Atostogos ir makaronai su jūros gėrybėmis

Taip taip, pagaliau atostogos, nors kvepėjo tuo, kad 2017 m. man bus metai be atostogų ir apskritai be vasaros, visgi spyrėm rugsėjui į subinę ir išplėšėm iš jo šiek tiek vasaros. Savaitė Sardinijoj - šilta, saulėta, kupina geros nuotaikos ir puikaus itališko maisto savaitė! Džiaugiuosi, kad mūsų atostogų būste yra virtuvė ir ne bet kokia virtuvė, o tiesiog prigrūsta visokiausių gyvenimo mačiusių lėkščių, lėkštelių, puodų, keptuvių, samčių, kiaurasamčių ir kitų reikalų. Akivaizdu, italams maistas labai svarbus. Ir nors dažniausiai einam pavalgyti į vietinius restoranus, visgi nepasigaminti vieno kito patiekalo iš čia pat įsigytų produktų būtų nuodėmė! Taigi vieną dieną, žygiuodami nuo jūros, nusipirkome šviežių makaronų, jūros gėrybių rinkinį, pomidorų skardinėje, sviesto, vietinio vyno ir per 15 min pasigaminom nuostabius pietus. Dalinuosi receptu, jis tikrai savo skoniu, sanaudom ir gaminimo greičiu yra subalansuotas atostogoms, nors tinka ir kasdienai. 

Reikės: 

500 g šviežių makaronų; 

250 ml skardinės smulkintų pomidorų; 

400 g jūros gėrybių mišinio; 

Šaukšto sviesto; 

Taurės balto vyno;

Česnako, druskos, cukraus, žolelių, pipirų... 

Keptuvėje ištirpiname sviestą ir jame paskrudinam susmulkintą česnako skiltelę, kol

pakvips, beriame jūros gėrybes, po minutės pilam vyną, nugaravus alkoholiui sudedam pomidorus. Padažą pagardinam druska, cukrum, žolelėm ir sumetam makaronus, įpilam pusę stiklinės vandens, uždengiam ir verdam apie 8 min. Pabaigoje, kai makaronai jau suminkštėję, paragaujame ar nereikia daugiau prieskonių ir tiekiame! Taurė vyno šalia - privaloma!

Produktai.

 Vietoje šviežių bazilikų panaudojau pesto likučius nuo pusryčių.

P

 Peocese.

 Kas sakė, kad pležo skara negali būti staltiese?

 Mėgaujamės.

Ir, žinoma, vienas vaizdelis paerzinimui.

Ačiū, kad skaitėt, myliu, bučiuoju, varau prie jūros, iki ;) 

Klasikinė lazanija

Kartais aš visai nenoriu virtuvėje džiazuoti ir gaminu neimprovizuodama. Juk yra daugybė patiekalų, kurių receptai tokie seni ir tokie geri, kad jiems nieko daugiau ir nereikia, tik imti ir pagaminti. 

Lazaniją mėgstu įvairią, nors ir gaminu nedažnai... Mėgstu vegetarišką, mėgstu praturtintą česnakine varške ar keturiais sūriais, bet vis dėlto lazanijų lazanija yra ta tikroji ir vienintelė - klasikinė, su ilgai troškinta malta mėsa, bešamelio padažu ir sluoksniu sūrio. Tokia, kokią labiausiai mėgsta katinas Garfildas ir viso pasaulio italų virtuvės fanai :)
Nors atrodytų nėra čia apie ką rašyti, visi ir taip moka pagaminti tradicinę lazaniją, vis dėlto parašysiu, nes šis patiekalas turi tiek daug variacijų, kad klasikinis receptas neretai pasimeta jų jūroje. Taigi, Jūsų dėmesiui, klasikinė lazanija!

Reikės:
200 g džiovintų lazanijos lakštų;

Tarkuoto puskiečio sūrio (maždaug saują)

Mėsos padažui:
400 g maltos jautienos;
3 skiltelių česnako;
1 morkos;
1 svogūno;
šlakelio raudono vyno (nebūtinai);
400 g konservuotų smulkintų pomidorų be odelių;

cukraus, druskos, pipirų, žolelių pagal skonį;
aliejaus kepimui.

Bešamelio padažui:
šaukšto sviesto;
3 šaukštų miltų;
pieno (apie stiklinę);
muskato riešuto;
druskos.

Pirmiausia reikia pasiruošti mėsos padažą (galima net ir iš vakaro). Dalimis karštoje keptuvėje su trupučiu aliejaus apskrudiname maltą mėsą (aš iš anksto ją pagardinu druska ir pipirais, bet nebūtina) ir atidedame į šalį. Tada keptuvėje pakepiname morkas ir svogūnus, česnaką, šiems apkepus, sumažiname ugnį, atgal sudedame mėsą, supilame pomidorus, dedame prieskonių, gerai išmaišome ir paliekame troškintis ant silpnos ugnies apie 1 val.

