Naminiai čeburėkai

Čeburėkai yra visiškai nemadingas, nemodernus ir neelitinis maistas, todėl šių dienų food blogeriai retai kada juos gamina ir publikuoja. Prisipažinsiu, aš irgi nesu didelė čeburėkų gerbėja. Esu jų valgiusi ne kartą, esu valgiusi ir labai prastų, ir tikrai skanių, bet kad žavėčiausi ar tuo labiau užsimanyčiau šio patiekalo taip nebūna. O kam valgyti junk'ą, kuris net nelabai vilioja? 

Bet yra žmonių, kurie niekada nepasakys ne čeburėkui. Dažniausiai - tai vyrai. Pavyzdžiui, mano brolis gali bet kokiame gatvės užkampyje, turguje ar stotyje susigundyti čeburėku - jam toks maistas gyvenimo razinos :) 

Aš kažkada, labai seniai, esu gaminusi čeburėkus, buvau dar paauglė, kepėme juos pas draugę ir pavyko tikrai neprastai. Vėliau šį patiekalą teko ragauti tik pas draugus, kurių šeimos galva buvo tobulai įvaldęs čeburėkų kepimą. Pamenu, kartą net per Naujuosius metus stovėjo visą vakarą prie kunkuliuojančio puodo ir vieną po kito traukė šviežius čeburėkus - buvo ir smagu, ir skanu. (Mariau, tavo čeburėkai buvo nerealūs.)
Bet tai buvo seniai, o dabar prie čeburėkų temos mane privertė sugrįžti Panevėžys. Turbūt visi esame girdėję mitą, kad Panevėžys - čeburėkų sostinė, tą man patvirtino ir mano draugas, kuris kilęs iš šio miesto. Tik, deja, čeburėkai iš ten jau išnykę ir tų legendinių, kurie pelnė Panevėžiui čeburėkų miesto vardą nėra... (Arba mes nežinome, kur jų rasti). Taigi po apsilankymo Panevėžyje išsirutuliojo tema apie čeburėkų gaminimą, o mano draugas net prisimerkė sakydamas, kad labai pasiilgo šio patiekalo. Na, pasiilgo, tai pasiilgo - kepsim čeburėkus namuose! 

Truputį nerimavau, nes tikrai ne itin gerai atsiminiau, kaip juos gaminti, bet pakračiusi atmintį, užrašus ir panaršiusi internete, čeburėkų iššūkį įveikiau. 

8 nemažiem čeburėkam reikės:

Tešlai:

200 g varškės;
50 ml kefyro;
2 kiaušinių;
0,5 a. š. sodos;
žiupsnio druskos;
1 v. š. aliejaus;
+/- 2,5 stiklinės miltų;

Aliejaus kepimui. 

Įdarui:
500 g maltos kiaulienos mentės (ar kitokios mėsos);
1 česnako skiltelė;
1 šaukštas kefyro arba grietinės
1 stiklinės karšto sultinio (dėjau ištirpintą kubelį);
1 šaukštelio kambario temperatūros sviesto;
druskos;
pipirų;
mėgstamų prieskonių.

Pasiruošiame mėsą - gerai išminkome maltą mėsą su prieskoniais, kefyru ir česnaku, įpilame karšto sultinio, kad būtų skystesnė konsistencija ir įmaišome truputį sviesto, paliekame mėsą pailsėti. Tešlai pertriname varškę (blenderiu arba per sietelį), supilame išplaktus kiaušinius, sodą sumaišytą su kefyru, beriame žiupsnelį druskos, dedame aliejaus, viską sumaišome ir po truputį beriame miltus, kol tešla bus minkoma, bet minkšta (minkyti geriausia pasišlapinus rankas aliejumi). Tešlą kočiojame plonai, pjauname norimo dydžio apskritimą, ant jo nestoru sluoksniu paskleidžiame mėsos įdaro, perlenkiame čeburėką ir kraštą užspaudome šakute. Kepame lėtai, įkaitintame aliejuje, kol gražiai parus (7-10 min.). Išėmus, būtina nuvarvinti aliejaus perteklių ant popierinio rankšluosčio. Prie čeburėkų labai tinka alus - mes mėgavomės kvietiniu nealkoholiniu alumi su citrina.

Procesas. Beveik čeburėkų gaminimo cechas :)

Nusausinusi riebalus popieriniu rankšluosčiu, dėjau čeburėkus ant lentelės su kepimo popieriumi, kad jei dar koks lašas aliejaus liko, jį sugertų popierius. 

Čeburėkų rikiuotė.

Alus ir čeburėkai. 

Mėsa kvapni ir drėgna. 

Taigi, jeigu Jūs ar Jūsų artimieji jaučia sentimentų čeburėkams, drąsiai kepkite pagal šį receptą, mano ekspertas sakė: "Tobuli" :)

Ikisusi :) G.

Visa višta ant grotelių? Lengvai!

Grilio sezonas jau šuoliais įsibėgėjo, birželis įpusėjęs ir šašlykų, dešrelių, kepsnių iškeptų ant žarijų jau pavalgyta ne kartą ir ne du. Kita vertus prieš akis dar daugiau nei du mėnesiai vasaros ir savaime aišku mėsos kepimas lauke kartosis dar ne sykį. 

