Meilė, blynai, Lietuva

Šiemet trys šventės subyrėjo į vieną krūvą. Ilgąjį savaitgalį tikrai kiekvienas galėjo rasti ką švęsti: vieniems aktualesnė buvo meilė, kitiems - žiemos vaikymas po Rumšiškes, o dar kitiems - Lietuvos gimtadienis. Valentino dienos aš nesureikšminu, bet jokiu būdu nemosuoju kryželiu, kad tai bloga, banali ir neskoninga šventė. Blogi, banalūs ir neskoningi būna žmonės, o šventė yra šventė, kaip ją švęsti ar nešvęsti kiekvieno reikalas. Valentino diena man yra daugiau darbingas reikalas, vienas kitas renginys, prie kurio scenarijaus reikia pridėti ranką, vienos kitos įsimintinos piršlybos, kurias mielai padedu organizuoti ir žiūrėk jau laikrodis muša vidurnaktį. 

Užgavėnių nemėgstu iš esmės. Labai maža dalykų iš lietuviško folkloro, kurie man patinka. Nemėgstu perdėto triukšmingumo, nepamatuoto familiarumo, buko humoro, kuris paprastai yra neatsiejama užgavėnių persirengėlių dalis. Aš jų bijau. Jie nejaukūs, neįdomūs, nesubtilūs. Net šiurpas perėjo per kūną, kai žiniose rodė reportažą iš prezidentūros, kurią aplankė persirengėliai. Brrr... Bet šiaip man patinka, kad artėja pavasaris, kad žiema jau traukiasi ir dienos ilgyn. 

Šventiškiausia šventė, iš visų užklupusių pastaruoju metu, man yra Vasario 16 d. - Lietuvos gimtadienis. Man patinka, kad į Lietuvą ateina mada valstybės šventes ne minėti, o švęsti. Pamenu, dar būdama paauglė klausdavau savęs, ar mes kada nors taip švęsime Vasario 16, Kovo 11 ar Liepos 6, kaip amerikiečiai švenčia Liepos 4? Pamažu prie to artėjame ir man smagu buvo kelti taurę vyno už Lietuvą. Darysiu tai kasmet :)
Kadangi daugiausiai pylos kliuvo užgavėnėms ir aš bijau, kad dabar jos supykusios sugrąžins atgal žiemą, dedu nerealių obuolinių blynų receptą. Nors žiemos varyti jau nebereikia, bet pasigaminti labai obuolinių blynų savaitgalio pusryčiams galima visada.

1 keptuvei (5-6 blynams) reikės:
1 didesnio ar 2 nedidelių obuolių;
1 kiaušinio;
6 šaukštų pieno;
2,5 šaukšto miltų;
mažo žiupsnelio kepimo miltelių;
cinamono, citrinos sulčių, cukraus (nebūtina);
aliejaus kepimui;
mėgstamos uogienės / jogurto / trintų uogų / pieno patiekimui.

Pirmiausia nuvalome obuolius. Juos nulupame, išimame sėklas ir kuo smulkiau supjaustome. Jeigu norisi, juos galima truputį pašlakstyti citrinos sultimis ir pagardinti cukrumi bei cinamonu.
Dubenyje išplakame kiaušinį, įmaišome pieną, miltus sumaišytus su kepimo milteliais ir sudedame obuolius. Tešla turi būti tiršta, 80-90 proc. jos turi sudaryti obuoliai.
Kaičiame keptuvę, pilame aliejaus, dedame po šaukštą tešlos kiekvienam blynui ir apkepame iš abiejų pusių. Aš valgiau su draugės gaminta braškių uogiene ir natūraliu graikišku jogurtu. Jėginiai blynai, jeigu šitą obuolyną dar galima vadinti blynais :)

 Susmulkintus obuolius galima parūgštinti, pasaldinti, paprieskoniuoti.

Tešla turi atrodyti maždaug taip.

 Tik įkėlusi nuotrauką pastebėjau, kad blynai užgavėniški, o lėkštė valentiniška.

Daug daug obuolių suklijuotų puria tešla.

Tai tokie pasiblyninimai šį kartą.
Skanaus ;)

Kaip mes Skype restoranus statom ir mano neatsivalgomosios salotos

Vakar prisėdus prie skype pasilabint su drauge, kalbos kažkaip pasisuko apie viešąjį maitinimą. Ir kalbos buvo maždaug tokios: "tie suprastėjo", "pas anuos baisu valgyt ir patalpos smirda mazgote", "o ten daugiau neisim, nes neskanu" ir pan. Tada mano draugė nusprendė, kad velniop visus juos ir mes atidarysim geresnį restoraną ir jame skaniai, švariai ir su meile maitinsim tautą :) Aišku, nieko mes nesiruošiame atidarinėti, bet kas gi uždraus Skype restoranus statyti?

