Rodomi pranešimai su žymėmis Kepiniai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Kepiniai. Rodyti visus pranešimus

2017 m. kovo 18 d., šeštadienis

Brokolių keksiukai ir pasvaičiojimas gaminimo tema


Seniai netaipinau ilgų tekstų Gintarinei virtuvėlei. Ne todėl, kad tingiu (aišku, tingiu), bet todėl, kad šiandieniniame pasaulyje maža norinčių skaityti daugiau nei antraštę. Dar tada, kai pradėjau rašyti tinklaraštį daug "geranoriškųjų patarėjų" mane mokė krauti kalnus nuotraukų ir kuo mažiau rašyti, nes taip labiau patiks skaitytojams. Negaliu teisti, kiekvienas turi teisę pasirinkti savo būdą pasauliui pažinti. Bet vis dėlto, yra ir tokių kaip aš, kuriems net varant per 3 darbus ir penkioliką hobių visai nieko tokio yra suskaityt vieną kitą 800 psl literatūros kūrinį per mėnesį. Ko sakot? Laiko nėra? Tai niekam jo nėra, ir ką dabar...?  Iš tiesų, skaitymas duoda kur kas daugiau nei galima būtų paimti iš to laiko. Ilgų, gerų tekstų (soriux šitas į tokius tikrai nepretenduoja, šypt) skaitymas moko sklandžiai rašyti ir kalbėti, kartais man atrodo, kad jei visi tie neturintys laiko skaityti suskaičiuotų kiek jo sugaišta visiems eeee ir mmm bandydami rišliai kalbėti, tai tikrai pultų į knygynus :) Na, bet neįsijaučiant į pasaulio auklėjimą, šį įrašą skiriu tiems mano blogo skaitytojams, kurie tikrai nori paskaityti. (Kiti galit, drąsiai eiti tiesiai prie recepto, neįsižeisiu). 
Sutinku žmonių, kurie nuoširdžiai nesupranta, kam reikia gaminti. Ir jie teisūs, XXI amžiuje, tam, kad būtum sotus, gaminti tikrai nėra būtina. Pilna restoranų, kavinių, užkandinių, degalinėse kepa dešreles, o prekybos centruose iš pečių traukia vištas, tai kodėl mes vis dar gaminame, jei galime būti sotūs ir be to? Kodėl mūsų namuose spintelės prigrūstos lentelių, mentelių, trintuvų, maišytuvų ir kitokio velnio, kodėl brangiuosius nekilnojamojo turto kvadratinius metrus užima viryklės, plautuvės, šaldikliai ir visi kiti "verdu-kepu fabriko" dalykai? Tikriausiai kiekvienas rastų savą pasiteisinimą, bet aš manau, kad visi, kurie labai mėgsta gaminti, iš tiesų, labai mėgsta valdyti. (Kertu lažybų, kad pusė Jūsų perskaitėte "valgyti". Bandom iš naujo, VALDYTI.)
Valdyti dalykus už virtuvės ribų dažnai yra labai nelengva, daug streso ir nežinomybės: negalime būti užtikrinti ar grąžinsime paskolas, ar išvengsime karo, ar vaikai neprisivirs košės, ar partneriai neišduos, ar niekas nepaduos į teismą, ar planai, verslai ir reikalai nenueis velniop. Tiesiog darome  tai ką turime daryti ir tikimės geriausio, bandome įrodyti sau ir aplinkiniams, kad valdome situaciją, valdome savo gyvenimus, bet giliai viduje suprantame, kad viskas gali susiklostyti ir karts nuo karto susiklosto visai ne taip, kaip mes planavome. Nesėkmės ir nežinomybė kerta per pasitikėjimą savimi, o virtuvė yra labai gera reabilitacija. 
Virtuvėje valdyti paprasta, nes tiesiog žinai, kad suplakęs aliejų su kiaušinio tryniu gausi majonezą, žinai, kad bananus sutrynęs su kiaušiniais, įsijojęs debesį miltų ir įpylęs lydyto sviesto, iškepsi pyragą, žinai, kad įbėrus druskos bus sūru, o cukraus - saldu, kad aliejuje dalykai apskrunda, o vandenyje išverda. Ir tik tu sprendi ką virti, o ką skrudinti, ką sūdyti, o ką pasaldinti, jokių netikėtumų, jokio streso - darai ir dainuoji. Virtuvėje gali būti žvaigžde - gaminti įmantrius tolimų kraštų patiekalus, stebinti jais draugus ir kukliai šypsotis skambant ovacijomis, gali būti sukčiumi ir apgaudinėti vaikus ar žioplesnį vyrą į kotletus primaldamas kopūstų ar kitaip užmaskavęs jų nemėgstamus produktus, virutvėje, priešingai nei gyvenime, dažnai įmanoma atitaisyti net tai, kas jau atrodo sužlugo negrįžtamai. Pavyzdžiui, jeigu spintelėje į ožio ragą sudžiūvo prancūziškas batonas, reikia apsidairyti ar niekas nemato, tada greitai kišti jį po tekančiu vandeniu, suvynioti į foliją, šauti 15 min į orkaitę ir jis vėl kaip ką tik gimęs, minkštutėliu puriu vidumi ir traškia, viliojančia plutele. Virtuvių valdovai tokių triukų žino galybę, žino todėl, kad tie triukai labai paprasti ir visada suveikia, o jausmas, kad išsisukai iš sumautos situacijos, saldesnis už korį medaus. 
Taigi jeigu Jums šiandien kas nors nepasisekė, jeigu susipykote su kolegomis, arba užkniso bosas, arba patyrėte nuostolių, vaikai išvedė iš kantrybės, į smegenis įsirangė nežinomybės dėl ateities kirminas ar nutiko dar kas nors labai negero, patariu grįžus namo išsirtraukti bliūdus, puodus, šaukštus, paimti puskilį sviesto ir ilgai ilgai jį plakti, kol taps kremu, nes tiesiog žinot, kad plakamas sviestas anksčiau ar vėliau taps kremu, o kai po gerų poros valandų žiūrėsite į dailų braškėmis išpuoštą tortą, apims toks geras geras grįžimo į vėžes jausmas. Jausmas, kad viskas ir vėl tavo rankose, kad tu gali padaryti tai ką sumanei, kad tu VALDAI situaciją ir šypnesna, bei tikėjimas savo jėgomis sugrįš kaip čia buvę, o tada jau galima iškėlus galvą žengti iš apkuistos virtuvės tvarkyti kur kas svarbesnių reikalų. 
Nežinau, ar daug teisybės šitoj mano filosofijoj, bet tikiu, kad šiek tiek yra. Anyway, kaip dainavo vienas barzdotas dėdė: "Filosofijos šiandien išgydomos / Žada radijas saulėtą rytdieną". 
Einam kept keksiukų. O keksiukai šį kartą Šv. Patriko dienai skirti, žali :) Ir labai skanūs, puikiai suėję ne kaip užkandis, o kaip sotūs pietūs. Idėją susigavau žurnale Debesys, receptą organizavau pagal save. Pabandykit!

