2015 m. sausio 27 d., antradienis

Apie performansus prie puodų ir karštas daržoves


Yra daugybė žmonių labai nuostabiai, bet labai skirtingai gaminančių maistą. Kai pavartau knygas, žurnalus, tinklaraščius apie maistą, labai ryškiai išsiskiria skirtingi virėjų tipažai. Kai kurių patiekalai yra iš daugybės sudedamųjų dalių, tobulai susverti, sumatuoti ir įgyvendinti. Kitų - labai buitiški, primenantys sekmadienį pas močiutę, kai ant stalo keliauja iš vakaro pagaminti šalti užkandžiai, mišrainės, marinuotos silkės, žuvys ir itin ilgai marinuota bei stipriai termiškai apdorota mėsa. Dar kiti renkasi žaismę, kūrybą, ieško netikėtų sprendimų, greitų patiekalų ir minimalių sąnaudų. Yra ir tokių, kuriems svarbiausia estetika. Prie kurių priskirčiau save?
Kažkada mąsčiau, kodėl man patinka gaminti. Maisto gaminimas man yra tam tikras kūrybos aktas. Galėčiau jį palyginti su performansu. Maisto ruošimas man suteikia didžiausią džiaugsmą, kai jame yra teatrališkumo, tokios iš paprastų dalykų sukurtos dramos. Tikrasis performansas yra tada kai kūrėjo veiksmus stebi žiūrovai. Aš niekada neprieštarauju, kad man gaminant būtų stebėtojų. Pagalbininkų nelabai mėgstu, bet stebėtojų, kurie aplinkui slampinėja su vyno taure, gali būti kiek tik nori. Ypač tada kai virtuvėje vyksta stebuklingi dalykai, pavyzdžiui, nuo karščio viena po kitos veriasi midijos, pakvimpa į keptuvę sumestas česnakas, iš ryšulėlio produktų gimsta spalvų, kvapų ir skonių dermė. 
Jei gaminu viena, bet ne vien sau, tai meninis aktas įvyksta maisto patiekimo metu. Tokį, tiesa sakant, mėgstu labiausiai, kai truputį pažongliravusi virtuvėje puodais ir produktais, turiu rezultatą, kurį atnešus ant stalo abejingų nelieka. To pasiekti galima keliais būdais: naudojant įdomius, nekasdieniškus produktus, įprastus produktus ruošiant netikėtu būdu ir skiriant šiek tiek dėmesio pateikimui. Maistas visada gali būti žavus ir teatrališkas, net lašinukai su duona ir svogūnu gamtoje yra vienoks patiekalas, kai valgomi iš plastikinės dėžutės ir visai kitoks, kai išdėliojama ant medinės trinkos. Valgymas būryje taip pat turi savo teatrališkumo, savo rituališkumo ir magijos. Man labiausiai patinka kai maistas sujungia žmones. Pavyzdžiui, visi ima užkandžius iš didelio indo ir mirko į bendrą padažinę, arba plėšo ir dalinasi ne iki galo įpjautą česnakinę duoną. Vienokia atmosfera tvyro, kai kiekvienas gauna lėkštę su salotomis ir naminiu burgeriu ir visai kitokia, kai ant stalo padedama didelė lenta, ar padėklas, kurio viduryje pūpso kalnas spalvingų ką tik sumaišytų salotų, o aplinkui išsirikiavę tie patys burgeriai. Geriausia, kad nebūtų jokių įrankių, kad visi imtų daržoves ir sumuštinius rankomis, paskui nusilaižytų pirštus ir daužtųsi taurėmis. Tai yra maisto performansas. Tai tikras meno aktas. Jam nereikia tikslios receptūros ir svarstyklių, jam reikia išmonės, kūrybiškumo ir aistros.
Atrodytų, kad visa ši mano beletristika tinka tik proginio maisto gamybai, bet tai netiesa. Net ir gaminant sau vienam visai nebūtina to daryti nuobodžiai ir visada taip pat. Aš labai dažnai valgau šiltas daržoves, bet beveik visada kitaip. Tiesiog nueinu į virtuvę, 5 minutėms atsijungiu nuo šio pasaulio ir suburiu ką nors kvapnaus ir šildančio. Vakar žiūrėjau daug laidų apie Indiją, nes jaučiausi nežmoniškai išsigręžusi ir norėjau pasisemti kūrybinių idėjų darbams, bet labiau įsikvėpiau minčių patiekalams. Kepti baklažanai su brokoliais ir šermukšnių-pipirų-apelsinų džemu tikrai nėra indiškas patiekalas, bet įkvėpė jam mane Indija. Taigi per 10 Bolivudo minučių mano virtuvėje atsitiko 2 porcijos patiekalo, kuriam reikės:

