Naminiai koldūnai - speigo fabrikas

Atsiprašau už ilgą pertrauką... Nerašysiu pasiteisinimų, nes jie kaip visada kartojasi, tai labai daug darbo, tai kelionės, kuriose nelabai yra laiko ir galimybių gaminti, tai dar kas nors... Bet aš vėl čia ir nusprendžiau pasidalinti ne tiek patiekalo receptu, kiek pačia idėja - kai lauke labai šalta, gaminkite koldūnus! 

Bent keletą kartų per metus mano virtuvė pavirsta rimtu cechu. Taip nutinka, kai sodus aplimpa vyšnios, kai galima žaisti karą su cukinijų perteklium arba netyčia prisigrybauji porą krepšių grybų. Visi žino, kad daržovių konservavimas, grybų valymas ar uogienių virimas yra tikras fabriko atėjimas į namus. Bet paprastai šie fabrikai būna vasarą ar rudenį, žiemą ramiau... 

Bet kai lauke temperatūra nukrenta gerokai žemiau 0 laipsnių, labai patogu atidaryti koldūnų fabriką, pasigaminti daug naminių koldūnų ir juos užsišaldyti. Visa gudrybė yra tame, kad jeigu norime kokybiškai sušaldyti koldūnus, juos reikia sušaldyti surikiavus vieną šalia kito ir tik tada suberti į maišelį, kitaip jie sulips. Taigi, kai lauke didelis minusas, toks šaldymo būdas yra vienas juokas: priraitai tuzinus koldūnų, sudedi ant lentos, pridengi, šmaukšt lentą į lauką ir kol iškočioji kitą porciją, pirmieji jau sušalę ir gali keliauti į maišelį ir į šaldiklį. Patogiau nebūna! 

Kadangi mano antra pusė dievina koldūnus, pastarųjų dienų speigas tiesiog pats pastūmėjo jų prigaminti ir užšaldyti. Žinau, kad yra tikrai neblogų ir pirktinių koldūnų, bet man naminiai vis tiek skanesni, tokie iš vaikystės, dideli, tampria, bet švelnia tešla ir sodriu įdaru... Nėra ką lyginti su tais prekybos centrų pavargėliais.

 Beje, jei pirktiniais koldūnais tiesiog sąžinė neleistų svečio vaišinti, tai šiuos su pasididžiavimu galima tiekti nors ir karalienei... (ypač, kai gyvenam demokratinėj respublikoj :D)

6-8 porcijoms reikės:

tešla

3 puodelių miltų (+ kočiojimui, lentų pabarstymui ir pan.);

2 kiaušinių;
1 puodelio šilto vandens;
druskos;
(puodelis 350 ml);

mėsos įdarui:
600 g maltos kiaulienos (ne itin riebios, naudojau mentę);
2 skiltelių česnako;
mėgstamų džiovintų žolelių;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų;
šaukšto džiūvėsių (nebūtinai);
1 kiaušinio;

Mėsą sumaišome su prieskoniais, kiaušiniu, džiūvėsiais, smulkintu česnaku, gerai išminkome ir paliekame pailsėti.
Į dubenį suberiame miltus, įberiame druskos, įmušame kiaušinius, gerai išmaišome, kad nebesimatytų kiaušinio. Supilame vandenį ir rankomis išmaišę imame minkyti tešlą (gali prireikti šiek tiek daugiau miltų, bet nepadauginkite, tešla turi būti vidutinio kietumo). Tešlą minkome apie 20 min. kol bus visiškai vientisa, tada pridengiame ir leidžiame pailsėti apie 15 min. Barstome kočiojimo lentą miltais, plonai kočiojame tešlą, spaudžiame apskritimus, dedame po šaukštelį įdaro ir užspaudžiame kraščiukus. Aš koldūnus darau dvejopai, arba užspaudau šakute, arba perlenkiu ir sujungiu auseles, abu variantai geri, bet man labiau patinka pirmasis. (Skirtingus naudoju, tik jei darau su skirtingais įdarais). O toliau viskas aišku - koldūnai keliauja į verdantį pasūdytą vandenį, ir verda apie 10-12 min. (čia jeigu tokie nemaži, kaip manieji, jeigu vieno kąsnio, tai užteks ir 6-8 min.) arba į lauką sušalti ir tada į šaldiklį. 

Šį kartą visus dariau su mėsos įdaru, bet taip pat labai skanu pasigaminti koldūnų su varškės ir žolelių, rikotos ir špinatų ar saulėje džiovintų pomidorų, grybų įdarais, žodžiu, vietos fantazijai apsčiai :) 

Įdaro ir tešlos gamyba.

Dvi tradicinės koldūnų formos.

Šiuos išsiviriau gamybos eigoje, paragauti ar įdarui pakanka prieskonių, todėl lapnojau su grietine, bet šiaip man grietinė per paprastas priedas tokio gerumo koldūnams, norisi šilto, klampaus, kvapnaus padažo...

Tai tokie koldūnų ir šalčių reikalai.
Sėkmės!

Kepu karką arba Vokietija lėkštėje

Vokietijoje aš esu buvusi keturis kartus. Karką esu kepusi 0 kartų. O kad jau šiuo metu svečiuojuosi Vokietijoje ir turiu orkaitę, pagalvojau, kad pats laikas būtų ją iškepti. Apie karkos kepimą sklando daug visokių nesąmoningų mitų, esą tai patiekalas, kurį būtina gaminti kelias dienas, reikia specialių indų (greitpuodžio) ir t. t. Bet man tokie variantai netinka. Aš nenoriu dėl vieno skanaus pavalgymo žaisti pusę savaitės. Todėl receptai, kurie siūlo karką įtrinti prieskoniais, kitą dieną virti, per naktį vėsinti tame nuovire ir tik dar kitą dieną kepti manęs nedomina. Iš tiesų ruošiau ją be jokių receptų, iš intuicijos ir viskas pavyko puikiai. 