8 keksiukams reikės:
3 kiaušinių;
120 g sviesto;
200 g miltų;
100 ml pieno;
1,5 šaukštelio kepimo miltelių;
50 g kietojo sūrio;
1 brokolio;
1 skiltelės česnako;
šiek tiek cukraus;
druskos ir rytietiškų prieskonių (naudojau savo lauktuvių iš Alžyro resursus, bet galima suktis ir su tikka masala mišiniu ar dedant visko po truputį: ciberžolės, kalendros, kumino, maltų paprikų, muskato ir kt.).

Brokolį suskirstome žiedynais ir apverdame pasūdytame vandenyje apie 5 min (kai peilis lengvai sminga į kotuką, nukošiame). Keptuvėje ištirpiname 20 g sviesto, sumetame brokolius, gausiai pažeriam prieskonių, įspaudžiame skiltelę česnako ir pakepame apie minutę. Išjungiam ir atidedam į šalį.
Ištirpiname 100 g sviesto, dubenyje išplakame kiaušinius, supilame sviestą ir pieną, vėl viską išplakame, įmaišome miltus, žiupsnį cukraus, žiupsnį druskos, kepimo miltelius ir viską išmaišome.  Sūrį smulkiai sutarkuojame. Į keksiukų formą išdėliojame kepimo popierėlius, užpildome juos tešla (paliekame šiek tiek vietos pakilti), viršų apiberiame sūriu ir įspaudžiaume po vieną kitą brokolio žiedyną. Šauname į 190 laipsnių orkaitę geram pusvalandžiui. Karštus galima tiekti su salotomis, kaip pagrindinį patiekalą ar karališkus pusryčius, pravėsusius įsimesti į kelioninį krepšį ar pasiimti į iškylą. Taurė balto vyno arba stiklinė kvietinio alaus su citrina tikrai derės. Enjoy!