1/3 didelio arba pusės mažo baklažano;
2 skiltelių česnako;
pusės nedidelio brokolio;
šiek tiek aliejaus ir vandens;
šaukšto labai smagaus šermukšnių-pipirų-apelsinų džemo (galima pakeisti čili pipirais, laimo sultimis ir medumi, bet labai rekomenduočiau įsigyti ir išbandyti šį džemą, jis mano akimis labai tinka ir picos padą patepti ir jautienos burgerį, troškinį ar paukštieną pagardinti);
prieskonių gausybės: druskos ir po 1/3 šaukštelio saldžiosios paprikos miltelių, džiovinto imbiero, maltų kalendros sėklų, maltų pankolio sėklų, ožragės, juodgrūdės, ciberžolės, šviežiai grūstų pipirų, maltų kumino sėklų (jeigu norisi galite dėti ir kitokius prieskonius).

Supjaustome nedideliais gabalėliais baklažaną ir brokolį. Kaičiame keptuvę, įpilame lašelį aliejaus, sudedame visus prieskonius išskyrus druską, dedame česnaką ir maišydami truputį pakepame (kad tik sušiltų, bet nepradėtų degti), tada dedame daržoves, jei reikia įpilme dar šiek tiek aliejaus ir kepame vis pamaišydami (aliejų baklažanai gali gerti žaibiškai, tad jei svyla, galima įpilti šiek tiek vandens). Kai daržovės apminkštėja, įberiame druskos ir įdedame šaukštą džemo. Viską gerai pamaišome, kad daržovės apsiveltų auksiniu padažu ir viskas. Valgiau su juoda duona. Bet drąsiai galima ir su kitokia, ar netgi tiekti prie mėsos. 

4-5 baklažano riekelės, supjaustytos į 8 dalis

Brokoliai

Į keptuvę jau nukeliavo ir džemas

Viskas. Su pasiruošimu ir gaminimu užtrunka apie 10 min.


:)

O štai čia tas mano minėtas šermukšnių džemas, kurį kažkodėl vadina padažu, nors jis savo skoniu, konsistencija ir manau pagaminimo principu yra tikras džemas :)


Skonio apibūdinimas etiketėje labai keistas :) Jis visai netraukia burnos, kartumo nėra, tik jaučiasi pipirų aštrumas, vos rūgštelės (galėtų ir daugiau būti) ir ryškus saldumas. 
Ačiū Kalėdų Seneliui Tomui ir snieguolei Akvilei už šį skanumyną!

