Pizza rolls arba picos suktinukai

Picą mėgsta visi. O pizza rolls arba picos suktinukai yra vienas populiariausių užkandžių pasaulyje. Kuo jie skiriasi nuo paprastos picos? Labai mažai kuo... Labiausiai savo forma. Picos suktinukus lengva pagaminti mažo dydžio ir jie tampa porcijiniu užkandžiu, kurio nebereikia pjaustyti, kaip įprastos picos. Šie suktinukai tinka ne tik įvairiems vakarėliams, pietų dėžutėms, bet ir kaip skanus ir sotus priedas prie lėkštės salotų ar dubenėlio sriubos. 

Kaip ir su pica taip ir su šiais suktinukais galima fantazuoti. Ingridientai gali būti patys įvairiausi, nuo brangių jūrų gėrybių, miško grybų, parmos kumpio iki paprasčiausio varianto, kuriame dalyvauja tik sūris, pomidorai ir raudonėlis. 

Aš picos suktnukus gaminau su rūkyta šonine, daržovėmis ir sūriu - buvo labai gerai, net ir turint omenyje tai, kad neturėdama paprasčiausio kočėlo, picos tešlą ne gaminau pati, o nusipirkau jau pagamintą ir tiesiog išvyniojau. Iš esmės, nėra svarbu, kokią tešlą gaminsite, darykite tą, kuri labiausiai patinka arba nusipirkite pagamintos. Aš visada picos tešlą gaminu pagal šį receptą, šiems suktinukams jis irgi puikiai tinktų. O apie visa kitą plačiau recepte.

Reikės:

1 iškočioto picos pado (35 x 35 ar truputį didesnio);
mėgstamo padažo (aš naudojau majonezą su žalumynais ir kepsnių padažą, bet galima naudoti trintus pomidorus, hollandise padažą, aioli ar kt.);

100 g plonai supjaustytos rūkytos šoninės;
1/2 raudonosios paprikos;
1 nedidelio pomidoro;
200 g  susmulkinto sūrio (mozarella, guoda - galima pamaišyti, galima rinktis mėgstamiausią).

Padą patepame nedideliu kiekiu padažų, sudedame šoninę, smulkiai pjaustytas daržoves, užberiame sūrio ir susukame. Dedame suktinuką į šaldytuvą pusvalandžiui. Tada supjaustome riekelėmis, jei reikia jas gražiai rankomis paformuojame ir išdėliojame kepimo skardoje. Kepame 220 laipsnių temperatūroje apie 15-20 min., kol sūris išsilydo ir tešla paskrunda. Viskas. Mėgaujamės. 

Picos rollsų ruošimo eiga: pasiruoši produktus, viską krauni ant padažu pašlakstyto pado, susuki, supjaustai, kepi :) 

Ką tik iš orkaitės.

Dalį suktinukų suvalgėme dar karštus su salotų lapais - labai skanu.

Iš arti :)

Likusius, atvėsusius suktinukus pasiėmėm vakarui prie jūros. Šaltus suktinukus lengva supakuoti: galima dėti vieną ant kito, krauti į dėžutę, vynioti į popierių ar pan. Labai skanus užkandis prie balto vyno taurės. 

P. S. Vienas žmogus sakė, kad šie suktinukai jokiu būdu netinka vakarėliams, nes yra per daug skanūs ir žmogus sėdintis arčiausiai jų neturės kitos išeities, kaip tik viską suvalgyti :) 

Iki greito ;)

G. 

Kepu karką arba Vokietija lėkštėje

Vokietijoje aš esu buvusi keturis kartus. Karką esu kepusi 0 kartų. O kad jau šiuo metu svečiuojuosi Vokietijoje ir turiu orkaitę, pagalvojau, kad pats laikas būtų ją iškepti. Apie karkos kepimą sklando daug visokių nesąmoningų mitų, esą tai patiekalas, kurį būtina gaminti kelias dienas, reikia specialių indų (greitpuodžio) ir t. t. Bet man tokie variantai netinka. Aš nenoriu dėl vieno skanaus pavalgymo žaisti pusę savaitės. Todėl receptai, kurie siūlo karką įtrinti prieskoniais, kitą dieną virti, per naktį vėsinti tame nuovire ir tik dar kitą dieną kepti manęs nedomina. Iš tiesų ruošiau ją be jokių receptų, iš intuicijos ir viskas pavyko puikiai. 

Grįžtant į priešistorę reikėtų pasakyti, kad karkos apskritai neplanavau pirkti ir kepti. Tą rytą išėjau į parduotuvę galvodama, kad nusipirksiu kokią didesnę daržovę ir kalakuto krūtinėlę ir viską kartu sumesiu į orkaitę, bet atėjus į parduotuvę planas pasikeitė. Daržovę - kalafiorą - radau ir nusipirkau, o štai kalakuto krūtinėlės nebuvo. Nusprendžiau nueiti į didesnę parduotuvę, o ten iš karto akį patraukė kiauliena. Jos buvo labai labai daug ir labai nebrangios. Vokiečiai mėgsta kiaulieną. Pasiblaškiusi tarp kelių variantų, galiausiai nusprendžiau, kad karka būtų pats vokiškiausias pasirinkimas. Taip ji atsidūrė mano krepšelyje apie 11 val. dienos, o 17 val. jau ja mėgavomės. Tiesa, garnyras prie karkos buvo visai ne vokiškas, nenorėjau apsunkinti skrandžių nei bulvėmis, nei troškintais kopūstais, todėl švelniai marinuoti svogūnai ir kartu su karka pakepti kalafiorai buvo pats tas. 