Kaip garbanius brokolis pavirsta į keksą. 

Fainuoliai keksiukai ką tik iš orkaitės.

Su rukolų ir ridikėlių salotomis.

Ar žmogus, ar keksas - svarbu vidinis grožis :D

Tai tiek apie apie gaminimo terapiją ir brokolinius keksiukus. Iki greito, draugai ir gero linkėtojai!
Bučkis.
G. 

2017 m. vasario 7 d., antradienis

Itin greitas obuolių pyragas


Lauke ir vėl šaltukas. Nors saulė jau šiltesnė pavasariškesnė ir dienos akivaizdžiai ilgesnės, išėjus į lauką abejonių nekyla - vis dar žiema. Aš jau labai noriu pavasario, vis dažniau perverčiu žydinčių alyvų ar pavasariškų BBQ pasisėdėjimų nuotraukas ir giliai padūsauju... Greitai, jau greitai. Bet kol dar žiema, tai ir malonumai žiemiški - židinys, puodelis arbatos, naminis obuolių pyragas. Kaimynų dėka turiu keletą kilogramų labai skanių, sultingų ir dar nei truputį neapvytusių lietuviškų obuolių. Ketinau kepti jų skilteles tešloje ir apšlakstyti medumi, bet tokiem desetam kaip žinia reikia laiko, o laiko ne visada yra. Todėl išbandžia nerealiai greitai pagaminamą, bet labai neprastą obuolių pyrago receptą iš aj-receptai tinklaraščio. Recepto originalą rasite čia. Aš neturėjau cinamono, nedėjau ir perlinio cukraus, bet pyragas vis tiek pavyko ir buvo greitai sunaikintas. 

Reikės:
4 obuolių;
2 L dydžio kiaušinių;
150 g cukraus;
130 ml aliejaus (geriausia neutralaus skonio, naudojau rapsų);
180 g miltų;
1 a. š. kepimo miltelių;
žiupsnio druskos;
šaukšto cukraus ir šaukšto cinamono viršui apibarstyti.

1. Mikseriu išplakti kiaušinius su cukrumi iki purios baltos masės.
2. Supilti aliejų, išmaišyti.
3. Sumaišyti miltus, kepimo miltelius, druską ir įsijoti į tešlą. Viską išplakti.
4. Obuolius nulupti, išimti sėklas, supjaustyti riekelėmis ir apibarstyti cukrumi ir cinamonu.
5. Į kepimo popieriumi ištiestą indą pilti tešlą, ant viršaus išdėlioti obuolius.
6. Kepti apie 40 min. 190-200 laipsnių orkaitėje. 


Paprasta cukraus pudra, perlinis cukrus, karamelės lakšteliai - papuošimui tinka beveik viskas. 


Pyragas nėra anei labai didelis, nei labai storas, bet 5-6 žmonėm pasivaišinti užteks, jei norisi daugiau, reikėtų dvigubinti produktų kiekį. 


Originaliame recepte obuoliai buvo išdėlioti ketvirčiais, bet riekelėmis man gražiau :)


Gabalėlis. 

Kol dar neatėjo pavasaris, neprasidėjo braškių, ridikėlių ir kitokių gėrių sezonas, obuolių pyragas - pats tas! Skanaus :)

G. 