Gintarė


2015 m. sausio 19 d., pirmadienis

Karštos obuolių sultys


Visiems kartais norisi, kad būtų jauku. Kai kuriems to norisi nuolatos - tai žmonės (dažniausiai moterys), kurių namai primena mielų niekučių parduotuvę, kurie dėvi tik labai gražias, labai minkštas ir būtinai kokiu nors piešiniu ar kutais dekoruotas kojines, kurių chalatai turi ausytes ant kapišono, kurių telefonų dėklai yra švelnios medžiagos arba vaizduojantys kokį nors gyvūną, kurių Kalėdinės eglės būna didžiausios, lemputės ryškiausios ir kurie pyksta, jei šeima visai nenori leisti vakaro prie išjungto televizoriaus, besifotografuodami židinio fone tobulai šventinei nuotraukai :) 
Aš visai ne tokia. Nejaučiu sentimentų mieliems niekučiams, nepirkinėju ir nekraunu ant lentynų statulėlių, neturiu drabužių su kutais, ausytėmis ir kitokiais pribambasais. Man nereikia rožinio Mapeto kailio automobilyje, megzto "drabužio" arbatos puodeliui ir privalomų fotografijų prie šimto kilometrų Kalėdinių lempučių. 
Gal aš klystu, bet man atrodo, kad dažniausiai šiais dalykais yra užsikrėtę rudeniniai ir žieminiai žmonės. Tai tie žmonės, kurie dievina šaltąjį metų laiką, romantizuoja miegančią gamtą ir yra šiek tiek linkę į melancholiją. Aš esu pavasarinis žmogus. Geriausiai jaučiuosi, kai pamatau, kad gamta jau bunda, kad jau ilgiau šviesu, saulė labiau šildo ir žibutės pro sniego plyšius kiša galvas. Tokiu metu jokio, mezginiais ir romantinėmis komedijomis patiuninguoto, jaukumo nereikia, tokiu metu reikia eiti, lėkti, gyventi, mylėti, atsidaryti automobilio langus, garsiai klausytis muzikos, anksti rytą bastytis po senamiestį ir pageidautina niekada neiti miegoti. 
Kaip bebūtų žiema neišvengiama, retkarčiais užklystantis jaukumo poreikis taip pat. Gal namuose šalta, gal norisi taikoje pabūti su pasauliu ar su tuo, su kuo neseniai žaibavai. Kai labai reikia sušilti ir "susijaukinti" save ir aplinką, verta pasiruošti tokias savybes turinčio gėrimo - karštų obuolių sulčių.

1 porcija:
+/- 200 ml natūralių obuolių sulčių;
+/- 40 ml viskio, brendžio ar žolelių trauktinės (galima ir be alkoholio);
pusės arba viso šaukštelio medaus (priklausomai nuo sulčių rūgštumo);
pusės nedidelio obuolio;
trupučio džiovintų prieskonių: cinamono, gvazdikėlių, kardamono, kvapiųjų ir juodųjų pipirų, imbiero, vanilės, apelsino žievelės;
1 cm nulupto šviežio imbiero;
1 giežinėlio citrinos.

Į prikaistuvį supilame sultis, dedame medų, su žievele ir sėklomis supjaustytą obuolį, citriną, imbierą, džiovintus prieskonius ir viską kaitiname ant nedidelės ugnies kol šiek tiek sušils. Tada įpilame viskio ir dar pakaitiname, bet neužverdame. Gėrimą su visais priedais supilame į karščiui atsparų puodelį ar taurę ir tiekiame iš karto.
Jeigu planuojate sultis pilti į termosą, jas nukoškite.

Prieskoniai, medus, vaisiai.

Taurė tobulų karštų obuolių sulčių.

Jaukumo Jums žiemoje ir ankstyvo pavasario!
Mua:*




2015 m. sausio 11 d., sekmadienis

Žmogus ir avokadas


Vakar vienas žmogus facebooke užvedė kalbą apie avokadus (dabar populiaru sakyti avokada, bet tikrai to nedarysiu, man šis vaisius yra JIS). Tai va, tas žmogus, ne šiaip kažkoks žmogus, su tuo žmogum aš gerus 4 metus kartu gyvenau ir labai gerai žinau jo virtuvės reikalus. Žmogus vegetaras. Žmogus valgo žuvį ir jūros gėrybes. Žmogus nėra iš tų nuvėsusių vegetarų, kurie visiems aiškina kažką apie lavonienas, užsidariusias čakras ir kitus vėjus. Žmogus nėra ir sveikuolis. Žmogus mielai geria vyną, alų, kartais ir ką nors stipresnio, žmogus mėgsta sūrį, karštus sumuštinius, kiaušinienę duonoje ir dar daugybę dalykų. Be to, kabinuosi sau laurus, kad išmokiau tą žmogų mėgti šaltibarščius!
Kai gyvenome kartu, žmogus beveik nesisukdavo prie viryklės, nebent išvirdavo kiaušinių šaltibarščiams, kokį pakelį grikių ar pan. Bet kai žmogus išsikraustė, prarado gaminančią kambariokę (o aš praradau nuolat indus išplaunančią kambariokę) ir apsigyveno su savo antra puse, tai pradėjo dažniau ir prie viryklės diriguoti. Valio! Vakar temoje apie avokadus mano buvusi kambariokė išpešė mano pažadą parašyti specialiai jai ir avokadui skirtą įrašą.
Tad šiandien vakarienei ir prapjoviau ant palangės nokusį avokadą. Valgiau jį keptą su krevetėmis ir skrebučiu. Šis patiekalas puikiai tinka ir pusryčiams.
Grill avokadas su krevetėmis:
1 normali arba 2 užkandžio dydžio porcijos:

