepė! Gražiai apskrudę, lipnūs, saldūs šonkauliai. Kur Homeris?

Man labai patiko neaštrūs svogūnai ir granato sėklos šalia.

Kadangi naudojau šoninę, tai mėsos buvo nemažai. Man vienai užteko 2 pietums ir keletui nedidelių sumuštinių.

Tai va tokie reikalai mėsėdžių pasaulyje :) Rudenį ir žiemą tokių patiekalų kartais norisi, bet piknaudžiauti jais nereikėtų.

Skanaus!
Iki greito :)
Gintarė

Greitai, skaniai ir iš nieko - studentiškų užkandžių filosofija

Užkandžių reikia dažnai - tai draugai užsuko, tai atsitiko vakaras gamtoje, tai suneštinis vakarėlis pasitaikė. Kai dar gyvenau studentiškai, užkandžių meniu buvau išplėtusi iki begalybės ir neišeidama į parduotuvę, visada galėdavau ką nors sugalvoti iš to kas yra kukliame studentiškame šaldytuve. Dabar šituo pasigirti negalėčiau, nes dažniausiai planuoju ir apsipirkinėju prieš gamindama.

Kodėl to nedariau anksčiau? Tiesiog gyvenant dviese, kur kas dažniau vakarai baigdavosi mintimi: "O gal vyno ir filmą?" :) Kambariokė buvo ištobulinusi talentą per 3 minutes iki parduotuvės uždarymo nuskuosti į ją ir parnešti vyno arba alaus. O mano misija buvo sugalvoti kuo marinsim kirminą, kai tas vynas ar alus jį pažadins. Kad užduotis būtų dar sudėtingesnė, te tau kambariokę vegetarę :)

Taigi išradingumo reikėjo tikrai nemažai ir labai tuo džiaugiuosi, nes iš tų laikų liko keli netyčia atrasti labai geri užkandžių receptai. Jie įsitvirtino mano virtuvės repertuare ilgam. Vienas tokių netyčia atrastų receptų - sluoksniuotos tešlos kvadratėliai su daržovėmis ir rūkytu sūriu.

Reikės:
1 pakelio šaldytos sluoksniuotos tešlos;
2 morkų;
1 poro;
+/- 100 g. rūkyto lydyto sūrio (žinot, būna toks į dešrą supakuotas);
aliejaus, druskos, pipirų, žalumynų.

Tešlą ištraukiame iš kameros (jei ji ne lapeliais reikia palaukti kol atšils ir kočioti, bet aš visada naudoju lapeliais, tai su ja jau nieko daryti nereikia). Morką nuskutame ir sutarkuojame vadinama burokine tarka, porą supjaustome pusžiedžiais. Daržoves su trupučiu aliejaus kepame, kol visiškai sumikštės, truputį pasūdome ir įberiame pipirų. Nukeliame nuo ugnies ir paliekame. Sūrį taip pat sutarkuojame arba susmulkiname elektriniame smulkintuve. Sumaišome jį su daržovėmis. Tešlą supjaustome norimo dydžio kvadratėliais ar trikampiais, dedame po šaukštą įdaro, paskirstome gražiai (bet ne iki kraštų, kad nenubėgtų) ir kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje kol gražiai apskrus. Ištrauktus apibarstome žalumynais (pvz.: pipirne ir svogūnų laiškais) ir šiek tiek ataušinę mėgaujamės. 

Nuotrauka dar iš tų senų laikų.

Šiandien tiek, einam džiaugtis saule, vynu ir gera kompanija :)
Iki greito! 

O ką valgo Jūsų draugai? + pomidorų su saldžiarūgščiu įdaru receptas

Iš vaikystės prisimename, kad kai laukiama svečių, gaminami patiekalai, kurių šiaip kasdien niekas negamindavo. Tai suprantama, juk mūsų vaikystėje, švelniai tariant, su gerais maisto produktais buvo šiek tiek sudėtingiau nei dabar. Tačiau laikai pasikeitė taip stipriai, kad tų anųjų, pvyzdžiui aš, jau ir nebeprisimenu (jei Jūs pirisimenat, tai jūs senesni už mane, cha cha). Šiandien pilnos parduotuvės pačių įvairiausių ir geriausių produktų, žmonės kasdien valgo labai gerą, įdomų, nenuobodų maistą, bet kai laukia svečių vis tiek dažną ištinka panika: "o ką čia tokio pagaminti?". 