2017 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Marginiai blynai


Marginiai blynai - būtent taip šiuos blynus vadindavome vaikystėje. Dabar juos dažniau vadina vafliniais, širdelėmis, čirviniais, etc., bet man jie vis dar marginiai. Pavadinimo kilmė kaip ir aiški: anuomet tėvų turėta tokių blynų keptuvė buvo kur kas mandresnė už dabartines ir kiekviena širdelė turėjo kitokį raštą - taigi blynai buvo labai margi, todėl ir marginiai.
Įsigijus šiuolaikišką, elektrinę ir ne tokią margą blynų keptuvę, teko ieškoti ir receptų. Internetuose kone populiariausias variantas - tešla su varške, bet aš varškės neturėjau, tad užsikabinau už tinklaraštyje "Širšių lizdas" paskelbto varianto. Daug sviesto, daug cukraus, kiaušinių - blynai išeina tikrai labai prabangūs, išorėje traškūs, viduje minkštučiai, o dėl saldumo drąsiai gali būti vadinami desertu. Sviestas garantuoja, kad keptuvės nereikės tepti riebalais, o kepimo milteliai, kad blynams užteks purumo. Gaminau jau du kartus ir abu viskas pavyko tobulai. Kai kepiau blynus pusryčiams, tešlą sumaišau iš vakaro ir palikau šaldytuve.
Man šie blynai skaniausi pagardinti trintomis braškėmis arba ištirpintu medumi.

4-5 porcijoms reikės:
180 g kambario temperatūros sviesto;
150 g cukraus (originale 200 g);
4 L arba XL dydžio kiaušinių;
400 ml pieno;
350-400 g miltų;
1,5 a. š. kepimo miltelių;
žiupsnio druskos.

Sviestą su cukrumi išplakame iki purios baltos masės, mušame kiaušinius ir plakame masę toliau. Supilame visą pieną ir išmaišome, įsijojame miltus sumaišytus su kepimo milteliais ir druska. Viską gerai išmaišome. Tešla turi būti tirštoka - grietinės tirštumo. Jeigu darau tešlą iš vakaro dedu 350 g miltų, nes jie brinksta ir tešla tirštėja, tačiau, jeigu noriu kepti iš karto, miltų reikia kiek daugiau. Keptuvės papildomai tepti riebalais nereikia. 


Iš visos produktų normos išeina tikrai nemenka krūvelė blynų: 4-6 žmonės gali pavalgyt.


Blynai pusryčiams - tikra šventė.


Uogienė, medus, pienas, kava, arbata, cukrus, trintos ar šviežios uogos, vaisiai, grietinėlė, šokoladas, karamelė, lemon curd - viskas tinka prie šių blynų. 

Iki vasario 28 d. - Užgavėnių - dar toli, yra laiko pasipraktikuoti ar net blynų keptuvę įsigyti.
Skanių blynų!

Iki greito :)


2016 m. spalio 14 d., penktadienis

Obuolių pyragas - paprastas paprasčiausias


Obuolių pyragus valgėm visada: vaikystės namuose, pas tetas ir močiutes, pas kaimynus, lakstydami kieme, per pertrauką mokykloje ar universitete, iš plastikinės dėžutės ir iš dailių lėkštelių, kelionėje į žiemos ralį ir visur visur visur... Ir dar iki ateinant visokių apverstų, karamelizuotų, garintų ir kitokių mandrų obuolių pyragų madai, visi kepdavo paprastą, didelį, purų, apskrudusia plutele ir cinamonu pagardintą pyragą. Tokį kokį visi yra bent kartą ragavę, tokį kurio riekę galima griebti į ranką, galima dėti į pietų dėžutę arba pašildyti ir valgyti užgeriant pienu. Tokį paprastą obuolių pyragą nusprendžiau iškepti ir aš. Jame dalyvauja tik esminiai visų kepinių produktai: miltai, cukrus, sviestas ir kiaušiniai. Jam nereikia ruošti ypatingo obuolių įdaro, tešlos nereikia minkyti, kapoti, kočioti, laikyti šaldytuve ar daryti dar ko nors ypatingo, nes tai visiškai paprastas pyragas, kuriam obuolių prisirinkau pakelėje prie namų...
Taigi paprasto (didelio) obuolių pyrago receptas atrodo taip:

6 kiaušiniai;
3 stiklinės miltų;
2 stiklinės cukraus;
180 g sviesto arba kepinių margarino;
šaukštelis kepimo miltelių;
truputis cinamono;
5 nedideli rūgštesni obuoliai.

