Spageti su tuno kukuliukais ir česnakų padažu

Makaronai visada žavi tuo, kad yra atviri virėjo fantazijai. Iš jų galima pagaminti galybę rūšių apkepų, šaltų ir šiltų salotų, garnyrų, o kur dar nesuskaičiuojama galybė padažų ir priedų, kurie puikiai tinka makaronų patiekalams. Dar vienas privalumas - makaronus mėgsta beveik visi. O kai kurie iš viso be jų gyventi negali. Aš šiai kategorijai nepriklausau, bet mano žmogui tik duok makaronų, todėl vis dažniau juos gaminu, o kuo dažniau, tuo įvairiau... Paskutinis mano eksperimentas buvo spaghetti su tuno kukuliais - labai geras makaronų receptas. Aš visiškai nemėgstu proziškų makaronų, patiektų su pomidorų padažu iš indelio, pakepinta dešra ar užbarstytų pigiu sūriu. Ne. Jei jau mano lėkštėje makaronai - tai jie turi būti turtingi skonių, kvapnūs, gražūs ir jokiu būdu nepervirę. 

Tunas - labai geras makaronų draugas. Variantų, kaip pasigaminti makaronų su tunu taip pat daugybė. Aš prisiminusi labai gardžius tuno burgerius nusprendžiau šią patirtį perkelti į makaronų patiekalą. Ir man pavyko! Buvo labai labai skanu. 

Reikės (3-4 porcijos):
pundelio (250 g) spaghetti makaronų ir sūdyto vandens jiems išvirti;

kukuliams:
1 skardinės geros kokybės konservuoto tuno;
2 riekelių batono;
1 šaukšto miltų;
1 kiaušinio;

1 skiltelės česnako;
aliejaus kepti;
prieskonių;

padažui

3 skiltelių česnako;
trupučio sviesto ir/ar aliejaus;
pieno arba grietinėlės;
prieskonių;
guodos sūrio.

Kol makaronai verda, pasigaminame tuno kukulius. Į nusunktą, šakute sumaigytą tuną, įdedame 2 sušlapintas riekeles batono, įmušame kiaušinį, įdedame pusę šaukšto miltų, vieną susmulkintą skiltelę česnako, prieskonių ir viską išmaišome į vientisą masę. Padedame trumpam į šaldytuvą. Kai masė atvėsta suformuojame mažus kukuliukus ir iškepame keptuvėje su trupučiu aliejaus. Tada keptuvėje pakepame likusį česnaką su šiek tiek sviesto, įberiame miltų, pilame pieno/grietinėlės, ir įberiame prieskonių (druska, pipirai, žolelės). Išvirusius makaronus sumaišome su padažu ir užberiame truputį tarkuoto sūrio. Į lėkštes serviruojame makaronus ir tuno kukulius. 

Procesas (ne Kafkos :)

Išeiga iš tiesų nemaža ir net sunku patikėti, kad iš vienos standartinės tuno skardinės išeina tiek kukulių, kad net į vieną keptuvę sunkiai telpa.

Jau užpuolė skėriai...

Gero visiems rudeniško savaitgalio ir iki greito!

G.

Tuno burgeriai

Burgerius gaminti, valgyti ir apie juos kalbėti pasidarė taip madinga, kad jau net nemadinga :) Mano tinklaraštyje kol kas nėra nei vieno burgerių recepto, nes šiaip esu gana didelė konservatorė šioje srityje - gera bandelė, rausvai iškeptas kapotos jautienos paplotėlis, kas nors svogūniško, kas nors salotiško, truputis padažo ir tai yra viskas ko reikia burgeriui. Atrodytų čia net nėra apie ką rašyti, bet žinoma, burgerių variantų yra milijonas ir kartais juos galima labai sėkmingai susikonstruoti iš parankinių produktų, neturint nei specialių bandelių, nei mėsos, nei... 

Šį kartą gaminau burgerius su tuno paplotėliais. Tuno kotletukų receptų internete yra begalė, manau, visi jie daugiau mažiau panašūs ir realiai būtų tinkami burgeriui, todėl jei turite savo tuno paplotėlių receptą, naudokitės juo, jei ne, imkit manąjį :) Vietoje burgerio bandelių naudojau į pitą panašią duonelę, nes tik tokios turėjau. Improvizuokit, svarbu, kad bandelė būtų minkšta, puri, salstelėjusi ir nesukietėtų paskrudinus. Į tuno burgerį tinka įvairūs priedai: mėgstamas sūris, marinuoti agurkai, svogūnų džemas, kepti grybai, pomidorai ar pan. Aš dėjau lengvai pamarinuotų svogūnų, mažų pomidoriukų ir salotų. O padažą gaminau iš natūralaus jogurto. Viskas puikiai susigrojo ir buvo nuostabi, nuodėminga penktadienio vakarienė. 

2 didelėms porcijoms reikės:
1 skardinės (iki 200 g) tuno gabaliukais aliejuje arba savo sultyse;
1 kiaušinio;
2-3 šaukštų maltų džiūvėsių;
šaukšto miltų;
kelių skiltelių česnako;
trupučio citrinos žievelės ir citrinos sulčių;
druskos;
pipirų;
aliejaus kepimui;
pamarinuotų svogūnų;
salotų lapų;
pomidorų;


Padažui:
4 šaukštų natūralaus jogurto;
poros skiltelių česnako;
druskos;
žolelių mišinio;
citrinos sulčių;
šaukštelio pesto padažo arba kapoto baziliko.

Tuną kruopščiai nusunkiame ir šakute smulkiai suskaidome, įpilame išplaktą kiaušinį, dedame druskos, pipirų, citrinos žievelės, citrinos sulčių, įspaudžiame česnako, dedame džiūvėsiu ir miltų. Suformuojame plokščius paplotėlius ir padedame pusvalandžiui į šaldytuvą sutvirtėti.

