2015 m. balandžio 25 d., šeštadienis

Obuolių pyragas! Didelis!


Netyčia į namus pribiro obuolių. Pribiro tiek, kad vienu prisėdimu ir visai armijai nesuvalgyt. Aišku, išeitis tokiu atveju standartinė - kepti obuolių pyragą. Bet obuolių pyragų receptų yra tiek, kad dažniausiai nežinai, kurio griebtis. Suplanavusi, kad šiandien kepsiu pyragą, vakar vakare pasikuičiau internete. Gana greitai akį patraukė Mukatano tinklaraštyje (http://mukatanas.blogspot.com) esantis obuolių pyrago receptas. Pasak autorės, tai jos tėčio receptas. Būtent ši žinia ir patraukė mano dėmesį. Jei tai vyriškas pyragas, vadinasi gamyba bus labai paprasta, o rezultatas pranokstantis lūkesčius. Iš tiesų, receptas nesudėtingas, proporcijos didelės, tad tinka didelei kompanijai vaišinti ir dideliam kiekiui obuolių sunaudoti. Valio! To man ir reikėjo. Šiandien labai greitai sumakalavau šį pyragą ir jis tikrai puikus. Trapus, kvapnus, su minkštais obuoliais ir labai labai didelis. 

Pyragui reikės:
400 g sviesto (dėjau truputį mažiau, du pakelius po 180 g.);
1 stiklinės cukraus;
1,5 stiklinės bulvių krakmolo;
4 kiaušinių;
8 šaukštų miltų;
1 šaukštelio kepimo miltelių;
9 vidutinių obuolių;
cukraus ir cinamono mišinio;
kepimo popieriaus ir riebalų patepti kepimo indą.

Kambario temperatūros sviestą ištriname su cukrumi iki purios masės, po vieną mušame kiaušinius ir triname toliau į vientisą masę. Kitame inde sumaišome miltus, krakmolą ir kepimo miltelius. Maišydami sviesto mišinį, suberiame biriuosius produktus. Kepimo indą išklojame kepimo popieriumi, jį šiek tiek dar patepame riebalais. Krečiame tešlą ir paskirstome ant dugno. Obuolius nulupame, išimame sėklas ir supjaustome piršto storio skiltelėmis. Apibarstome cukrumi su cinamonu. Išdėliojame obuolius ant pyrago viršaus ir šauname į 200 laipsnių orkaitę maždaug 45 minutėms (aš dar papildomai 10 min kepiau su ventiliatoriumi). Išėmusi leidau šiek tiek praaušti ir tiekiau. Puikus pyragas! Verta įsiminti receptą, nes nespėsime sumirksėti kaip ateis obuolių sezonas ir visos virtuvės pakvips pyragais.

 Orkaitėje pyragas akimirksniu pradeda kilti.

 Ne tiek dėl skonio, kiek dėl grožio viršų apibarsčiau cukraus pudra.

Galima valgyti karštą su ledais, galima šiltą su arbata, kava ar karštomis sultimis, galima šaltą susidėti į iškylų krepšį ar į darbą priešpiečiams. 

Taigi, jeigu pyrago receptas yra firminis kieno nors tėčio receptas, jis vertas dėmesio!

Ikisusi :)