Bešamelio padažui užkaičiame prikaistuvį ir jame ištirpiname sviestą, suberiame miltus ir pamaišome, kol masė taps vientisa, nuolat plakant šluotele pilame pieną ir palaukiame kol padažas sutirštės, pagardiname trupučiu druskos ir muskato riešuto.

Sūrį sutarkuojame.

Imame kepimo indą, ant dugno dedame šiek tiek mėsos padažo, tada lazanijos lakštus, tada vėl mėsos padažo, tada baltojo padažo ir vėl lakštus. Taip susluoksniuojame kelis sluoksnius, paskutinysis turi būti padažo. Tuomet apibarstome sūriu ir šauname į orkaitę maždaug 30 min.

(Priminimas: lazanijos lakštų apvirti nereikia, jie suminkštės nuo padažų, tad pastarųjų negailėkit; pirmas ir paskutinis sluoksnis turi būti PADAŽAS, jei uždėsite lakštą, skardos dugne arba ant viršaus, jis suskrus ir bus sunkiai įkandamas.) 

Padažų gamyba.

Lazanijos sluoksniavimas.

Iškepė! Viršų mėgstu apibarstyti šviežiais žalumynais, šį kartą, turėjau tik krapų..

Jos didenybė Lazanija!

Tiek apie klasikinę lazaniją šiam kartui :)
Ikisusi!

Spageti su tuno kukuliukais ir česnakų padažu

Makaronai visada žavi tuo, kad yra atviri virėjo fantazijai. Iš jų galima pagaminti galybę rūšių apkepų, šaltų ir šiltų salotų, garnyrų, o kur dar nesuskaičiuojama galybė padažų ir priedų, kurie puikiai tinka makaronų patiekalams. Dar vienas privalumas - makaronus mėgsta beveik visi. O kai kurie iš viso be jų gyventi negali. Aš šiai kategorijai nepriklausau, bet mano žmogui tik duok makaronų, todėl vis dažniau juos gaminu, o kuo dažniau, tuo įvairiau... Paskutinis mano eksperimentas buvo spaghetti su tuno kukuliais - labai geras makaronų receptas. Aš visiškai nemėgstu proziškų makaronų, patiektų su pomidorų padažu iš indelio, pakepinta dešra ar užbarstytų pigiu sūriu. Ne. Jei jau mano lėkštėje makaronai - tai jie turi būti turtingi skonių, kvapnūs, gražūs ir jokiu būdu nepervirę. 

Tunas - labai geras makaronų draugas. Variantų, kaip pasigaminti makaronų su tunu taip pat daugybė. Aš prisiminusi labai gardžius tuno burgerius nusprendžiau šią patirtį perkelti į makaronų patiekalą. Ir man pavyko! Buvo labai labai skanu. 

Reikės (3-4 porcijos):
pundelio (250 g) spaghetti makaronų ir sūdyto vandens jiems išvirti;

kukuliams:
1 skardinės geros kokybės konservuoto tuno;
2 riekelių batono;
1 šaukšto miltų;
1 kiaušinio;

1 skiltelės česnako;
aliejaus kepti;
prieskonių;

padažui

3 skiltelių česnako;
trupučio sviesto ir/ar aliejaus;
pieno arba grietinėlės;
prieskonių;
guodos sūrio.

Kol makaronai verda, pasigaminame tuno kukulius. Į nusunktą, šakute sumaigytą tuną, įdedame 2 sušlapintas riekeles batono, įmušame kiaušinį, įdedame pusę šaukšto miltų, vieną susmulkintą skiltelę česnako, prieskonių ir viską išmaišome į vientisą masę. Padedame trumpam į šaldytuvą. Kai masė atvėsta suformuojame mažus kukuliukus ir iškepame keptuvėje su trupučiu aliejaus. Tada keptuvėje pakepame likusį česnaką su šiek tiek sviesto, įberiame miltų, pilame pieno/grietinėlės, ir įberiame prieskonių (druska, pipirai, žolelės). Išvirusius makaronus sumaišome su padažu ir užberiame truputį tarkuoto sūrio. Į lėkštes serviruojame makaronus ir tuno kukulius. 

Procesas (ne Kafkos :)

Išeiga iš tiesų nemaža ir net sunku patikėti, kad iš vienos standartinės tuno skardinės išeina tiek kukulių, kad net į vieną keptuvę sunkiai telpa.

Jau užpuolė skėriai...

Gero visiems rudeniško savaitgalio ir iki greito!

G.