Kepame paplotėlius su trupučiu aliejaus, gerai įkaitusioje keptuvėje apie 3 min iš abiejų pusių. Sausoje keptuvėje paskrudintas bandeles dedame į lėkštę. Sumaišome padažo ingridientus ir truputį patepame juo bandelę, dedame tuno paplotėlį, dar truputį padažo, svogūnų, salotų, pomidorų, užvožiame kita bandelės puse ir ragaujame. Aš tiekiau su bulvių skiltelėmis.

Tuno paplotėliai.

Burgerių surinkimas.

Tuno burgeriai su naminiu padažu ir bulvių skiltelėmis.

Stiklinė Coca-Colos  prie burgerio - žanro klasika.

Tiek šiam kartui. Enjoy!

Gintarė :)

Nenuobodžiai apvoliota žuvis

Sveiki įžengę į 2016! Praėjo Kalėdos, praėjo Naujieji, Trys karaliai ir tie sau smagiai pražygiavo. Žmonės kalba apie kažkokias pošventines depresijas, o dar ir šaltis kaip reikiant čiupinėja nosis, bet iš tiesų viskas tik į gerą! Dienos ilgyn, kiek to sausio beliko, vasaris suvis trumpas, o kovą - kovą jau uždainuoja širdis. Pavasaris!

Dievinu pavasarį ir visada sausio pradžioje, praėjus didžiosioms žiemos šventėms imu su džiaugsmu jo laukti, ilgėjančios dienos kasdien vis aukščiau kelia lūpų kampučius. 

Neseniai juokavom su draugais, kad reikėtų keisti tradicijas ir pasninką perkelti po švenčių, nes tada jo reikia labai labai! Nors orai šalti, o mano namuose irgi toli gražu ne Afrika, vis dėlto stengiuosi valgyti daugiau šviežių vaisių ir daržovių ir mažiau viliotis visokiais žiemiškais sunkiais patiekalais. 

Po švenčių ėmiausi ir labai svarbios misijos - išsituštinti spinteles ir šaldymo kamerą, kurioje dar tūno viena kita vasaros derliaus gėrybė, draugų sugautos žuvys ir kitokie stebuklai. Juk tuoj vėl pavasaris ir bus apsčiai šviežienos!

Viena iš mano šaldiklio gyventojų buvo gražuolė iš Norvegijos atkeliavusi skumbrė. 

Skumbrė gera, riebi, maistinga ir stipri žuvis. Labai smagu ją su kokiais rozmarinais ant grotelių pačirškint. Bet šį kartą ėmiausi kitokio varianto. Norėjau žuvį kepti gabaliukais, greitai ir be vargo, todėl nusprendžiau apvolioti. Jei žuvį volioju, tai dažniausiai tik labai nedideliam kiekyje miltų (kartais kvietinių, kartais ryžių ar kukurūzų), bet reikia pripažinti - tai nuobodu. Esu mačiusi youtube kaip indų virėjai daro įmantriausius marmalus su saujomis prieskonių, kuriuose volioja žuvį. Aš tiek nepažengiau, bet šiek tiek kitokį variantą vis tiek susigalvojau. Susiradau citrinos, šviesaus alaus (kvietinio, nealkoholinio, bet laisvai tiktų ir kitoks), kvietinių miltų, bei džiovintos saldžiosios paprikos miltelių. Žuvies gabaliukai buvo traškūs, o plutelė turtiga skoniu kaip ir pati skumbrė!

Reikės:
1 skumbrės;
druskos;
pipirų;
citrinos;
miltų;
kvietinio alaus;
paprikos miltelių;
aliejaus kepimui.

Sąmoningai nesurašiau produktų kiekių, nes viskas priklauso nuo žuvies dydžio. Manoji buvo vidutinė. Tingėjau daryti file, tai tiesiog perpjoviau išilgai per kaulą ir paskui kiekvieną pusę į 3 dalis. Taigi pirmiausia žuvį supjaustome gabalėliais ir pamarinuojame trupučiu druskos, pipirų ir citrinos sulčių. Tada į vieną indelį įberiame maždaug 2:1 santykiu sumaišome miltus ir paprikų miltelius. Man užteko kokio pusantro šaukšto paprikos ir 3 šaukšų miltų. Į kitą indelį įpilame alaus ir įspaudžiame šaukštelį citrinos sulčių. Kiekvieną žuvies gabalėlį apvoliojam principu: miltai-alus-miltai ir dedame kepti į keptuvę su įkaitusiu aliejumi. Kepame po kelias minutes iš abiejų pusių, priklausomai nuo gabalėlių storio ir traukiame kai žuvis gražiai apskrunda iš visų pusių.
Skani tiek šilta, tiek šalta.

Žuvis, alus, miltai + paprikos milteliai.

Šilta labai puikiai sugrojo su paprastom daržovių salotom ir skrudinta čebata, o šalta sumuštiniams.

Labai gera žuvis!

Ačiū, kad skaitot ir 2016!
Iki greito!

Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko. Trinta morkų sriuba

Man žiauriai patinka patiekalai, kuriems nereikia daug ingridientų. Labai dažnai jie būna paprasti, tikri, stulbinančiai gardūs ir nebrangūs. Tiesa, niekada neskaičiuoju prieskonių, aliejaus, čili, citrinos ar panašių dalykų kaip ingridientų, nes jų šiaip ar taip visada turiu. 

