Apsimetėlis kebabas

Aš labai retai valgau kebabus. Visų pirma, toli gražu ne visur jie skanūs, o keliauti į kitą miesto pusę dėl blyno su salotom ir mėsa nelabai mano stilius. Kebabas man atsitinka kokį sykį ar du per metus ir visai užtenka. Kol kas pats skaniausias mano ragautas kebabas yra gaminamas Kauno rajone, Garliavoje, kebabinėje priešais Maximą. Šiems kebabams ir ponas Užkalnis davė visas žąsis kiek turėjo - tikrai labai geri kebabai. Bet labai neblogų kebabų galima pasigaminti ir namuose, tik reikia nusipirkti gero lavašo, iškepti gabale mėsos ir t. t., o jei ir tai daryti tingisi, tai galima susimeistrauti kokį kebabą apsimetėlį. Tokį ir aš šią savaitę dariau - su žuvim, daug salotų ir tortilija. Buvo labai skanu. Aš naudojau plekšnės file be odos (aha, sugebėjau išsifiliuoti plekšnę - šlovė man), marinuotus agurkus, pomidorus, svogūnus, salotų mišinį ir jogurto padažą. Visai sveikas maistekas kai pagalvoji, nors ir apsimeta visišku junk'u. 

1 porcijai reikės:

1 tortilijos blyno;

1 nedidelės plekšnės file be odos (apie 150-200 g), gali būti ir kita žuvis;

druskos, pipirų, citrinos, paprikos miltelių, žolelių, alyvuogių aliejaus;

kelių mažų pomidoriukų arba vieno įprasto;

poros marinuotų agurkėlių;

saujos salotų;

pusės mažo svogūno;

kelių šaukštų graikiško jogurto;

česnako. 

Žuvį supjaustome nedideliais gabalėliais, pabarstome druska, pipirais, pašlakstome aliejumi ir citrina ir gausiai užberiame paprikos miltelių, apvoliojame ir metame į keptuvę (į ją aliejaus nepyliau). Pakepame žuvį kol gražiai apskrunda iš visų pusių ir nukeliame nuo ugnies. Ant tortilijos lapo dedame supjaustytų agurkų, pomidorų, svogūnų, keptą plekšnę, salotų lapų. Į jogurtą įspaudžiame česnako, įspaudžiame citrinos, įberiame mėgstamų žolelių, druskos ir išmaišome, skonį pasireguliuojame pagal poreikius (aš dar įmečiau šaukštą varškės užtepėlės, nors visai nebūtina). Dedame porą šaukštų šio padažo į tortiliją, gražiai ją užlankstome ir dedame į įkaitintą grill keptuvę, paskrudinam po 30 s iš abiejų pusių ir viskas. Pietūs paruošti. Apsimetėlis kebabas jau lėkštėje. Enjoy

Imam tortiliją, pakeptos plekšnės, daržovių ir viską kraunam per vidurį.

 Dar truputį lengvo padažo (aišku, galit ir majonezo užsivaryt, čia pagal poreikius:)

 Trumpas pagrilinimas

Vuola!

Prakandau.

Tai tiek apie apsimetėlius.

Nesušalkit!

Iki greito ;) 

Beef Stroganoff pagal Jamie Oliver

Stroganovo jautiena arba befstrogenas, arba Beef Stroganoff yra vienas iš tų komfortiškų patiekalų, kuriais norisi mėgautis lietingą dieną jaukiuose namuose. Šio patiekalo variacijų yra daugybė ir labai juokinga būna, kai kokios dvi tetutės kone kimba viena kitai į plaukus, nes kiekviena žino "tą tikrąjį" receptą. O man, tiesa pasakius, tikrojo ir nereikia, mane labai sužavėjo Jamie variacija šia tema. Kaip ir visi Jamie patiekalai šis yra iš "no nonsense" serijos - galima gaminti užsimerkus. Be to jis pagaminamas per 15 min. ir turi cinkelį - marinuotus agurkėlius ir svogūnus.
Taip gaminti jautieną bandžiau pirmą kartą, bet tikrai gaminsiu vėl ir vėl, kai tik norėsis tokio tikro, šilto, naminio, komfortiško maisto. Prie šio patiekalo puikiai tinka bulvių košė, gruzdintos bulvytės, makaronai, ryžiai arba polenta.
Kaip gamina Jamie, galite pažiūrėti čia.