Pasta (ar makaronai?) su kiaulienos kukuliais

Kaip teisingai vadinti - pasta ar makaronais? Tai tikriausiai toks pats amžinai ginčytinas klausimas, kaip ir kas pirmiau - višta ar kiaušinis. Iš vienos pusės pavadinimas makaronai yra labai jau netikslus, nes makaronai yra tik viena šio produkto rūšis, kaip ir kokie spagečiai ar pan. Kvaila juk būtų bet kokios formos makaronus spagečiais vadinti, bet va makaronais vadiname. Iš kitos pusės, galima suprasti, kodėl pas mus neprigyja žodis pasta. Pasta lietuvių kalboje turi kitą reikšmę ir iki kraujo esame įpratę prie dantų pastos. Taip pat turime visokias pomidorų pastas ir pan., todėl dar vieną maisto produktą vadinti tuo pačiu vardu paprasčiausiai nepatogu - per daug painiavos. O sugalvoti tinkamesnį žodį irgi sudėtingas variantas, ypač žinant kalbininkų teikiamų pasiūlymų originalumą, tai greičiausiai sulauktumėm kokio "džiovintų tešlainių" pavadinimo, iš kurio tiesiog visi pasijuoktumėm ir tiek. Taip ir lieka ta pavadinimo situacija nei šiokia, nei tokia... Kam labai rūpi tikslumas ir autentiškumas, tas vadina pasta, kam lietuviškumas - tas makaronais. Aš vadinu visaip, kaip kada man ant liežuvio susivelia ir nesuku sau galvos, nesiginčiju su mane taisančiais ar replikuojančiais. Koks skirtumas kaip vadinasi, svarbiausia, kad skanu!

Pastaruoju metu įsigudrinau ruošti pastą vienoje keptuvėje. Tai toks labai studentiškas ir greitas variantas, kai į keptuvę dedama kokių nors daržovių, mėsos ar jūros gėrybių, pilama sultinio arba vandens, grietinėlės, beriami makaronai ir viskas uždengus paverda apie 10 min. Ir padažas ir makaronai vienoje keptuvėje ir jokio vargo.
Bet šį kartą norėjau kažko kito, todėl padažą pasiruošiau atskirai. Jam panaudojau šaldymo kameroje gulėjusį maždaug kumščio dydžio gumulą kapoto kiaulienos kumpio. Iš jo paruošiau mažus, stiprius kukulius. Šie kukuliai nėra tokie lengvučiai ir purūs, kaip vaikiški. Ne, jie stipraus skonio, tvirtos formos, su traškia luobele ir minkšti viduje. Labai dera su aštroku padažu ir trupučiu sūrio.

2 porcijoms reikės:

geros saujos kapoto kiaulienos kumpio (tiktų ir faršas, arba šviežių kiaulienos dešrelių mėsa);
šaukšto džiūvėsių;
3 skiltelių česnako;
grūstų pipirų mišinio;
druskos;
alyvuogių aliejaus;
maltos saldžiosios ir aitriosios paprikos;
2-3 pomidorų;
1 šaukšto pomidorų pastos;
1 šaukšto adžikos;
1 šaukštelio spanguolių uogienės (aš vietoj adžikos ir uogienės dėjau tobulo čili padažo su spanguolėm, kurio galima rasti assorti parduotuvėje);
1 šaukšto grietinės;
trupučio tarkuoto kietojo sūrio.

Pasūdytame vandenyje išvirtų makaronų.

Mėsą pasidedame ant lentelės ar lėkštės, viduryje padarome įdubimą, į jį dedame prieskonius,  sutrintą česnaką (1 skiltelę), džiūvėsius ir įpilame šlakelį aliejaus. Viską gerai suminkome. Drėgnomis rankomis suformuojame mažus, vienodo dydžio kukulius ir juos apkepame keptuvėje iš visų pusių kol gerai apskrus. Padarius gražiai apvalią formą, kukulių praktiškai nereikia vartyt, nes stipriai apskrudus vienai pusei jie patys ritasi ant kitos, bet vis dėlto akį į keptuvę užmest verta.
Kol iškepa kukuliai galima susipjaustyti pomidorus padažui (aš nelupau, bet siekiant tobulo padažo reikėtų tai padaryti). Išėmus iš keptuvės kukulius juos atidedam į šalį, jei keptuvėje daugoka riebalų, juos išpilame ir į keptuvę beriame pomidorus, bei 2 skilteles smulkinto česnako, įpilame porą šaukštų vandens nuo verdančių makaronų ir leidžiame truputį pasitroškinti. Tada dedame pomidorų pastos, adžikos ir spanguolių uogienės, druskos, cukraus ir pipirų, jei labai tiršta įpilame dar truputį vandens, reikia kad padažas virtų, o ne keptų. Pabaigoje įdedame šaukštą grietinės aštrumo prigesinimui, sumetame kukulius, paverdame viską porą minučių ir išjungiame.
Į lėkštes įdedame po šaukštą padažo, ant viršaus makaronų (vandenį jiems užkaičiau, kai pradėjau kepti kukulius ir viskas buvo paruošta tuo pačiu metu ir padažas ir al dente makaronai), tada užpilame dar kelis šaukštus padažo su kukuliais ir užberiame truputį sūrio.
Saikingai aštru, labai kvapnu, sotu ir skanu! Komfortiškas maistas šaltai dienai. 