Sriubas mėgstu ir virti, ir valgyti tik bėda ta, kad dažnai jų užsimanau ekspromtu, čia ir dabar, o iš ko išvirti nelabai turiu. Mano namuose niekada nebūna bulvių, tad beveik visos tradicinės sriubos jau pasitraukia į šalį. Dievinu šaltibarščius, bet kefyro irgi visada tenka kulniuoti į parduotuvę, ir t. t., žodžiu, komplikuotas reikalas. Bet kai labai labai norisi sriubos, jokios kliūtys nesustabdo. Neseniai supratusi, kad mano šaldytuvą ištikusi daržovinė krizė (pavargusi salota, pomidoras ir kelios morkos), lauke pila lietus kaip iš kibiro, o man mirtinai reikia sriubos, pabūriau, pasukau galvą, panaršiau internete ir išsiviriau nerealiai skanios trintos morkų sriubos. Pabaigoje dar į ją įdėjau sūdytos lašišos ir išėjo tokia visai puošni ir prabangi nerealiai gražios spalvos sriubytė. Vietoj lašišos labai tiktų ir su česnakais pačirškintos krevetės ar itališkos duonos skrebučiai. Tiesa, puiki ši sriuba ir be jokių priedų, ypač jeigu norisi pataupyti. 

4 porcijoms reikės:
apie 500 g morkų (dėjau 5 ar 6 vidutinio dydžio);
1 didelio svogūno;
2 skiltelių česnako;
1/2 čili pipiro be sėklų;
šaukšto sviesto;
apie 1 l sultinio (naudojau vištienos sultinį);
druskos, šviežiai maltų pipirų, maltos saldžiosios paprikos miltelių;
200 g sūdytos arba rūkytos lašišos (nebūtinai).

Morkas nuskutame ir sutarkuojame, svogūnus supjaustome plunksnelėmis, česnaką ir čili smulkiai sukapojame. Puodo dugne išlydome sviestą (kad nedegtų galima truputį aliejaus įpilti), beriame daržoves ir pakepiname nuolat maišydami kol sukris. Kepant bėriau truputį druskos, pipirų ir įvožiau gerą žiupsnį maltos paprikos. Tada supilame maždaug pusę sultinio ir verdame ant mažos ugnies apie 20 min. Esmė tame, kad skystis turi tik tik semti daržoves, jei jo bus per daug sriuba skaniai nesusitrins, todėl aš įpyliau tik pusę sultinio, o virimo eigoje dar porą kartų jo dapyliau po truputėlį. Išvirus daržovėms sriubą sutriname elektriniu trintuvu, tada paragaujame ar visko užtenka, jei ne, papildome druska ar pipirais. Sutrintą sriubą vėl statome ant ugnies, dedame nedideliais gabalėliais pjaustytą lašišą ir paverdame kol užvirs. Viskas. (Jei dėtumėte skrebučius arba krevetes - tai reikėtų daryti prieš pat tiekiant.) Deja, gaminimo eigos nenufotografavau, nes tikrai nemaniau, kad ši atsitiktinė sriuba iš paprasčiausių morkų bus verta tinklaraščio. Bet ji verta! Enjoy

Labai saulėta sriuba. 

Bandykit, ragaukit ir rašykit ar patiko!
Iki greito ;)

Apsimetėlis kebabas

Aš labai retai valgau kebabus. Visų pirma, toli gražu ne visur jie skanūs, o keliauti į kitą miesto pusę dėl blyno su salotom ir mėsa nelabai mano stilius. Kebabas man atsitinka kokį sykį ar du per metus ir visai užtenka. Kol kas pats skaniausias mano ragautas kebabas yra gaminamas Kauno rajone, Garliavoje, kebabinėje priešais Maximą. Šiems kebabams ir ponas Užkalnis davė visas žąsis kiek turėjo - tikrai labai geri kebabai. Bet labai neblogų kebabų galima pasigaminti ir namuose, tik reikia nusipirkti gero lavašo, iškepti gabale mėsos ir t. t., o jei ir tai daryti tingisi, tai galima susimeistrauti kokį kebabą apsimetėlį. Tokį ir aš šią savaitę dariau - su žuvim, daug salotų ir tortilija. Buvo labai skanu. Aš naudojau plekšnės file be odos (aha, sugebėjau išsifiliuoti plekšnę - šlovė man), marinuotus agurkus, pomidorus, svogūnus, salotų mišinį ir jogurto padažą. Visai sveikas maistekas kai pagalvoji, nors ir apsimeta visišku junk'u. 

1 porcijai reikės:

1 tortilijos blyno;

1 nedidelės plekšnės file be odos (apie 150-200 g), gali būti ir kita žuvis;

druskos, pipirų, citrinos, paprikos miltelių, žolelių, alyvuogių aliejaus;

kelių mažų pomidoriukų arba vieno įprasto;

poros marinuotų agurkėlių;

saujos salotų;

pusės mažo svogūno;

kelių šaukštų graikiško jogurto;

česnako. 

Žuvį supjaustome nedideliais gabalėliais, pabarstome druska, pipirais, pašlakstome aliejumi ir citrina ir gausiai užberiame paprikos miltelių, apvoliojame ir metame į keptuvę (į ją aliejaus nepyliau). Pakepame žuvį kol gražiai apskrunda iš visų pusių ir nukeliame nuo ugnies. Ant tortilijos lapo dedame supjaustytų agurkų, pomidorų, svogūnų, keptą plekšnę, salotų lapų. Į jogurtą įspaudžiame česnako, įspaudžiame citrinos, įberiame mėgstamų žolelių, druskos ir išmaišome, skonį pasireguliuojame pagal poreikius (aš dar įmečiau šaukštą varškės užtepėlės, nors visai nebūtina). Dedame porą šaukštų šio padažo į tortiliją, gražiai ją užlankstome ir dedame į įkaitintą grill keptuvę, paskrudinam po 30 s iš abiejų pusių ir viskas. Pietūs paruošti. Apsimetėlis kebabas jau lėkštėje. Enjoy

Imam tortiliją, pakeptos plekšnės, daržovių ir viską kraunam per vidurį.

 Dar truputį lengvo padažo (aišku, galit ir majonezo užsivaryt, čia pagal poreikius:)

 Trumpas pagrilinimas

Vuola!

Prakandau.

Tai tiek apie apsimetėlius.

Nesušalkit!

