2016 m. lapkričio 25 d., penktadienis

Pica keptuvėje


Iš tiesų, picos keptuvėje iškepti neįmanoma - nereikia turėti iliuzijų :) Bet būna kartais situacijų, kai labai gerai sueina ir kažkas truputį panašaus į picą. Viena tokių situacijų - kelios savaitės be orkaitės. Visada norisi to, ko neturi, o kai neturi orkaitės norisi picos. Šis "picos" receptas gerai žinomas buvo dar mano paauglystėje, pamenu, kai išmokiau savo brolį pasigaminti šį reikalą, tėvai nespėdavo gaudytis kur dingsta majonezas. Anuomet viską darydavom labai paprastai, sumaišydavom kiaušinius, miltus grietinę ir majonezą, paskleisdavom keptuvėje, ant viršaus primesdavome dešrigalių, sūrio uždengdavom dangčiu ir kepdavom ant mažiausios ugnies visai nesijaudindami, jei truputį pasvilo apačia. 
Studentaudama pradėjau grietinę keisti jogurtu, dar vėliau dėdavau daugiau kiaušinių, jokio majonezo, šiek tiek pieno ir kepdavau jau kaip perlenktą omletą. Bet šį kartą pagal turėtus produktus ir pilvo pageidavimus, nuprendžiau tobulinti ne pagrindą, o įdarą. Šiaip ar taip reikia pripažinti, kad kepant picą ne orkaitėje, jos įdaras neiškepa - tik sušyla. Todėl aš norėdama kvapnaus ir paskrudusio įdaro pirmiausia išsikepiau jį, o tik tada ruošiau pačią picą. Buvo labai skanu. 

2 porcijoms reikės:
4 šaukštų jogurto ir 3 šaukštų majonezo;
8 šaukštų miltų;
2 kiaušinių;
žiupsnio druskos.

Įdarui:
1/3 smulkiai supjaustytos paprikos;
2 pievagrybių;
geros saujos smulkintos virtos arba keptos paukštienos (gali būti ir kitokia rūkyta ar kepta/virta mėsa, aš naudojau lėtai keptą kalakutieną);
šlakelio sojos padažo;
žiupsnelio cukraus arba trupučio medaus;
šaukšto bbq padažo;
saujos tarkuoto sūrio;
aliejaus;
mėgstamo padažo picos viršui (jeigu norisi).

Pirmiausia pasiruošiame įdarą, papriką, pievagrybius ir mėsą paskrudiname su trupučiu aliejaus, kepimo pabaigoje įdedame bbq padažo, sojos, medaus ir viską dar minutę pakepiname. 
Iš kiaušinių, majonezo, jogurto ir miltų sumaišome grietinės tirštumo tešlą. Į keptuvę pilame truputį aliejaus, šaukštu paskirstome tešlą, ant viršaus suberiame apkeptą įdarą, užbarstome sūriu, uždengiame keptuvę ir kepame ant pačios mažiausios liepsnos, uždengtoje keptuvėje apie 15-20 minučių. Pjaustome ketvirčiais ir tiekiame.

Įdaras, tešla ir pica jau kepa. 


Iškepė!


Tiek liko neįveikta... Neapsigaukite, pica keptuvėje yra žymiai storesnė, todėl ir sotesnė nei tradicinė - neprisikepkit per daug. 

Beje, labai atsiprašau už tragiškos kokybės nuotraukas, bet temsta anksti, o geru apšvietimu šiuo metu irgi pasigirti negaliu :/ 

Ikisusi ;) G.

2016 m. lapkričio 15 d., antradienis

Traški vištiena su ananasais


Anksčiau aš tiesiog negalėjau pakęsti vištienos ir ananasų derinio ir žinau kodėl... Todėl, kad praktiškai visi prie vištienos derina konservuotus ananasus, kurie yra be saiko privaryti cukraus, be proto saldūs ir užgožiantys bet kokios mėsos skonį, o ką jau kalbėti apie itin švelnią ir subtilią vištieną. Aš šiam patiekalui naudojau šviežią ananasą ir tokį ne itin sunokusį - buvo pats tas. Jei nusipirkote ananaso ir jis pasirodė esąs nelabai sunokęs, todėl nelabai valgosi, pjaustykit jį smulkiai ir gaminkite šį patiekalą - bus labai skanu! 

4 porcijoms reikės:
1 vištos krūtinėlės be odos ir kaulo;
prieskonių vištienai marinuoti (druska, pipirai, malta saldžioji paprika ar kt.);
kelių šaukštų miltų;
aliejaus;
1/4 ananaso;
1 nedidelės raudonos paprikos;
3 šaukštų pomidorų padažo;
1/4 stiklinės tamsaus sojų padažo;
1/2 čili pipiro;
2 skiltelių česnako;
1 citrinos;
1 kaupino šaukšto medaus;
1 apelsino sulčių. 

Vištieną supjaustome plonomis juostelėmis, pabarstome prieskoniais, pašlakstome trupučiu alyvuogių aliejaus ir citrinos sulčių, apvoliojame miltuose. Sudėliojame ant kepimo popieriaus, lengvai papurškiame arba pašlakstome aliejumi ir kepame orkaitėje kol gražiai apskrus iš visų pusių (200 C, + ventiliatorius kepa apie 7-10 min.).
Ananasą nulupame, išimame šerdį, supjaustome plonais gabalėliais, kubeliais supjaustome papriką, sukapojame česnaką. Keptuvėje įkaitiname truputį aliejaus ir apkepame paprikas bei ananasus, suberiame smulkintą aitriąją papriką, česnaką ir jam pakvipus, sumažiname ugnį ir dedame pomidorų padažą, soją, druskos, pipirų, įspaudžiame citrinos ir apelsino sulčių, dedame medaus ir leidžiame viskam šiek tiek pasitroškinti. Paragaujame ir jei reikia pareguliuojame skonį naudodami druską / citriną / medų (nei sūrumas, nei saldumas, nei rūgštumas neturi permušti kitų skonių). Kai padažo skonis tenkina, sudedame į keptuvę apskrudusias vištienos juosteles ir maišydami patroškiname apie 5 min. Tiekiame su ryžiais. 