Labai norisi nustebinti, bet nesinori ir pusės dienos virtuvėje praleisti ir iš tokių ilgų galvojimų ir svarstymų dažnai išeina atvirkščias rezultatas, nes pradedate gaminti ką nors, ko niekada nebandėte, nepavyksta arba pavyksta ne taip kaip tikėtasi ir t. t. Aš darau paprasčiau ir savo svečius vaišinu tuo, ką pati gaminuosi kasdienai. 

Štai vakar grįžau iš tėvų į savo namus tik apie 16 val. o 17 laukiau draugės. Buvo aišku, kad abi norėsim valgyt ir arbata su sausainiais mūsų neišgelbės. Pasižiūrėjus į tai ko turiu, sugalvojau padaryti saldžiarūgštės vištienos su daržovėmis. Ją gaminuosi gana dažnai. Paprastai, nedideliais gabaliukais supjaustau vištienos file, daržovių (bet kokių), viską gerai apkepu, pagardinu druska, pipirais, malta džiovinta paprika, citrina, medumi ir sojos padažu. Kai netingiu, mėgstu į tokius troškinius pačioje pabaigoje įmaišyti luptų, smulkintų pomidorų, jie sušyla, bet neištęžta ir viską sušvelnina.
Vakar turėjau labai didelių ir gražių pomidorų, tokių kuriuos susmulkinti būtų nuodėmė, todėl sugalvojau, kad galiu troškinį sudėti į jų vidų. Bus gražu! Ir buvo. Tuo labiau, kad šiaip karštų įdarytų pomidorų nelabai mėgstu, jie susproginėja, sutyžta, jų žievelė tąsosi atskirai ir t. t. O va taip netyčia norėdama pagražinti eilinį troškinį, išradau labai smagius įdarytus pomidorus.

2 porcijoms reikės:
5-6 nedidelių pievagrybių;
100 g cukinijos;
pusės svogūno;
120 g. vištienos file;
2 didelių pomidorų;
druskos, pipirų, maltos paprikos, citrinos, sojos padažo, medaus, aliejaus, karšto vandens.

Pirmiausia nuplauname pomidorus ir panardiname juos į verdantį vandenį. Kol jie ten ilsisi, susipjausome vištieną ir daržoves. Kai labai tingiu dėti kepti produktus vienus po kitų, tai pjaustau taip: tuos kurie kepa ilgiau mažesniais gabalėliais, tuos kurie trumpiau - didesniais ir viską sumetu į keptuvę kartu. Taip padariau ir šį kartą.
Į įkaitintą keptuvę sudėjus vištieną, daržoves, grybus, pirmiausia pakepiau uždengus dangčiu. Per tą laiką ištraukiau iš karšto vandens pomidorus, pakišau po šaltu vandeniu ir nulupau jų žieveles. Tada perpjoviau per pusę. Aštriu peiliu išskobiau sėklas su membrana ir sumečiau jas į keptuvę prie kitų produktų, o pomidorų puseles atidėjau į šalį.
Keptuvę atidengiau ir kepiau pamaišant tol kol nugaravo skystis, pagardinau prieskoniais, citrinos sultimis, soja ir medumi. Skonį dariau intensyvų, nes pomidorai viską sušvelnins. Kai įdaras buvo iškepęs, pomidorų puseles pabarčiau trupučiu pipirų ir pašildžiau mikrobanginėje, į kiekvieną įdėjau įdaro ir patiekiau su česnakine bagete. Buvo skanu :) Taip pat būtų buvę skanu, jei būčiau pomidorus ir supjausčiusi, kaip esu dariusi ne kartą, bet šį kartą buvo dar ir visai gražu. Kaip ir priklauso, kai valgai ne vienas :)

Neapsigaukite, produktų įdarui reikia tikrai labai mažai. Man dar keli šaukštai jo liko.

Viskas kartu - į keptuvę.

Skobimo procesas, būkite atsargūs ir nesugadinkite formos.