Iki greito ;) 

Kitokia pizza

Na, pakelkit ranką, kas nemėgstat picos. Žinau, kad visi mėgstat. Taip, pica nesveika, taip, labai kaloringa, bet tuo pačiu tai be galo mielas maistas, malonus imti rankomis, dalytis su draugais, dėti ant stalo per krepšinio varžybas ar pasiguosti tamsų žiemos vakarą. Picų yra įvairių: itališkų, amerikietiškų, lietuviškų. Visos jos skiriasi savo gamybos principais, naudojamais ingridientas, bet visur galima rasti labai skanių. Man patinka itališka pica, su tobulu padu, iškepta krosnyje, su nedaug įdaro ir nuostabiai kvepianti, tokią Lietuvoj kepa Jurgis ir Drakonas. Bet aš nespjaunu ir į amerikietiško stiliaus picą, su aukštais, sūriu užpildytais tešlos kraštais ir daugybe gėrio. Skanių iškepa ir lietuviško stiliaus picų, su daug ingridientų ir padažų, tiesa jų reikia paieškoti, jei norisi tikrai gerų. 

O namuose kepta pica pas daugelį apsiriboja pirktiniu padu, pačečkavota pieniška dešrele ir cibuliu, kavalku sūrio ir majonezo upe. Ne. Jei jau kepame picą namie, tai  kodėl gi nepritempus jos prie tokio maisto dėl kurio paskui negraužia sąžinė ir nesusitraukia džinsai? Man labai patiko VMG idėja į naminį picos padą pridėti įvairių sėklų ir / ar žalumynų. Tai puiku! Padas traškus, sotus ir nenuobodus, turtingas sėklų ir kvapnių žolelių, super. Dėti ant jo galima žinoma, bet ką. Tačiau aš išbandžiau pasigaminti picą be sūrio ir padažų ir ji man labai patiko. Visiškai nieko netrūko. 

Taigi pica be sūrio (2-3 nedidelėms picoms):
0,5 stiklinės pieno
1,25 stiklinės miltų
2 g sausų mielių
0,5 šaukšto cukraus
žiupsnelis druskos
1,5 šaukšto aliejaus

1 pomidoro
2 šaukštų pomidorų pastos
0,5 skiltelės česnako
80 g. konservuoto tuno
1,4 jaunos cukinijos
druskos, pipirų


Pieną pašildykite, suberkite 1/3 miltų, mieles, cukrų, druską, aliejų, išmaišykite. Suberkite į likusius miltus sėklas ir prieskonines žoles, berkite likusius miltus į masę ir užminkykite tešlą. Tešlą palikite pakilti šiltoje vietoje apie 20 minučių. (Jeigu mėgstate naudoti jau paruoštus miltų mišinius picai tebūnie, darykite viską kaip parašyta ant pakelio, tik dar į sausą mišinį įmaišykite žoleles ir sėklas).Tešlą galima kočioti, tačiau nebūtina, aš dariau nedideles picas, tad atsignybus dalį tešlos, ją tiesiog pirštais išsukau į norimo dydžio blyną, paprasčiau ir greičiau nei mosikuot kočėlu :)

Į pomidorų pastą įspaudžiame česnako (nebūtina) ir plonai patepame picos padą (jei norisi aštriau tepkite kečiupą ar adžiką). Pomidorus supjaustome nedideliais kubeliais ir paskirstome ant picos. Skustuku atpjauname plonas riekeles cukinijos ir jas taip pat dedame ant picos, ant viršaus uždedame šiek tiek tuno. Viską pabarstome trupučiu druskos ir šviežiai grūstų pipirų ir šauname kepti. Iškepa pica per +/- 20 min. Aš dariau labai nedideles picutes, maždaug plaštakos dydžio, šalia patiekus žalių salotų, tokios porcijos užteko per akis :)

Sėklų negailim :) Supyliau pusę pakelio.

Paliekame pailsėti.

Susiformuojame padukus. Jei norisi vieno didelio, teks imti kočėlą.

Susidedame visus ingridientus ir šauname į karštą orkaitę.

Valgyt! Pica be sūrio, be mėsos, be majonezo ir vis tiek žiauriai skani :)

Gero savaitgalio ir skanių picų ;)

Iki greito!

Atėjo ruduo. Išsiviriau sriubos. Trintos sriubos su lašiša

Dabar jau viskas. Dabar jau tikrai atėjo ruduo. Vakar atsukau laikrodį ir šiandien 17 val. jau tamsu kaip marozo galvoj, penktadienį su tradiciniu vizitu apsilankiau garažuose, kur žmogus numovė mašinai basanoškes ir uždėjo vengerkas, o šiandien ryte radau skype mirksinčią žinutę: "Ar Vėlinėms grįši? Eisim degt žvakučių?" Grįšiu. Eisim. Velnias, visi ženklai rodo, kad jau tikrai ruduo. 

Vėlinės man visada asocijuojasi su tamsa. Gal todėl, kad visada, kai jau būname aplanke kapus, sugrįžę namo, pavalgę ir sušilę, aš vėl išsiruošiu į kapines. Kai jau visiškai tamsu, pasiimu dar kelias žvakes, pasikviečiu draugę ir važiuojam pasigrožėti švieselių jūra, patrinti šąlančias nosis, sutikti vieną kitą, taip pat beslampinėjantį, pažįstamą. Taip parasidėjęs lapkritis man visas savo 30 dienų lieka tamsos mėnesiu. 