Procesas.


Rezultatas.

Tiek šiam kartui, ačiū, kad skaitot ir iki greito!



2016 m. spalio 14 d., penktadienis

Obuolių pyragas - paprastas paprasčiausias


Obuolių pyragus valgėm visada: vaikystės namuose, pas tetas ir močiutes, pas kaimynus, lakstydami kieme, per pertrauką mokykloje ar universitete, iš plastikinės dėžutės ir iš dailių lėkštelių, kelionėje į žiemos ralį ir visur visur visur... Ir dar iki ateinant visokių apverstų, karamelizuotų, garintų ir kitokių mandrų obuolių pyragų madai, visi kepdavo paprastą, didelį, purų, apskrudusia plutele ir cinamonu pagardintą pyragą. Tokį kokį visi yra bent kartą ragavę, tokį kurio riekę galima griebti į ranką, galima dėti į pietų dėžutę arba pašildyti ir valgyti užgeriant pienu. Tokį paprastą obuolių pyragą nusprendžiau iškepti ir aš. Jame dalyvauja tik esminiai visų kepinių produktai: miltai, cukrus, sviestas ir kiaušiniai. Jam nereikia ruošti ypatingo obuolių įdaro, tešlos nereikia minkyti, kapoti, kočioti, laikyti šaldytuve ar daryti dar ko nors ypatingo, nes tai visiškai paprastas pyragas, kuriam obuolių prisirinkau pakelėje prie namų...
Taigi paprasto (didelio) obuolių pyrago receptas atrodo taip:

6 kiaušiniai;
3 stiklinės miltų;
2 stiklinės cukraus;
180 g sviesto arba kepinių margarino;
šaukštelis kepimo miltelių;
truputis cinamono;
5 nedideli rūgštesni obuoliai.

Obuolius nulupame, išimame sėklas, supjaustome nedideliais gabalėliais, apibarstome šaukštu cukraus, trupučiu cinamono ir pora šauktų miltų. Gerai išmaišome ir atiedame į šalį.
Imame elektrinį mikserį ir didelį dubenį, sumušame kiaušinius, suberiame cukrų ir stipriai išplakame (kol masė pašviesės), tada supilame tirpintą sviestą, sudedame miltus ir kepimo miltelius, išplakame tešlą į vientisą masę, tada įmaišome obuolius ir viską supilame į vos vos aliejumi pateptą kepimo formą. Kepame 170 - 180 laipsnių orkaitėje apie 45 min. Kai pyragas praaušta galima apibarstyti cukraus pudra. 

Ką tik ištrauktas iš orkaitės.

Laukia kada bus prapjautas.

Mano akimis cukraus pudra yra ne tiek dėl skonio, kiek dėl grožio :)

Dosnus gabelėlis paprasto obuolių pyrago.

Tai tiek apie obuolinius reikalus. Nesušalkit!

G.




2016 m. spalio 5 d., trečiadienis

SKRUZDĖLYNAS


O taip, aš kepiau jo didenybę skruzdėlyną. Man labai patinka šiuolaikiniai saldumynų hitai, bet kartais labai smagu pasidžiaugti ir nostalgiškais, vaikystę primenančiais skanėstais. Vienas tokių - skruzdėlynas. Nors mano vaikystės prisiminimuose dažniau dalyvauja šakotis, vis dėlto vieną atmintin įsirėžusį momentą apie skruzdėlyną turiu: būdama kokių 7 metų mačiau, kaip mano kiemo draugo mama gamino skruzdėlyną. Banguotu ratuku juostelėmis raižė plonytę tešlą ir metė į verdantį aliejų, kur jos akimirksniu pasikeisdavo, išsipūsdavo ir dailiai apskrusdavo. Mažos mergaitės akims, toks žaibiškas kepimas atrodė tikras stebuklas (prisiminkim kokia kankynė vaikystėje būvavo laukti kol iškeps koks nors keksas ar pyragas). Nors tąs skruzdėlyno kepimo momentas atmintyje liko, niekada iki šiol nebuvau pati jo kepusi. Bet kai reikėjo sugalvoti, kokį nors patogiai transportuojamą, gražų ir visų mėgstamą saldumyną skruzdėlynas įžengė į virtuvę. 
Rėmiausi Neringa-Blogas receptu, bet jį patobulinau. Tiesa, kitą kartą dėčiau dar mažiau miltų. Apie viską išsamiai recepte.

Reikės:
2 kiaušinių;
2 trynių;
400-500 g miltų;
300 g grietinės;
žiupsnio druskos;
šaukšto cukraus;
pusės šaukštelio kepimo miltelių (nebūtina)

aliejaus kepimui (+/- 0,5 l);
7 šaukštų medaus,
šaukšto cukraus;
7 šaukštų vandens;
šlakelio citrinos sulčių;
aguonų ir razinų papuošimui.