Obuolius nulupame, išimame sėklas, supjaustome nedideliais gabalėliais, apibarstome šaukštu cukraus, trupučiu cinamono ir pora šauktų miltų. Gerai išmaišome ir atiedame į šalį.
Imame elektrinį mikserį ir didelį dubenį, sumušame kiaušinius, suberiame cukrų ir stipriai išplakame (kol masė pašviesės), tada supilame tirpintą sviestą, sudedame miltus ir kepimo miltelius, išplakame tešlą į vientisą masę, tada įmaišome obuolius ir viską supilame į vos vos aliejumi pateptą kepimo formą. Kepame 170 - 180 laipsnių orkaitėje apie 45 min. Kai pyragas praaušta galima apibarstyti cukraus pudra. 

Ką tik ištrauktas iš orkaitės.

Laukia kada bus prapjautas.

Mano akimis cukraus pudra yra ne tiek dėl skonio, kiek dėl grožio :)

Dosnus gabelėlis paprasto obuolių pyrago.

Tai tiek apie obuolinius reikalus. Nesušalkit!

G.




2016 m. spalio 5 d., trečiadienis

SKRUZDĖLYNAS


O taip, aš kepiau jo didenybę skruzdėlyną. Man labai patinka šiuolaikiniai saldumynų hitai, bet kartais labai smagu pasidžiaugti ir nostalgiškais, vaikystę primenančiais skanėstais. Vienas tokių - skruzdėlynas. Nors mano vaikystės prisiminimuose dažniau dalyvauja šakotis, vis dėlto vieną atmintin įsirėžusį momentą apie skruzdėlyną turiu: būdama kokių 7 metų mačiau, kaip mano kiemo draugo mama gamino skruzdėlyną. Banguotu ratuku juostelėmis raižė plonytę tešlą ir metė į verdantį aliejų, kur jos akimirksniu pasikeisdavo, išsipūsdavo ir dailiai apskrusdavo. Mažos mergaitės akims, toks žaibiškas kepimas atrodė tikras stebuklas (prisiminkim kokia kankynė vaikystėje būvavo laukti kol iškeps koks nors keksas ar pyragas). Nors tąs skruzdėlyno kepimo momentas atmintyje liko, niekada iki šiol nebuvau pati jo kepusi. Bet kai reikėjo sugalvoti, kokį nors patogiai transportuojamą, gražų ir visų mėgstamą saldumyną skruzdėlynas įžengė į virtuvę. 
Rėmiausi Neringa-Blogas receptu, bet jį patobulinau. Tiesa, kitą kartą dėčiau dar mažiau miltų. Apie viską išsamiai recepte.

Reikės:
2 kiaušinių;
2 trynių;
400-500 g miltų;
300 g grietinės;
žiupsnio druskos;
šaukšto cukraus;
pusės šaukštelio kepimo miltelių (nebūtina)

aliejaus kepimui (+/- 0,5 l);
7 šaukštų medaus,
šaukšto cukraus;
7 šaukštų vandens;
šlakelio citrinos sulčių;
aguonų ir razinų papuošimui.

Į gilų, minkymui patogų dubenį susijojame miltus, sudedame likusius produktus (miltų šiek tiek paliekame), išmaišome ir imame minkyti, jeigu tešla limpa, dedame dar miltų, minkome tešlą kol sušoka į vieną gražų rutulį. Jį padedame nakčiai į šaldytuvą. Atšalusią tešlą apie 5 min mušame kočėlu, o tada dalimis kočiojame labai plonai, pjaustome netaisyklingomis juostelėmis ir dedame kepti į įkaitintą aliejų. Iškepusias juosteles atvėsiname ant popieriaus, kad nusivarvėtų aliejus.
Sirupą išverdame iš medaus, cukraus, vandens ir citrinos sulčių. Formuojant skruzdėlyną galima dėti juosteles sluoksniais ir laistyti sirupu, arba kiekvieną juostelę atskirai apipilti sirupu ir tada jas dėti į skruzdėlyną. Skruzdėlyno sluosnius papuošiau aguonomis ir razinomis.

Prieš kepimą.


Ką tik iš keptuvės.


Gražuolis skruzdėlynas.

Tiek saldaus rudens šiam kartui.
Enjoy!