Grįžtant į priešistorę reikėtų pasakyti, kad karkos apskritai neplanavau pirkti ir kepti. Tą rytą išėjau į parduotuvę galvodama, kad nusipirksiu kokią didesnę daržovę ir kalakuto krūtinėlę ir viską kartu sumesiu į orkaitę, bet atėjus į parduotuvę planas pasikeitė. Daržovę - kalafiorą - radau ir nusipirkau, o štai kalakuto krūtinėlės nebuvo. Nusprendžiau nueiti į didesnę parduotuvę, o ten iš karto akį patraukė kiauliena. Jos buvo labai labai daug ir labai nebrangios. Vokiečiai mėgsta kiaulieną. Pasiblaškiusi tarp kelių variantų, galiausiai nusprendžiau, kad karka būtų pats vokiškiausias pasirinkimas. Taip ji atsidūrė mano krepšelyje apie 11 val. dienos, o 17 val. jau ja mėgavomės. Tiesa, garnyras prie karkos buvo visai ne vokiškas, nenorėjau apsunkinti skrandžių nei bulvėmis, nei troškintais kopūstais, todėl švelniai marinuoti svogūnai ir kartu su karka pakepti kalafiorai buvo pats tas. 

Reikės:

kiaulienos karkos (mano buvo 1,3 kg, perkirsta į 2 dalis);

virimui: vandens, svogūno, 3 skiltelių česnako, pusės citrinos; pipirų, druskos, (gal šlakelio coca-colos). 

kepimui:

2 skiltelių česnako;
šaukšto amerikietiškų garstyčių;
šaukšto pomidorų padažo;
2 šaukštų BBQ padažo;
pusės citrinos sulčių;
prieskoninių žolelių;
žiupsnelio druskos;
pipirų;

pusės stiklinės Coca-colos;
trupučio aliejaus.

kalafiorams:
vandens ir druskos virimui;
nuo mėsos likusio marinato kepimui.

Pirmiausia karką nuploviau šaltu vandeniu, įdėjau į didelį puodą, užpyliau vandeniu, kad semtų ir pastačiau virti. Po užvirimo nupyliau, išploviau puodą, vėl nuploviau mėsą ir tada jau į puodą dėjau ne tik ją, bet ir galvą svogūno, 3 skilteles česnako, pusę citrinos, pipirų, druskos ir pastačiau virti. Virti karką reikia tol kol lengvai smigs šakutė - turėtų užtekti poros valandų. Jei kartais mėsa vis kieta arba labai spaudžia laikas virimui artėjant prie pabaigos, reikia įpilti į puodą truputį coca-colos, mėsa kaipmat baigs virti ir bus mikštutėlė (supersveikuoliai žinoma to nedarykite, bet esu mačius kaip tai daro žymiausi pasaulio virėjai). Mėsai išvirus pasiruošiam marinatą iš visų nurodytų ingridientų ir juo apipilam karką. Marinate mėsą palaikiau gal 15 min. ir dėjau į 200 laipsnių orkaitę kepti. Maždaug po 15 min kepimo, šalia sudėjau ir virtus kalafiorus. Tiek mėsą, tiek kalafiorus kelis kartus palaisčiau likusiu mėsos marinatu. Dar po 20 min. viskas buvo iškepę, apskrudę ir keliavo ant stalo.
Iš tiesų, ši karka pranoko mano lūkesčius. Ji buvo tokio minkštumo, kad tiesiog krito nuo kaulo ir leidosi į gabalėlius vos palietus šakute. O maža stiklinė alaus su citrina dar labiau paryškino puikius Vokiškus pietus! 

Procesas :)

Kiekis, iš tiesų didelis. Dviese suvalgėm daržoves ir 2/3 vieno mėsos šmoto :) 

Vokiškom nuotaikom su karka ant stalo, alum ir pajūriška servetėle...

Tai tiek apie karkos reikalus. Nekasdienis tai maistas, bet kartais labai smagu!

G.

Geras kibinų receptas

Nepatikėsit, internetas pilnas blogų kibinų receptų. Jeigu Jūs labai norite gerų kibinų, bet neturite jokio recepto, internetas yra pasiruošęs pakišti Jums didelę kiaulę. Kokių velnių tik žmonės nepavadina kibinais...  Jei padorią tešlą dar galima surasti, tai apie įdarą dažniausiai užsimenama tik: "susipjaustykit smulkiai norimą mėsą, įdėkit druskos, svogūnų ir vyniokite kibinus". Apie tuos, kurių kibinų receptuose figūruoja malta mėsa iš viso patylėsiu. Aš suprantu, kad visi žymūs patiekalai yra pasmerkti visokiam išsidirbinėjimui, bet tikriausiai pirmą kartą susidūriau su tuo, kad internete neradau nei vieno normalaus kibinų recepto. Visi man pasitaikę buvo kažkokie neaiškūs, kur įtarimą kelia arba įdaro, arba tešlos ingridientai arba keistos proporcijos.
Be to mane erzina, kad ieškant kibinų receptų, labai dažnai, ypač video receptuose, stovi kokia tamsaus gymio teta ir aiškina, kad jau tik šitie vieninteliai yra tikrieji Karaimų kibinai. Kitame vaizdo įraše jau kita teta, visiškai kitoks receptas, bet ir vėl tai tie vieninteliai... Aš į autentiškumą žvelgiu skeptiškai. Nėra tokios tautos, kurioje visi iki vieno savo tradicinį patiekalą būtų gaminę taip pat. Kiekvieno ispano močiutė savaip daro paella, kiekvieno vokiečio diedukas kitaip kemša dešreles ir kiekvieno mama Lietuvoje verda kitokius cepelinus. Todėl manau, kad kapojimaisi dėl autentiškumo yra tik laiko gaišimas. Taip, patiekalas turi turėti tam tikrus kertinius aspektus, kad nepradėtumėm pieniškos ryžių sriubos vadinti paella, bet ieškoti šimtaprocentinio autentiškumo yra beviltiška. Grįžtam prie kibinų...