Paruoštas įdaras

Skanieji pomidorai

Tai va, mielieji, žinokite, kad kai laukiu Jūsų svečiuose tikrai nesuku ilgai galvos, ką čia tokio pagaminti ir vaišinu kuo nors iš kasdieninio repertuaro :) Nes kas gali būti geriau už jau išbandytus receptus, ypač jeigu anksčiau nesu nieko jais vaišinusi.
Šiandien tiek.
Nepaskęskit lietuje ir kasdienybėje ;)
Mua :)*

Gintarė

Nosis varvinantis maistas. Čili pipirų užkandis

Aštriai valgyti mėgsta tikrai ne visi. O tie, kurie sako, kad mėgsta, tai ne visi vienodai mėgsta. Vienam ir vienas griežinėlis Jelapeno pipiro ant picos jau yra aštru, o kitas Habanero pipirus ant palangės auginasi. Be to ne visų organizmai vienodai atlaiko aštrų maistą - kam skrandžiai, kam kepenys protestuoja. Aš esu vidutinio aštrumo mėgėja. Nepraktikuoju ekstremalaus valgymo, kai į burną dedama tai, kas nurauna galvą ir dar dvi dienas primena apie save. Pavyzdžiui, kabinti marinuotus jalapenus šakute tiesiai iš stiklainio man jau per aštru, tačiau suversti jų pusę indelio į puodą troškinio - pats tas :) 

 Mes pratę visus aštrius pipirus vadinti čili, tačiau jų yra įvairių rūšių ir jų aštrumas matuojamas pagal tokią mandrą Skovilio aštrumo vienetų lentelę. Man ta lentelė visai nepatinka, nes primena visiems pažįstamą, kabojusią ant chemijos kabineto sienos, o chemijos niekada nemėgau. Bet gal kam nors patiks? Pasiskolinau ją iš čia ir rodau Jums:

Scovilio lentelė

Man kur kas labiau patinka spalvotos lentelės, su gražiais piešinukais :) Čia tikriausiai kaltas manyje gyvenantis menininkas arba vaikas, arba jie abu. Vienu žodžiu, aš naudojuosi štai šia lentele:

(Lentelė iš čia: http://ybertaud9.files.wordpress.com/2012/07/chili-chart.jpg)

Teorinę medžiagą jau turite, tad pagal tai kur naudosite, kaip vartosite ir kokių potyrių norite, ieškokite atitinkamų pipirų.

Vienas žinomiausių užkandžių su aštriais pipirais - sūriu įdaryti ir šonine apsukti pipirai kepti orkaitėje. Tai puikus užkandis, turintis tūkstantį recepto variantų. Galima naudoti skirtingus sūrius, varškę, tofu ir t. t. Mano nuomone, šiam užkandžiui reikia ne itin aštrių pipirų. Aš nežinau 100 proc. kokius naudojau šį kartą, nes tiesiog jų iš savo daržo priskynė kaimynė, o tikslios veislės nepaklausiau, bet norėdama apsidrausti nuo per didelio aštrumo pasistengiau krupščiai pašalinti membraną - ji yra aštriausia pipiro dalis. Pipirai nebuvo labai aštrūs, bet varvėti nosis vertė :) O dabar mano įdarytų pipirų receptas, pats paprasčiausias ever:

1 padėklui užkandžių:

10 aštrių pipirų;

20 itin plonų riekelių rūkytos šoninės;

1 indelio tepamo varškės sūrio su žalumynais (tinka Philadelphia arba Rasa, naudojau pastarąjį);

dantų krapštukų.

Užsidedame gumines pirštines, ant pjaustymo lentelės (geriau plastikinė ar stiklinė) pasitiesiame maistinės plėvelės. Nuplauname pipirus, juos perpjauname išilgai pusiau, išskobiame sėklas su membrana, kotelius geriau palikti - taip gražiau ir patogiau paimti valgant. Išdorotų pipirų puseles užpildome sūriu (aš tai dariau tepdama stalo peiliu), kiekvieną puselę apsukame šoninės juostele ir sutvirtiname pagaliuku. Dedame pipirus ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir šauname į orkaitę (apie 200 laipsnių karščio). Kepti reikia kol šoninė suskrus ir bus traški. Užkandį galima tiekti ir visiškai atšaldytą, bet man skaniau kai dar šiek tiek šiltas. Karšto tiekti nepatariu, nes bus ir per aštru, ir nepatogu valgyti rankomis.