1 sunokęs (nepernokęs) avokadas;
8 didelės virtos krevetės;
1 riekelė baltos, grūdėtos duonos (renkuosi su daigintais grūdais, be cukraus ir mielių);
2 skiltelės citrinos;
stambi jūros druska. šviežiai grūsti pipirai.

Krevetes galima kepti su kiautu arba nulupti paliekant tik uodegos galiuką. Jei nutariame lupti, tai pirmiausia tai ir padarome. Tada perpjauname avokadą aplink kaulą ir atidaliname dvi puses, smeigiame į kaulo šoną peilį ir jį ištraukiame iš avokado. Avokadą visada patogiausia pjaustyti, kol jis dar žievelėje, tad imame aštrų ploną peilį, dedame avokado pusę į delną ir gražiai išilgomis ir skersomis linijomis suraižome avokadą iki pat odelės (bet jos nepraduriant, nes susipjaustysit delną). Į įkaitintą grilinę keptuvę dedame per pusę perpjautą duonos riekelę, žievele į viršų guldome avokado puseles ir sudedame visas krevetes. Krevetes ir duoną manždaug po minutės apverčiame, o avokadas bus iškepęs, kai palietus jo žievelę aukščiausioje vietoje jausis šiluma. Traukiame viską iš keptuvės, dedame į lėkštė, pabarstome stambia jūros druska ir šviežiai grūstais pipirais, pašlakstome citrinos sultimis (arba įdedame citrinos gabaliuką šalia). Ir viskas, galima lapnoti.
Serviruojant būtinas ir šaukštelis, nes juo labai gražiai vienu judesiu išsiims visi avokado kubeliai iš žievelės (tereikia užkišti šaukštelį prie krašto ir apvažiuoti aplinkui visą žievelę.) Jeigu norisi, prieš valgant per skrebutį galima kelis kartus perbraukti česnako skiltele.
Taip pat turiu perspėti, kad šis patiekalas šaukte šaukiasi lengvo vyno šalia, tad jei gaminsite pusryčiams, kyla reali grėsmė pradėti gerti nuo ryto :) 

Šitaip va ir va kaip pjaustomas avokadas.

Kepa.

Dramatiškai raudona lėkštė labai tinka prie tokio smagaus maisto.

Tai tiek apie grill avokadus.
Martina, tikiuosi pažadą įvykdžiau!
Skanaus ir iki :)



2015 m. sausio 10 d., šeštadienis

Anties petukai. Kodėl aš iki šiol jų nekepiau?