Į gilų, minkymui patogų dubenį susijojame miltus, sudedame likusius produktus (miltų šiek tiek paliekame), išmaišome ir imame minkyti, jeigu tešla limpa, dedame dar miltų, minkome tešlą kol sušoka į vieną gražų rutulį. Jį padedame nakčiai į šaldytuvą. Atšalusią tešlą apie 5 min mušame kočėlu, o tada dalimis kočiojame labai plonai, pjaustome netaisyklingomis juostelėmis ir dedame kepti į įkaitintą aliejų. Iškepusias juosteles atvėsiname ant popieriaus, kad nusivarvėtų aliejus.
Sirupą išverdame iš medaus, cukraus, vandens ir citrinos sulčių. Formuojant skruzdėlyną galima dėti juosteles sluoksniais ir laistyti sirupu, arba kiekvieną juostelę atskirai apipilti sirupu ir tada jas dėti į skruzdėlyną. Skruzdėlyno sluosnius papuošiau aguonomis ir razinomis.

Prieš kepimą.


Ką tik iš keptuvės.


Gražuolis skruzdėlynas.

Tiek saldaus rudens šiam kartui.
Enjoy!

2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Pizza rolls arba picos suktinukai


Picą mėgsta visi. O pizza rolls arba picos suktinukai yra vienas populiariausių užkandžių pasaulyje. Kuo jie skiriasi nuo paprastos picos? Labai mažai kuo... Labiausiai savo forma. Picos suktinukus lengva pagaminti mažo dydžio ir jie tampa porcijiniu užkandžiu, kurio nebereikia pjaustyti, kaip įprastos picos. Šie suktinukai tinka ne tik įvairiems vakarėliams, pietų dėžutėms, bet ir kaip skanus ir sotus priedas prie lėkštės salotų ar dubenėlio sriubos. 
Kaip ir su pica taip ir su šiais suktinukais galima fantazuoti. Ingridientai gali būti patys įvairiausi, nuo brangių jūrų gėrybių, miško grybų, parmos kumpio iki paprasčiausio varianto, kuriame dalyvauja tik sūris, pomidorai ir raudonėlis. 
Aš picos suktnukus gaminau su rūkyta šonine, daržovėmis ir sūriu - buvo labai gerai, net ir turint omenyje tai, kad neturėdama paprasčiausio kočėlo, picos tešlą ne gaminau pati, o nusipirkau jau pagamintą ir tiesiog išvyniojau. Iš esmės, nėra svarbu, kokią tešlą gaminsite, darykite tą, kuri labiausiai patinka arba nusipirkite pagamintos. Aš visada picos tešlą gaminu pagal šį receptą, šiems suktinukams jis irgi puikiai tinktų. O apie visa kitą plačiau recepte.

Reikės:
1 iškočioto picos pado (35 x 35 ar truputį didesnio);
mėgstamo padažo (aš naudojau majonezą su žalumynais ir kepsnių padažą, bet galima naudoti trintus pomidorus, hollandise padažą, aioli ar kt.);
100 g plonai supjaustytos rūkytos šoninės;
1/2 raudonosios paprikos;
1 nedidelio pomidoro;
200 g  susmulkinto sūrio (mozarella, guoda - galima pamaišyti, galima rinktis mėgstamiausią).

Padą patepame nedideliu kiekiu padažų, sudedame šoninę, smulkiai pjaustytas daržoves, užberiame sūrio ir susukame. Dedame suktinuką į šaldytuvą pusvalandžiui. Tada supjaustome riekelėmis, jei reikia jas gražiai rankomis paformuojame ir išdėliojame kepimo skardoje. Kepame 220 laipsnių temperatūroje apie 15-20 min., kol sūris išsilydo ir tešla paskrunda. Viskas. Mėgaujamės. 


Picos rollsų ruošimo eiga: pasiruoši produktus, viską krauni ant padažu pašlakstyto pado, susuki, supjaustai, kepi :) 


Ką tik iš orkaitės.


Dalį suktinukų suvalgėme dar karštus su salotų lapais - labai skanu.


Iš arti :)



Likusius, atvėsusius suktinukus pasiėmėm vakarui prie jūros. Šaltus suktinukus lengva supakuoti: galima dėti vieną ant kito, krauti į dėžutę, vynioti į popierių ar pan. Labai skanus užkandis prie balto vyno taurės. 

P. S. Vienas žmogus sakė, kad šie suktinukai jokiu būdu netinka vakarėliams, nes yra per daug skanūs ir žmogus sėdintis arčiausiai jų neturės kitos išeities, kaip tik viską suvalgyti :) 

Iki greito ;)
G. 




2016 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Kepu karką arba Vokietija lėkštėje