2 porcijoms reikės:
+/- 200 g brandintos jautienos nugarinės;
4 mažų marinuotų agurkėlių;
nedidelio svogūno;
poros saujų pjaustytų pievagrybių;
aliejaus;
druskos, pipirų, maltos paprikos miltelių;
poros šaukštų 10 proc. riebumo grietinės arba natūralaus jogurto;
skiltelės česnako;

žalumynų.
(Jamie naudojo dar truputį pieno ir brendžio, aš ne)

Jautieną supjaustom nedidelėmis juostelėmis, agurkus griežinėliais, svogūnus plunksnelėmis. Agurkus sumaišome su svogūnais, užpilame agurkų marinatu, pamaigome ir paliekame. Jautieną pabarstome druska, pipirais, paprika ir patriname visus gabalėlius. Įkaitiname keptuvėje truputį aliejaus, metame grybus ir juos paskrudiname, įberiame druskos, pipirų, įspaudžiame česnako, tada nusunkiame 3/4 svogūnų agurkų mišinio ir dedame prie grybų, viską kartu pakepame dar kelias minutes. Atidedame šį mišinį į šalį, o į keptuvę vėl įpilame truputį aliejaus ir ant didelės ugnies pakepiname jautienos juosteles (jei turit noro ir drąsos pabaigoje įpilkit brendžio ir jį padekit). Tada į keptuvę su jautiena sugrąžiname jau pakeptą grybų, agurkų, svogūnų mišinį ir viską permaišome, dedame grietinės, patroškiname šiek tiek ant sumažintos ugnies, jei reikia, įberiame daugiau prieskonių ir viskas. Išjungiame, užberiame likusius nekeptus svogūnus ir agurkus, paskaninam šviežiom žolelėm ir tuojau pat tiekiame. Žiauriai skanu!

Per 15 min. spėjau ne tik pagaminti patiekalą, bet ir užfiksuoti eigą. Myliu tave, Jamie!

Tobuliausias garnyras man čia būtų glotni bulvių košė arba polenta. Bet dėl vienos porcijos tingėjau žaist, tai suėjo ir fri. 

Šis patiekalas tikras stebuklas: minkštutė, švelni mėsa, skoniu turtingi agurkėliai ir svogūnai, kremiškas padažas - pasaka ne kitaip. Ir tikrai rekomenduoju pabandyti gaminti būtent taip kaip rašoma recepte, net jei labai baisu atrodys kept agurkus, arba į baigtą befstrogeną įdėt žalių svogūnų, arba labai knietės įmest pomidorų padažo... Vis tiek darykit taip kaip siūlo Jamie, nes tas šmikis žino ką daro!

Skanaus ;)
Ikisusi...

Žodis apie Meksiką, Quesadilla su ančiuviais ir pomidorų-vynuogių salsa

Meksikiečių virtuvė mylima visame pasaulyje. Niekas nebūna mylimas šiaip sau - ji tos meilės nusipelnė. Sunku rasti abejingų tokiems Meksikos virtuvės hitams kaip čili troškinys (Chili Con Carne), tako (tacos), gvakamolė (qacamole), načios (Nachos), kesadilija (Quesadilla) ir t. t. Visi šie patiekalai pagaminami itin lengvai, yra iš gerų produktų ir labai skanūs. Meksikiečių maistas ypač tinkamas vakarėliams, nes daug ką galima valgyti rankomis. Žinoma šie populiarieji patiekalai yra tik labai maža dalis to ką gamina šeimininkės Meksikoje, bet šaltam lietuviškam rudeniui užtenka ir to. Šiandien dedu vieno greičiausiai pagaminamų meksikietiškų patiekalų, kesadilijos, receptą. Ji labai lengvai pasiduoda improvizacijoms, sugadinti beveik neįmanoma, atima labai mažai laiko ir yra tikrai skanus reikalas tiek pietums, tiek vakarienei, tiek draugų baliukui. Prie kesadilijos paprastai patiekiama pagardų, aš dariau salsos, bet galima ir trintų avokadų padažo ar pan. 