Lapkritis neturi smagių švenčių (ne, Kęstai, tavo gimtadienio nepamiršau, bet tai ne visuotinė šventė:), Kalėdos dar tolokai, orai dažniausiai pobijauriai, saulė kažkur kitoj žemės pusėj ritinėjasi, tad belieka kaip nors visai nesuliūst ir nesusikrimst. Man gaila, kad mes lapkritį nešvenčiam Padėkos dienos, būtų labai geras tamsos mėnesio praskaidrinimas, graži šventė žyminti Kalėdinio laikotarpio pradžią. Na, bet nešvenčiam tai nešvenčiam, ką jau dabar. Nuo tamsos reikia gintis šviesa ir šiluma. Tą ir padariau šiandien. Išsiviriau saulės spalvos, šildančios, trintos sriubos su lašiša. Žinau, kad rudenį labai populiaru virti moliūgų sriubas, juk jų spalva primena saulę, bet aš nemėgstu moliūgų, tiesa, tai nereiškia, kad nenusipelniau saulėtos sriubos. Išsiviriau ją iš žiedinio kopūsto. O iš kur ta spalva, sakysite? Čia maža (ne)paslaptis, pakepinkite tame pačiame puode, kur virsite sriubą, morką su šiek tiek sviesto ir vandens ir ji ne tik sriubą, bet ir visą pasaulį nudažys fantastiškai geltona spalva :) 

Taigi trintos žiedinio kopūsto sriubos su lašiša receptas:
Reikės:
1 mažo žiedinio kopūsto;
1 didelės morkos;
1 vidutinio svogūno;
2 skiltelių česnako;
120 g. rūkytos lašišos;
pusės šaukštelio sviesto;
karšto vandens;
0,7 l. sultinio (naudojau vištienos, gali būti naminis, gali būti pirktas, bet tik geros kokybės);
grūstų pipirų, džiovintų čiobrelių, druskos, lašelio čili alyvuogių aliejaus arba žiupsnelio čili pipirų).

Morką sutarkuojame, svogūna supjaustome, statome puodą ant ugnies, dedame sviesto, metame morką su svogūnu, nuolat maišydami pakepinam, įspaudžiam česnaką, kai jis pakvimpa, užpilame trupučiu karšto vandens (vos vos, kad nekibtų prie dugno), įberiame šiek tiek druskos ir pipirų ir leidžiame lėtai troškintis. Žiedinį kopūstą pjauname į 4 dalis, pašaliname pagrindinį kamblį, o žiedynus supjaustome nestambiai, metame į puodą, supilame sultinį (turi būti tiršta) ir paliekame virti kol suminkštės žiediniai kopūstai. Kol sriuba verda smulkiais gabaliukais supjaustome lašišą. Sriubai verdant daug prieskonių nededame, nes greičiausiai sultinys jų turi pakankamai, be to, bus gana sūrios lašišos. Aš tik pagardinau čiobreliais ir lašeliu aštraus aliejaus. Išvirusią sriubą kruopščiai sutriname, kad neliktų gumuliukų, jeigu labai labai tiršta, galima šiek tiek praskiesti vandeniu (bet man gavosi idealiai). Tada sudedame lašišą, išmaišome viską, paragaujame ar netrūksta prieskonių ir uždengiame. Po 5 min galima pilstyti į lėkštes ir mėgautis saulėta sriuba. Galima dėti baltos duonos skrebučių arba užsikąsti česnakine bandele, bet man ir viena labai skani. Su tokia sriuba ir rudenį galima (iš)gyventi :)

Daržovės.

Kepa morkos ir svogūnai.

Nepadauginkite skysčio, viskas turi virti tirštai.

Lašišą turėjau jau pjaustytą riekelėmis, tad aštriu peiliu pavažinėjau skersai ir išilgai ir išėjomaži gražūs kubeliai.

Labai saulėta, šildanti, švelni ir jauki sriuba.

O kai fotografuodama pasuki kamerą, tai primena skraidančią lėkštę ir vasarą :)

Tai tiek apie rudenį ir apie sriubą. Nesušalkit ir nesuliūskit :)
Mua :)*

Barbora, Žygimantas Augustas ir upėtakis įdarytas pesto

Aš jau anksčiau esu minėjusi, kad dievinu teatrą. Šaltąjį metų sezoną, kurio nelabai mėgstu, gelbėja trys dalykai: Teatras, Kalėdos ir karštas vynas. Tik parašiusi, pamačiau, kad teatrą, kaip ir Kalėdas parašiau didžiąja raide :) Bet netaisysiu. Teatras - labai didelis dalykas man. 

Kažkada, kai man buvo kokių 15 metų, buvau 100 proc. tikra, kad savo gyvenimą siesiu su teatru, studijuosiu režisūrą, rašysiu pjeses ir pan. Bet aš visada buvau ne iš tų žmonių, kurie savo mintis po 9 užraktais slėptų, todėl ir apie tas svajones nesibodėjau pasakyti mokytojams, draugams, artimiesiems ir visi vienu balsu rėkė, kad tai nesąmonė, kad visų pirma niekas manęs net nepriims teatro režisūros studijuoti, o jei ir priims, tai visą gyvenimą būsiu nelaiminga, be pinigų ir šiaip susigadinsiu ateitį. Matyt tos kalbos kapsėjo kapsėjo ir prikapsėjo, kad kai jau reikėjo rinktis, į teatro pusę nežiūrėjau. Ar gailiuosi? Taip :) Nesigraužiu ir nesvarstau to kiekvieną dieną, bet puikiai suprantu, kad dabar man tos žinios būtų aukso vertės. Dabar aš jas labai sunkiai graibausi iš visur, kur tik galiu. Dabar vis tiek rašau pjeses, scenarijus ir kartais dirbu režisūrinį darbą, kai turiu reikalą su dideliais renginiais. Tai tik dar kartą parodo, kad vis tiek anksčiau ar vėliau atsiduri ten kur turi atsidurti, nesvarbu kokius nepalankius sprendimus anksčiau priėmei. Šiuo metu žiūrovams rodomas tik vienas spektaklis pagal mano scenarijų, antrasis šiuo metu statomas, bet labai norėčiau, kad ateityje jų būtų daugiau. Ne todėl, kad smagu savo vardą matyti afišoje, todėl kad smagu perduodi žinutę ir matyti, jog ją priima. Turbūt tai kiekvieno kūrėjo tikslas ir laimė. 