Po terliojimosi su aštriais pipirais, svarbu neužsimiršti ir nepačiupinėti nosies ar akių :) Dirbant su pirštinėmis ir plėvele dengta lentele, susitvarkymas truks trumpiau. Visus naudotus įrankius ir rankas reikia labai kruopščiai nuplauti.

Į karštą orkaitę pašauti pipirai.

Iškepę pipirai

Užkandį palikite šiek tiek atvėsti.

Be abejo toks užkandis labai tinka šaltuoju metų laiku ir gaivių gėrimų prie jo patiekti būtina. Aš gaminau pipirus draugės gimtadienio ir krepšinio rungtynių proga, o užgėrinėjome kas kuo - alumi, vynu, mineraliniu.

Tiek apie aštrumynus.

Neperšalkit :)

Iki.

Barbora, Žygimantas Augustas ir upėtakis įdarytas pesto

Aš jau anksčiau esu minėjusi, kad dievinu teatrą. Šaltąjį metų sezoną, kurio nelabai mėgstu, gelbėja trys dalykai: Teatras, Kalėdos ir karštas vynas. Tik parašiusi, pamačiau, kad teatrą, kaip ir Kalėdas parašiau didžiąja raide :) Bet netaisysiu. Teatras - labai didelis dalykas man. 

Kažkada, kai man buvo kokių 15 metų, buvau 100 proc. tikra, kad savo gyvenimą siesiu su teatru, studijuosiu režisūrą, rašysiu pjeses ir pan. Bet aš visada buvau ne iš tų žmonių, kurie savo mintis po 9 užraktais slėptų, todėl ir apie tas svajones nesibodėjau pasakyti mokytojams, draugams, artimiesiems ir visi vienu balsu rėkė, kad tai nesąmonė, kad visų pirma niekas manęs net nepriims teatro režisūros studijuoti, o jei ir priims, tai visą gyvenimą būsiu nelaiminga, be pinigų ir šiaip susigadinsiu ateitį. Matyt tos kalbos kapsėjo kapsėjo ir prikapsėjo, kad kai jau reikėjo rinktis, į teatro pusę nežiūrėjau. Ar gailiuosi? Taip :) Nesigraužiu ir nesvarstau to kiekvieną dieną, bet puikiai suprantu, kad dabar man tos žinios būtų aukso vertės. Dabar aš jas labai sunkiai graibausi iš visur, kur tik galiu. Dabar vis tiek rašau pjeses, scenarijus ir kartais dirbu režisūrinį darbą, kai turiu reikalą su dideliais renginiais. Tai tik dar kartą parodo, kad vis tiek anksčiau ar vėliau atsiduri ten kur turi atsidurti, nesvarbu kokius nepalankius sprendimus anksčiau priėmei. Šiuo metu žiūrovams rodomas tik vienas spektaklis pagal mano scenarijų, antrasis šiuo metu statomas, bet labai norėčiau, kad ateityje jų būtų daugiau. Ne todėl, kad smagu savo vardą matyti afišoje, todėl kad smagu perduodi žinutę ir matyti, jog ją priima. Turbūt tai kiekvieno kūrėjo tikslas ir laimė. 

Bet apie save jau turbūt ir taip per daug prirašiau, todėl laikas eiti prie Barboros. Vakar su drauge žiūrėjome šį spektaklį Kauno valstybiniame dramos teatre. Jis puikus! Kaip ir visi J. Jurašo spektakliai, jis labai paveikus ir emocingas, labai stiprus ir užkabinantis. Pati mintis, parodyti sunkiai sergančios aktorės ir Barboros Radvilaitės paralelę, man labai patiko. 