Kesadilijos principas labai paprastas: imama tortilija, į ją dedama sūrio + pasirinktų pagardų (dažniausiai daržovės ir / arba mėsa), tortilija perlenkiama arba ant viršaus dedamas kitas paplotėlis, pakepama ant grotelių ar sausoj keptuvėj iš abiejų pusių, supjaustoma trikampiais ir bam patiekalas jau baigtas. Šį kartą į kesadiliją įdėjau šaldytuve užsigulėjusius ančiuvius, truputį marinuotų agurkėlių ir čili pipiriuko. Buvo skanu!

Qesadilla

2 porcijos:
2 tortilijos papločiai;
4-5 ančiuviai;
2 marinuoti karnišonai;
1 mažas čili pipiras;
100 g tarkuoto kietesnio sūrio (Guoda ar pan.)

Imam tortilijos paplotėlius, ant jų pasklaidome sūrį, griežinėliais pjaustytus agurkėlius, čili pipirus ir pasmulkintus ančiuvius. Įkaitiname sausą grilinę keptuvę, dedame perlenktas tortilijas su įdaru ir pakepame po porą minučių iš abiejų pusių (kol atsiras gražūs ruoželiai nuo keptuvės ir viduje išsilydys sūris), supjaustome trikampiais ir tiekiame su pagardais.

Pomidorų-vynuogių salsa (receptas nutolęs nuo Meksikos - mano variacija)
2 porcijos:
2 pomidorai;
10 vynuogių;
pusė nedidelio svogūno;
pusė nedidelio čili pipiro;
šlakelis balzaminio acto;
šlakelis citrinos;
truputis druskos;
šviežiai grūstų juodų pipirų.

Pomidorus nulupam ir smulkiai supjaustom, vynuoges ir svogūną taip pat smulkiai sukapojame, pagal skonį dedame prieskonių ir griežinėliais pjaustyto čili, pašlakstome actu, citrina, paliekame viską kokioms 5 min. pasimarinuoti, pabaigoje, jeigu yra noro, įdedame žalumynų ypač tinka kalendra.

Krauname į lėkštę kesadiliją, šalia indelį su salsa, imam pirštais paplotėlį, užsidedame salsos ir kandame! Viskas, truputis Meksikos jau burnoje :)

Kesadilijų gaminimo eiga.

Peilis-ratukas palengvina pjaustymo procesą, bet jis visai nėra būtinas. Paprastas aštrus peilis irgi tinka.

Su pagardais galima improvizuoti ne ką prasčiau nei su pačia kesadilija

Kąsnis. 

Tiek saulėtos Meksikos darganotame europietiškame rudenyje :)

Iki greito!

G.

Youtube ir krevetės

Man patinka Youtube. Nesėdžiu ten kiekvieną dieną, neprenumeruoju video blogų ir nesiuntinėju nuorodų visam pasauliui, bet šiaip jis man patinka. Ypač man patinka receptai. Kartais net pati pagalvoju, kad užuot barškinusi klavietūrą, galėčiau paprasčiausiai viską nufilmuot. Bet ir rašyti man patinka, tai vis padvejoju ir lieku čia.

Kai norisi pasidaryti pertrauką nuo darbų, gana dažnai paklaidžioju po youtube receptynus ir paieškau ten įkvėpimo. Niekad nekartoju visko detaliai, tiesiog pažiūriu ir jei kokia idėja lieka užkibus už smegenų vingių, tai lieka, vėliau kada nors, kur nors ji ima ir pasireiškia. Visai neseniai yotubinausi krevetes. Labai jau aš jas mėgstu ir valgau tikrai gana dažnai, todėl tie patys receptai vis kartojasi. Šį kartą už akių užkliuvo gana klasikinis, bet labai akiai malonus video receptas, kuriame krevetes paprastoje namų virtuvėje gamino žilas vyriškis skaudančia nugara :) Apetitiškai jis viską darė, tik pripylė kone pusę keptuvės aliejaus, kas manęs nesužavėjo, tad aš išlaikydama jo idėją ir šiek tiek pakeisdama jo receptą pasigaminau pietums labai šaunių česnaku, paprika ir citrina turtingų krevečių. 