Mėsos paruošimas, suformuoti kukuliai, padažas ir galutinis rezultatas - viskam prireiks max 25 minučių.

Truputėlis kietojo sūrio išsilydė vos tik užbėrus ant karštų kukulių.

Tadam!

Tiek šiam kartui iš Gintarinės virtuvėlės. Iki greito!

Tiesa ir šviesa apie lazaniją

Kas gi nežino puikiosios, itališkosios, katino Garfildo išgirtosios lazanijos? Tradicinė lazanija, iškepta stačiakampėje keramikinėje formoje, su, iš jautienos, pomidorų ir daržovių ištroškintu, bolonijos padažu, plonais bešamelio sluoksniais ir trupučiu sūrio ant viršaus, yra daugybės šeimininkių firminis patiekalas visame pasaulyje. Ne išimtis ir Lietuva. Žinoma, kiekvienas turi savo receptą, savo mėgstamus lazanijos lakštus, savo mėgstamą prieskonių kiekį ir t. t., esu tolerantiška variacijoms, bet iš kai kurių pažįstamų esu girdėjusi tokių "tradicinės" lazanijos receptų, kad ausys užsiratė ir skrandis sustojo dar net neparagavus. Dažniausiai žmonės tingi gaminti bešamelio padažą (nors nėra ten ką gamint, viens du ir viskas) ir jį keičia kuo nors kitu. Viskas gerai,  jei sugalvoja pakeisti trupučiu grietinėlės sumaišytos su philadelphia sūriu, graikišku jogurtu su prieskoniais ar pan., bet esu girdėjusi, kad vietoje bešamelio padažo žmonės naudoja išlydytą Rama margariną arba majonezą. Ką aš galiu pasakyti? Jei niekada negaminote lazanijos ir radote tokį receptą, geriau paieškokite kito.
Tradicinė lazanija - Lasagna alla Bolognese, žinoma, yra dažniausiai sutinkama tiek restoranuose, tiek namų virtuvėse, bet kartais tikrai nesinori nieko mėsiško, arba tiesiog tingisi keletą valandų virti Bolognese padažą, tada labai verta pagalvoti apie kitokią lazaniją. Aš labai seniai pamėgau lazaniją su varške ir žalumynais. Anksčiau tokią valgydavau restoranuose, paskui atradau ir savo naminį receptą, kuris man limpa savo paprastumu, greitumu ir tuo, kad įdaro nereikia nei kepti, nei virti.
Prieš receptą dar noriu pamėtėti kelis patarimus, kurie daugumai gal atrodys savaime suprantami, bet patikėkit, tikrai ne visiems:
1. pirmas sluoksnis kepimo formoje yra įdaro, o ne lakštų - griežtai;
2. lakštų nereikia apvirti, svarbu, kad būtų pakankamai drėgno įdaro;
3. viršutinis sluoksnis irgi yra įdaro ir jau tada beriama sūrio, neužberkit sūrio ant sauso makarono;
4. sluoksniuodami gerai apžiūrėkite, kad niekur nestyrotų kampas sauso lakšto.

O štai čia mano super greita vegetariška lazanija:

1 pakelio lazanijos lakštų (džiovintų arba atšaldytų);
400 g. luptų, smulkintų konservuotų pomidorų;
400 g. liesos varškės;
180 g. natūralaus jogurto;
poros saujų mėgstamo tarkuoto kietesnio sūrio;
pluoštelio žalumynų (šį kartą turėjau tik krapų ir pipirnės);
1 kiaušinio;
2 skiltelių česnako;
prieskonių, aliejaus, šilto vandens.

Imame stačiakampio formos kepimo indą ir patepame dugną bei kraštus aliejumi. Pasiruošiame 2 dubenis. Viename sumaišome pomidorus su trupučiu (+/-100 ml) šilto vandens, įberiame druskos, cukraus, pipirų, jei turime baziliko. Kitame dubenyje sumaišome varškę, jogurtą, kiaušinį, pusę sūrio, smulkintą česnaką gerą žiupsnį druskos ir baltųjų pipirų, žoleles. Kepimo indo dugną padengiame puse pomidorų masės, sudedame lazanijos lakštų, ant jų dedame varškės įdarą, vėl lakštus, vėl varškės įdarą ir taip sluoksniuojame kol neliks varškės įdaro. Tada vėl dedame lakštus, ant jų supilame likusią pomidorų masę, šiek tiek paspaudome, kad skystis pereitų visą lazaniją, užberiame sūrio, jei turime juodgrūdės sėklų ir šauname į karštą orkaitę geram pusvalandžiui :) 

Paskystinti ir paprieskoniuoti pomidorai.

