Kalakuto blauzdelė orkaitėje

Aš labai pamėgau mėsą orkaitėje kepti dideliais šmotais. Jeigu turiu kiaulienos nugarinės, sprandinės, mentės ar kumpio, retai kada bepjaustau, kepu visą gabalą. Taip pat ir su paukščiais, na žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai nusiperku jau supjautytas dalis, pavyzdžiui sparnelius... 

Kepta mėsa skani būna tada, kai yra sultinga, minkšta ir turi sodrų skonį. 

Paskutiniu metu susidomėjau slow cooking būdu. Nors tam dažniausiai naudojamas elektrinis puodas, kurio aš vis dar neturiu, bet principą laisvai galima pritaikyti ir orkaitėje. Esmė paprasta, labai labai ilgai, minimalioje kaitroje kepta, o paskui itin staigiai apskrudinta mėsa visada bus puikaus skonio, tokiu būdu pagaminama ir tobula plėšyta jautiena ar kiaulienam ir sultingi savaitgalio kepsniai. Iš tiesų, taip ruošti galima bet kokią mėsą, bet ypač tinka kietesniems gabalams.
Šį kartą parduotuvėje akis užkliuvo už didelių kalakuto blauzdelių. Pričiupau vieną ir jau žinojau, kad iškepti ją tobulai sunku nebus. Tiesa, šį kartą dėl laiko stokos netgi nekepiau labai ilgai (paprastai lėtai kepant mėsą gali prireikti ir 6 ir daugiau valandų), bet viskas vis tiek puikiai pavyko. 

Reikės:

1 kalakuto blauzdelės (apie 1 kg);
kelių skiltelių česnako;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų;
maltos salžiosios paprikos;
džiovintų žolelių;
citrinžolės miltelių;
alyvuogių aliejaus;
šlakelio raudonojo vyno acto;
 1 stiklinės Coca-Colos (galima pakeisti obuolių, apelsinų ar kitokiomis sultimis, alumi arba vynu);
šaukšto medaus;

sojos padažo.

Kalakuto blauzdelę įtriname iš česnako, prieskonių, aliejaus ir vyno acto pagaminta košele ir paliekame per naktį šaldytuve. Kitą dieną dedame į kepimo maišą, pilame stiklinę kolos, užrišame ir šauname į 200 laipsnių orkaitę, po 20 min. temperatūrą sumažiname iki 140 ir kepame apie valandą. Atidarome maišą ir  pažiūrime peilio galiuku ar mėsa suminkštėjusi, jei taip, nupilame skystį, paliekame atvirą maišą, aptepame medumi ir sojos padažu ir padidinę temperatūrą iki 220 (+ventiliatorius) apskrudiname. 

Paruošimas kepimui. 

Drakono koja vos telpa į rimtą lėkštę.

Salotos iš Kumato pomidorų, svogūnų, agurkų, romaninių ir sviestinių salotų bei fetos sūrio. 

Tokie kalakuto sprendimai šiam kartui :)
G. 

Klasikinė lazanija

Kartais aš visai nenoriu virtuvėje džiazuoti ir gaminu neimprovizuodama. Juk yra daugybė patiekalų, kurių receptai tokie seni ir tokie geri, kad jiems nieko daugiau ir nereikia, tik imti ir pagaminti. 

Lazaniją mėgstu įvairią, nors ir gaminu nedažnai... Mėgstu vegetarišką, mėgstu praturtintą česnakine varške ar keturiais sūriais, bet vis dėlto lazanijų lazanija yra ta tikroji ir vienintelė - klasikinė, su ilgai troškinta malta mėsa, bešamelio padažu ir sluoksniu sūrio. Tokia, kokią labiausiai mėgsta katinas Garfildas ir viso pasaulio italų virtuvės fanai :)
Nors atrodytų nėra čia apie ką rašyti, visi ir taip moka pagaminti tradicinę lazaniją, vis dėlto parašysiu, nes šis patiekalas turi tiek daug variacijų, kad klasikinis receptas neretai pasimeta jų jūroje. Taigi, Jūsų dėmesiui, klasikinė lazanija!