Šiam receptui primygtinai rekomenduoju naudoti tik nevirtas krevetes, nes jos turi puikų standumą ir labai smagiai į save sutraukia ryškius kitų ingridientų skonius. Tiesa, aš nedėjau čili paprikos dribsnių, bet tik todėl, kad netikėtai įgriuvo svečias, kuris, maniau, nevalgo aštriai, kitą kartą būtinai dėčiau, tad ir į receptą juos įrašiau. 

Reikės (2 porcijos):

800 g. nevirtų krevečių;
1 galva česnako;
dosnus žiupsnis čili paprikos dribsnių;
1 su puse citrinos;
100 ml balto vyno (sauso / pusiau sauso);
šaukštas sviesto;
šlakelis aliejaus;
pagal skonį druskos, pipirų, krapų, petražolių;
šaukštas džiovintos maltos saldžiosios paprikos.

Krevetes išdarinėjame: atskiraime uodegėlę, išlukštename ją, aštriu peiliu įpjauname išilgai iš viršaus, iškrapštom lauk visus juodulius. Taip padarom su visom turimom krevetėm. Česnaką išspaudžiame arba itin smulkiai sukapojame. Keptuvėje įkaitiname šlakelį aliejaus, beriame česnaką ir paprikų dribsnius, viską pamaišome ir pakepame apie 20 sekundžių, tada dedame krevetes ir kepame kol jos tampa rausvos (reikia pavartyti, kad pakeptų abi pusės), tada pamažiname ugnį, šliūkštelim vyno ir palaukiam kol nugaruos alkoholis, dedam sviesto, paprikos miltelių, druskos, pipirų, spaudžiam citrinos ir pramaišę ragaujam ar visko užtenka, ar vienas kažkuris skonis "neperrėkia" kitų ir jeigu reikia dar įdedam druskos ar citrinos, visai pabaigoje įmetame kapotų žalumynų ir kraunam į lėkštes. Šalia labai tinka kokia čebatos riekelė ar česnakinė bandelė, o jei tai savaitgalio pietūs arba vakarienė tai, žinoma, ir taurė vyno. 

Ši nuotrauka skolinta, bet būtinai norėjau ją įdėti, kad nepamirštumėte išdarinėti krevečių kaip pridera!

O štai čia mano krevetės prieš pat nukeliant nuo ugnies.

Deja, nufotografuoti paserviruotų nespėjau, bet tikrai taip krevetes gaminsiu dar ne kartą, tad gal kažkada papildysiu šį įrašą nuotraukomis. 

Kol kas tiek. Nesulykit. Nesušalkit. Ir nesuliūskit.
Iki ;)

Griebiam jautį už ragų arba jautienos steikas namų sąlygom

Nori gero jautienos steiko? Tokio ryškiai rausvo, drėgno ir minkšto? Taip taip, tam reikia brangios jautienos, geriausia tokios marmurinės, sausai brandintos, tokios, kurios įsigyti gali ne bet kur, o dar būtų gerai tikras dūmas, karštos žarijos ir geros grotelės. Bet kai viso to nėra, nereiškia, kad ir kepsnio nebus. Prekybos centruose yra šlapiai brandintos jautienos - ji neverčia iš koto, bet yra nebloga, o dar kai papuola akcija ir kilogramo kaina nukrinta iki 8 eur, tai jau ir visai linksma pasidaro :)
Kepsniui tinka tik brandinta mėsa. O su ja daug žaisti ir nereikia. Todėl ir recepto nebus, tik šioks toks apibūdinimas, kaip išsikepti mėsą. Imam grill kepuvę, atpjaunam porą riekelių nugarinės (apie 2 cm storio), paglostom jas, paplojam delnu, apšlakstom alyvuogių aliejumi, druska ir šviežiai grūstais pipirais iš abiejų pusių. Keptuvę labai labai stipriai įkaitinam ir dedam mėsą kepti. Truputį paspaudom, kad visu plotu glaustųsi prie keptuvės. Verčiam kepsnį 1 kartą. Jei norim labai rausvo kepam po 2 min iš abiejų pusių, jei mažiau rausvo po 3-4 ar net 5 min kiekvienai pusei (kuo ilgiau keps mėsa, tuo kietesnė darysis). Tada išimam, dedam į nedidelį uždengiamą indelį, sandariai uždarom ir palaikom dar geras 7-8 min. Viskas. Traukiam. Pjaustom. Dedam prie salotų, ant sumuštinio ar kur tik norisi ir kremtam. Klasika ant tokio kepsnio uždėti gabalėlį česnakinio sviestuko, bet aš valgiau vakarienei tai papildomų kalorijų nenorėjau. Taip pat galima jau iškepusią mėsą pavolioti į alyvuogių aliejaus, druskos, žolelių ir česnako padažiuką - taip mėgsta daryti Jamie. 