Aš savo jaunam gyvenime kibinų esu prisilapnojus daug. Gimiau ir užaugau visai netoli Trakų, tad tingaus savaitgalio atrakcija "varom kibinų" man labai pažįstama. Taip pat gerai prisimenu, kad patys skaniausi kibinai man būdavo ruošti namuose, tie kuriuos kepdavo mano tėvai. Deja, tas pats Trakų artumas lėmė ir tai, kad tų kibinų mano tėvai seniai nebekepa - kam vargti, kai tereikia kelioliką minučių pavažiuoti. Bet būtent vaikystės prisiminimai apie naminius kibinus dabar padėjo susigaudyti, kad kažkas negerai su tais atmestinai parašytais internetiniais receptais. Kai paskambinau mamai ir paklausiau, ar man vaidenasi ar tikrai į kibinų įdarą dedamas vanduo ir sviestas, mama net nustebo, kad aš apskritai prisimenu tuos jų gamintus kibinus, o tuo labiau ingridientus... Bet matyt man jau vaikystėj rūpėjo iš kur atsiranda dalykai, todėl ir įsiminiau. 

Paknisusi užrašus mama mano spėjimą patvirtino. Taip, kibinų kuriuos valgiau gal prieš 15 metų, receptą atsimenu puikiai! Ir dar pasidalinsiu juo su Jumis. 

Kibinai yra sotus, riebus maistas, visas jų žavesys yra tame, kad mėsa esanti viduje yra drėgna, sultinga, o baigiant valgyti kibiną, tešlos taurelėje teliūškuoja sodrus sultinys. Tam reikia ir riebios mėsos ir vandens, ir sviesto (žinoma, jei mėsa labai riebi, pvz., aviena, sviesto ir vandens galima ir nedėti). Taigi pasiruoškit varvint seilę, tai tikrai geras kibinų receptas.

Reikės (10 kibinų)

Tešlai:
100 g grietinės;
150 g sviesto;
1 kiaušinio;
2 stiklinių (230 ml) miltų;
žiupsnelio druskos.

Įdarui:
450 g kiaulienos (tinka riebesnė sprandinė ar liesesnė šoninė - dėjau perpus);
1 svogūno galvos;
1/4 stiklinės vandens;
100 g sviesto;
druskos, pipirų - dosniai (kiti prieskoniai pagal pageidavimą, aš šiek tiek dėjau maltos saldžios paprikos, česnako ir prieskoninių žolelių, bet galima ir nieko nedėti).

Kiaušinio plakinio aptepimui.

Kapotą tešlą galima pagaminti dviem keliais. Pirmas - susipilti ant lentos miltus, jų viduryje padaryti įdubimą, į jį sudėti likusius ingridientus ir kapoti viską peilio bukąja puse, kol sušoks į vientisą masę. Kitas variantas - imti elektrinį smulkintuvą su dideliu peiliu, dėti supjaustytą sviestą, užpilti miltais ir viską sutrinti į trupinius, tada iškrėsti ant lentos, dėti likusius produktus ir rankomis permaišyti į vientisą masę. (Aš dariau antruoju būdu.) Paruoštai tešlai reikia leisti bent valandą pailsėti šaldytuve. Įdarui labai smulkiai supjaustome mėsą, pagardiname prieskoniais, įpilame vandens, įdedame kambario temperatūros sviesto (aš trečdalį sviesto naudojau apkepti svogūnams, jei jų nekepsit, sviesto reikės mažiau), sudedam svogūnus ir viską labai gerai išminkome, kad mėsos gabaliukai taptų vientisa mase.
Tešlą kočiojame plonai, pjauname apskritimus, dedame įdaro ir užsukame kasele (arba kaip išeina). Dedame ant kepimo popieriumi ištiestos skardos, aptepame kiaušinio plakiniu ir kepame apie pusvalandį 200 laipsnių orkaitėje. Skanaus!

Procesas: miltų ir sviesto trupiniai -> tešla po poilsio šaldytuve -> mėsa -> kibinų gamyba ir kelionė į orkaitę.

Gražuoliai kibinai.

Tiek šiam kartui ;) Ikisusi

Gabale kepta sprandinė

Kartais labai gerai mokėti iškepti didelį mėsos šmotą. Ne tik todėl, kad tokie kepsniai atrodo įspūdingai. Teisingai iškepus mėsą gabale ji visada bus nepaprastai minkšta, sultinga, o be to taip lengviau paruošti maisto dideliam valgytojų būriui ir neužsistovėti prie viryklės.
Gabale iškeptą mėsą galima pjaustyti į kepsnius ir valgyti karštą arba atvėsinti ir naudoti sumuštiniams, salotoms, picoms, makaronų ar kitiems patiekalams.
Aš kepiau kiaulienos sprandinę ir rinkausi ne itin didelį gabalą (1 kg), nes valgytojų buvo tik trys. Visiems užteko ir dar šiek tiek liko kito ryto sumuštiniams.

Reikės:
1 kg kiaulienos sprandinės;
1,5 šaukšto mėgstamų mėsai tinkančių prieskonių (šį kartą dėjau Santa Maria mišinį);
2 šaukštų alyvuogių aliejaus;
šaukštelio garstyčių;
1 citrinos sulčių;
3 skiltelių česnako;
2 šaukštų sojos padažo;
2 šaukštų trintų spanguolių su cukrumi;
poros žiupsnių druskos;
žiupsnio cukraus;
šviežiai grūstų pipirų.