Reikės:

kiaulienos karkos (mano buvo 1,3 kg, perkirsta į 2 dalis);

virimui: vandens, svogūno, 3 skiltelių česnako, pusės citrinos; pipirų, druskos, (gal šlakelio coca-colos). 

kepimui:

2 skiltelių česnako;
šaukšto amerikietiškų garstyčių;
šaukšto pomidorų padažo;
2 šaukštų BBQ padažo;
pusės citrinos sulčių;
prieskoninių žolelių;
žiupsnelio druskos;
pipirų;

pusės stiklinės Coca-colos;
trupučio aliejaus.

kalafiorams:
vandens ir druskos virimui;
nuo mėsos likusio marinato kepimui.

Pirmiausia karką nuploviau šaltu vandeniu, įdėjau į didelį puodą, užpyliau vandeniu, kad semtų ir pastačiau virti. Po užvirimo nupyliau, išploviau puodą, vėl nuploviau mėsą ir tada jau į puodą dėjau ne tik ją, bet ir galvą svogūno, 3 skilteles česnako, pusę citrinos, pipirų, druskos ir pastačiau virti. Virti karką reikia tol kol lengvai smigs šakutė - turėtų užtekti poros valandų. Jei kartais mėsa vis kieta arba labai spaudžia laikas virimui artėjant prie pabaigos, reikia įpilti į puodą truputį coca-colos, mėsa kaipmat baigs virti ir bus mikštutėlė (supersveikuoliai žinoma to nedarykite, bet esu mačius kaip tai daro žymiausi pasaulio virėjai). Mėsai išvirus pasiruošiam marinatą iš visų nurodytų ingridientų ir juo apipilam karką. Marinate mėsą palaikiau gal 15 min. ir dėjau į 200 laipsnių orkaitę kepti. Maždaug po 15 min kepimo, šalia sudėjau ir virtus kalafiorus. Tiek mėsą, tiek kalafiorus kelis kartus palaisčiau likusiu mėsos marinatu. Dar po 20 min. viskas buvo iškepę, apskrudę ir keliavo ant stalo.
Iš tiesų, ši karka pranoko mano lūkesčius. Ji buvo tokio minkštumo, kad tiesiog krito nuo kaulo ir leidosi į gabalėlius vos palietus šakute. O maža stiklinė alaus su citrina dar labiau paryškino puikius Vokiškus pietus! 

Procesas :)

Kiekis, iš tiesų didelis. Dviese suvalgėm daržoves ir 2/3 vieno mėsos šmoto :) 

Vokiškom nuotaikom su karka ant stalo, alum ir pajūriška servetėle...

Tai tiek apie karkos reikalus. Nekasdienis tai maistas, bet kartais labai smagu!

G.

Spageti su tuno kukuliukais ir česnakų padažu

Makaronai visada žavi tuo, kad yra atviri virėjo fantazijai. Iš jų galima pagaminti galybę rūšių apkepų, šaltų ir šiltų salotų, garnyrų, o kur dar nesuskaičiuojama galybė padažų ir priedų, kurie puikiai tinka makaronų patiekalams. Dar vienas privalumas - makaronus mėgsta beveik visi. O kai kurie iš viso be jų gyventi negali. Aš šiai kategorijai nepriklausau, bet mano žmogui tik duok makaronų, todėl vis dažniau juos gaminu, o kuo dažniau, tuo įvairiau... Paskutinis mano eksperimentas buvo spaghetti su tuno kukuliais - labai geras makaronų receptas. Aš visiškai nemėgstu proziškų makaronų, patiektų su pomidorų padažu iš indelio, pakepinta dešra ar užbarstytų pigiu sūriu. Ne. Jei jau mano lėkštėje makaronai - tai jie turi būti turtingi skonių, kvapnūs, gražūs ir jokiu būdu nepervirę. 

Tunas - labai geras makaronų draugas. Variantų, kaip pasigaminti makaronų su tunu taip pat daugybė. Aš prisiminusi labai gardžius tuno burgerius nusprendžiau šią patirtį perkelti į makaronų patiekalą. Ir man pavyko! Buvo labai labai skanu. 

Reikės (3-4 porcijos):
pundelio (250 g) spaghetti makaronų ir sūdyto vandens jiems išvirti;

kukuliams:
1 skardinės geros kokybės konservuoto tuno;
2 riekelių batono;
1 šaukšto miltų;
1 kiaušinio;

1 skiltelės česnako;
aliejaus kepti;
prieskonių;

padažui

3 skiltelių česnako;
trupučio sviesto ir/ar aliejaus;
pieno arba grietinėlės;
prieskonių;
guodos sūrio.