Varškės įdaro ingridientai

Sluoksniavimo procesas

Iškepė! Jeigu norisi bėgančio sūrio uždėkite jį pabaigoje kepimo, jeigu apskrudusio - pradžioje,

Jokio papildomo padažo čia nereikia. Nebent saujos šviežios rukolos :)

Aš rinkausi lazanijai didesnę formą, kad ji gautųsi plonesnė ir greičiau iškeptų, tačiau galima rinktis siauresnę ir aukštą formą ir turėti storą kaip koks kugelis lazaniją :D

Tai tiek šiam kartui! Linkėjimai vegetarams ;)
Mua:*

Daržo dienos

Ruduo - derliaus metas net tiems, kurie niekada nėra nei vienos sėklos į žemę įspaudę. Aš gal nesu tokia visai beviltiška, kokį krapą ar baziliką mielai paauginu balkone (kol neišlekiu prie jūrų ar ežerų ir augalų neištinka sausra). Bet ir stengtis didelio reikalo nei noro nėra, kai aplinkui tiek daug tikrų daržininkystės asų, kurie mielai dalijasi gėrybėmis. Vasaros pabaigoje visą kalną kvapniausių žalumynų gavau iš kaimynų. Toje puokštėje puikavosi ir daržiniai builiai. Pati augintoja užsiminė, kad nelabai žino ką su jais daryti, o aš vos prisiminusi jų aromatą jau žinojau - jiems reikia varškės.

Negalėjau išmesti iš galvos prisiminimo apie nuostabius močiutės cepelinus, į kurių vidų ji deda įvairiomis žolelėmis pagardintą varškės sūrį. Daržinis builis kvepėjo man tais cepelinais :) Aišku, žinojau, kad cepelinų virimu tikrai neužsiimisiu, tad sugalvojau kitą patiekalą - varškės sūriu ir daržiniais builiais įdarytų Cannelloni apkepą. 

Gėriui reikės:
Cannelloni 10-15 vnt (galima kimšti ir dideles kriaukles)
Įdarui:
maždaug plaštakos dydžio trapaus varškės sūrio su kmynais;
dosnios saujos daržinių builių;
kiaušinio;

skiltelės česnako;
druskos;
pipirų;
Apkepimui:
400 g. luptų, smulkintų pomidorų savo sultyse;
grietinėlės;
tarkuoto džiugo.

Sūrį nedideliais gabalėliais sumetame į smulkintuvą, dedame žalumynus, kiaušinį, česnaką, druskos, pipirų ir šlakelį grietinėlės - viską sutriname į vientisą masę. Masės prikemšame vamzdelius (jų virti prieš tai nereikia). Dedame makaronus su įdaru į kepimo indą, ant viršaus užpilame apie 100 ml grietinėlės ir suverčiame pomidorus (vamzdeliai turi būti šiek tiek apsemti). Kepame orkaitėje apie 25 min. (patikriname ar suminkštėjo vamzeliai ir susitraukė padažas), tada užberiame džiugo ir pakepame dar kelias minutes. Viskas. Traukiame ir ragaujame. Jeigu norisi iš kepimo indo išimti tobulais gabalėliais, reikės palaukti kol bent truputį pravės. 

Nuotraukos reto baisumo. Žinau. Perdegė viena kita lemputė bute...

Įdaras jau vamzdeliuose

Apkepas su daržiniu builiu kvepiančiu įdaru.

Tobulas kąsnis.

Jei dar turite daržuose žalumynų, eikite skinti, o jeigu ne, pats metas sėti juos į vazoną ir krauti ant palangės :) Gero rudens, mielieji :)*

Gintarė

Paukščiai su jūra nesipyksta - Fettuccine su krevetėmis ir vištiena

Aš bijau paukščių :) Tikrai bijau. Jie turi aštrius nagus, tvirtus snapus ir sparnus, labai mažas galvas su abejotino dydžio smegenimis, dergia iš aukštai kur papuola ir šiaip yra tokie besiblaškantys, isteriški sutvėrimai. Na, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad aš daugybės gyvų padarų bijau... Bijau šunų, bijau graužikų, privengiu kačių, varlių ir visokių roplių, karvių, jaučių, arklių ir kitokių stambių naminių gyvulių, ypač kai šie užstoja takelį, kuriuo man reikia praeiti... Bet paukščiai vieni nemieliausių. Tiesa, girdėti čiulbesį ryte smagu ir žvirblį ar genį pamačiusi nebėgu, bet kai kokia višta, kalakutas, varna, balandis ar papūga yra per arti manęs, man nepatinka. Pamenu, kažkada, kai ėjau iš mokyklos namo, mane užsipuolė priedurnė varna, skraidė aplink galvą ir daužėsi sparnais. Brrr... Gaila tada kūno kultūros mokytoja nematė, būčiau pirmą kartą gyvenime sprinto rungties normatyvą viršijusi. Vėliau teko nuomotis kambarį pas šeimininką, kuris periodiškai parsitempdavo rėksnę papūgą Nimfą. Tai tas padaras irgi manęs nesužavėjo. Bijauraus charakterio - atskrenda pasėdėti ant peties, sėdi ramiai, bet kai nusibosta, tai nenuskrenda, o kerta kur į kaklą ar ausį :) Afigienas naminis gyvūnėlis tskant. 