Bet apie save jau turbūt ir taip per daug prirašiau, todėl laikas eiti prie Barboros. Vakar su drauge žiūrėjome šį spektaklį Kauno valstybiniame dramos teatre. Jis puikus! Kaip ir visi J. Jurašo spektakliai, jis labai paveikus ir emocingas, labai stiprus ir užkabinantis. Pati mintis, parodyti sunkiai sergančios aktorės ir Barboros Radvilaitės paralelę, man labai patiko. 

Aš visada galvodavau, kaip sunku turėtų būti aktoriui, prieš pusvalandį scenoje buvusiam karaliumi, kapitonu ar graikų mito didvyriu, nulipus nuo scenos grįžti į savo gyvenimą, plauti grindis, valyti dulkes ir virti dešreles vakarienei :)

 Spektaklyje "Barbora" ligos nukankinta aktorė mėgina dar kartą suvaidinti Barborą Radvilaitę. Spektaklis be galo jautrus (turbūt net nepatarčiau eiti tiems, kurie neseniai palaidojo artimuosius po sunkios ligos ar šiuo metu kovoja su savo ar artimųjų, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis), spektaklis labai monumentalus ir labai skulptūriškas. Judesiai, spalvos, kostiumai - atrodo, kad kiekviena užfiksuota akimirka, galėtų būti paveikslu. O spektaklio spektaklyje mintis išpildyta su kaupu. Seniai tokio laukiau... Turbūt nuo tada, kai universitete nagrinėjome Luigi Pirandello "Šeši personažai ieško autoriaus". Teatro apie teatrą mintis man visada buvo labai įdomi, todėl "Barbora" susižiūrėjo nuostabiai. Beje, jeigu eisite, nepirkite bilietų į balkoną. Aš visada stegiuosi įsigyti bilietus pirmoje eilėje. Jeigu vakar būčiau sėdėjusi toliau, būčiau nemačiusi nei tikrų Barboros Radvilaitės ašarų, nei paklaikusių Žygimanto Augusto akių, kai jis laikė suglebusį mylimosios kūną. 

Taigi, šis šeštadienis man buvo labai šventiškas. Ilgas pasivaikščiojimas po Kauną, spektaklis, kava su drauge, o kad šventė prasitęstų, šiandien pasigaminau labai sekmadieniškus, gerus pietus, kuriais nebūtų gėda ir Barborą Radvilaitę su Žygimantu Augustu pavaišinti :)

Upėtakiai įdaryti pesto (2 porcijos):
2 nedideli, nešaldyti upėtakiai;
2 pomidorai;
2-3 šaukštai bazilikų pesto;
1 griežinėlis citrinos;
0,5 cm gabaliukas imbiero (jeigu norisi, nebūtina);
druska ir grūstų pipirų mišinys;
ryžiai (gali būti ir kitoks garnyras).

Pirmiausia užkaičiau virti ryžius. Upėtakius paskutau, nuploviau, pabarsčiau iš išorės trupučiu druskos ir pipirų. Į vidų įdėjau po kelis nedidelius gabalėlius nuluptos citrinos ir imbiero (kadangi dėjau imbiero, citriną nulupau, kad nebūtų per daug kartumo) ir po šaukštą pesto (receptą rasite skiltyje "padažai", bet tinka ir pirktinis). Taip paruoštą žuvį galima kepti orkaitėje, keptuvėje arba ant grotelių. Saulė už lango sufleravo būtent pastarąjį variantą, bet kur gi čia mieste kepsi lauke... Todėl kepiau grilinėje keptuvėje. Taigi, be jokių riebalų sudėjau žuvis į įkaitintą keptuvę ir kepiau maždaug po 4-5 min. iš abiejų pusių.
Prie upėtakio norėjau labai švelnaus garnyro, todėl gerai sunokusius avietinius pomidorus nuplikiau, tada pakišau po šaltu vandeniu, nulupau odeles ir supjausčiau smulkiai. Į lėkštę dėjau iškepusią žuvį, šalia pomidorus vos vos pabarstytus citrinpipiriais ir ryžių, ant kurių dar uždėjau šiek tiek pesto.
Viskas. Sekmadienio pietūs buvo labai geri :) Po tokių pietų neįmanoma nesišypsoti :)

Vienai porcijai - viena žuvis :) Bet jeigu maitinate kokį didelį, alkaną vyrą, tai gali reikėti ir daugiau.

Įdaras.

Žuvys kepa, grilinė keptuvė rūksta, kaip visada :)

Kepta žuvis, švelnūs pomidorai ir ryžiai

Upėtakis - damų žuvis. Nes ją iškeptą visą, labai lengva iškaulinti vien peiliu ir šakute. Pirmiausia reikia atitraukti odą ir atidalinti galvą, kad netrukdytų.

Tada užkišus peilį atkelti nuo kaulų vieną dalį žuvies, o paskui kaulą suimti peiliu ir šakute ir pakelti nuo likusios dalies :) 

Šiandien tiek :) Eikit į teatrą, eikit pirkti žuvies (akcija atrakcija už šias dvi sumokėjau 8 lt), gaminkit, valgykit ir džiaukitės sekmadieniu.
Iki greito :)
Gintarė

Sviesto meilę patyrusi Dorada

Tikriausiai nebūsiu išimtis, pasakydama, kad pats nuostabiausias filmas apie maistą yra Julie and Julia. Žiūriu jį periodiškai kas pusę metų :) Jis moko mylėti tikrą maistą, saiką, kvapą, vaizdą... Primena, kad nereikia kraštutinumų ir tobulas gali būti tiek omaras, tiek sumuštinis. O tobuliausias mūsų (mano, beje, irgi... gėda gėda) taip dažnai peikiamas Sviestas. 

Vienas įspūdingiausių epizodų tame filme, kai amerikietė pirmą kartą atvykusi į Prancūziją restorane valgo žuvį. Jai atneša svieste dar skrundančią žuvikę ir šaukštu atskiria nuo kaulų tobulos konsistencijos jos gabalėlius. Kai matau tą epizodą, visada galvoju, kad žuvis turi būti būtent tokia - neperkepta, neprivoliota miltuose, nesugadinta!