Reikės:
200 g džiovintų lazanijos lakštų;

Tarkuoto puskiečio sūrio (maždaug saują)

Mėsos padažui:
400 g maltos jautienos;
3 skiltelių česnako;
1 morkos;
1 svogūno;
šlakelio raudono vyno (nebūtinai);
400 g konservuotų smulkintų pomidorų be odelių;

cukraus, druskos, pipirų, žolelių pagal skonį;
aliejaus kepimui.

Bešamelio padažui:
šaukšto sviesto;
3 šaukštų miltų;
pieno (apie stiklinę);
muskato riešuto;
druskos.

Pirmiausia reikia pasiruošti mėsos padažą (galima net ir iš vakaro). Dalimis karštoje keptuvėje su trupučiu aliejaus apskrudiname maltą mėsą (aš iš anksto ją pagardinu druska ir pipirais, bet nebūtina) ir atidedame į šalį. Tada keptuvėje pakepiname morkas ir svogūnus, česnaką, šiems apkepus, sumažiname ugnį, atgal sudedame mėsą, supilame pomidorus, dedame prieskonių, gerai išmaišome ir paliekame troškintis ant silpnos ugnies apie 1 val.

Bešamelio padažui užkaičiame prikaistuvį ir jame ištirpiname sviestą, suberiame miltus ir pamaišome, kol masė taps vientisa, nuolat plakant šluotele pilame pieną ir palaukiame kol padažas sutirštės, pagardiname trupučiu druskos ir muskato riešuto.

Sūrį sutarkuojame.

Imame kepimo indą, ant dugno dedame šiek tiek mėsos padažo, tada lazanijos lakštus, tada vėl mėsos padažo, tada baltojo padažo ir vėl lakštus. Taip susluoksniuojame kelis sluoksnius, paskutinysis turi būti padažo. Tuomet apibarstome sūriu ir šauname į orkaitę maždaug 30 min.

(Priminimas: lazanijos lakštų apvirti nereikia, jie suminkštės nuo padažų, tad pastarųjų negailėkit; pirmas ir paskutinis sluoksnis turi būti PADAŽAS, jei uždėsite lakštą, skardos dugne arba ant viršaus, jis suskrus ir bus sunkiai įkandamas.) 

Padažų gamyba.

Lazanijos sluoksniavimas.

Iškepė! Viršų mėgstu apibarstyti šviežiais žalumynais, šį kartą, turėjau tik krapų..

Jos didenybė Lazanija!

Tiek apie klasikinę lazaniją šiam kartui :)
Ikisusi!

Naminiai koldūnai - speigo fabrikas

Atsiprašau už ilgą pertrauką... Nerašysiu pasiteisinimų, nes jie kaip visada kartojasi, tai labai daug darbo, tai kelionės, kuriose nelabai yra laiko ir galimybių gaminti, tai dar kas nors... Bet aš vėl čia ir nusprendžiau pasidalinti ne tiek patiekalo receptu, kiek pačia idėja - kai lauke labai šalta, gaminkite koldūnus! 

Bent keletą kartų per metus mano virtuvė pavirsta rimtu cechu. Taip nutinka, kai sodus aplimpa vyšnios, kai galima žaisti karą su cukinijų perteklium arba netyčia prisigrybauji porą krepšių grybų. Visi žino, kad daržovių konservavimas, grybų valymas ar uogienių virimas yra tikras fabriko atėjimas į namus. Bet paprastai šie fabrikai būna vasarą ar rudenį, žiemą ramiau... 