Tai va, kokią akimirką susimąsčiau, koks būtų tas mūsų restoranas. Kokio aš pati labiausai ilgiuosi savo krašte? 

Pirmiausia tai būtų paprasta, negudri, neprašmatni vieta, į kurią žmonės eina dėl maisto. Ten nebūtų ilgo laminuoto meniu ir 101 patiekalo. Bet ten tikrai būtų didelis grilis, ant kurio mes keptumėm pačią geriausią mėsą - glazūruotus šonkaulius, steikus, vištų širdeles, o retais kartais kokią charakteringą žuvį. Ten būtų poros rūšių užkandžiai ir salotos iš pačių užaugintų daržovių. Kartą per dieną išvirtumėm sriubos ir iškeptumėm pyragą. O šeštadieniais gal net kokį jautienos burgerį su šermukšnių uogiene paduotumėm. Ten galėtų būti dėvimos džinsinės prijuostės ir valgoma, kad ir iš kartotinių dėžučių, bet ten būtų labai labai skanu. Ir visada žinotum, kad atėjęs saldžių šonkaulių gausi juos nei kiek ne prastesnius, nei gavai vakar. Ten būtų pilstomas nepigus alus ir akį viliotų lentyna su įvairiu viskiu. Ten grotų smagi muzika neužgožianti žmonių balsų, o vaikai tampytų už skvernų tėčius, kad jiems nupirktų skaniausių gruzdintų bulvyčių. Tokia kaimiškos amerikietiško stiliaus šėryklos vizija :)

Iš tiesų sėkmingam restoranui reikia tik išmanumo, patirties ir aiškios idėjos. Nieko nėra blogiau už restoranus be idėjos. Už tuos, kurie bando įtikti visiems ir siūlo viską pradedant lietuviškais bulvių patiekalais, baigiant picomis. Gali kepti vieną vienintelę picą ir būti sėkmingas, jei tik ta pica bus geriausia pasaulyje. Taigi vakar skype pastatytame restorane, buvo tik grilis su gera mėsa, nepavargusios, gausios ir mylimos daržovės, koks smagus užkandis, bei litriniai alaus bokalai :) Visas meniu turėtų tilpti ant vieno lapo, arba mokyklinės lentos kabančios virš baro. Į ką tame meniu besi pirštu, tas bus atidirbta iki tobulumo, šviežia ir skanu. 

O dabar iš sufantazuotų restoranų grįžtam į realybę, kurioje jau antrą dieną sukasi tobulos salotos su fetos tipo sūriu, grilinta cukinija, špinatais ir pomidorais. Kol kas man nepavyksta jų atsivalgyti, tad dalinuosi receptu, gal jums tai pavyks.

1 porcijai reikia:

1 pomidoro;

saujos špinatų;

1/3 jaunos cukinijos;

1/4 mėlynojo svogūno;

+/- 70 g. fetos tipo sūrio (naudojau fetaki ar kažkokį panašų);

griežinėlio citrinos;

šlakelio alyvuogių aliejaus;

trupučio druskos;

šviežiai grūstų pipirų ir juodgrūdės sėklų.

Cukiniją supjaustome išilgai arba griežinėliais ir dedame į grilinę keptuvę apkepti iš abiejų pusių. Pomidorą supjaustome riekelėmis ir dedame ant lėkštės, ten pat dedame nuplautus špinatų lapus ir nestambiai supjaustytą svogūną. Kai viena pusė cukinijos apkepa, ją apverčiame ir truputį pasūdome. Iškepusią cukiniją dedame į lėkštę su kitomis daržovėmis, ant viršaus užtrupiname sūrio, pašlakstome citrinos sultimis, aliejumi, pabarstome pipirais ir juodgrūde. (Druskos jau turėtų nebereikėti, nes sūris sūrus, o cukinija jos gavo keptuvėje.) Viskas. Jei yra noro galima šalia kokį skrebutį ir taurę vyno prigriebti, bet nebūtina.

Netiesa, kad žiemą nėra skanių pomidorų :) Tik paeksperimentuokite su įvairiomis veislėmis ir nesirinkite pigiausių. 

Cukinija grilinasi

Cukinija iškepusi būna minkšta, tad ją galima susukti - taip gražiau.