Yra žmonių, kurie valgo tik šašlykus, tik iš kiaulienos ir ruoštus tik pagal vieną receptą - tokiems turbūt paprasčiau, jie visada žino ką uždės ant įkaitusių žarijų. Bet aš toli gražu ne tokia. Man nuolat reikia bandyti, atrasti, kurti. Kai paskutinį kartą ant grotelių dėjau vištų sparnelius, į galvą sugrįžo prieš kelis metus atrasta, o paskui užmiršta idėja - visos vištos kepimas ant grotelių. Žinau, kad šiuolaikiniai griliai labai mandri, turi dangčius, kaminus, rūkymo ir kitokias funkcijas ir tokiuose iškepti visą paukštį yra vieni niekai, tačiau aš tokio grilio neturiu, o ir nelabai noriu turėti. Aš visą vištą pasiryžau iškepti ant paprasčiausios šašlykinės, naudodama standartines suspaudžiamas kepimo groteles. Ir žinote - tai visai lengva! Gal net lengviau nei kokybiškai iškepti tuos pačius sparnelius ar kokias blauzdeles. O be to visa višta iškepta ant grotelių ir atrodo įspūdingiau, todėl labai tinka vasaros šventėms. 

Mano patirtis byloja, kad kepimui ant grotelių vištieną geriau marinuoti šlapiai, t. y. trinti ne sausai sumaišytais prieskoniais, o skystesniu marinatu. Tokio marinato pagrindu galima imti kefyrą. jogurtą ar net majonezą, jei nieko kito nerandate šaldytuve. Šlapiai marinuota vištiena iškepta ant žarijų būna kur kas sultingesnė, nei marinuota sausai. Todėl receptai, kurie tinka vištienai kepti orkaitėje ar keptuvėje, ne visada tiks griliui. Bet jei esate kitos nuomonės, drąsiai bandykite ir marinuokite mėsą taip kaip jums patinka, manau, bus taip pat gerai :)

Reikės:
1 viščiuko broilerio (ėmiau apie 2 kg svorio);

Marinatui:
2 šaukštų jogurto arba kefyro;
1 šaukšto majonezo;
1 arbatinio šaukštelio garstyčių;
2 skiltelių česnako;
trupučio citrinos sulčių;
mėgstamų prieskoninių žolelių ar prieskonių mišinio, druskos, pipirų;
Glazūrai:
2 šaukštų trintų spanguolių su cukrum (spanguolių uogienės);
Pusės šaukšto pomidorų padažo;
Šlakelio sojos padažo.

Pirmiausia reikia nuplauti ir nusausinti vištą, nuvalyti odą, užsilikusias padaigas ir pan. Tada pasiėmus ploną, labai aštrų peilį vištą iškaulinti paliekant tik sparnelių kauliukus. Vištą iškaulinti nėra labai sunku, pasidėjus ją priešais save, krūtine į viršų reikia padaryti išilginį pjūvį, per visą paukštį nuo krūtinėlės viršaus, tada išilginiais judesiais pjauti palei kaulą, atskiriant krūtinėlę nuo kaulų, priartėjus prie petukų, perlaužti sąnarius ir pjauti toliau, taip pat atskirti šlaunų kaulus per sąnarį, tai padarius, karkasas lieka tik prie nugarėlės, atsargiai jį keliant ir pjaunant peiliu palei stuburą atskiriama nugara ir išimamas karkasas. Pašalinus vištos karkasą, peiliu nustumdoma mėsa nuo petukų ir šlaunelių kaulų ir išlaužus sąnarius šie kaulai išimami, blauzdelių kaulai pašalinami apipjovus peiliu aplink apatinį sąnarį ir kaulą ištraukus. Jeigu vis dėlto labai baisu imtis kaulinti paukštį arba iš aprašymo neaišku kaip tai padaryti, verta pažiūrėti vieną kitą video youtube (How to debone a whole chicken).
Iškaulinus ir ištiesus paukštį, matosi, kad jo storis labai nevienodas, nugaroje tik plona oda, o šonuose stora krūtinėlė, todėl krūtinėlę reikia įpjauti iki pusės iš šono ir jos dalį atversti ant nugaros (žr. nuotrauką). Iškaulinus vištą ir paskirsčiųs jos storį, belieka pamarinuoti. Marinatas gaminamas sumaišius visus nurodytus ingridientus. Juo įtrinama višta iš abiejų pusių ir paliekama bent kelioms valandoms šaldytuve.
Vėliau vištą ištiesiame ant grotelių, suspaudžiame ir kepame ant lapuočių malkų žarijų apie 30 min. Kepimo pabaigoje aptepame glazūra pagaminta ir sumaišytos spanguolių uogienės, pomidorų padažo ir sojos. Tiekiame su mėgstamomis daržovėmis.

Štai taip turi atrodyti iškaulinta ir suvienodinto storio (atverčiant dalį krūtinėlės nuo šonų į centrą) višta.

Marinatas.

Šašlykinė ir geros, sausos, lapuočių malkos.