Mėsą nuplauname, nusausiname, įpjauname negiliai skersom ir išilgom įpjovom iš abiejų pusių. Iš visų ingridientų padarome marinatą, juo užpilame mėsą, stipriai patriname, paslegiame ir dedame į šaldytuvą nakčiai.
Kepti mėsą dėjau į kepimo maišą, į jį supyliau ir nusistovėjusio marinato likučius, orkaitę įkaitinau iki 130 laipsnių ir kepiau mėsą apie valandą, tada temperatūrą pakėliau iki 200 ir kepiau dar pusę valandos, mėsai beveik iškepus, praplėšiau maišą ir įjungiau grilio su ventiliatoriumi funkciją, kad mėsa gražiai apskrustų.
 Išėmus mėsą iš orkaitės svarbu leisti pastovėti bent 10 minučių, nes kitaip vos prapjovus išbėgs visos sultys, o mėsa bus sausesnė. Pailsėjusią mėsą, pjaustome ir tiekiame su norimais priedais.

Mėsos paruošimas kepti.

Iškepęs šmotas.

Mėsą tiekėme su ryžiais, svogūnų laiškų, pomidorų pastos ir spanguolių uogienės padažu bei šviežiomis daržovėmis.

Porcija. 

Tai tiek apie mėsos reikalus. Geros, skalsios, skanios, karštos Jums liepos!

Gintarė

Naminiai čeburėkai

Čeburėkai yra visiškai nemadingas, nemodernus ir neelitinis maistas, todėl šių dienų food blogeriai retai kada juos gamina ir publikuoja. Prisipažinsiu, aš irgi nesu didelė čeburėkų gerbėja. Esu jų valgiusi ne kartą, esu valgiusi ir labai prastų, ir tikrai skanių, bet kad žavėčiausi ar tuo labiau užsimanyčiau šio patiekalo taip nebūna. O kam valgyti junk'ą, kuris net nelabai vilioja? 

Bet yra žmonių, kurie niekada nepasakys ne čeburėkui. Dažniausiai - tai vyrai. Pavyzdžiui, mano brolis gali bet kokiame gatvės užkampyje, turguje ar stotyje susigundyti čeburėku - jam toks maistas gyvenimo razinos :) 

Aš kažkada, labai seniai, esu gaminusi čeburėkus, buvau dar paauglė, kepėme juos pas draugę ir pavyko tikrai neprastai. Vėliau šį patiekalą teko ragauti tik pas draugus, kurių šeimos galva buvo tobulai įvaldęs čeburėkų kepimą. Pamenu, kartą net per Naujuosius metus stovėjo visą vakarą prie kunkuliuojančio puodo ir vieną po kito traukė šviežius čeburėkus - buvo ir smagu, ir skanu. (Mariau, tavo čeburėkai buvo nerealūs.)
Bet tai buvo seniai, o dabar prie čeburėkų temos mane privertė sugrįžti Panevėžys. Turbūt visi esame girdėję mitą, kad Panevėžys - čeburėkų sostinė, tą man patvirtino ir mano draugas, kuris kilęs iš šio miesto. Tik, deja, čeburėkai iš ten jau išnykę ir tų legendinių, kurie pelnė Panevėžiui čeburėkų miesto vardą nėra... (Arba mes nežinome, kur jų rasti). Taigi po apsilankymo Panevėžyje išsirutuliojo tema apie čeburėkų gaminimą, o mano draugas net prisimerkė sakydamas, kad labai pasiilgo šio patiekalo. Na, pasiilgo, tai pasiilgo - kepsim čeburėkus namuose! 

Truputį nerimavau, nes tikrai ne itin gerai atsiminiau, kaip juos gaminti, bet pakračiusi atmintį, užrašus ir panaršiusi internete, čeburėkų iššūkį įveikiau. 

8 nemažiem čeburėkam reikės:

Tešlai:

200 g varškės;
50 ml kefyro;
2 kiaušinių;
0,5 a. š. sodos;
žiupsnio druskos;
1 v. š. aliejaus;
+/- 2,5 stiklinės miltų;

Aliejaus kepimui. 

Įdarui:
500 g maltos kiaulienos mentės (ar kitokios mėsos);
1 česnako skiltelė;
1 šaukštas kefyro arba grietinės
1 stiklinės karšto sultinio (dėjau ištirpintą kubelį);
1 šaukštelio kambario temperatūros sviesto;
druskos;
pipirų;
mėgstamų prieskonių.

Pasiruošiame mėsą - gerai išminkome maltą mėsą su prieskoniais, kefyru ir česnaku, įpilame karšto sultinio, kad būtų skystesnė konsistencija ir įmaišome truputį sviesto, paliekame mėsą pailsėti. Tešlai pertriname varškę (blenderiu arba per sietelį), supilame išplaktus kiaušinius, sodą sumaišytą su kefyru, beriame žiupsnelį druskos, dedame aliejaus, viską sumaišome ir po truputį beriame miltus, kol tešla bus minkoma, bet minkšta (minkyti geriausia pasišlapinus rankas aliejumi). Tešlą kočiojame plonai, pjauname norimo dydžio apskritimą, ant jo nestoru sluoksniu paskleidžiame mėsos įdaro, perlenkiame čeburėką ir kraštą užspaudome šakute. Kepame lėtai, įkaitintame aliejuje, kol gražiai parus (7-10 min.). Išėmus, būtina nuvarvinti aliejaus perteklių ant popierinio rankšluosčio. Prie čeburėkų labai tinka alus - mes mėgavomės kvietiniu nealkoholiniu alumi su citrina.

Procesas. Beveik čeburėkų gaminimo cechas :)

Nusausinusi riebalus popieriniu rankšluosčiu, dėjau čeburėkus ant lentelės su kepimo popieriumi, kad jei dar koks lašas aliejaus liko, jį sugertų popierius. 

Čeburėkų rikiuotė.

Alus ir čeburėkai. 

Mėsa kvapni ir drėgna. 

Taigi, jeigu Jūs ar Jūsų artimieji jaučia sentimentų čeburėkams, drąsiai kepkite pagal šį receptą, mano ekspertas sakė: "Tobuli" :)

Ikisusi :) G.