2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Pizza rolls arba picos suktinukai


Picą mėgsta visi. O pizza rolls arba picos suktinukai yra vienas populiariausių užkandžių pasaulyje. Kuo jie skiriasi nuo paprastos picos? Labai mažai kuo... Labiausiai savo forma. Picos suktinukus lengva pagaminti mažo dydžio ir jie tampa porcijiniu užkandžiu, kurio nebereikia pjaustyti, kaip įprastos picos. Šie suktinukai tinka ne tik įvairiems vakarėliams, pietų dėžutėms, bet ir kaip skanus ir sotus priedas prie lėkštės salotų ar dubenėlio sriubos. 
Kaip ir su pica taip ir su šiais suktinukais galima fantazuoti. Ingridientai gali būti patys įvairiausi, nuo brangių jūrų gėrybių, miško grybų, parmos kumpio iki paprasčiausio varianto, kuriame dalyvauja tik sūris, pomidorai ir raudonėlis. 
Aš picos suktnukus gaminau su rūkyta šonine, daržovėmis ir sūriu - buvo labai gerai, net ir turint omenyje tai, kad neturėdama paprasčiausio kočėlo, picos tešlą ne gaminau pati, o nusipirkau jau pagamintą ir tiesiog išvyniojau. Iš esmės, nėra svarbu, kokią tešlą gaminsite, darykite tą, kuri labiausiai patinka arba nusipirkite pagamintos. Aš visada picos tešlą gaminu pagal šį receptą, šiems suktinukams jis irgi puikiai tinktų. O apie visa kitą plačiau recepte.

Reikės:
1 iškočioto picos pado (35 x 35 ar truputį didesnio);
mėgstamo padažo (aš naudojau majonezą su žalumynais ir kepsnių padažą, bet galima naudoti trintus pomidorus, hollandise padažą, aioli ar kt.);
100 g plonai supjaustytos rūkytos šoninės;
1/2 raudonosios paprikos;
1 nedidelio pomidoro;
200 g  susmulkinto sūrio (mozarella, guoda - galima pamaišyti, galima rinktis mėgstamiausią).

Padą patepame nedideliu kiekiu padažų, sudedame šoninę, smulkiai pjaustytas daržoves, užberiame sūrio ir susukame. Dedame suktinuką į šaldytuvą pusvalandžiui. Tada supjaustome riekelėmis, jei reikia jas gražiai rankomis paformuojame ir išdėliojame kepimo skardoje. Kepame 220 laipsnių temperatūroje apie 15-20 min., kol sūris išsilydo ir tešla paskrunda. Viskas. Mėgaujamės. 


Picos rollsų ruošimo eiga: pasiruoši produktus, viską krauni ant padažu pašlakstyto pado, susuki, supjaustai, kepi :) 


Ką tik iš orkaitės.


Dalį suktinukų suvalgėme dar karštus su salotų lapais - labai skanu.


Iš arti :)



Likusius, atvėsusius suktinukus pasiėmėm vakarui prie jūros. Šaltus suktinukus lengva supakuoti: galima dėti vieną ant kito, krauti į dėžutę, vynioti į popierių ar pan. Labai skanus užkandis prie balto vyno taurės. 

P. S. Vienas žmogus sakė, kad šie suktinukai jokiu būdu netinka vakarėliams, nes yra per daug skanūs ir žmogus sėdintis arčiausiai jų neturės kitos išeities, kaip tik viską suvalgyti :) 

Iki greito ;)
G. 