Visai neseniai, vėl žiūrėjau tą filmą ir rytojaus dieną sugalvojau išsikepti doradą. Filmo įkvėpta pripiršau jai sviestą ir žuvis buvo tobula. Be galo kvapni, suskrudusi, rimta ir šventiška. O reikia tam visai nedaug.

1 didelė porcija (man liko ir vakarienei):

1 vidutinė dorada (nuskusta, išvalyta, be galvos, uodegos, pelekų);

1 šaukštas gero grietinėlės sviesto;
keli šaukštai geros kokybės aliejaus;
1 didelė skiltelė česnako;
2 griežinėlių citrinos;
žalumynų;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų;
6-8 mažų pomidorų;
2 lapų romaninės salotos.

Sviestą palaikome kambario temperatūroje, paskystiname šaukštu aliejaus, dedame kapotas žoleles, smulkiai pjausytą citriną (su žievele), įspaudžiame česnaką, dedame druskos, pipirų ir viską sutriname į vientisą košelę. Šia košele gausiai aptepame žuvį iš išorės ir įdedame kiek liko į vidų. Patepame kepimo skardą aliejumi, dedame žuvį ir kepame apie 20 min.
Po 10 min kepimo išimame žuvį apversti (čia tik tuo atveju, jei orkaitė kepa  ne iš abiejų pusių) ir tada šalia įdedame vyšninius pomidorus. Iškepusią žuvį ir pomidorius tiekiame su romaninėmis salotomis, pamirkusiomis vandenyje skanintame cukrumi, druska ir citrina, ir pagardintas pipirais ir aliejumi. 

Myliu tokį maistą ;) Grožėkitės.

Išvalyta žuvė.

Prieskoninis sviestas.

Prieš kelionę į orkaitę.

Po 20 min. orkaitėje (kepimo laikas priklauso nuo orkaitės - NEPERKEPKIT)

Nuostabiai baltas, sultingas, standžios konsistencijos, kvapnus ir skanus kąsnis. 

Tik tiek apie filmus, meilę, sviestą ir žuvį šiandien. Ir nors ši žuvis tikrai nepadarytų gėdos šventiniam stalui ir labai prašosi vyno šalia, aš visai ramia širdim ją sukapojau eiliniams darbo dienos pietums :) Patariu ir jums nelaukti ypatingų progų, o gyventi čia ir dabar.
Skanaus.

Iki greito, mielieji :)
Gintarė

Nelieskite mėlyno gaublio ir sotus sveikas maistas

Pašnekėsiu apie karą. O paskui apie žuvį. Kam neįdomus karas (argi taip gali būti?), tas gali braukti puslapį žemyn ir ten skaityti apie žuvį.

Nežinau, ar įmanoma pasislėpti kur nors taip giliai, kad nematytum kas vyksta pasaulyje, kad negirdėtum nei žodžio apie Rusiją, nei žodžio apie Ukrainą. Manau, kad neįmanoma. Ir nežinau, ar esta tokių, kuriems, vykstant šiems procesams, net trumpam nešmėkštelėjo mintis, o kas, jeigu...? Kas jeigu rusų tankai ir žali žmogeliukai bus matomi ne per tv, ne per youtube, o per langą? Man nuojautos, kad stovime išvakarėse kažkokių didelių įvykių, kurie palies ne vieną šalį ir smigs į įstoriją, tai sustiprėja, tai vėl nuslopsta. Turbūt tai natūralu, jei mąstai, jei analizuoji... Emocijoms ir baimėms pasiduoti lengva, o kai pradedi analizuoti, viskas vėl kitaip atrodo. Tuo ir įdomus šis pasaulis, kaip Rubiko kubas, - suki suki, vartai vartai, o spalvos kaip nesueina, taip nesueina.
Karo aš bijojau visada. Labiau nei ligos, nei stichinės nelaimės... Kodėl? Nežinau. Matyt mano laki vaizduotė pro labai plačias duris įsileido senelių pasakojimus apie karą ir sovietmetį, mokyklines istorijos pamokas, straipsnius, knygas apie tai. Ir mano laisvės atmosferoje besivysčiusiai pasaulėžiūrai, karas atrodė juodžiausias scenarijus.
Pirmą kartą pajutau, kad labai bijau karo per muzikos pamoką mokykloje. Buvau maža - 12, gal 13 metų. Klausėmės oratorijos "Nelieskite mėlyno gaublio". Niekada nebuvau muzikali, gal ir nuobodoka buvo, todėl mintys skrido laisvai ir toli. Tada supratau karo negandos dviprasmybę - tu patenki į baisią situaciją, gyvenimas tave pastato prieš faktą ir dar neaišku kaip į tave žiūrės pasaulis, auka tu, apsimetėlis, žioplys? Jei sprogo elektrinė, viską griaudamas pasiautėjo tornadas, į koją įsikibo vėžys - tu auka, tau reikia padėti, tu dėl to nekaltas. Bet jei esi kariaujančios arba užkariaujamos šalies pilietis, viskas ne taip paprasta. Tavo dramos daugelis nenori matyti. Gal tu pats kaltas: "Ai, jie ten tarpusavy pjaunasi" ir pan. Man tai yra didysis siaubas. Būti nepamatytam, neišgirstam, su nuvertinta ir šiukšlėms nurašyta drama. Aišku, tai pateisinama. Mes linkę ieškoti aukos ydų tam, kad nuramintumėm save, jog mums taip nenutiks, nes mes nedarysim to kažko, ką darė tas, kurį šita lemtis ištiko. Deja...