Tortilijos su kumpiu ir daržovėmis bei tzadziki

Kurdama šį tinklaraštį galvojau, kad jis tebus vienos paprastos problemos sprendimas - man nebereikės siuntinėti el. paštu receptų žmonėms, kurie nesinaudoja Facebook. Mat anksčiau aš įkeldavau vieną kitą receptą į Facebook, bet ne visi naudojasi šiuo socialiniu tinklu ir tuomet man dar tekdavo tą patį receptą kam nors siųsti kitais kanalais. Naiviai tikėjausi, kad sukūrusi tinklaraštį, aš ir toliau taip pat karts nuo karto įkelsiu receptą, o visi besidomintys galės jį susirasti. Oi kaip aš klydau...

Tiesa, receptų siuntinėti nebereikia (siuntinėju nuorodas į tinklaraštį :D ), bet rašant tinklaraštį kažkaip savaime imi jį planuoti, svarstyti koks receptas tiktų dabar, o koks po savaitės, kas aktualu, kuriuo metų laiku ir t. t., Facebooke viso to nebuvo, taigi bėgdama nuo vilko užsiroviau ant meškos, bet kol kas, atrodo, visai sėkmingai ju ja grumiuosi. 

Labai norėjau, kad pirmasis 2016 m. vasaros įrašas būtų labai vasariškas, gal koks rabarbarų gėrimas, arba ypatingo gaivumo salotos ar naminiai ledai... Bet vakar valgydama labai gardžias tortilijas su daržovėmis ir kumpiu, pagalvojau, kad jos tikrai ne mažiau vertos patekti į tinklaraštį, o atidėlioti recepto įkėlimą, tik todėl, kad jis "nepakankamai vasariškas" irgi kvaila. Juk vasarą taip pat reikia valgyti ne vien ledus. 

Taigi pirmasis šios vasaros įrašas sotus ir rimtas patiekalas (kurį beje galima iškepti ir ant žarijų) - tortilijos su kumpiu ir daržovėmis bei gaivusis tzadziki.

5 tortilijoms reikės;

5 tortilijos lapų;
100 g karštai rūkyto kumpio;
1/3 raudonosios paprikos;
2 didesnių pievagrybių;
vieno nedidelio pomidoro;
trupučio aliejaus;
kelių šaukštų sojos padažo;
pusės citrinos;
šaukšto medaus;
grūstų pipirų;
100 g fermentinio sūrio;
1 kiaušinio;
arbatinio šaukštelio majonezo

Daržoves, pievagrybius ir kumpį supjaustome smulkiais kubeliais. Į įkaitintą keptuvę pilame truputį aliejaus, pirmiausia suberiame paprikas ir pievagrybius, jiems suminkštėjus, beriame likusius produktus, pakepame keletą minučių, kol daržovės suminkštėja ir nugaruoja jų skystis, dedame sojų padažo, įspaudžiame citrinos sulčių, įdedame medaus, pagardiname pipirais ir išmaišius paragaujame ar netrūksta sūrumo, rūgštelės ar saldumo. Paliekame įdarą šiek tiek atvėsti.
Sūrį sutarkuojame, sumaišome su išplaktu kiaušiniu ir šaukšteliu majonezo. Imame tortilijos lapą, dedame paruošto įdaro, šiek tiek sūrio mišinio, suvyniojame ir guldome į kepimo popieriumi ištiestą skardą arba ant grill keptuvės, arba ant grotelių virš žarijų... Kepame kol tortilijos apskrus iš abiejų pusių - 10-15 min.

Tzadziki padažas

Reikės:
1 agurko;
1 skiltelės česnako;
saujelės krapų;
citrinos sulčių;
druskos;
200 g graikiško jogurto.

Iš agurko pašaliname sėklas ir likusią dalį smulkiai sutarkuojame, susmulkiname krapus, česnaką, įberiame druskos, įspaudžiame truputį citrinos sulčių ir sumaišome su graikišku jogurtu. Padedame bent pusvalandžiui į šaldytuvą. 

Aš pirmiausia ruošiau padažą, kad jis spėtų pabūti šaldytuve, kol gaminau tortilijas.

Padažas prieš kelionę į šaldytuvą.

Tortilijų gaminimo eiga.

Prie traškių, turtingo skonio tortilijų labai tinka gaivus tzadziki ir salotų lapai.

Tortilijas labai sėkmingai galima valgyti ir rankomis, ir naudojant įrankius.

Tiek šiam kartui ;)
Vasaraukit smagiai!
G.

Gražuolė vasara + tobulų šašlykų receptas

Viskas, vasara prasideda! Dabar jau bus tik kvepiantys žiedai, žalios pievos, mėlyni ežerai, smėlėtos kojos, braškių pintinėlės, vakarai prie laužo, lietūs su perkūnija, žvaigždėtos naktys ir gausybė kitų vasarinių džiaugsmų, kurie per kelis mėnesius prasisuks tokiu greičiu, kad atėjus rugsėjui, reikės  prustiškai vartyti kalendorių, prarasto laiko beieškant. 

Vasara mitybos prasme yra tikras fejerverkas, nes staigiai ir gausiai pasipila daugybė pasiilgtų dalykų. Žinoma, visi labai ilgisi šviežių, ką tik pievoje surinktų uogų ir kvapnių vietinių daržovių, bet prisipažinkim, ne mažiau norisi pajusti ir tą viliojantį ant laužo kepamos mėsos kvapą. Pastebėjote, pirmaisiais šiltais gegužės savaitgaliais ištisi miestai ir miesteliai pakvimpa kepamais šašlykais. Aš kiekvieną vasarą paruošiu ne vieną kilogramą šašlykų, bet niekada nepublikavau savojo recepto... Kodėl? Galbūt todėl, kad kiekvienas turi tą SAVO, patį geriausią ir teisingiausią receptą ir dažnas netgi puola ginčytis ir brukti savas teorijas: "be svogūnų - ne šašlykas", "reikia marinuoti 4 dienas", "būtinai dedu majonezo", "mėsą reik supjaustyt smulkiau" ir bla bla bla....