Garnyrui rinkomės šviežiai paraugtus agurkėlius, ridikėlius, salotas, pomidorus ir duoną su kanapių sėklomis.

Ištiesus vištą ant grotelių ir ją suspaudus, visas didkepsnis tampa vos kelių centimetrų storio, todėl bijoti, kad mėsa gali neiškepti nėra pagrindo.

Kita pusė.

Višta iškepė! 

Kai kaulų nebėra supjaustyti paukštį gražiomis porcijomis labai lengva.

Taigi galiu drąsiai teigti, kad iškepti visą vištą ant grotelių yra labai lengva. Tik pirmyn!
Skanaus :)

G.

Tortilijos su kumpiu ir daržovėmis bei tzadziki

Kurdama šį tinklaraštį galvojau, kad jis tebus vienos paprastos problemos sprendimas - man nebereikės siuntinėti el. paštu receptų žmonėms, kurie nesinaudoja Facebook. Mat anksčiau aš įkeldavau vieną kitą receptą į Facebook, bet ne visi naudojasi šiuo socialiniu tinklu ir tuomet man dar tekdavo tą patį receptą kam nors siųsti kitais kanalais. Naiviai tikėjausi, kad sukūrusi tinklaraštį, aš ir toliau taip pat karts nuo karto įkelsiu receptą, o visi besidomintys galės jį susirasti. Oi kaip aš klydau...

Tiesa, receptų siuntinėti nebereikia (siuntinėju nuorodas į tinklaraštį :D ), bet rašant tinklaraštį kažkaip savaime imi jį planuoti, svarstyti koks receptas tiktų dabar, o koks po savaitės, kas aktualu, kuriuo metų laiku ir t. t., Facebooke viso to nebuvo, taigi bėgdama nuo vilko užsiroviau ant meškos, bet kol kas, atrodo, visai sėkmingai ju ja grumiuosi. 

Labai norėjau, kad pirmasis 2016 m. vasaros įrašas būtų labai vasariškas, gal koks rabarbarų gėrimas, arba ypatingo gaivumo salotos ar naminiai ledai... Bet vakar valgydama labai gardžias tortilijas su daržovėmis ir kumpiu, pagalvojau, kad jos tikrai ne mažiau vertos patekti į tinklaraštį, o atidėlioti recepto įkėlimą, tik todėl, kad jis "nepakankamai vasariškas" irgi kvaila. Juk vasarą taip pat reikia valgyti ne vien ledus. 

Taigi pirmasis šios vasaros įrašas sotus ir rimtas patiekalas (kurį beje galima iškepti ir ant žarijų) - tortilijos su kumpiu ir daržovėmis bei gaivusis tzadziki.

5 tortilijoms reikės;

5 tortilijos lapų;
100 g karštai rūkyto kumpio;
1/3 raudonosios paprikos;
2 didesnių pievagrybių;
vieno nedidelio pomidoro;
trupučio aliejaus;
kelių šaukštų sojos padažo;
pusės citrinos;
šaukšto medaus;
grūstų pipirų;
100 g fermentinio sūrio;
1 kiaušinio;
arbatinio šaukštelio majonezo

Daržoves, pievagrybius ir kumpį supjaustome smulkiais kubeliais. Į įkaitintą keptuvę pilame truputį aliejaus, pirmiausia suberiame paprikas ir pievagrybius, jiems suminkštėjus, beriame likusius produktus, pakepame keletą minučių, kol daržovės suminkštėja ir nugaruoja jų skystis, dedame sojų padažo, įspaudžiame citrinos sulčių, įdedame medaus, pagardiname pipirais ir išmaišius paragaujame ar netrūksta sūrumo, rūgštelės ar saldumo. Paliekame įdarą šiek tiek atvėsti.
Sūrį sutarkuojame, sumaišome su išplaktu kiaušiniu ir šaukšteliu majonezo. Imame tortilijos lapą, dedame paruošto įdaro, šiek tiek sūrio mišinio, suvyniojame ir guldome į kepimo popieriumi ištiestą skardą arba ant grill keptuvės, arba ant grotelių virš žarijų... Kepame kol tortilijos apskrus iš abiejų pusių - 10-15 min.

Tzadziki padažas

Reikės:
1 agurko;
1 skiltelės česnako;
saujelės krapų;
citrinos sulčių;
druskos;
200 g graikiško jogurto.

Iš agurko pašaliname sėklas ir likusią dalį smulkiai sutarkuojame, susmulkiname krapus, česnaką, įberiame druskos, įspaudžiame truputį citrinos sulčių ir sumaišome su graikišku jogurtu. Padedame bent pusvalandžiui į šaldytuvą. 

Aš pirmiausia ruošiau padažą, kad jis spėtų pabūti šaldytuve, kol gaminau tortilijas.

Padažas prieš kelionę į šaldytuvą.

Tortilijų gaminimo eiga.

Prie traškių, turtingo skonio tortilijų labai tinka gaivus tzadziki ir salotų lapai.

Tortilijas labai sėkmingai galima valgyti ir rankomis, ir naudojant įrankius.

Tiek šiam kartui ;)
Vasaraukit smagiai!
G.