Aš kelis metus labai intensyviai domėjausi tarpukario Lietuvos gyvenimu, todėl vesti paraleles tarp tada ir dabar išeina kažkaip savaime. O gal čia kalta ta pati vaizduotė, kuri prieš 15 metų iš "sudegusio miesto kaukės" man sukūrė visą individo karo akivaizdoj paveikslą? Nežinau. Bet studijuodama universitete ir vieną po kito versdama tarpukario laikraščius, aš vis galvojau: kaip baisu, jie tikėjo šviesia ateitim, kūrė, švietėsi, vijosi itin pažangias šalis ir staiga buvo sustabdyti Antrojo pasaulinio karo. Aš tikiu, kad keturvėjininkai rašydami "Mūsų žemė jauna dar, / Bus ir pas mus Eldorado" tikrai nenutuokė, kad vietoje miražinio Eldorado bus SSRS. Kad reikės priimti priverstinius, gyvenimo pamatus laužančius sprendimus: prisitaikymas, miškas, bėgimas... Skaitant kronikas, statistikas visa tai sunku apčiuopti, bet juk po standartinėm frazėm slypi žmonės. Tokie patys kaip dabar. Apsidairykite aplinkui: kaimynė bobulė, krepšinį žaidžiantys paaugliai, tingus kolega, garbėtroška viršininkas - visi jie taptų kažkuo kitu (arba tikru savimi) karo akivaizdoj. Visi turėtų priimti vienokius ar kitokius sprendimus lemsiančius gyvenimą. Tuo karas ir baisus - tu negali likti abejingas, negali plaukti pasroviui, jis verčia rinktis.
Grįžtant prie tarpukario - jis turi labai daug panašumų su dabartine Lietuva. Su ta Lietuva, kurioje aš gyvenu. Anuomet, kultūra, literatūra buvo beveik pasiekusi Vakarų Europos lygį, mūsiškiai keliavo, mokėsi, grįžo ir kūrė... Ir tas ledynmetis, kurį atnešė okupacija viską daugybei metų pakeitė iš esmės.
Aš nekenčiu sovietinio palikimo. Viskas kas primena tą ledynmečio epochą mane erzina. Juk tai sustabdė mūsų šalį... Tai paliko žymę mūsų tėvų, senelių, artimųjų gyvenimuose. Ir mūsų gyvenimuose. Aš visada iki užsiknisimo ginčijuosi su žmonėmis, kurie romantizuoja tuos laikus. Bandau įtikinti, kad nieko negali būti romantiškiau už laisvę. Bet tai Sizifo darbas... Tokiems tos laisvės ir nereikia. Ir nieko, iš tiesų, jiems nereikia. Net žmogumi būti nereikia. Juk PROTINGASIS ŽMOGUS (homo sapiens) negalėtų nenorėti mąstyti? O gal galėtų? O gal tai ne protingasis, ne žmogus..? Nenoriu labiau gilintis į šią temą, nes prirašyčiau paklodes ir niekas jų neskaitytų. Tiesiog džiaugiuosi, kad tokių žmonių, kurie savo ir mano laisvę paaukotų už iliuziją  kasdien gauti normuotą kaušą ėdesio, iš anksto žinoti, kad po metų ar penkių tas kaušas dar bus toks pats ar bent panašus, yra vis mažiau.

Aš labai džiaugiuosi laisve. Man būti laisvai - tai laisvai priimti sprendimus susijusius su savo gyvenimu. Laisvė nėra anarchija daryti bet ką nebaudžiamam. Laisvė - tai pasirinkti ir atsakyti už savo pasirinkimus. Sumokėti už savo klaidą taip pat yra laisvė. Aš labai džiaugiuosi, kad vis stipriau ir organiškiau į mūsų kasdienybę skverbiasi tikroji demokratija ir Vakarietiškas gyvenimas. Man patinka įstatymai ir taisyklės ir civilizuotos sankcijos jų nepaisantiems, aš nekenčiu "paniatkių". Kažkodėl "paprotine teise", "stipriomis tradicijomis" ir panašiais briedais dažniausiai dangstomasi visiškuose budulynuose, kur be 8 žmonių turistinės grupės net vykti nereikėtų. Fui... Tikiuosi, kad tai niekada nebus arčiau mano gyvenimo nei yra dabar. Tikiuosi, kad visa tai tik tols tols. O mes ir toliau galėsime tobulėti ir džiaugtis, kad vis geriau pažįstame pasaulį.

Kaip dabar nuo viso šito pereiti prie maisto? Paprastai, op, minties šuolis, - jei ne laisvos sienos, mes ir toliau būtumėm pusiaulaukiniaipadarai, kurie pažįsta 5 žuvies rūšis (ragavę yra 3) ir tortą užgeria saldžiu putojančiu vynu. Ačiūdie, man apie tai tėra tekę girdėti legendas ir dorada, krevetė ar austrė ant mano stalo tokia pati miela viešnia, kaip kitados žirnelis ir majonezas :)
Džiaukimės plačiu pasauliu ir būkime stiprūs. Dalinuosi labai paprastu, sveiku, sočiu ir skaniu dorados receptu:
1 žmogui:
1 nedidelė dorada;
1/3 citrinos sulčių;
druskos;
pipirų mišinio;
alyvuogių aliejaus;
2 giežinėlių citrinos;
2 skiltelių česnako.

Doradą išdarinėjame, nuvalome, nuimame galvą ir padarome išklotinę. Ją iš abiejų pusių pabarstome druska, pipirais, pašlakstome alyvuogių aliejumi ir cirtinos sultimis, švelniai įtriname. Česnaką nulupume, perpjauname skilteles pusiau, citrinos griežinėlius vos vos pabarstome druska. Įkaitiname sausą grilinę keptuvę, dedame žuvį, citriną ir česnaką. Kepame iš abiejų pusių kol gražiai suskrunda.

Tokia štai rimta tema, kuri manau dar bus pratęsta, nes nemoku tokiomis temomis rašyti trumpai ir tokia štai žuvis, apie kurią irgi manau dar ne kartą rašysiu, nes ji įkvepia!

Ačiū, kad užėjot!
Mua;*
Gintarė