Kai kalba pasisuka apie antį man visada galvoje sukasi 3 jos variantai: visa kepta antis, rausva, mikšta ir švelni anties krūtinėlė arba antienos confit (ilgai kepta šlaunelė). Visos anties kepti paprastai neturiu progos ir nekepu, jei kepčiau tikriausiai rinkčiausi rytietišką alą Pekino anties variantą ir siūlyčiau jos mėsą suktį į plonus blynelius kartu su daržovėmis. Anties krūtinėlė yra skanus, bet brangokas reikalas, tiesa, kokių smagių salotų su anties krūtinėle yra daugybėje restoranų, tad kartais pasimėgauju. Labai seniai valgiau vadinamąją "anties uogienę" - confit de canard. Niekada nesidomėjau, kodėl ta anties šlaunelė taip vadinama, teko girdėti, kad šis patiekalas buvo sugalvotas kaip mėsos konservavimo būdas ir troškindavo antieną apie 10 val. Gali būti, nežinau. Bet  vartojimui iš karto tikrai niekas tiek jos netroškina, geros 2-3 val ir viskas. Man anties confit yra toks šventinis patiekalas, negaminu jo tik sau. Ir brangoka, ir laiko daug reikia. Va anties petukai visai kas kita.
Prieš porą dienų užbėgusi į kiemo rimiuką, galvojau pagriebti kokios žuvies ar vištos gabalą, kad savaitgalį galėčiau jį išsikepti orkaitėje ir nereikėtų gaišti laiko stovint prie puodų, bet už akių užkliuvo švieži ir labai dailiai supakuoti anties petukai, kurių kaina nustebino - 3 eurai už kilogramą! Pigiau, nei prieš tai nusižiūrėta vištiena. Žinoma, pasiėmiau anties. Kuo įvairesnis racionas, tuo geriau. Ruošiau anties petukus gana paprastai, bet labai skaniai. Pirmiausia per naktį marinavau, paskui sudėjau į kepimo maišą, įkišau į orkaitę ir nelabai karštai kepiau-troškinau gerą valandą, kol sunyko visas poodinis riebaliukas ir mėsa pasidarė minkšta. Tada maišą prakirpau, pašlaksčiau antį soja, citrina, žuvies padažu, aptepiau medumi ir įkišau į labai karštą orkaitę, kad suskrustų. Antį galima orkaitėje iškankinti taip, kad jos net nepavyktų išimti su visais kaulais, mėsa tiesiog nuo jų nukristų vos prisilietus šakute, bet man taip nepatinka, norisi gražių gabaliukų. Maniškiai buvo puikūs, suėmus ties kauliuko galu mėsą piršais ir patraukus žemyn ji tuoj pat visa atsiskirdavo ir likdavo plikas kauliukas. Jėga. Tiesa, išsikepiau daugiau nei realu suvalgyti vienam žmogui per dieną, todėl su likusia mėsa reikės sugalvoti kažką, gal kokias salotas ar lavašo suktinukus kitos dienos pietums.

3-4 porcijom

marinavimui:
1 kg atšaldytų anties petukų;
1/5 stiklinės sauso balto vyno;
3 skiltelių česnako;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų mišinio;
džiovintos maltos saldžiosios paprikos;
džiovintų raudonėlių ir čiobrelių;
šlakelio alyvuogių aliejaus.

Kepimui:
1 kepimo maišo;
šaukšto medaus;
šlakelio sojų padažo;
šlakelio rytietiško žuvies padažo;
pusės citrinos.

Pirmiausią anties petukus nuvaliau, nuploviau ir nusausinau, subadžiau smeigtuku odą. Tada susiguldžiau ant lentelės, užspaudžiau česnaką, užbėriau prieskonius ir sudrėkinau alyvuogių aliejumi ir vynu (po mažą šlakelį, kad tik prieskoniai sudrėktų ir lengviau skirstytųsi). Mėsą ištryniau iš visų pusių, išmaišiau prieskoniuose ir sudėjau į indelį, dar įpyliau truputį vyno, uždengiau maišeliu ir palikau šaldytuve geroms 12 valandų.
Kai atėjo laikas kepti, įkaitinau orkaitę (mano dujinė, senovinė, tad temperatūros nepasakysiu, bet gal iki 180, kad greičiau prikaistų, o tada sumažinau ugnį iki minimumo (elektrinėje statyčiau kažkur ant 140), antieną sudėjau į kepimo maišą, dar kartą pabadžiau odą ir įkišau kepti. Nuėjau aplankyti orkaitės po valandos, tada mėsa jau buvo suminkštėjusi, šakutė labai lengvai smigo, o poodiniai riebalai buvo išbėgę. Apkirpau maišą aplinkui, kad mėsa toliau būtų atvira, padidinau ugnį ir įkišau gal 10 minučių, kad nugaruotų susikaupęs skystis. Tada vėl ištaukiau mėsą, negausiai pašlaksčiau sojų ir žuvies padžais, citrina ir konditeriniu teptuku patepiau skystu medumi. Vėl kišau į orkaitę ir dabar kepiau tol kol mane tenkino vaizdas - antiena gražiai apskrudo. Vienai porcijai užteko 2 petukų, nes šalia dar įsidėjau kuskuso ir žalių salotų.