Bet kai lauke temperatūra nukrenta gerokai žemiau 0 laipsnių, labai patogu atidaryti koldūnų fabriką, pasigaminti daug naminių koldūnų ir juos užsišaldyti. Visa gudrybė yra tame, kad jeigu norime kokybiškai sušaldyti koldūnus, juos reikia sušaldyti surikiavus vieną šalia kito ir tik tada suberti į maišelį, kitaip jie sulips. Taigi, kai lauke didelis minusas, toks šaldymo būdas yra vienas juokas: priraitai tuzinus koldūnų, sudedi ant lentos, pridengi, šmaukšt lentą į lauką ir kol iškočioji kitą porciją, pirmieji jau sušalę ir gali keliauti į maišelį ir į šaldiklį. Patogiau nebūna! 

Kadangi mano antra pusė dievina koldūnus, pastarųjų dienų speigas tiesiog pats pastūmėjo jų prigaminti ir užšaldyti. Žinau, kad yra tikrai neblogų ir pirktinių koldūnų, bet man naminiai vis tiek skanesni, tokie iš vaikystės, dideli, tampria, bet švelnia tešla ir sodriu įdaru... Nėra ką lyginti su tais prekybos centrų pavargėliais.

 Beje, jei pirktiniais koldūnais tiesiog sąžinė neleistų svečio vaišinti, tai šiuos su pasididžiavimu galima tiekti nors ir karalienei... (ypač, kai gyvenam demokratinėj respublikoj :D)

6-8 porcijoms reikės:

tešla

3 puodelių miltų (+ kočiojimui, lentų pabarstymui ir pan.);

2 kiaušinių;
1 puodelio šilto vandens;
druskos;
(puodelis 350 ml);

mėsos įdarui:
600 g maltos kiaulienos (ne itin riebios, naudojau mentę);
2 skiltelių česnako;
mėgstamų džiovintų žolelių;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų;
šaukšto džiūvėsių (nebūtinai);
1 kiaušinio;

Mėsą sumaišome su prieskoniais, kiaušiniu, džiūvėsiais, smulkintu česnaku, gerai išminkome ir paliekame pailsėti.
Į dubenį suberiame miltus, įberiame druskos, įmušame kiaušinius, gerai išmaišome, kad nebesimatytų kiaušinio. Supilame vandenį ir rankomis išmaišę imame minkyti tešlą (gali prireikti šiek tiek daugiau miltų, bet nepadauginkite, tešla turi būti vidutinio kietumo). Tešlą minkome apie 20 min. kol bus visiškai vientisa, tada pridengiame ir leidžiame pailsėti apie 15 min. Barstome kočiojimo lentą miltais, plonai kočiojame tešlą, spaudžiame apskritimus, dedame po šaukštelį įdaro ir užspaudžiame kraščiukus. Aš koldūnus darau dvejopai, arba užspaudau šakute, arba perlenkiu ir sujungiu auseles, abu variantai geri, bet man labiau patinka pirmasis. (Skirtingus naudoju, tik jei darau su skirtingais įdarais). O toliau viskas aišku - koldūnai keliauja į verdantį pasūdytą vandenį, ir verda apie 10-12 min. (čia jeigu tokie nemaži, kaip manieji, jeigu vieno kąsnio, tai užteks ir 6-8 min.) arba į lauką sušalti ir tada į šaldiklį. 

Šį kartą visus dariau su mėsos įdaru, bet taip pat labai skanu pasigaminti koldūnų su varškės ir žolelių, rikotos ir špinatų ar saulėje džiovintų pomidorų, grybų įdarais, žodžiu, vietos fantazijai apsčiai :) 

Įdaro ir tešlos gamyba.

Dvi tradicinės koldūnų formos.

Šiuos išsiviriau gamybos eigoje, paragauti ar įdarui pakanka prieskonių, todėl lapnojau su grietine, bet šiaip man grietinė per paprastas priedas tokio gerumo koldūnams, norisi šilto, klampaus, kvapnaus padažo...

Tai tokie koldūnų ir šalčių reikalai.
Sėkmės!