 Manau, kad būtų skanu ir be sūrio, bet su juo tiesiog nerealu.

Omnomnom 

Ačiū, kad skaitėt. Iki greito:)

Gintarė

Keksiukas puodelyje per 5 minutes

Aš nemėgstu saldumynų. Matyt mano gyvenimas ir taip pakankamai saldus, tad man jų praktiškai nereikia. Jeigu staiga iš visų parduotuvių dingtų tortai ir pyragai, glaistyti sūreliai ir šokoladai, sausainiai ir uogienės, aš tikrai dėl to nepasijausčiau nuskriausta. Nėra ir nereikia. Gaminti saldumynus taip pat nelabai mėgstu (greičiausiai todėl, kad nebus kam jų valgyti). Vis dėlto kartais norisi sukurti kažką saldaus jau vien todėl, kad saldumynus smagu puošti ir tiekti, jie turi šventės atspalvį ir daugybę žmonių pradžiugina kur kas labiau nei dubenėlis sriubos.
Apie keksiukus kepamus mikrobangų krosnelėje esu girdėjusi ne kartą, kažkokį šokoladinį esu ragavusi, bet jis man visai nepatiko, todėl niekada ir negaminau. Tačiau vieną dieną sulaukusi saldžiamėgės draugės svečiuose, sugalvojau pabandyti kokį nors greitą pyragą. Nusipirkau vyšnių, varškės, bet jau eidama iš parduotuvės namo pradėjau gailėti šių produktų, nes puikiai žinojau, kad suvalgysime to pyrago po gabaliuką, o likęs pas mane stovės kol sudžius ir bus išmestas į šiukšlių dėžę. Pradėjau mąstyti, kokią pačią mažiausią kepimo formą turiu ir tada prisiminiau tuos puodelio pyragus, kepamus mikrobangų krosnelėje. Užmečiau akį į internetą, nei vienas receptas nesužavėjo, tad sukūriau savo. Ir man pavyko! Šaunus keksiukas per 5 minutes. Nelabai dideliems smaližiams tokio vieno tikrai užteks pasidalyti per pusę.

1 keksiukui reikės:
1 kiaušinio;
poros šaukštų cukraus (aš naudoju skystą saldiklį, tad jo reikia žymiai mažiau);
3 šaukštų miltų;
2 šaukštų jogurto (arba grietinės, arba kefyro);
poros šaukštų varškės;
žiupsnio kepimo miltelių;
1,5 šaukšto aliejaus;
saujelės vyšnių be kauliukų.

Į puodelį (maždaug 320 ml talpos) įmušame kiaušinį, jį išsukame su cukrumi arba saldikliu, dedame varškę, jogurtą, aliejų ir viską sumaišome, Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir įmaišome į bendrą masę, įdedame keletą uogų. (Tešla turi būti grietinės tirštumo, ir užimti ne daugiau kaip 2/3 puodelio.) Dedame puodelį su tešla ant lėkštės ir statome į mikrobangų krosnelę. Kepame 3-4 minutes, priklausomai nuo krosnelės galingumo (nustatome stipriausią). Svarbu neperkepti keksiuko, nes juk visi žinome kas atsitinka kai kokia bandelė per ilgai pabūna mikrobanginėje - ji tampa gumine, tai manau nutiktų ir su šiuo saldumynu, jeigu per ilgai suktųsi krosnelėje.
Ištraukus keksiuką reikia leisti jam pravėsti, galima tiekti su tuo pačiu puodeliu, galima išimti į lėkštę (išsiima labai lengvai), valgomas jis rankomis, formą laiko puikiai. Žodžiu, turi visas įprastam keksiukui būdingas savybes. 

Labai atsiprašau už tragišką nuotraukų kokybę, teko fotografuoti prieblandoje mobiliuoju telefonu...

 Naudojau liesą varškę ir jogurtą su vyšniomis, tačiau gal labiau tiktų natūralus, nes šis patamsino kepinio spalvą.

Ką tik iš mokrobangų krosnelės. lėkštės po apačia reikia tam atvejui, jeigu kylant pyragėliui, jos kažkiek nubėgtų per kraštus.

Išėmus iš puodelio keksiukas laiko savo formą.

Aš patiekiau su vyšniomis, bet manau, kad laisvai galima ir kokiu glaistu užpilti.

Taip atrodo keksiuko vidus: drėgnas, minkštas ir purus.

O visų geriausia tai, kad nereikia plauti daug indų ir keksiukas tokio dydžio, kad nebus ką išmesti :)

Skanaus!
G.