Vokietijoje aš esu buvusi keturis kartus. Karką esu kepusi 0 kartų. O kad jau šiuo metu svečiuojuosi Vokietijoje ir turiu orkaitę, pagalvojau, kad pats laikas būtų ją iškepti. Apie karkos kepimą sklando daug visokių nesąmoningų mitų, esą tai patiekalas, kurį būtina gaminti kelias dienas, reikia specialių indų (greitpuodžio) ir t. t. Bet man tokie variantai netinka. Aš nenoriu dėl vieno skanaus pavalgymo žaisti pusę savaitės. Todėl receptai, kurie siūlo karką įtrinti prieskoniais, kitą dieną virti, per naktį vėsinti tame nuovire ir tik dar kitą dieną kepti manęs nedomina. Iš tiesų ruošiau ją be jokių receptų, iš intuicijos ir viskas pavyko puikiai. 
Grįžtant į priešistorę reikėtų pasakyti, kad karkos apskritai neplanavau pirkti ir kepti. Tą rytą išėjau į parduotuvę galvodama, kad nusipirksiu kokią didesnę daržovę ir kalakuto krūtinėlę ir viską kartu sumesiu į orkaitę, bet atėjus į parduotuvę planas pasikeitė. Daržovę - kalafiorą - radau ir nusipirkau, o štai kalakuto krūtinėlės nebuvo. Nusprendžiau nueiti į didesnę parduotuvę, o ten iš karto akį patraukė kiauliena. Jos buvo labai labai daug ir labai nebrangios. Vokiečiai mėgsta kiaulieną. Pasiblaškiusi tarp kelių variantų, galiausiai nusprendžiau, kad karka būtų pats vokiškiausias pasirinkimas. Taip ji atsidūrė mano krepšelyje apie 11 val. dienos, o 17 val. jau ja mėgavomės. Tiesa, garnyras prie karkos buvo visai ne vokiškas, nenorėjau apsunkinti skrandžių nei bulvėmis, nei troškintais kopūstais, todėl švelniai marinuoti svogūnai ir kartu su karka pakepti kalafiorai buvo pats tas. 

Reikės:
kiaulienos karkos (mano buvo 1,3 kg, perkirsta į 2 dalis);
virimui: vandens, svogūno, 3 skiltelių česnako, pusės citrinos; pipirų, druskos, (gal šlakelio coca-colos). 

kepimui:
2 skiltelių česnako;
šaukšto amerikietiškų garstyčių;
šaukšto pomidorų padažo;
2 šaukštų BBQ padažo;
pusės citrinos sulčių;
prieskoninių žolelių;
žiupsnelio druskos;
pipirų;
pusės stiklinės Coca-colos;
trupučio aliejaus.

kalafiorams:
vandens ir druskos virimui;
nuo mėsos likusio marinato kepimui.

Pirmiausia karką nuploviau šaltu vandeniu, įdėjau į didelį puodą, užpyliau vandeniu, kad semtų ir pastačiau virti. Po užvirimo nupyliau, išploviau puodą, vėl nuploviau mėsą ir tada jau į puodą dėjau ne tik ją, bet ir galvą svogūno, 3 skilteles česnako, pusę citrinos, pipirų, druskos ir pastačiau virti. Virti karką reikia tol kol lengvai smigs šakutė - turėtų užtekti poros valandų. Jei kartais mėsa vis kieta arba labai spaudžia laikas virimui artėjant prie pabaigos, reikia įpilti į puodą truputį coca-colos, mėsa kaipmat baigs virti ir bus mikštutėlė (supersveikuoliai žinoma to nedarykite, bet esu mačius kaip tai daro žymiausi pasaulio virėjai). Mėsai išvirus pasiruošiam marinatą iš visų nurodytų ingridientų ir juo apipilam karką. Marinate mėsą palaikiau gal 15 min. ir dėjau į 200 laipsnių orkaitę kepti. Maždaug po 15 min kepimo, šalia sudėjau ir virtus kalafiorus. Tiek mėsą, tiek kalafiorus kelis kartus palaisčiau likusiu mėsos marinatu. Dar po 20 min. viskas buvo iškepę, apskrudę ir keliavo ant stalo.
Iš tiesų, ši karka pranoko mano lūkesčius. Ji buvo tokio minkštumo, kad tiesiog krito nuo kaulo ir leidosi į gabalėlius vos palietus šakute. O maža stiklinė alaus su citrina dar labiau paryškino puikius Vokiškus pietus! 


Procesas :)


Kiekis, iš tiesų didelis. Dviese suvalgėm daržoves ir 2/3 vieno mėsos šmoto :) 


Vokiškom nuotaikom su karka ant stalo, alum ir pajūriška servetėle...

Tai tiek apie karkos reikalus. Nekasdienis tai maistas, bet kartais labai smagu!

G.


2016 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Spageti su tuno kukuliukais ir česnakų padažu


Makaronai visada žavi tuo, kad yra atviri virėjo fantazijai. Iš jų galima pagaminti galybę rūšių apkepų, šaltų ir šiltų salotų, garnyrų, o kur dar nesuskaičiuojama galybė padažų ir priedų, kurie puikiai tinka makaronų patiekalams. Dar vienas privalumas - makaronus mėgsta beveik visi. O kai kurie iš viso be jų gyventi negali. Aš šiai kategorijai nepriklausau, bet mano žmogui tik duok makaronų, todėl vis dažniau juos gaminu, o kuo dažniau, tuo įvairiau... Paskutinis mano eksperimentas buvo spaghetti su tuno kukuliais - labai geras makaronų receptas. Aš visiškai nemėgstu proziškų makaronų, patiektų su pomidorų padažu iš indelio, pakepinta dešra ar užbarstytų pigiu sūriu. Ne. Jei jau mano lėkštėje makaronai - tai jie turi būti turtingi skonių, kvapnūs, gražūs ir jokiu būdu nepervirę. 
Tunas - labai geras makaronų draugas. Variantų, kaip pasigaminti makaronų su tunu taip pat daugybė. Aš prisiminusi labai gardžius tuno burgerius nusprendžiau šią patirtį perkelti į makaronų patiekalą. Ir man pavyko! Buvo labai labai skanu. 

Reikės (3-4 porcijos):
pundelio (250 g) spaghetti makaronų ir sūdyto vandens jiems išvirti;

kukuliams:
1 skardinės geros kokybės konservuoto tuno;
2 riekelių batono;
1 šaukšto miltų;
1 kiaušinio;
1 skiltelės česnako;
aliejaus kepti;
prieskonių;
padažui
3 skiltelių česnako;
trupučio sviesto ir/ar aliejaus;
pieno arba grietinėlės;
prieskonių;
guodos sūrio.