Anties petukai buvo supakuoti labai dailioje tvirto plastiko dėžutėje, tad joje ir marinavau - vis vienu indu mažiau plaut :)

Paprieskoniuota mėsa.

Ką tik iš orkaitės.

Lėkštėje, kartu su kuskusu ir salotom.

Tiek šiam kartui. Ačiū, kad lankotės ;)
Iki greito!

2015 m. sausio 3 d., šeštadienis

Pošventinė špinatų sriuba


Šventės gruodžio pabaigoje yra privalomos. Bent jau mūsų klimato zonoje tikrai, nes kitaip ištverti tuos mėnesius tamsos, vėjo, žvarbos, ledo, šlapdribos ir kitų oro negerovių būtų praktiškai neįmanoma. O dabar visą gruodį į orus mažai kreipiame dėmesio, nes nei lietus, nei vėjas, nei plikledis nesutrukdo lakstyti po parduotuves ir rinkti dovanas, planuoti šventinius meniu, puošti eglutes ir laukti pasiilgtų veidų.
Kai šventės jau ateina, jos pralekia neįtikėtinu greičiu ir staiga atsikvošėju sausio 1 dieną, kad viskas. Kad dabar reikia išplauti grindis, išskalbti šventinius drabužius, išsiurbti eglės spyglius nuo kilimo ir iš automobilio, ir sugrįžti į kasdienybę. Nesakau, kad man dėl to liūdna. Švenčių ir šventimo jau tikrai buvo per akis, gera grįžti į save ir dabar jau laukti pavasario, stebėti kaip ilgėja dienos ir austi mintis apie kitus kartus, kai vėl visi mieli ir pasiilgti bus kartu.
Kulinariniu požiūriu žiemos šventės yra sudėtingas laikotarpis. Nei virškinimo traktas, nei kūno linijos, nei suknelės už jį nedėkoja. Aš tikiu, kad yra žmonių, kurie švęsdami neatsipalaiduoja ir neprisivalgo daugiau nei visada, bet aš tikrai ne iš jų :) Pavyzdžiui, dar vakar vakare po kino sukirtau picą su jūros gėrybėmins Pizza Jazz'e. Nes šventės man dar nebuvo pasibaigusios, draugai iš užsienio dar neišsivažinėję, kalbos neiškalbėtos ir juokai neišjuokauti, tad ir užsisakyti tik arbatos, nes jau vėlu, nekilo net minties. Per šventes aš atsipalaiduoju, leidžiu sau dažytis ryškiau, puoštis dažniau, valgyti sočiau, gerti daugiau, šokti ir dainuoti taip lyg niekas manęs nemato ir sakyti tai ką noriu ir būti ten kur noriu - dėl to tai ir šventės. Jose neturi būti jokios prievartos prieš save, jokių "reikia" ir jokių "taip daro visi". Žinau, kad tai kai kam gali atrodyti neįmanoma, bet tai netiesa, tereikia pabandyti.  Mano šventės buvo tokios, kokių aš norėjau ir tikrai jas prisiminsiu su šypsena.
Bet dabar jos jau praeitis. Dabar laikas pošventinei savipagalbai :) Geram, lengvam maistui, veto alkoholiui, miegui su makiažu ir kitokioms nesąmonėms.
Kalbant apie maistą, po švenčių man visada norisi sriubos. Šiandien po 2 savaičių nebuvimo namuose, pirmiausia jiems priminiau, kad čia gyvena žmogus, kuris mėgsta gaminti ir išsiviriau špinatų sriubos su morkų ir sėklų užtaisu. Tai puiki, žiemiška, jauki ir guodžianti sriuba. Be to po visų silkių, mėsų, sausainių, picų, tortų ir kitų reikalų, ši sriuba yra tai ko reikia švenčių nukankintam organizmui. Kaip jau esu sakiusi, po švenčių SveikUoliai!
Maždaug 6 dubenėliams sriubos reikės:
1 nedidelio poro;
1 nedidelio svogūno;
3-4 skiltelių česnako;
kelių saujų špinatų (tinka šaldyti);
apie 0,5 l vištienos sultinio;
200 ml neriebios grietinėlės;
2 morkų;
100 g. sėklų mišinio;
šiek tiek aliejaus;
druskos, pipirų, maltos paprikos.