2016 m. liepos 26 d., antradienis

Plonapadė pica su svogūnų džemu ir miško grybais


Grybų medžioklės sezonas jau prasidėjo, internetai mirga pilnomis pintinėmis rudagalvių ir, žinoma, grybų receptais. Aš irgi jau buvau grybauti. Nesu grybavimo fanatikė, kurią kasdien šaukte šaukia miškas, bet vieną kitą kartą per sezoną išsiruošti pasivaikščioti miško takeliais man patinka.
Sekmadienio rytą pavaikštinėję po mišką porą valandų, parsivežėm porą kibirų įvairių grybų: makavykų, lepšių, ūmėdžių, vieną kitą baravyką, voveraitę, raudonviršį. Išvirus grybus išėjo pilnas didelis dubuo, todėl dalį užšaldžiau žiemai, o kitą dalį iš karto pasigaminome tradiciniu būdu su šviežiom bulvėm. Tiesa, dar saują grybų palikau kitokiam panaudojimui. Stengiuosi visada palikti šiek tiek grybų kažkam įdomesniam: ar tartai, ar užtepėlei, ar blyneliams, juk grybai labai įvairiapusiškas produktas ir juos vartoti visada taip pat būtų tikras nusikaltimas.
Šį kartą susiruošiau kepti picą. Pirmas planas buvo išvirti gero marinara padažo, dėti grybų, žalumynų ir viskas. Bet pagalvojau, kad prieš tai porą dienų mitę grybais, tokios picos gerumo tiesiog neįvertinsim, tad nusprendžiau ją praturtinti svogūnų džemu, sūriu ir rūkyta vištiena. Labai gera pica išėjo. Jei tik turite miško grybų, būtinai pabandykite.

Reikės

Picos padui:
 100 ml pieno;
 2,5 stiklinės miltų (Stiklinė apie 250 ml);
4 g sausų mielių;
žiupsnio druskos;
1 a. š. cukraus;
3 šaukštų aliejaus.

Svogūnų džemui:
3 galvučių svogūno;
aliejaus kepimui;
2 šaukštų cukraus;
šlakelio sojų padažo;
šlakelio balzaminio acto;
žiupsnio druskos ir pipirų.

kiti ingridientai:
2 saujos virtų ir sausoje keptuvėje paskrudintų miško grybų;
150 g mulkiai supjaustytos rūkytos vištienos krūtinėlės;
200 g puskiečio sūrio;
2 šaukštai švelnaus pomidorų padažo;
saujelė rukolos ir krapų.

Pirmiausia ruošiame tešlą. Pieną pašildome, bet neužverdame, į jį sudedame cukrų, mieles, druską, aliejų ir pusę miltų - viską gerai išmaišome. Tada beriame likusius miltus ir užminkome tešlą. Tešla labai maloni, minkšta ir pasiduodanti minkymui. Užminkę padedame ją į šalį pakilti.
Kol kyla tešla pasiskrudiname sausoje keptuvėje virtus grybus, aš dar papildomai juos pabarsčiau trupučiu jūros druskos ir šviežiai grūstais pipirais. Po grybų, eilė svogūnų džemui. Svogūnus supjaustome smulkiais kubeliais, beriame į keptuvę su trupučiu aliejaus ir labai lėtai kepame kol jie pasidarys skaidrūs ir išleis savyje turimus cukrus - ims gelsti, tada dedame likusius ingridientus ir patroškiname kol viskas sutirtštės, paragaujame ar nereikia daugiau cukraus / acto / druskos.
Vištieną supjaustome kubeliais, sūrį sutarkuojame.
Imame tešlą, kočiojame norimos formos picos pagrindą, jį vos vos patepame švelniu pomidorų padažu, tada dedame svogūnų džemo (galima visą, bet aš truputį palikau pataškyti ant viršaus), beriame sūrį ir ant jo paskirstome vištieną bei grybus, likusį džemą. Kepame labai karštoje orkaitėje (jei įmanoma apie 300 C) įjungę apačios kepimą ir ventiliatorių - toks kepimo būdas artimiausias picos akmeniui ar kepimui krosnyje, pica iškepa greitai (+/-7 min), padas būna iškepęs, o įdaras neperskrunda.


Visi ingridientai ir pica pasiruošusi į orkaitę.


Iškepė.


Gardus gabalėlis.


Iš nurodyto kiekio produktų išėjo tikrai nemaža pica.

Tai tokie grybų reikalai :)
G. 



