Pakalbėkim apie skaitymą. Skaitymo mano gyvenime yra išties daug. Kartais man atrodo, kad aš visą laiką tik ir skaitau. Nepamenu kada išmokau skaityti, bet žinau, kad atėjusi į mokyklą jau mokėjau ir nors nebuvau iš tų vaikų, kurie kiauras dienas leidžia užsidarę su knyga, skaitymas man niekada nekėlė problemų. Perskaičiau viską ką reikėjo mokykloje, o kai jau buvau pakankamai sąmoningo amžiaus, kad pati pasirinkčiau knygas, jas ėmiau skaityti ir laisvalaikiu. Niekada nemėgau vaikiškų knygų, o ypač pasakų... Žinau, kad daugybei net ir suaugusių žmonių jos labai patinka, bet manyje lūžis iki šiol neįvyko. Kai pati pradėjau rašyti scenarijus spektakliams vaikams, bandžiau paieškoti įkvėpimo pasakų knygose ir perverčiau jas su vieninteliu klausimu galvoje: kas visa tai skaito? :) Labai nemėgstu neįsimenančių ir jokio išliekamojo efekto mano sąmonei, žinioms ir egzistencijai nepaliekančių knygų, man visada atrodo, kad kiekvienas prastas tekstas iš manęs atėmė vieną gerą tektsą, nes laiką tai jau sugaišau, per jį galėjau perskaityti ką nors tikrai įdomaus.
Man gera knyga yra ta, kuri nesibaigia ją perskaičius. Aš turiu didelę ydą skaityti labai greitai. Kartais ir ne po vieną knygą per dieną suvarau, todėl mano galvoje labai greitai atsisijoja tos knygos, kurios palieka kažkokį pėdsaką, kurias užvertus dar kurį laiką gyvenu veikėjų gyvenimus, prisimenu spalvas, kvapus, kalbėdama net nejučia panaudoju citatas ir tos, kurios išnyksta akimirksniu.
Manau, kad geriausia ką man davė literatūros studijos, tai gebėjimą susirasti ką skaityti. Beveik niekada nenusiviliu knygomis, kurias susirandu, nusiperku, pasiimu bibliotekoje pati. Bet ne kartą esu paėmusi į rankas atsitiktines knygas, pavyzdžiui, kai nuvažiuoju į kaimą pailsėti prie ežero ir neturiu pasiėmusi knygų, o ten kaip tyčia ant sofos guli kokia nors knyga, kurią mamai labai labai rekomendavo draugės. Aš tokias knygas beveik visada perskaitau. Nežinau nei kam, nei kodėl... Dažniausiai ten būna koks nors meilės romanas, labai panašus į kitą, kuris prieš mėnesį, savaitę, metus jau buvo atsitiktinai panašiomis aplinkybėmis patekęs į rankas :)
Aš niekada neprisimenu tokių atsitiktinių knygų autorių ir pavadinimų. Aš ir gerų knygų autorius ir pavadinimus kartais užmirštu, o į tokių netyčiukų viršelius dažnai ir nepasižiūriu (dar viena yda). Tad tikrai nepasakysiu kokia knyga mane įkvėpė šiam receptui, bet tai buvo viena iš tų, netyčia papuolusių į rankas, perskaitytų per vakarą ir užmirštų, beveik užmirštų. Vienas epizodas mano galvoje liko. Pamenu, kad toje knygoje buvo moteris, kuri labai daug gamino, lyg ir virėja dirbo ar panašiai ir iš visos tos knygos prisimenu vieną vienintelį epizodą - ilgą ir labai vaizdingą svogūnų karamelizavimo aprašymą. Net praėjus keliems metams, pjaustydama svogūną aš tą aprašymą prisimenu. Ir kas dabar pasakys, kad knyga buvo neverta dėmesio, net jei siužetas išdilo iš atminties, svogūnai juk liko! O karamelizuoti svogūnai tinka įvairiausiuose virtuvės siužetuose. Jie labai smagiai dalyvauja ir burgeriuose, ir užkandžiuose, sumuštiniuose, pyraguose ir t. t. Šį kartą juos pakviečiau į draugiją paprastoms, jaunutėms šparaginėms pupelėms - buvo labai gerai!