Kol makaronai verda, pasigaminame tuno kukulius. Į nusunktą, šakute sumaigytą tuną, įdedame 2 sušlapintas riekeles batono, įmušame kiaušinį, įdedame pusę šaukšto miltų, vieną susmulkintą skiltelę česnako, prieskonių ir viską išmaišome į vientisą masę. Padedame trumpam į šaldytuvą. Kai masė atvėsta suformuojame mažus kukuliukus ir iškepame keptuvėje su trupučiu aliejaus. Tada keptuvėje pakepame likusį česnaką su šiek tiek sviesto, įberiame miltų, pilame pieno/grietinėlės, ir įberiame prieskonių (druska, pipirai, žolelės). Išvirusius makaronus sumaišome su padažu ir užberiame truputį tarkuoto sūrio. Į lėkštes serviruojame makaronus ir tuno kukulius. 

Procesas (ne Kafkos :)


Išeiga iš tiesų nemaža ir net sunku patikėti, kad iš vienos standartinės tuno skardinės išeina tiek kukulių, kad net į vieną keptuvę sunkiai telpa.


Jau užpuolė skėriai...

Gero visiems rudeniško savaitgalio ir iki greito!
G.


2016 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Kalakutiena įdaryti pievagrybiai ir jūra


Pa-ga-liau. Po trijų savaičių maitinimosi azijiečių restoranuose, kebabinėse ir bratwurst'ų kioskuose, aš pagaliau vėl turiu virtuvę. Nors ji ir ne mano, o kaip žinia, prie kiekvienos virtuvės prisitaikyt reikia laiko, vis dėlto naminis maistas jau pirmą vakarą visiškai nuskraidino į kosmosą ir jokie svylančių keptuvių ir tarkų nebuvo nesklandumai to negali nusverti. 
Visą tą laiką kol negaminau, pagalvodavau apie tinklaraštį... Kaip jis? Ar išgyvens tokią pertrauką? Išgyvens. Lankomumas nors ir stipriai smukęs, vis dar ne nulinis, tad skubu gaminti, fotografuoti, dalintis ir tikiuosi, kad visi išėję skaitytojai netruks sugrįžti. 
Kadangi mano laikinojoje virtuvėje yra tik plieninė keptuvė, prie kurios man viskas nežmoniškai kimba, labiau pasitikiu orkaite. Ir pievagrybiai, kuriuos ketinau panaudoti troškiniui su kalakutiena netyčia užgrojo pagrindiniu smuiku - įdariau jų dideles, gražias kepures ir iškepiau orkaitėje.
Įdarytų pievagrybių gaminimas tarsi miniatiūrų piešimas - viską reikia smulkinti, dėti nedaug, kruopščiai, bet rezultatas niekada nenuvilia. Jei turite didelių, gražių pievagrybių - pirmyn!

2 valgytojams reikės:
8-10 didelių pievagrybių;
200 g kalakutienos file (iš vakaro ar prieš kelias valandas pamarinuotos mėgstamais prieskoniais);
80 g Guodos sūrio;
1 mažo svogūno;
šaukšto pomidorų padažo;
100 g philadelphia tipo sūrio be priedų;
šlakelio citrinos sulčių;
aliejaus kepimui ir šiek tiek alyvuogių aliejaus;
druskos, pipirų, prieskoninių žolelių.

Pievagrybius nuplauname ir nulupame. Kotukus išimame ir susmulkiname, o galvutes pašlakstome alyvuogių aliejumi, citrina, prieskoniais ir palaikome bent valandą. Svogūną ir kalakutieną susmulkiname, sūrį supjaustome į 8 vienodus kubelius. Kalakutieną, susmulkintus pievagrybių kotukus ir svogūnus apkepame keptuvėje, kol viskas gražiai paskrunda ir nelieka skysčio (pas mane dar nuo kalakutienos marinato buvo mažų gabaliukų česnako - tiko), tada įdedame šaukštą pomidorų padažo, jei reikia galima įberti žiupsnį cukraus ir druskos, kai skonis tenkina keptuvę išjungiame. Grybų kepurėles šauname į karštą orkaitę 5 minutėms, kai jos sumažėja ir prisipildo savo sulčių ištraukiame, sultis išpilame (pyliau į pačią skardą, tiesiog pavesdama į šoną kiekvieną kepurėlę). Tada į kepurėles įdedame Philadelphia sūrio, Guodos sūrio ir kalniuką kalakutienos įdaro. Kepame dar apie 15 min iki 200 įkaitintoje orkaitėje, pabaigoje, pageidautina įjungti ventiliatorių, kad viskas gražiai apskrustų. Pievagrybius galima tiekti su salotomis, fri bulvėmis, bulvių koše,
skrebučiais ir t. t. Skanaus!


Gamybos procesas.


Valgėme su bulvių koše ir salotų lapais.


Omnomnom!


Tokia porcija apsiriboti sunku :) 

Patiekalas, žinoma, sotus, skanus ir gausus, todėl labai tinka rudeniui prieš pasivaikščiojimą pajūriu...

Baltijos jūra. 16.09.05 Warnemunde. 

Iki greito :)
G.