Bet ne visų gyvų sutvėrimų taip jau ir bijau. Visai nebijau žuvų. Muahaha... Prajuokinau? Bet iš tiesų nebijau to, ko bijo dauguma mano amžiaus merginų, deklaruojančių beatodairišką meilę viskam kas gyva, - nebijau lipti į vandens telkinį, kai aplinkui kojas malasi daug žuveliokų, nebijau gyvo (arba ne) karpio ar kitokios žuvies, nebijau vėžių (kažkur turiu paauglystės foto kur bučiuojamės su gyvu vėžiuku prieš jam papuolant į puodą), anei vorų ar tarakonų nebijau... Drąsus kiškis. 

Kodėl aš čia apie tas baimes? Nežinau net. Tiesiog gamindama pastą su vištiena ir krevetėmis, galvojau apie jūrą ir apie paukščius. Man patinka vištiena, patinka krevetės ir patinka šių dalykų derinys. Mano pasta buvo labai turtinga, galima ir palengvintą variantą ruošti, be sūrio ar be grietinėlės.

3 porcijoms reikės:

250 g. šviežių fettuccine;

100 g. vištienos file;
10-12 didelių virtų krevečių uodegėlių;
100 ml. grietinėlės;
80 ml. sauso balto vyno;
1 skiltelės česnako;
3 šaukštų tarkuoto Džiugo sūrio;
3 saujų rukolos;
šlakelio aliejaus;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų;

citrinos
vandens.

Vištieną supjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, ją galima šiek tiek pamarinuoti (citrinos sultys+šviežiai grūstų pipirų mišinys+druska+alyvuogių aliejus) arba paprieskoniuoti prieš pat kepant. Įkaitiname keptuvėje truputį aliejaus ir pakepiname vištieną, kai gabalėliai pabąla, dedame krevetes ir įspaudžiame česnaką, pakepame, kol česnakas paskleidžia kvapą ir truputį pasiriečia krevetės, sumažiname ugnį, įpilame vyno ir palaukiame kol nugaruos alkoholis. Pilame grietinėlę, dedame prieskonių (kukliai druskos, pipiro, gal kokios žolelės, jei norisi) ir padažas baigtas.

Švieži makaronai verda žiauriai trumpai. Kokią vieną minutę (nors ant pakuotės rašo, kad 3 min.). Pervirti nevalia, nes bus neskanu. 

Galima išgriebtus  fettuccine dėti į padažo keptuvę ir permaišyti, bet aš kartais dedu į lėkštę, o padažo užpilu tada, man skaniai viskas lėkštėje susidėlioja taip: fettuccine kauburiukas, aplinkui padažo samtelis, ant dar karštų makaronų šaukštas Džiugo, o ant visko dar žalumynų sauja. Labai dosnu, gausu, sotu ir skanu.

 Tiek viščius, tiek krevetės kepa labai greitai.

 Lėkštėje su padažu ir sūriu.

Pavasarį be žolės - nuodėmė.

Tai toks dar gana rimtas ir žieminis patiekalas, pamažu keliaujam į vasarą, kur gausės gaivos, daržovių ir penkiolikos minučių patiekalų.

Iki greito :)
Gintatė

KALĖDŲ medį aš kirtau... + ryžių makaronai su žuvies padažu

"Kalėdų medį aš kirtau, jį kitos rankos pastatys, tau vėl paskambint vėlavau šventų Kalėdų vidury..." - nežinau kodėl, bet ši melancholiška daina man visada yra pirmoji suskambanti galvoje prisiminus Kalėdas. Gal dėl to, kad ji lyriška ir jautri, o man žiema būtent su tuo ir asocijuojasi - ilgu vakaru namuose, su puodeliu karštos arbatos ir apmąstymais, kai už lango siaučia pūga, niekas netrukdo ir leidi mintis laisvai skraidyti, kur tik joms reikia...

Šiandien būtent apie tai - apie Kalėdas pusiau kalėdiškai. Apie meduolius, kūčiukus ir silkes dabar rašo visi - pats tas metas. O aš šiame įraše labiau akcentuosiu švenčių laukimą - Advento maistą, namų puošybą ir žiemos malonumus. 

Pirmiausia privalau pazurzėti, kad kasmet tarpas nuo Kalėdų iki Kalėdų yra vis trumpesnis ir atrodo, kad tuoj nebereikės net eglutės nupuošti, nes ji nespės nubyrėti. Kaip ten bebūtų laikas toks jau daiktas, kad kuo labiau stengiesi jį pergudraut, suvaldyt, su juo pakovot, tuo aršiau jis rodo savo valdžią ir sumala visas pastangas į miltus. Dėl laiko geriau nestresuoti... Tegul jis tiksi sau, o mes gyvenkim sau. 