Jei jau paminėjau Jamie, tai turiu pasakyti, kad man liko dar geras šmotas šios jautienos ir galvoje varpais skambina Jamie Oliver su savo įspūdinga beef Stroganoff variacija. Jei  ją išbandysiu, būtinai pasidalinsiu čia ;)
Mėsa rudenį yra gerai!

Virtuvės apšvietimas saulei nusileidus kalba pats už save :( 

Paprieskoniuojam, iškepam, palaikom, pjaunam.

Šiek tiek salotų ir granatas - labai tiko. Granatą lukštenau virš lėkštės, todėl mėsa ir salotos gavo šiek tiek rūgštokų jo sulčių - buvo labai gerai.

Tokie tat jaučio reikalai.
Ačiū, kad skaitėt ir iki greito! ;)

Kiaulienos išpjova įtrinta ančiuviais ir rozmarinais

Jeigu visai nemoki gaminti, bet labai nori mokėti, nori stebinti svečius ir sulaukti liaupsių, visai nereikia stoti į kulinarijos mokyklą. Iš tiesų viskas kur kas paprasčiau. Kad aplinkiniai manytų jog puikiai gamini užtenka išmokti kelis dalykus: išvirti kokią nesudėtingą, bet gardžią sriubą, paruošti skanų, įdomų užkandį - kokią užtepėlę ar pan., pagaminti gerą desertą ir iškepti kepsnį. Viskas. To pakanka, tu jau nelaikomas gaminti nemokančiu žmogumi. O tiek išmokti savomis jėgomis gali kiekvienas. Bet... Yra žmonių, kuriems to neužtenka. Aš žinau daugybę būdų kaip iškepti skanų kepsnį iš kiaulienos, jautienos, paukštienos, bet kas kartą mano rankose atsidūrus gražiam mėsos šmoteliui aš noriu jį paruošti kitaip nei anksčiau. Kartais kai neturiu laiko ir pasigaminu kokį užtikrintą, 100 kartų gamintą patiekalą, mane graužia sąžinė, kad aš kaip ir "sugadinau" tą produktą. Ne ta prasme, kad jis buvo neskanus, o ta, kad nepasinaudojau juo, kad sukurčiau ar pabandyčiau kažką naujo. 

Seniai, labai seniai Facebooko platybėse mane sužavėjo Agnės Grigaliūnienės idėja pamarinuoti išpjovą ančiuviais. Nebuvo ten nei recepto, nei nieko, tik nuotrauka, kurios man užteko, kad ta idėja nusėstų į smegenų vingius ir kažkada būtų įgyvendinta. Manau, kad visai užtektų ir tiesiog patrinti mėsą sutrintais ančiuviais su žolelėm ir iškepti, bet aš procesą dar truputį patobulinau. Ir žinote, šis kepsnys drąsiai galėtų tapti jūsų firminiu kepsniu, jei tokio dar neturite. 

Reikės:
500 g. kiaulienos išpjovos;
dubens vandens;
druskos;
10 vnt ančiuvių file aliejuje;
rozmarino;
česnako.