2016 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis

Cukinijų blyneliai su sūriu


Visi žino, kas yra cukinijų tvanas. Tai toks metų laikas, kai cukinijos pradeda derėti kaip išprotėjusios, vos per pusę paros užauga iki katino dydžio ir nenusakomi jų kiekiai atsiranda visų namuose - ir tų, kurie turi daržus ir augina cukinijas ir tų, kurie gyvenime nėra sėklos į žemę įkišę. Pirmiausia cukinijų tvanas veržiasi per sodų bendrijas, kaimus, mažus miestelius, paskui ištrūksta į didesnius miestus, didmiesčius, užpildo butus, virtuves, balkonus, rūsius, garažus ir žinoma šaldytuvus. 
Internete plaukioja tikrai daug straipsnių siūlančių pačius įvairiausius būdus, kaip suvaldyti cukinijų tvaną ir kaip šias daržoves įprasminti. Daug tų būdų yra neblogų, tik deja iki šiol nebuvau radusi tokio, kur tikrai reikėtų sunaudoti arklišką kiekį cukinijų ne tokiai arkliškai patiekalo išeigai. Bet praeitą savaitę man už akių užkliuvo Liutauro Čepracko cukinijų vafliai/blynai kepami belgiškoje vaflinėje. Išbandžiau! Tiesa, receptą truputį keičiau ir kepiau orkaitėje (mano turimoje vaflinėje po 20 min. čirškėjimo blynai dar nebuvo apskrudę, tad nusprendžiau su ja nežaisti), bet ir orkaitėje iškepę blynai buvo fantastiški, o kas svarbiausia - vienai dviejų žmonių vakarienei sunaudojau 2 tikrai nemažas cukinijas! 

Reikės:
2-3 jaunų vidutinio dydžio cukinijų (kad išėmus sėklas svertų apie 1 kg);
100 g tarkuoto kietojo sūrio;
+/- 1 stiklinės miltų;
1 a. š. kepimo miltelių;
2 kiaušinių;
100 ml kefyro;
2,5 šaukštų druskos;
šviežiai grūstų juodų pipirų;
mėgstamų žolelių;
1 a. š. aliejaus.

Cukinijas nuplauname, išimame sėklas su membrana ir sutarkuojame burokine tarka. Užberiame dviem šaukštais druskos ir paliekame pusvalandžiui pastovėti. Cukinijas nusunkiame per surmaišį arba merlę, panašiai kaip cepelinų tarkius, kad būtų sausi. Į cukinijas supilame išplaktus kiaušinius, kefyrą, miltus ir kepimo miltelius, sūrį, aliejų ir prieskonius, manau, galima ir česnako įspausti, ar kokio vytinto kumpio įsmulkinti. Masę išmaišome, pažiūrime ar ne per skysta (turi būti riebios grietinės tirštumo, jei per skysta įdedame daugiau miltų). Kepimo skardą tiesiame kepimo popieriumi, dedame po šaukštą tešlos palikdami tarpus ir kišame kepti į 200 laipsnių orkaitę maždaug 20 min., kol gražiai apskrunda.
Aš tiekiau su padažu pagamintu iš tepamo varškės sūrelio ir natūralaus jogurto. Buvo skanu!


Jei cukinija jauna, lupti nereikia. Sutarkuotos sukinijos.


Blynų masė.


Gražuoliai cukinijų blynai!

Sėkmės tramdant cukinijų tvaną :)
Gintarė

2016 m. liepos 26 d., antradienis

Plonapadė pica su svogūnų džemu ir miško grybais


Grybų medžioklės sezonas jau prasidėjo, internetai mirga pilnomis pintinėmis rudagalvių ir, žinoma, grybų receptais. Aš irgi jau buvau grybauti. Nesu grybavimo fanatikė, kurią kasdien šaukte šaukia miškas, bet vieną kitą kartą per sezoną išsiruošti pasivaikščioti miško takeliais man patinka.
Sekmadienio rytą pavaikštinėję po mišką porą valandų, parsivežėm porą kibirų įvairių grybų: makavykų, lepšių, ūmėdžių, vieną kitą baravyką, voveraitę, raudonviršį. Išvirus grybus išėjo pilnas didelis dubuo, todėl dalį užšaldžiau žiemai, o kitą dalį iš karto pasigaminome tradiciniu būdu su šviežiom bulvėm. Tiesa, dar saują grybų palikau kitokiam panaudojimui. Stengiuosi visada palikti šiek tiek grybų kažkam įdomesniam: ar tartai, ar užtepėlei, ar blyneliams, juk grybai labai įvairiapusiškas produktas ir juos vartoti visada taip pat būtų tikras nusikaltimas.
Šį kartą susiruošiau kepti picą. Pirmas planas buvo išvirti gero marinara padažo, dėti grybų, žalumynų ir viskas. Bet pagalvojau, kad prieš tai porą dienų mitę grybais, tokios picos gerumo tiesiog neįvertinsim, tad nusprendžiau ją praturtinti svogūnų džemu, sūriu ir rūkyta vištiena. Labai gera pica išėjo. Jei tik turite miško grybų, būtinai pabandykite.

Reikės

Picos padui:
 100 ml pieno;
 2,5 stiklinės miltų (Stiklinė apie 250 ml);
4 g sausų mielių;
žiupsnio druskos;
1 a. š. cukraus;
3 šaukštų aliejaus.

Svogūnų džemui:
3 galvučių svogūno;
aliejaus kepimui;
2 šaukštų cukraus;
šlakelio sojų padažo;
šlakelio balzaminio acto;
žiupsnio druskos ir pipirų.

kiti ingridientai:
2 saujos virtų ir sausoje keptuvėje paskrudintų miško grybų;
150 g mulkiai supjaustytos rūkytos vištienos krūtinėlės;
200 g puskiečio sūrio;
2 šaukštai švelnaus pomidorų padažo;
saujelė rukolos ir krapų.