Man šašlykas visų pirma yra gera mėsa. Kokybiška kiaulienos sprandinė ir taškas. O paskui viskas paprasta - jokių marmaliūzių, tik geri prieskoniai, aukštos kokybės aliejus, citrina ir jokios druskos iki pat kepimo! Dar, žinoma, labai svarbu kokybiškos žarijos, litrai degaus skysčio tikrai netinka, kaip ir viltis sudeginus 3 šapaliukus iškepti 5 iešmus mėsos :) Žarijų turi būti daug, jos turi būti kaitrios ir geriausia iš sudegusių beržo malkų, o ne iš prekybcentrinių anglių... 

Viskas paprasta. Dviračio išradinėti nereikia. Tik gaminti, kepti ir mėgautis gražuole vasara!

Reikės:

1 kg kiaulienos sprandinės;
3 skiltelių česnako;
1/2 citrinos;
4 šaukštų aukštos kokybės alyvuogių aliejaus;
šaukštelio šviežiai grūstų pipirų;
šaukštelio maltos saldžiosios paprikos;
po žiupsnį kumino, raudonėlio, svogūnų ir aitriųjų paprikų dribsnių (kartais atskirus prieskonius pakeičiu šaukštu Santa Maria aštrių mėsos prieskonių mišinio);

kelių žiupsnelių druskos.

Mėsą nuplauname šaltu vandeniu ir nusausiname, supjaustome nemažais gabalais, užspaudžiame citrinos sultis, česnaką, pašlakstome aliejumi ir sudedame likusius prieskonius (išskyrus druską), viską labai gerai išmaigome rankomis ir paliekame marinuotis per naktį. Prieš veriant šašlykus ant iešmų, negausiai pabarstome druska ir kepame ant karštų žarijų kol mėsa vizualiai šiek tiek sumažės ir gražiai paskrus. Valgyti skaniausia su paprastai supjaustytom daržovėm: agurkais, pomidorais, svogūnais ir kokybiška duona.
Šašlykų sezonas atidarytas!

Kepimo procese.

Garnyras paprastas:  šviežios daržovės ir grūdėta duona.

Minkšta, sultinga mėsa.

Pirmieji 2016 vasaros šašlykai!

Saulės Jums ir gero buvimo lauke!

G.

P. S. Šių šašlykų recepto autorytė priklauso mano tėčiui, kuris tokiu būdu mėsą ruošia jau daug metų. 

Pasta (ar makaronai?) su kiaulienos kukuliais

Kaip teisingai vadinti - pasta ar makaronais? Tai tikriausiai toks pats amžinai ginčytinas klausimas, kaip ir kas pirmiau - višta ar kiaušinis. Iš vienos pusės pavadinimas makaronai yra labai jau netikslus, nes makaronai yra tik viena šio produkto rūšis, kaip ir kokie spagečiai ar pan. Kvaila juk būtų bet kokios formos makaronus spagečiais vadinti, bet va makaronais vadiname. Iš kitos pusės, galima suprasti, kodėl pas mus neprigyja žodis pasta. Pasta lietuvių kalboje turi kitą reikšmę ir iki kraujo esame įpratę prie dantų pastos. Taip pat turime visokias pomidorų pastas ir pan., todėl dar vieną maisto produktą vadinti tuo pačiu vardu paprasčiausiai nepatogu - per daug painiavos. O sugalvoti tinkamesnį žodį irgi sudėtingas variantas, ypač žinant kalbininkų teikiamų pasiūlymų originalumą, tai greičiausiai sulauktumėm kokio "džiovintų tešlainių" pavadinimo, iš kurio tiesiog visi pasijuoktumėm ir tiek. Taip ir lieka ta pavadinimo situacija nei šiokia, nei tokia... Kam labai rūpi tikslumas ir autentiškumas, tas vadina pasta, kam lietuviškumas - tas makaronais. Aš vadinu visaip, kaip kada man ant liežuvio susivelia ir nesuku sau galvos, nesiginčiju su mane taisančiais ar replikuojančiais. Koks skirtumas kaip vadinasi, svarbiausia, kad skanu!

Pastaruoju metu įsigudrinau ruošti pastą vienoje keptuvėje. Tai toks labai studentiškas ir greitas variantas, kai į keptuvę dedama kokių nors daržovių, mėsos ar jūros gėrybių, pilama sultinio arba vandens, grietinėlės, beriami makaronai ir viskas uždengus paverda apie 10 min. Ir padažas ir makaronai vienoje keptuvėje ir jokio vargo.
Bet šį kartą norėjau kažko kito, todėl padažą pasiruošiau atskirai. Jam panaudojau šaldymo kameroje gulėjusį maždaug kumščio dydžio gumulą kapoto kiaulienos kumpio. Iš jo paruošiau mažus, stiprius kukulius. Šie kukuliai nėra tokie lengvučiai ir purūs, kaip vaikiški. Ne, jie stipraus skonio, tvirtos formos, su traškia luobele ir minkšti viduje. Labai dera su aštroku padažu ir trupučiu sūrio.

2 porcijoms reikės:

geros saujos kapoto kiaulienos kumpio (tiktų ir faršas, arba šviežių kiaulienos dešrelių mėsa);
šaukšto džiūvėsių;
3 skiltelių česnako;
grūstų pipirų mišinio;
druskos;
alyvuogių aliejaus;
maltos saldžiosios ir aitriosios paprikos;
2-3 pomidorų;
1 šaukšto pomidorų pastos;
1 šaukšto adžikos;
1 šaukštelio spanguolių uogienės (aš vietoj adžikos ir uogienės dėjau tobulo čili padažo su spanguolėm, kurio galima rasti assorti parduotuvėje);
1 šaukšto grietinės;
trupučio tarkuoto kietojo sūrio.

Pasūdytame vandenyje išvirtų makaronų.