Nepaisant to laiko kvailiojimo, vis tiek šventėms reikia ruoštis. Netgi ne ruoštis, o įsileisti jas. Banalu, bet tiesa, nes turbūt net išsibadžius akis, užsikimšus ausis būtų neįmanoma jų nepastebėti. 

Niekada neteikiau reikšmės pasninkavimui pagal kalendorių. Religinių įsitikinimų neturiu, tad niekas man netrukdė mestelėti ant šaldytuvo spynos tada kada noriu, o ne tada kada reikia. Vis dėlto, manau, kad mažiau yra daugiau, o ypač prieš Kalėdas. Ne tik dėl to, kad prieš šventes visos(i) norim būti gražios ir po švenčių dar į senus džinsus įlįsti, bet ir todėl, kad nuvogtume laiko nuo maisto gaminimo-valgymo-indų mazgojimo kitiems dalykams. Artėjant šventėms tikrai mažiau gaminu kasdienio maisto ir rečiau pietauju mieste. Dažniau valgau tai, ką galima pasidaryti per kelias minutes: sumuštinį su daug daržovių ir skrudinta duona, salotas su citrusiniais vaisiais, varškę, šviežius ir džiovintus vaisius ir pan. Juk netrukus prasidės tikras žuvų-silkių-grybų-desertų-keptų vištų-kumpių-kalakutų-vynų-viskių-kokteilių karnavalas.
Taigi dalinuosi paprastu, lengvu patiekalu, kuris neatims laiko iš šventinio pasiruošimo ir per daug neapsunkins organizmo.

Nu ir kaip padaryti tokią gliugę fotogeniška? :) Beveik tas pats kaip iš meškos baleriną... Bet vis tiek labai skanu.

Reikės:

pluošto ryžių makaronų;

100 g menkės file;

saujos smulkių apvirtų krevečių;

trijų-keturių šaukštų švelnaus pomidorų padažo (naudojau su figomis);

šaukšto krakmolo;

nubraukto šaukšto medaus;

pusės šaukšto farino cukraus (nebūtina);

citrinos sulčių arba vyno acto;

druskos, pipirų, aliejaus, gabalėlio imbiero.

Žuvį supjaustome smulkiais gabaliukais, pašlakstome alyvuogių aliejumi, citrina, druska ir pipirais. Palaikome keletą minučių kambario temperatūroje. Gilioje keptuvėje trumpai pakepame žuvies gabaliukus (kol pradeda lengvai irti), suberiame krevetes, įtarkuojame imbiero ir viską maišydami minutę pakepame. Sumažiname ugnį, sudedame pomidorų padažą, medų, cukrų ir poroje šaukštų vandens ištirpintą krakmolą. Padažą nuolat maišome, įpilame acto, įberiame druskos, pipirų. Cukrumi ir citrina reguliuojame saldumo-rūgštumo balansą, jei padažas atrodys per tirštas galima ramiai praskiesti šiltu vandeniu ir vėl paragauti ar tinkamas skonis.

Kai skonis ir tirštumas tenkina - padažas bagtas. Užtrunka iki 10 min.

Ryžių (arba stiklinius) makaronus galima porą minučių pavirti, arba tiesiog užpilti verdančiu vandeniu ir palaukti kol suminkštės. Nors rekomenduojama jų nesūdyti aš įberiu truputį druskos. Viskas. Nusunkiame makaronus, maišome su padažu ir niam niam. Aš padažo stiklainėlį pasiėmiau į darbą. Makaronus užsiplikėme vietoje, pašildėme truputį padažą ir buvo superiniai pietūs. 

 Pamarinuota žuvė.

 Daug tiršto, salsvo padažo su smulkučiais žuvies trupinukais ir viena kite krevete.

Nuo darbo išbadėjusi kolegė. 

Manau, kad toks maistas yra pats tas šiuo laikotarpiu, nes nevagia brangaus laiko, neapsunkina, bet yra šiltas, jaukus ir skanus. Taigi be maisto prieš Kalėdas yra ir kitas itin smagus reikalas - namų puošyba, dovanų rinkimas (gaminimas) ir pakavimas. Tai man tokia pati miela veikla kaip ir kūryba virtuvėje.
Labai labai gilioje vaikystėje kaip per rūką prisimenu senelio iš miško parneštą mažutę, gyvą eglutę, ašaras dėl dužusio žaisliuko ir tą didelį didelį Kalėdų Senelio laukimą... Vėliau buvo pobaisė dirbtinė eglutė, kurią mama vis ragindavo pakeisti natūralia eglės šaka, bet vaikams tokia nesąmonė nesuvokiama, koks dar stilius, kai reikia eglės, nesvarbu, kad panašesnės į kaktuso ir dantų šepetuko palikuonį, nei į tikrą eglutę :) Tada jau didesnė atrakcija buvo ne laukti Kalėdų Senelio, o surasti kur tėvai paslėpė dovanas. Brolis šioje srityje buvo asas :) Tad vėliau tradicija buvo pakeista ir dovanomis ėmėm keistis po Kūčių vakarienės... Kalėdų Senelio mitas liko kažkur toli ir manau sugrįš, tik kai atsiras mažų vaikų. Tada gal ir eglutė atsiras... Nes dabar būna kokia "Kalėdinė instaliacija" nuo gruodžio pradžios ir prabangi sidabrinės eglės šaka, kurią kukliai papuošiam prieš pat šventes.