2015 m. balandžio 16 d., ketvirtadienis

Žydiškas penicilinas


Aš esu labiau natūralizmo skeptikė, nei išpažinėja. Kai susergu, ramia sąžine prisilukštenu saują tablečių, praryju jas ir rytą pasitinku sveika. Nesibaiminu nei antibiotikų, nei aspirino, nei parecetamolio, nei ibuprofenų... Jau geriau pasveikti su vaistais, nei sirgti su arbatomis. Žinoma, nesuprantu tų, kurie į vaistinę eina lyg į maisto prekių parduotuvę ir perka, perka, perka, o paskui dar savo nuožiūra gydosi būtas ir nebūtas ligas. Paprastai tokie žmonės jaučiasi esą pusė daktaro, didžiuojasi, kad gauna receptinius vaistus be receptų ir t. t. Ne, aš tikrai ne tokia. Man tai tikrai neatrodo normalu. 
Bet taip pat man neatrodo normalu ir farmacijos demonizavimas. Oda šiurpsta bendraujant su žmonėmis, kurie kankinasi sirgdami be vaistų, prie 40 temperatūros mosikuoja rankomis, kad tik niekas antibiotikų nepasiūlytų, laižo medų, geria arbatas ar dar blogiau, kokius bobučių marmalus ir užpilus iš turgaus vartoja. Kartais visa ta natūralizmo mada įgauna fanatizmo atspalvį, ypač kai į ligoninių reanimacijas patenka žolelėmis, arbatėlėmis, bado dietomis ir kitais būdais nugydyti žmonės. Jeigu viskas būtų taip paprasta ir rimtai susirgus tikrai būtų galima išsigydyti arbata, veganizmu, geromis mintimis ar dar kažkuo tokiu, tai visi tuo ir gydytųsi ir tos arbatėlės kainuotų trigubai brangiau už visus įmanomus vaistus. 
Vis dėlto manau, kad kartais galima ir reikia sau padėti be vaistų ir tikrai yra gerų namudinių būdų jaustis geriau, greičiau atsigauti po ligos, pastiprinti organizmą šaltuoju metų laiku ir pan. Tie būdai jokiu būdu ne šarlatanų marmalai, bet tokie elementarūs dalykai, kaip geras miegas, grūdinimasis, sportas, visavertis maistas. 
Tikriausiai vienintelis patiekalas, kurio gydomosiomis savybėmis tikiu - vištienos sultinys. Ne veltui jis vadinamas žydišku atibiotiku, žydišku penicilinu. Tikrai, kai puola peršalimai, kamuoja nuovargis, išsekimas, gero vištienos sultinio dubenėlis labai padeda atgauti jėgas. Jokio stebuklo turbūt tame nėra, tai tiesiog geromis medžiagomis turtingas ir lengvai virškinamas maistas, Teko kažkada matyti laidą, kurioje etnologė pasakojo, jog senovėje, moteriai pradėjus gimdyti, jos vyras ar kiti šeimos nariai kišdavo į didelį puodą vištą, kelias prieskonines daržoves ir virdavo sultunį vis papildydami vandeniu tol kol gimdavo vaikas. Šį sultinį duodavo valgyti tik gimdyvei, kad ji greičiau atgautų jėgas. Nežinau ar tai tiesa, bet visai gali būti, nes kaip jau minėjau, geras vištienos sultinys tikrai padeda kai sveikata ne pati geriausia. Žinoma, rimtų ligų sriubos bliūdu neišsigydysi :)
Aš vištienos sultinį verdu retai. Gal tingiu, gal tai nėra toks jau mėgstamas mano patiekalas, bet kai prikimba kokia bacila arba kai būna labai prasti orai, kažkaip imu jo ir užsimanau. Ir tada jis turi būti tobulas, labai ilgai virtas, kvapnus, skaidrus, o tokį paruošti reikia laiko ir kantrybės.

Vištienos sultiniui reikės:
1 vištos kaulų arba kitų vištos dalių (nugarėlių, sparnelių, blauzdelių ar kt.);
2 morkų;
1 svogūno;
1 skiltelės česnako;
lauro lapų;
pipirų;
druskos;
petražolių, krapų, saliero stiebų (nebūtinai).

Į puodą pilame kelis litrus (4 ar daugiau) vandens, dedame vištos kaulus, kaičiame ir palaukiame kol užvirs. Puodą nupilame į kiaurasamtį, praplauname, nuskalaujame kaulus, vėl dedame į puodą, užpilame vandeniu, taip pat dedame nuskustas, į kelias dalis padalytas morkas, svogūno galvą, česnako skiltelę, druskos ir prieskonių (lauro lapų, ciberžolės, pipirų). Užkaičiame. Užvirus puodui, primažiname ugnį, kad vos vos judėtų sultinys ir paliekame virti bent 2 valandas. Paragaujame, jei trūksta, įberiame druskos. Išvirusį sultinį perkošiame. Jeigu norisi, galima nukaulinti vištieną ir sumesti gabalėlius į sultinį, galima įdėti pekepintų morkų ir svogūnų ar naminių koldūnų. Tokį sultinį geriausia ataušinti, tada nuimti susistovėjusius riebalus ir tada šildyti vartojimui arba pilstyti į indelius ir dėti į šaldymo kamerą ateities sriuboms.

Sultinys pradeda virti.

Ir štai "žaibo" greičiu, po kelių valandų turime pasaulį gelbstinčios sriubos :)

Tiek šiam kartui.
Atsiprašau už netrumpą pertrauką. Pasitaisysiu :)
G.