Mėsą pasidedame ant lentelės ar lėkštės, viduryje padarome įdubimą, į jį dedame prieskonius,  sutrintą česnaką (1 skiltelę), džiūvėsius ir įpilame šlakelį aliejaus. Viską gerai suminkome. Drėgnomis rankomis suformuojame mažus, vienodo dydžio kukulius ir juos apkepame keptuvėje iš visų pusių kol gerai apskrus. Padarius gražiai apvalią formą, kukulių praktiškai nereikia vartyt, nes stipriai apskrudus vienai pusei jie patys ritasi ant kitos, bet vis dėlto akį į keptuvę užmest verta.
Kol iškepa kukuliai galima susipjaustyti pomidorus padažui (aš nelupau, bet siekiant tobulo padažo reikėtų tai padaryti). Išėmus iš keptuvės kukulius juos atidedam į šalį, jei keptuvėje daugoka riebalų, juos išpilame ir į keptuvę beriame pomidorus, bei 2 skilteles smulkinto česnako, įpilame porą šaukštų vandens nuo verdančių makaronų ir leidžiame truputį pasitroškinti. Tada dedame pomidorų pastos, adžikos ir spanguolių uogienės, druskos, cukraus ir pipirų, jei labai tiršta įpilame dar truputį vandens, reikia kad padažas virtų, o ne keptų. Pabaigoje įdedame šaukštą grietinės aštrumo prigesinimui, sumetame kukulius, paverdame viską porą minučių ir išjungiame.
Į lėkštes įdedame po šaukštą padažo, ant viršaus makaronų (vandenį jiems užkaičiau, kai pradėjau kepti kukulius ir viskas buvo paruošta tuo pačiu metu ir padažas ir al dente makaronai), tada užpilame dar kelis šaukštus padažo su kukuliais ir užberiame truputį sūrio.
Saikingai aštru, labai kvapnu, sotu ir skanu! Komfortiškas maistas šaltai dienai. 

Mėsos paruošimas, suformuoti kukuliai, padažas ir galutinis rezultatas - viskam prireiks max 25 minučių.

Truputėlis kietojo sūrio išsilydė vos tik užbėrus ant karštų kukulių.

Tadam!

Tiek šiam kartui iš Gintarinės virtuvėlės. Iki greito!

Aštri kiauliena

"Duok man sklidiną taurę liepsnos, aš išgersiu - nežūsiu" - visada labai mėgau šią dainą. Ugnis man apskritai patinka, žinoma, ne tada kai kaimyno tvartas dega, bet laužai, ugningi šokiai ir karštas jaunas kraujas venose yra gerai. Patinka man ir aštrus maistas. Nepiknaudžiauju juo, nes dažnai pripuolu pavalgyt pralaikiusi skrandį tuščią ne kelias, o keliolika valandų, tad užvalgius aštriai gali baigtis nekaip... (šis receptas geras tuo, kad galima pagaminti ir neaštrų, bet ne mažiau skanų variantą) Bet kartais, palankiomis aplinkybėmis, aštrumynų neatsisakau. O ypač geras laikas jiems žiema. Juk šalta, kimba ligos ir visai gerai užkaitinti organizmą prie pietų stalo. Labai paprastas, bet užtikrintas, aštrios kiaulienos receptas, kuris autoriaus tikriausiai ir neturi, nes prisiimti sau autorystę būtų labai jau nekuklu, esu tikra, kad taip ar panašiai kiaulieną gamina labai labai daug žmonių...

2 porcijoms reikės:
gabalo (apie 400 g) kiaulienos išpjovos;
druskos, pipirų, mėgstamų prieskonių, alyvuogių aliejaus - mėsai pamarinuoti;
kelių šaukštų miltų apvoliojimui;
aliejaus kepimui;

Padažui:
1 apelsino sulčių;
pusės citrinos sulčių;
4 skiltelių česnako;
2 čili pipirų (jei norit neaštriai užteks pusės);
4-5 šaukštų čili padažo (jei norit neaštriai užteks 1);
2 šaukštų sojos padažo;
1 šaukšto balzaminio acto;
kaupino šaukšto medaus;
druskos.

Nuo mėsos pašaliname plėveles, supjaustome pusės cm riekelėmis, tada jas pamušame peiliu, ranka arba plaktuku, kad būtų visai plonos ir perpjaunam pusiau. Mėsą pamarinuojame mėgstamais prieskoniais, druska, pipirais, alyvuogių aliejumi. Aš marinavau iš vakaro, bet nebūtina, galima ir prieš kepimą.
Keptuvėje gerai įkaitiname aliejų ir staigiai apkepame mėsos gabalėlius, svarbu nepridėti daug, mėsa turi labai greitai ir užtikrintai iškepti, o ne troškintis. Į maisto smulkintuvą sudedam visus padažo ingidientus sutriname į vieną masę, paragaujame ar nieko netrūksta ir krečiame įkeptuvę ant mėsos, pakepame dar minutę ir viskas. Šalia labai tinka ryžiai, gruzdintos bulvytės ir aišku įvairiausios daržovės. Labai greita, labai skanu. Gerai tai, kad tereikia sumažinti čili padažo ir čili pipirų ir gausis visai neaštrus net ir vaikams tinkamas patiekalas, nes tada labiau jausis rūgštelė, bet taip pat bus labai labai skanu.

Pamarinuojame mėsą, greitai ir karštai iškepame, apliejame padažu, pakepame dar minutę-dvi kol viskas sutrirštėja ir susigeria į mėsą. 

 Daržovių lazdelės labai tinka!

Labai greitas ir labai skanus reikalas. 