Aš niekada neprisimenu tokių atsitiktinių knygų autorių ir pavadinimų. Aš ir gerų knygų autorius ir pavadinimus kartais užmirštu, o į tokių netyčiukų viršelius dažnai ir nepasižiūriu (dar viena yda). Tad tikrai nepasakysiu kokia knyga mane įkvėpė šiam receptui, bet tai buvo viena iš tų, netyčia papuolusių į rankas, perskaitytų per vakarą ir užmirštų, beveik užmirštų. Vienas epizodas mano galvoje liko. Pamenu, kad toje knygoje buvo moteris, kuri labai daug gamino, lyg ir virėja dirbo ar panašiai ir iš visos tos knygos prisimenu vieną vienintelį epizodą - ilgą ir labai vaizdingą svogūnų karamelizavimo aprašymą. Net praėjus keliems metams, pjaustydama svogūną aš tą aprašymą prisimenu. Ir kas dabar pasakys, kad knyga buvo neverta dėmesio, net jei siužetas išdilo iš atminties, svogūnai juk liko! O karamelizuoti svogūnai tinka įvairiausiuose virtuvės siužetuose. Jie labai smagiai dalyvauja ir burgeriuose, ir užkandžiuose, sumuštiniuose, pyraguose ir t. t. Šį kartą juos pakviečiau į draugiją paprastoms, jaunutėms šparaginėms pupelėms - buvo labai gerai!
2 porcijoms reikės:
Poros saujų jaunų šparaginių pupelių;
2,5 svogūno (turėjau tik mėlynų, bet gali ir kitokie būt);
poros šaukštų balzamico acto;
druskos;
kelių žiupsnių (1 - 1,5 šaukšto) rudojo cukraus;
aliejaus;
pipirų.
Pirmiausia nuskabome pupelių galus, perplauname jas ir dedame virti į gerai pasūdytą vandenį. Sunku pasakyti kiek laiko jas reikia virti, priklauso ir nuo pomėgių, kokias labiau mėgstate traškias ar visiškai minkštas. Man skaniau nepervirtos, tad užstatau virti kai svogūnai jau kepa.
Svogūnus nulupame ir supjaustome plonais pusžiedžiais. Į keptuvę įpilam aliejaus, dedam svogūnus ir pakepinam kol jie pasidarys skaidrūs, tada įpilame balzamico acto, užberiame cukraus ir žiupsnelį druskos, sumažiname ugnį, įpilame porą šaukštų vandens ir leidžiam svogūnams ramiai troškintis kol išgaruos skystis (apie 20 min.), pačioje pabaigoje aš paragauju ar pakanka visko ir dar kelioliką sekundžių pakepu maišydama ant labai didelės ugnies, kad tikrai nebeliktų drėgmės.
Išvirusias pupeles aš nukošiu, dedu į grill keptuvę, užbarstau stambia druska ir šviežiai grūstais pipirais ir pakepu tik tiek, kad nudžiūtų nuo virimo likusi drėgmė. Šito galima ir nedaryti, bet man taip skaniau.
Tada į lėkštę keliauja pupelės, ant viršaus svogūnai ir patiekalas baigtas. Galima valgyti prie mėsos (nors man jos čia visai nereikia), galima su skrebučiu, traškia čebata ar juoda lietuviška duona. Aš šį kartą turėjau duonos ir buvo labai labai skanu. Šparaginių pupelių jau pilni daržai, taip kad receptas pačiu laiku!
Viskas taip paprasta, kad gaminimo eigos nuotraukas net gėda būtų dėti, supjaustyti svogūnus ir išvirti pupeles juk moka visi.
Štai ir dangus atsispindintis lėkštėje - taip skaniau!
Tiek apie knygas ir daržoves šį kartą :) Skanaus!