Išpjovos gabalą nuplauname, nupjaustome plėveles, jeigu yra. Prisipilame dubenėlį karšto vandens ir jame ištirpiname apie 2-3 šaukštus druskos (nepasiima mėsa iš skysčio per daug druskos, nesijaudinkit). Palaukiame kol vanduo atšals arba atšaldome ledukais, panardiname mėsą ir palaikome valandą (šito galima ir nedaryti, bet man visai patinka kai mėsa pamirksta sūryme). Ančiuvius sutriname sumaišome su skiltele česnako, šaukštu aliejaus nuo ančiuvių ir saujele rozmarino. Mišiniu įtriname mėsą, įdedame ją į kepimo maišą ir paliekame kambario temperatūroje kokiai valandai, prieš kepant į maišą galima įpilti truputį vandens. Tada šauname į orkaitę ir šiukštu neperkepame! Mėsa bus tobulai minkšta, sūrstelėjusi su nuostabiu rozmarinų aromatu. Tiekti galima su salotom, bulvėm, kruopom... Aš prisikepiau pievagrybių. O atšalusi mėsa tobulai tinka sumuštiniams, salotoms arba gali būti atgaivinta kokiame nors troškinyje su daržovėmis. 

Mėsos ruošimo procesas

 Garnyras

Grožis!

Valgyti lauke jau per šalta, bet pasinaudoti apšvietimu dar galima. Ruduo...

Enjoy ;)

- Kas tas dėdė? - Perfekcionizmas. (+ pagaliau blogą pasiekę firminiai vištų petukai)

Labai ilgai galvojau, kad tas dėdė yra man nepažįstamas. Galvojau, kad jis gyvena tik su pedantais, kruopštuoliais, stropuoliais ir iš tolo aplenkia tokius padraikas kaip aš. Ar galima klysti dar labiau?  Kad esu tikra perfekcionistė sužinojau pamažu. Man visada visiška norma buvo nevaišinti žmonių ne 100 proc. pavykusiais patiekalais ir niekaip nesuprasdavau tų, kurie, pavyzdžiui, atneša susmegusį, pasvilusį pyragą į darbą ir sako "neišėjo, bet negi išmesi, suvalgysim". Mano visos kulinarinės nesėkmės buvo tobulai slepiamos nuo aplinkinių akių. Nepavyko? Daryk iš naujo! Arba mesk lauk ir apsimesk, kad to niekada ir neturėjo būt. :D
Iš tiesų su savo perfekcionizmu gyvenau visada, bet ne iš karto tai supratau. Vaikystėje, paauglystėje, man natūralus jausmas buvo - nusivylimas savo darbais. Man visada atrodė, kad viską galiu padaryti geriau, stipriau, efektyviau. O kartais kaip tik galvodavau, kad man trūksta vienų ar kitų įgūdžių ar talento, todėl mėgaudavausi tik kūrybos procesu, bet ne rezultatu - juk jis niekada nebuvo tobulas. Perfekcionizmą savyje atpažinau gerokai vėliau, bebaigdama studijas universitete. Kai bakalauro darbas buvo jau beveik parašytas ir atrodė, kad viskas eina kaip per sviestą, man pasirodė, kad jis visiškai netinkamas, iš pagrindų ne toks, kad dabar rašydama parašyčiau visai kitaip, žymiai geriau. Šiomis mintimis pasidalinau su profesore ir iki šiol prisimenu jos išsigandusias akis. Juk jau beveik viskas parašyta, viskas gerai, liko vos kelios dienos iki gynimo, kokie dar fatališki perrašinėjimai gali būt? Žinoma, paklausiau, nieko nekeičiau, gavau už tą darbą apskritą 10 ir tada ryškiai ir aiškiai suvokiau, kad perfekcionizmas yra mano gyvenimo palydovas. 