Kalėdinė instaliacija (kurių Kalėdų nepamenu...)

Nors Kalėdas praleidžiu tėvų namuose, savo trobelę tap pat pasipuošiu.

 Mėgstu originalius žaisliukus. 

 Pernai namo partempiau šaką su visais kankorėžiais. 

 Kartais, kai šaka būna tokia graži kaip ši, man kirba mintis nieko nekabint ant jos. Bet kažkaip dar niekada nepasidaviau šiai idėjai.

 Didelę didelę šaką kažkada puošėm su kambarioke.

 Papuošti dvejus namus, darbo vietą ir dar kiemo pušeles man tikrai nėra per daug :)

 Baltos Kalėdos.

 Šių metų Kalėdinė instaliacija pas tėvus.

 Lempučių gerbėjas - brolis, kabinti teko man :)

Šiemet mano trobelėje Kalėdos raudonos. 

Beje, šiemet savo viengungiškuose namuose susiorganizavau beveik tikrą eglutę. Dirbtinės nenorėjau, gyvos mažytės dažniausiai būna labai retos ir "slabnos", tad nusipirkau tobulą gyvą šaką, floristinės oazės ir susiveikiau sau mažą, tankią, pasipūtusią eglutę :) Rodau kaip:

 Vazonėlis, apipjaustyta išmirkyta oazė - pagrindas. 

 Susikarpiau šaką ir susismaigsčiau tokią eglutę, kokios norėjau :)

Apie prieškalėdinius džiaugsmus būtų kaip ir viskas. Bet teisybės dėlei reikėtų pasisakyti, kad žiema nėra mano mėgstamiausiųjų periodų sąraše. Ir kad ir kaip aš džiaugčiausi Kalėdų stebuklais, tikrų tikriausiai mano širdis sudainuoja, kai saulė pakyla aukščiau, gatvėm pradeda tekėt tirpstantis sniegas ir kalasi pirmosios žibutės. Myliu pavasarį visa savo esybe. Tada man norisi eiti, daryti, gyventi, linksmintis, mylėti... Galiu kiaurom dienom žiūrėti į žaliuojančią veją, per naktį kieme uosti jazminus, kas rytą pasitikti saulę su puodu kavos rankoje. Ilgai ilgai buvau visiškai šio dalyko užvaldyta ir su žiema nelabai draugavau. Prabūdavau ją ir laukdavau, kada ateis laikas gyvent - pavasaris. Bet pamažu atėjau į protą ir nors ne taip kaip pavasariu, bet pradėjau džiaugtis visais metų laikais. Jeigu dar kieno nors santykiai su žiema itin keblūs, žinokit, gyventi santarvėje su ja įmanoma. Štai ką kartais žiemą veikia didžioji žiemos nemylėtoja - neatrodau labai nelaiminga, ar ne?? :)

 Pasivaikščiojimas užšalusiu Vievio ežeru privalomas!!!



 Žmogus ramiai stebi vandalizmo aktą :)

 Nežinau kiek turiu tokių nuotraukų... Bet atsibudus ir pamačius TAI per langą neįmanoma atsispirti neįamžinus.

 Mano pušynėlis žiemą.

Labai didelės pusnys gražu, bet neitin patogu :) 

Kas sakė, kad žiemą negalima mėgautis saulės voniomis?

 Vėl pušys... Juk sakiau :)

Prie (ant) ežero privaloma ir kava. 

Praėjusią žiemą netgi mėčiausi sniego gniūžtėmis.

 Ir ridenau besmegenį. 

Kai nėra miško, tinka ir parkas. 

Aš nepozuoju, aš tikrai kartais kasu sniegą :P

Tikiuosi, kad dabar jau visi patikėjo ne tik švenčių gerumu (tuo niekas ir neabejojo), bet ir žiemos smagumu :) Net jei širdies kamputyje visada ilgitės pavasario, eikit į lauką ir žiemą, kuo dažniau, kuo daugiau, kitaip su ja susidraugauti nepavyks.
Dar norėjau išsamiau papasakoti apie dovanų gamybą ir pakavimą, bet kadangi šiuo įrašu jau ir taip galima Žemės rutulį apjuosti, tai nepiknaudžiausiu Jūsų kantrybe. Gaminkite makaronus su žuvimi, pirkite dovanas, puoškite namus, džiaukitės žiema ir klausykite Kalėdinių dainų, nes tai vienintelis laikas metuose, kai jų galima kausyti nesusilaukiant kreivų žvilgsnių :)

Iki greito. Nesušalkite ir nepaslyskite :)
Myliu, bučiuoju.
Gintarė.