Kol makaronai verda, pasigaminame tuno kukulius. Į nusunktą, šakute sumaigytą tuną, įdedame 2 sušlapintas riekeles batono, įmušame kiaušinį, įdedame pusę šaukšto miltų, vieną susmulkintą skiltelę česnako, prieskonių ir viską išmaišome į vientisą masę. Padedame trumpam į šaldytuvą. Kai masė atvėsta suformuojame mažus kukuliukus ir iškepame keptuvėje su trupučiu aliejaus. Tada keptuvėje pakepame likusį česnaką su šiek tiek sviesto, įberiame miltų, pilame pieno/grietinėlės, ir įberiame prieskonių (druska, pipirai, žolelės). Išvirusius makaronus sumaišome su padažu ir užberiame truputį tarkuoto sūrio. Į lėkštes serviruojame makaronus ir tuno kukulius. 

Procesas (ne Kafkos :)

Išeiga iš tiesų nemaža ir net sunku patikėti, kad iš vienos standartinės tuno skardinės išeina tiek kukulių, kad net į vieną keptuvę sunkiai telpa.

Jau užpuolė skėriai...

Gero visiems rudeniško savaitgalio ir iki greito!

G.

Kalakutiena įdaryti pievagrybiai ir jūra

Pa-ga-liau. Po trijų savaičių maitinimosi azijiečių restoranuose, kebabinėse ir bratwurst'ų kioskuose, aš pagaliau vėl turiu virtuvę. Nors ji ir ne mano, o kaip žinia, prie kiekvienos virtuvės prisitaikyt reikia laiko, vis dėlto naminis maistas jau pirmą vakarą visiškai nuskraidino į kosmosą ir jokie svylančių keptuvių ir tarkų nebuvo nesklandumai to negali nusverti. 

Visą tą laiką kol negaminau, pagalvodavau apie tinklaraštį... Kaip jis? Ar išgyvens tokią pertrauką? Išgyvens. Lankomumas nors ir stipriai smukęs, vis dar ne nulinis, tad skubu gaminti, fotografuoti, dalintis ir tikiuosi, kad visi išėję skaitytojai netruks sugrįžti. 

Kadangi mano laikinojoje virtuvėje yra tik plieninė keptuvė, prie kurios man viskas nežmoniškai kimba, labiau pasitikiu orkaite. Ir pievagrybiai, kuriuos ketinau panaudoti troškiniui su kalakutiena netyčia užgrojo pagrindiniu smuiku - įdariau jų dideles, gražias kepures ir iškepiau orkaitėje.
Įdarytų pievagrybių gaminimas tarsi miniatiūrų piešimas - viską reikia smulkinti, dėti nedaug, kruopščiai, bet rezultatas niekada nenuvilia. Jei turite didelių, gražių pievagrybių - pirmyn!

2 valgytojams reikės:
8-10 didelių pievagrybių;
200 g kalakutienos file (iš vakaro ar prieš kelias valandas pamarinuotos mėgstamais prieskoniais);
80 g Guodos sūrio;
1 mažo svogūno;
šaukšto pomidorų padažo;
100 g philadelphia tipo sūrio be priedų;
šlakelio citrinos sulčių;
aliejaus kepimui ir šiek tiek alyvuogių aliejaus;
druskos, pipirų, prieskoninių žolelių.

Pievagrybius nuplauname ir nulupame. Kotukus išimame ir susmulkiname, o galvutes pašlakstome alyvuogių aliejumi, citrina, prieskoniais ir palaikome bent valandą. Svogūną ir kalakutieną susmulkiname, sūrį supjaustome į 8 vienodus kubelius. Kalakutieną, susmulkintus pievagrybių kotukus ir svogūnus apkepame keptuvėje, kol viskas gražiai paskrunda ir nelieka skysčio (pas mane dar nuo kalakutienos marinato buvo mažų gabaliukų česnako - tiko), tada įdedame šaukštą pomidorų padažo, jei reikia galima įberti žiupsnį cukraus ir druskos, kai skonis tenkina keptuvę išjungiame. Grybų kepurėles šauname į karštą orkaitę 5 minutėms, kai jos sumažėja ir prisipildo savo sulčių ištraukiame, sultis išpilame (pyliau į pačią skardą, tiesiog pavesdama į šoną kiekvieną kepurėlę). Tada į kepurėles įdedame Philadelphia sūrio, Guodos sūrio ir kalniuką kalakutienos įdaro. Kepame dar apie 15 min iki 200 įkaitintoje orkaitėje, pabaigoje, pageidautina įjungti ventiliatorių, kad viskas gražiai apskrustų. Pievagrybius galima tiekti su salotomis, fri bulvėmis, bulvių koše,
skrebučiais ir t. t. Skanaus!

Gamybos procesas.

Valgėme su bulvių koše ir salotų lapais.

Omnomnom!

Tokia porcija apsiriboti sunku :) 

Patiekalas, žinoma, sotus, skanus ir gausus, todėl labai tinka rudeniui prieš pasivaikščiojimą pajūriu...

Baltijos jūra. 16.09.05 Warnemunde. 

Iki greito :)
G.