Pirmiausia supjaustome pusžiedžiais porą ir svogūną, kubeliais česnaką. Į puodo dugną įpilame šlakelį aliejaus ir šlakelį vandens, statome ant ugnies, beriame svogūną, porą, česnaką ir nuolat maišydami apkepame, kol daržovės suminkštės ir paskleis aromatą. Tada sudedame špinatus ir užpilame apie pusę litro sultinio. Įberiame druskos, pipirų ir paliekame virti ant nedidelės ugnies. Kol sriuba verda, nuskutame 2 morkas, jas sutakuojame "burokine" tarka. Į keptuvę pilame šiek tiek aliejaus ir ant didelės ugnies, vis maišant kepame morkas kol suminkštės, užberiame druskos ir saldžiosios paprikos miltelių, bebaigiant kepti morkas suberiame ir sėklas, viską dar šiek tiek pakepame ir išjungiame keptuvę. Kai špinatai jau gerokai suvirę, į sriubą supilame grietinėlę, jei reikia, dar įdedame prieskonių ir sriubą pertriname blenderiu. Morkas su sėklomis galima dėti tada kai sriuba jau dubenėlyje arba įmaišyti į visą puodą.


 Pakepiname daržoves, kol jos užlies visą virtuvę aromatu.

 Špinatai ir sultinys jau puode.

 Daržovėms suvirus, užpilame grietinėlę.

 Kepant morkas su sėklomis riekia nepagailėti prieskonių ir pagailėti aliejaus, nes kiek jo pilsite, tiek sugers.

Sriuba sutrinta, pagardas paruoštas - viskas lėkštėje.


O pabaigai dar papliurpsiu apie eurą, nes pastebėjau, kad paskutiniosiomis dienomis apie tai kalbėti reikia visur ir visada, nuo kulinarinių TV laidų iki sporto skilties laikraštyje :) Man atrodo, kad kaip šventės ir Naujieji metai pas mus ateina taip kaip MES to norime, taip ir nauji pinigai pas mus ateina taip kaip MES norime. Pirmasis mano pirkinys Eurais buvo bilietai į kiną (filmą Nepatyręs) keturiems asmenims ir jau sausio 1 d. be problemų už juos sumokėjau per el. bankininkystę, pirmoji grąža eurais - kino teatro kasoje, kur pirkau gėrimų ir užkandžių, ir kur šypsojosi, ir juokavo fainas kasininkas, o pirmi išleisti grynieji eurai - arbatpinigiai restorane. Ir kai šiandien užėjau į prekybos centrą, kuriame kaip visada ruošiausi atsiskaityti kortele, susimąsčiau, ar pas visus tuos žmones, kurie putojasi, kad jiems parduotuvės kasoje nekeičia 500 Lt į eurus, tuos, kurie tempia kilogramą centų ir perka už juos saldainius, tuos, kurie užuot išsikeitę ar įnešę pinigus į sąskaitą bando išleisti visus litus iki cento ir prašo prie kasos visų dar palaukti kol ras ką nors už 25 ct, šventės ateina taip pat sunkiai, kaip ir nauja valiuta? :)

Su Naujaisiais Jus visus! Linkiu energingų, sveikų, smagių ir įspūdžių kupinų metų!

Iki greito,
Gintarė :)