Koks skirtumas, kad kažkas yra netobula, jeigu tai atnešė maksimalų rezultatą? Vis bandau sau tai įrodyti, bet dažnai sekasi sunkiai. Štai todėl ne vienas labai geras receptas niekaip nepatenka į mano tinklaraštį, galiu gaminti 10 kartų, sulaukti 20 prašymų galų gale įdėti receptą, bet jeigu man nepatinka, pavyzdžiui, nuotraukos, ar atrodo, kad receptas dar ne 100 proc. tobulas, neprisiverčiu jo publikuoti.
Dėl šios priežasties ir mano firminiai vištų petukai į Gintarinę virtuvėlę keliavo žiauriai ilgai. Į topo viršūnę draugų rate jie šovė dar per praeitas Kalėdas, po to buvo kepti ne vieną kartą ir visada sulaukdavo ovacijų, bet kadangi visada gamindavau vakarėliams, tai nuotraukas padarydavau paskubomis, paplaukusias, su pašaliniais objektais ar kieno nors pirštais godžiai traukiančiais vištą iš lėkštės ir būtent dėl to neprisiversdavau įdėti recepto. Ar dabar jau turiu tobulų nuotraukų? Ne :) Bet turiu bent jau pakenčiamų, tokių už kurias dėdė perfekcionizmas manęs negrauš visą savaitę. Todėl pagaliau mano firminiai vištų petukai čia!

Reikės:
1 kg vištų petukų (tulpių);
druskos, 5 pipirų mišinio, žolelių, alyvuogių aliejaus, citrinos - marinavimui;
aliejaus - kepimui;

glazūrai:
1/4 stiklinės sojų padažo;
1/4 stiklinės balzaminio acto;
2 šaukštų citrinos sulčių;
1 cm tarkuoto imbiero;
pusės čili pipiro;
2 skiltelių česnako;
2-3 šaukštų medaus;
trupučio krakmolo (gali ir neprireikti).

Vištieną nuplauname, nusausiname, pabarstome druska, pipirais, žolelėmis, pašlakstome citrinos sultimis, alyvuogių aliejumi, įtriname ir paliekame bent 30 min pailsėti. Tada dedame kepti. Galima tai daryti kepimo maiše arba paprastai kepimo skardelėje pašlakstytoje aliejumi.
Išsiverdame glazūrą: pilame į prikaistuvį visus skysčius, dedame smulkinto česnako, imbiero, čili pipiro. Viską pakaitiname kol gerokai įšils, tada dedame medaus ir kaitiname nuolat maišydami, kol glazūra sutirštės (jeigu labai ilgai netirštėje, įdedame truputį vandenyje ištirpinto krakmolo). Glazūrą reikėtų paragauti - jos skonis turi būti labai intensyvus, bet rūgštumas, sūrumas ar saldumas neturi dominuoti, jeigu taip atsitiko reikėtų įdėti daugiau medaus ar citrinos, ar sojos. Glazūrą paliekame atvėsti. Kai petukai jau gražiai pageltę ir akivaizdu, kad yra iškepę, bet dar nesuskrudę, traukiame kepimo indą lauk, imame konditerinį teptuką ir gražiai aptepame kiekvieną glazūra. Pakepame dar 5 min. ir viskas. Galima mėgautis.
Kai šiuos petukus rimčiau užaštrinu, prie jų padarau šalto, gaivaus padažo, pavyzdžiui iš graikiško jogurto ir pelėsinio sūrio ar pan. Bet tai visai nebūtina. Šalia tinka ir fri bulvytės, ir ryžiai ir pačios įvairiausios šviežios, keptos ar marinuotos daržovės. 

Pirmiausia tiesiog iškepame paprastai pamarinuotus petukus.

Tada glazūros eilė.

Ir ant stalo!

Tai tiek žinių apie smagius, lipnius, ryškius vištų petukus. Žinoma, galima taip kepti ir visą sparnelį, bet jau vien šiuos valgant kaip reikiant išsimozojama, tai su visu sparneliu situacija būtų dar linksmesnė :)

Iki greito!

P. S. Man labai patinka pirkti vištų petukus turguje. Ne tik dėl to, kad ten jie kone per pusę pigesni nei prekybos centruose, bet ir dėl to, kad greta kainos būna parašyta ne petukai, o "tulpės" :D Man kilogramą tulpių! Žiauriai smagu :)