Ačiū, kad skaitėt ;) 

Kiaulienos išpjova įtrinta ančiuviais ir rozmarinais

Jeigu visai nemoki gaminti, bet labai nori mokėti, nori stebinti svečius ir sulaukti liaupsių, visai nereikia stoti į kulinarijos mokyklą. Iš tiesų viskas kur kas paprasčiau. Kad aplinkiniai manytų jog puikiai gamini užtenka išmokti kelis dalykus: išvirti kokią nesudėtingą, bet gardžią sriubą, paruošti skanų, įdomų užkandį - kokią užtepėlę ar pan., pagaminti gerą desertą ir iškepti kepsnį. Viskas. To pakanka, tu jau nelaikomas gaminti nemokančiu žmogumi. O tiek išmokti savomis jėgomis gali kiekvienas. Bet... Yra žmonių, kuriems to neužtenka. Aš žinau daugybę būdų kaip iškepti skanų kepsnį iš kiaulienos, jautienos, paukštienos, bet kas kartą mano rankose atsidūrus gražiam mėsos šmoteliui aš noriu jį paruošti kitaip nei anksčiau. Kartais kai neturiu laiko ir pasigaminu kokį užtikrintą, 100 kartų gamintą patiekalą, mane graužia sąžinė, kad aš kaip ir "sugadinau" tą produktą. Ne ta prasme, kad jis buvo neskanus, o ta, kad nepasinaudojau juo, kad sukurčiau ar pabandyčiau kažką naujo. 

Seniai, labai seniai Facebooko platybėse mane sužavėjo Agnės Grigaliūnienės idėja pamarinuoti išpjovą ančiuviais. Nebuvo ten nei recepto, nei nieko, tik nuotrauka, kurios man užteko, kad ta idėja nusėstų į smegenų vingius ir kažkada būtų įgyvendinta. Manau, kad visai užtektų ir tiesiog patrinti mėsą sutrintais ančiuviais su žolelėm ir iškepti, bet aš procesą dar truputį patobulinau. Ir žinote, šis kepsnys drąsiai galėtų tapti jūsų firminiu kepsniu, jei tokio dar neturite. 

Reikės:
500 g. kiaulienos išpjovos;
dubens vandens;
druskos;
10 vnt ančiuvių file aliejuje;
rozmarino;
česnako.

Išpjovos gabalą nuplauname, nupjaustome plėveles, jeigu yra. Prisipilame dubenėlį karšto vandens ir jame ištirpiname apie 2-3 šaukštus druskos (nepasiima mėsa iš skysčio per daug druskos, nesijaudinkit). Palaukiame kol vanduo atšals arba atšaldome ledukais, panardiname mėsą ir palaikome valandą (šito galima ir nedaryti, bet man visai patinka kai mėsa pamirksta sūryme). Ančiuvius sutriname sumaišome su skiltele česnako, šaukštu aliejaus nuo ančiuvių ir saujele rozmarino. Mišiniu įtriname mėsą, įdedame ją į kepimo maišą ir paliekame kambario temperatūroje kokiai valandai, prieš kepant į maišą galima įpilti truputį vandens. Tada šauname į orkaitę ir šiukštu neperkepame! Mėsa bus tobulai minkšta, sūrstelėjusi su nuostabiu rozmarinų aromatu. Tiekti galima su salotom, bulvėm, kruopom... Aš prisikepiau pievagrybių. O atšalusi mėsa tobulai tinka sumuštiniams, salotoms arba gali būti atgaivinta kokiame nors troškinyje su daržovėmis. 

Mėsos ruošimo procesas

 Garnyras

Grožis!

Valgyti lauke jau per šalta, bet pasinaudoti apšvietimu dar galima. Ruduo...

Enjoy ;)

Šakninių daržovių paplotėliai su pagardais

Aš pati vartoju gana mažai šakninių daržovių. Daugiausiai gal morkų, bet ir tų pačių ne taip dažnai kaip galėčiau. O vis dėlto šių daržovių yra tikra gausybė ir tikrai puikių: pastarnokai, topinambai, batatai, bulvės, morkos ir kt. Tikra šventė! Be to jos turi labai didelį privalumą - dažniausiai kainuoja labai nebrangiai. Šiandien dalinuosi receptu, kuris labai tinka pavasarį, kai norisi sunaudoti pernykščių bulvių likučius ir laukti tų jaunųjų, šviežiųjų. 

Šie paplotėliai kažkuo primena švilpikus, kažkuo piemenų pyragą ar žemaičių blynus. Juos galima gaminti ir su sūrio, pievagrybių, mėsos, ar varškės ir špinatų įdarais, bet aš ruošiau be nieko. 

Reikės:

4 nemažų bulvių;
1 didelės saldžiosios bulvės (batato);

1 pastarnoko;

kelių saujų miltų;

kelių šaukštų krakmolo;

džiūvėsių pavolioti;

kiaušinio;

druskos, baltųjų pipirų.

Pagardams:

natūralaus jogurto;

svogūno laiškų, krapų, pipirnių, etc.;

ridikėlių;

agurko.

Šaltai rūkyto kiaulienos kumpio.

Nuskutame daržoves, perpjauname į kelias dalis ir išverdame pasūdytame vandenyje. Ataušiname. Sutriname daržoves, įdedame maždaug 1/4 masės miltų ir porą šaukštų krakmolo, įmušame kiaušinį, pagardiname pipirais ir druska. Kepimo indą išklojame popieriumi, drėgnomis rankomis formuojame blynelius (jeigu norisi pavoliojame džiūvėsiuose) ir dedame kepti. 

Kol kepa paplotėliai, smulkiai smulkiai supjaustome apie 100 g. kumpio ir suskrudiname sausoje keptuvėje. 

Ridikėlius, agurką ir žalumynus sukapojame kuo smulkiau, sumaišome su jogurtu, įberiame druskos, pipirų ir atšaldome šaldytuve. 

Paplotėliai kepa neilgai, kol gražiai paskrunda. Tada traukiame lauk, tiekiame su pagardais (žiemą, manau, labiau tiktų šiltas pievagrybių padažas) ir skanaujame. 

Nuvalytos šakninės daržovės.

Susmulkintos daržovės pagardui. Agurką naudojau be sėklų.

Paplotėliai pakeliui į orkaitę

Ir lėkštėje.

3 paplotėlių porcijai tikrai per akis, tad iš pagaminto kiekio man išėjo dveji pietūs ir kelios vakarienės :)

Tiek pasidaržovinimų šiandien. Iki greito!