Pirmiausia ruošiame tešlą. Pieną pašildome, bet neužverdame, į jį sudedame cukrų, mieles, druską, aliejų ir pusę miltų - viską gerai išmaišome. Tada beriame likusius miltus ir užminkome tešlą. Tešla labai maloni, minkšta ir pasiduodanti minkymui. Užminkę padedame ją į šalį pakilti.
Kol kyla tešla pasiskrudiname sausoje keptuvėje virtus grybus, aš dar papildomai juos pabarsčiau trupučiu jūros druskos ir šviežiai grūstais pipirais. Po grybų, eilė svogūnų džemui. Svogūnus supjaustome smulkiais kubeliais, beriame į keptuvę su trupučiu aliejaus ir labai lėtai kepame kol jie pasidarys skaidrūs ir išleis savyje turimus cukrus - ims gelsti, tada dedame likusius ingridientus ir patroškiname kol viskas sutirtštės, paragaujame ar nereikia daugiau cukraus / acto / druskos.
Vištieną supjaustome kubeliais, sūrį sutarkuojame.
Imame tešlą, kočiojame norimos formos picos pagrindą, jį vos vos patepame švelniu pomidorų padažu, tada dedame svogūnų džemo (galima visą, bet aš truputį palikau pataškyti ant viršaus), beriame sūrį ir ant jo paskirstome vištieną bei grybus, likusį džemą. Kepame labai karštoje orkaitėje (jei įmanoma apie 300 C) įjungę apačios kepimą ir ventiliatorių - toks kepimo būdas artimiausias picos akmeniui ar kepimui krosnyje, pica iškepa greitai (+/-7 min), padas būna iškepęs, o įdaras neperskrunda.


Visi ingridientai ir pica pasiruošusi į orkaitę.


Iškepė.


Gardus gabalėlis.


Iš nurodyto kiekio produktų išėjo tikrai nemaža pica.

Tai tokie grybų reikalai :)
G. 



2016 m. liepos 22 d., penktadienis

Geras kibinų receptas



Nepatikėsit, internetas pilnas blogų kibinų receptų. Jeigu Jūs labai norite gerų kibinų, bet neturite jokio recepto, internetas yra pasiruošęs pakišti Jums didelę kiaulę. Kokių velnių tik žmonės nepavadina kibinais...  Jei padorią tešlą dar galima surasti, tai apie įdarą dažniausiai užsimenama tik: "susipjaustykit smulkiai norimą mėsą, įdėkit druskos, svogūnų ir vyniokite kibinus". Apie tuos, kurių kibinų receptuose figūruoja malta mėsa iš viso patylėsiu. Aš suprantu, kad visi žymūs patiekalai yra pasmerkti visokiam išsidirbinėjimui, bet tikriausiai pirmą kartą susidūriau su tuo, kad internete neradau nei vieno normalaus kibinų recepto. Visi man pasitaikę buvo kažkokie neaiškūs, kur įtarimą kelia arba įdaro, arba tešlos ingridientai arba keistos proporcijos.
Be to mane erzina, kad ieškant kibinų receptų, labai dažnai, ypač video receptuose, stovi kokia tamsaus gymio teta ir aiškina, kad jau tik šitie vieninteliai yra tikrieji Karaimų kibinai. Kitame vaizdo įraše jau kita teta, visiškai kitoks receptas, bet ir vėl tai tie vieninteliai... Aš į autentiškumą žvelgiu skeptiškai. Nėra tokios tautos, kurioje visi iki vieno savo tradicinį patiekalą būtų gaminę taip pat. Kiekvieno ispano močiutė savaip daro paella, kiekvieno vokiečio diedukas kitaip kemša dešreles ir kiekvieno mama Lietuvoje verda kitokius cepelinus. Todėl manau, kad kapojimaisi dėl autentiškumo yra tik laiko gaišimas. Taip, patiekalas turi turėti tam tikrus kertinius aspektus, kad nepradėtumėm pieniškos ryžių sriubos vadinti paella, bet ieškoti šimtaprocentinio autentiškumo yra beviltiška. Grįžtam prie kibinų...
Aš savo jaunam gyvenime kibinų esu prisilapnojus daug. Gimiau ir užaugau visai netoli Trakų, tad tingaus savaitgalio atrakcija "varom kibinų" man labai pažįstama. Taip pat gerai prisimenu, kad patys skaniausi kibinai man būdavo ruošti namuose, tie kuriuos kepdavo mano tėvai. Deja, tas pats Trakų artumas lėmė ir tai, kad tų kibinų mano tėvai seniai nebekepa - kam vargti, kai tereikia kelioliką minučių pavažiuoti. Bet būtent vaikystės prisiminimai apie naminius kibinus dabar padėjo susigaudyti, kad kažkas negerai su tais atmestinai parašytais internetiniais receptais. Kai paskambinau mamai ir paklausiau, ar man vaidenasi ar tikrai į kibinų įdarą dedamas vanduo ir sviestas, mama net nustebo, kad aš apskritai prisimenu tuos jų gamintus kibinus, o tuo labiau ingridientus... Bet matyt man jau vaikystėj rūpėjo iš kur atsiranda dalykai, todėl ir įsiminiau. 
Paknisusi užrašus mama mano spėjimą patvirtino. Taip, kibinų kuriuos valgiau gal prieš 15 metų, receptą atsimenu puikiai! Ir dar pasidalinsiu juo su Jumis. 
Kibinai yra sotus, riebus maistas, visas jų žavesys yra tame, kad mėsa esanti viduje yra drėgna, sultinga, o baigiant valgyti kibiną, tešlos taurelėje teliūškuoja sodrus sultinys. Tam reikia ir riebios mėsos ir vandens, ir sviesto (žinoma, jei mėsa labai riebi, pvz., aviena, sviesto ir vandens galima ir nedėti). Taigi pasiruoškit varvint seilę, tai tikrai geras kibinų receptas.