Aš visada galvodavau, kaip sunku turėtų būti aktoriui, prieš pusvalandį scenoje buvusiam karaliumi, kapitonu ar graikų mito didvyriu, nulipus nuo scenos grįžti į savo gyvenimą, plauti grindis, valyti dulkes ir virti dešreles vakarienei :)

 Spektaklyje "Barbora" ligos nukankinta aktorė mėgina dar kartą suvaidinti Barborą Radvilaitę. Spektaklis be galo jautrus (turbūt net nepatarčiau eiti tiems, kurie neseniai palaidojo artimuosius po sunkios ligos ar šiuo metu kovoja su savo ar artimųjų, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis), spektaklis labai monumentalus ir labai skulptūriškas. Judesiai, spalvos, kostiumai - atrodo, kad kiekviena užfiksuota akimirka, galėtų būti paveikslu. O spektaklio spektaklyje mintis išpildyta su kaupu. Seniai tokio laukiau... Turbūt nuo tada, kai universitete nagrinėjome Luigi Pirandello "Šeši personažai ieško autoriaus". Teatro apie teatrą mintis man visada buvo labai įdomi, todėl "Barbora" susižiūrėjo nuostabiai. Beje, jeigu eisite, nepirkite bilietų į balkoną. Aš visada stegiuosi įsigyti bilietus pirmoje eilėje. Jeigu vakar būčiau sėdėjusi toliau, būčiau nemačiusi nei tikrų Barboros Radvilaitės ašarų, nei paklaikusių Žygimanto Augusto akių, kai jis laikė suglebusį mylimosios kūną. 

Taigi, šis šeštadienis man buvo labai šventiškas. Ilgas pasivaikščiojimas po Kauną, spektaklis, kava su drauge, o kad šventė prasitęstų, šiandien pasigaminau labai sekmadieniškus, gerus pietus, kuriais nebūtų gėda ir Barborą Radvilaitę su Žygimantu Augustu pavaišinti :)

Upėtakiai įdaryti pesto (2 porcijos):
2 nedideli, nešaldyti upėtakiai;
2 pomidorai;
2-3 šaukštai bazilikų pesto;
1 griežinėlis citrinos;
0,5 cm gabaliukas imbiero (jeigu norisi, nebūtina);
druska ir grūstų pipirų mišinys;
ryžiai (gali būti ir kitoks garnyras).

Pirmiausia užkaičiau virti ryžius. Upėtakius paskutau, nuploviau, pabarsčiau iš išorės trupučiu druskos ir pipirų. Į vidų įdėjau po kelis nedidelius gabalėlius nuluptos citrinos ir imbiero (kadangi dėjau imbiero, citriną nulupau, kad nebūtų per daug kartumo) ir po šaukštą pesto (receptą rasite skiltyje "padažai", bet tinka ir pirktinis). Taip paruoštą žuvį galima kepti orkaitėje, keptuvėje arba ant grotelių. Saulė už lango sufleravo būtent pastarąjį variantą, bet kur gi čia mieste kepsi lauke... Todėl kepiau grilinėje keptuvėje. Taigi, be jokių riebalų sudėjau žuvis į įkaitintą keptuvę ir kepiau maždaug po 4-5 min. iš abiejų pusių.
Prie upėtakio norėjau labai švelnaus garnyro, todėl gerai sunokusius avietinius pomidorus nuplikiau, tada pakišau po šaltu vandeniu, nulupau odeles ir supjausčiau smulkiai. Į lėkštę dėjau iškepusią žuvį, šalia pomidorus vos vos pabarstytus citrinpipiriais ir ryžių, ant kurių dar uždėjau šiek tiek pesto.
Viskas. Sekmadienio pietūs buvo labai geri :) Po tokių pietų neįmanoma nesišypsoti :)

Vienai porcijai - viena žuvis :) Bet jeigu maitinate kokį didelį, alkaną vyrą, tai gali reikėti ir daugiau.

Įdaras.

Žuvys kepa, grilinė keptuvė rūksta, kaip visada :)

Kepta žuvis, švelnūs pomidorai ir ryžiai

Upėtakis - damų žuvis. Nes ją iškeptą visą, labai lengva iškaulinti vien peiliu ir šakute. Pirmiausia reikia atitraukti odą ir atidalinti galvą, kad netrukdytų.

Tada užkišus peilį atkelti nuo kaulų vieną dalį žuvies, o paskui kaulą suimti peiliu ir šakute ir pakelti nuo likusios dalies :) 

Šiandien tiek :) Eikit į teatrą, eikit pirkti žuvies (akcija atrakcija už šias dvi sumokėjau 8 lt), gaminkit, valgykit ir džiaukitės sekmadieniu.
Iki greito :)
Gintarė