Reikės (10 kibinų)

Tešlai:
100 g grietinės;
150 g sviesto;
1 kiaušinio;
2 stiklinių (230 ml) miltų;
žiupsnelio druskos.

Įdarui:
450 g kiaulienos (tinka riebesnė sprandinė ar liesesnė šoninė - dėjau perpus);
1 svogūno galvos;
1/4 stiklinės vandens;
100 g sviesto;
druskos, pipirų - dosniai (kiti prieskoniai pagal pageidavimą, aš šiek tiek dėjau maltos saldžios paprikos, česnako ir prieskoninių žolelių, bet galima ir nieko nedėti).

Kiaušinio plakinio aptepimui.

Kapotą tešlą galima pagaminti dviem keliais. Pirmas - susipilti ant lentos miltus, jų viduryje padaryti įdubimą, į jį sudėti likusius ingridientus ir kapoti viską peilio bukąja puse, kol sušoks į vientisą masę. Kitas variantas - imti elektrinį smulkintuvą su dideliu peiliu, dėti supjaustytą sviestą, užpilti miltais ir viską sutrinti į trupinius, tada iškrėsti ant lentos, dėti likusius produktus ir rankomis permaišyti į vientisą masę. (Aš dariau antruoju būdu.) Paruoštai tešlai reikia leisti bent valandą pailsėti šaldytuve. Įdarui labai smulkiai supjaustome mėsą, pagardiname prieskoniais, įpilame vandens, įdedame kambario temperatūros sviesto (aš trečdalį sviesto naudojau apkepti svogūnams, jei jų nekepsit, sviesto reikės mažiau), sudedam svogūnus ir viską labai gerai išminkome, kad mėsos gabaliukai taptų vientisa mase.
Tešlą kočiojame plonai, pjauname apskritimus, dedame įdaro ir užsukame kasele (arba kaip išeina). Dedame ant kepimo popieriumi ištiestos skardos, aptepame kiaušinio plakiniu ir kepame apie pusvalandį 200 laipsnių orkaitėje. Skanaus!


Procesas: miltų ir sviesto trupiniai -> tešla po poilsio šaldytuve -> mėsa -> kibinų gamyba ir kelionė į orkaitę.


Gražuoliai kibinai.

Tiek šiam kartui ;) Ikisusi




2016 m. liepos 1 d., penktadienis

Gabale kepta sprandinė


Kartais labai gerai mokėti iškepti didelį mėsos šmotą. Ne tik todėl, kad tokie kepsniai atrodo įspūdingai. Teisingai iškepus mėsą gabale ji visada bus nepaprastai minkšta, sultinga, o be to taip lengviau paruošti maisto dideliam valgytojų būriui ir neužsistovėti prie viryklės.
Gabale iškeptą mėsą galima pjaustyti į kepsnius ir valgyti karštą arba atvėsinti ir naudoti sumuštiniams, salotoms, picoms, makaronų ar kitiems patiekalams.
Aš kepiau kiaulienos sprandinę ir rinkausi ne itin didelį gabalą (1 kg), nes valgytojų buvo tik trys. Visiems užteko ir dar šiek tiek liko kito ryto sumuštiniams.

Reikės:
1 kg kiaulienos sprandinės;
1,5 šaukšto mėgstamų mėsai tinkančių prieskonių (šį kartą dėjau Santa Maria mišinį);
2 šaukštų alyvuogių aliejaus;
šaukštelio garstyčių;
1 citrinos sulčių;
3 skiltelių česnako;
2 šaukštų sojos padažo;
2 šaukštų trintų spanguolių su cukrumi;
poros žiupsnių druskos;
žiupsnio cukraus;
šviežiai grūstų pipirų.

Mėsą nuplauname, nusausiname, įpjauname negiliai skersom ir išilgom įpjovom iš abiejų pusių. Iš visų ingridientų padarome marinatą, juo užpilame mėsą, stipriai patriname, paslegiame ir dedame į šaldytuvą nakčiai.
Kepti mėsą dėjau į kepimo maišą, į jį supyliau ir nusistovėjusio marinato likučius, orkaitę įkaitinau iki 130 laipsnių ir kepiau mėsą apie valandą, tada temperatūrą pakėliau iki 200 ir kepiau dar pusę valandos, mėsai beveik iškepus, praplėšiau maišą ir įjungiau grilio su ventiliatoriumi funkciją, kad mėsa gražiai apskrustų.
 Išėmus mėsą iš orkaitės svarbu leisti pastovėti bent 10 minučių, nes kitaip vos prapjovus išbėgs visos sultys, o mėsa bus sausesnė. Pailsėjusią mėsą, pjaustome ir tiekiame su norimais priedais.

Mėsos paruošimas kepti.

Iškepęs šmotas.

Mėsą tiekėme su ryžiais, svogūnų laiškų, pomidorų pastos ir spanguolių uogienės padažu bei šviežiomis daržovėmis.

Porcija. 

Tai tiek apie mėsos reikalus. Geros, skalsios, skanios, karštos Jums liepos!

Gintarė