2016 m. liepos 22 d., penktadienis

Geras kibinų receptas



Nepatikėsit, internetas pilnas blogų kibinų receptų. Jeigu Jūs labai norite gerų kibinų, bet neturite jokio recepto, internetas yra pasiruošęs pakišti Jums didelę kiaulę. Kokių velnių tik žmonės nepavadina kibinais...  Jei padorią tešlą dar galima surasti, tai apie įdarą dažniausiai užsimenama tik: "susipjaustykit smulkiai norimą mėsą, įdėkit druskos, svogūnų ir vyniokite kibinus". Apie tuos, kurių kibinų receptuose figūruoja malta mėsa iš viso patylėsiu. Aš suprantu, kad visi žymūs patiekalai yra pasmerkti visokiam išsidirbinėjimui, bet tikriausiai pirmą kartą susidūriau su tuo, kad internete neradau nei vieno normalaus kibinų recepto. Visi man pasitaikę buvo kažkokie neaiškūs, kur įtarimą kelia arba įdaro, arba tešlos ingridientai arba keistos proporcijos.
Be to mane erzina, kad ieškant kibinų receptų, labai dažnai, ypač video receptuose, stovi kokia tamsaus gymio teta ir aiškina, kad jau tik šitie vieninteliai yra tikrieji Karaimų kibinai. Kitame vaizdo įraše jau kita teta, visiškai kitoks receptas, bet ir vėl tai tie vieninteliai... Aš į autentiškumą žvelgiu skeptiškai. Nėra tokios tautos, kurioje visi iki vieno savo tradicinį patiekalą būtų gaminę taip pat. Kiekvieno ispano močiutė savaip daro paella, kiekvieno vokiečio diedukas kitaip kemša dešreles ir kiekvieno mama Lietuvoje verda kitokius cepelinus. Todėl manau, kad kapojimaisi dėl autentiškumo yra tik laiko gaišimas. Taip, patiekalas turi turėti tam tikrus kertinius aspektus, kad nepradėtumėm pieniškos ryžių sriubos vadinti paella, bet ieškoti šimtaprocentinio autentiškumo yra beviltiška. Grįžtam prie kibinų...
Aš savo jaunam gyvenime kibinų esu prisilapnojus daug. Gimiau ir užaugau visai netoli Trakų, tad tingaus savaitgalio atrakcija "varom kibinų" man labai pažįstama. Taip pat gerai prisimenu, kad patys skaniausi kibinai man būdavo ruošti namuose, tie kuriuos kepdavo mano tėvai. Deja, tas pats Trakų artumas lėmė ir tai, kad tų kibinų mano tėvai seniai nebekepa - kam vargti, kai tereikia kelioliką minučių pavažiuoti. Bet būtent vaikystės prisiminimai apie naminius kibinus dabar padėjo susigaudyti, kad kažkas negerai su tais atmestinai parašytais internetiniais receptais. Kai paskambinau mamai ir paklausiau, ar man vaidenasi ar tikrai į kibinų įdarą dedamas vanduo ir sviestas, mama net nustebo, kad aš apskritai prisimenu tuos jų gamintus kibinus, o tuo labiau ingridientus... Bet matyt man jau vaikystėj rūpėjo iš kur atsiranda dalykai, todėl ir įsiminiau. 
Paknisusi užrašus mama mano spėjimą patvirtino. Taip, kibinų kuriuos valgiau gal prieš 15 metų, receptą atsimenu puikiai! Ir dar pasidalinsiu juo su Jumis. 
Kibinai yra sotus, riebus maistas, visas jų žavesys yra tame, kad mėsa esanti viduje yra drėgna, sultinga, o baigiant valgyti kibiną, tešlos taurelėje teliūškuoja sodrus sultinys. Tam reikia ir riebios mėsos ir vandens, ir sviesto (žinoma, jei mėsa labai riebi, pvz., aviena, sviesto ir vandens galima ir nedėti). Taigi pasiruoškit varvint seilę, tai tikrai geras kibinų receptas.

Reikės (10 kibinų)

Tešlai:
100 g grietinės;
150 g sviesto;
1 kiaušinio;
2 stiklinių (230 ml) miltų;
žiupsnelio druskos.

Įdarui:
450 g kiaulienos (tinka riebesnė sprandinė ar liesesnė šoninė - dėjau perpus);
1 svogūno galvos;
1/4 stiklinės vandens;
100 g sviesto;
druskos, pipirų - dosniai (kiti prieskoniai pagal pageidavimą, aš šiek tiek dėjau maltos saldžios paprikos, česnako ir prieskoninių žolelių, bet galima ir nieko nedėti).

Kiaušinio plakinio aptepimui.

Kapotą tešlą galima pagaminti dviem keliais. Pirmas - susipilti ant lentos miltus, jų viduryje padaryti įdubimą, į jį sudėti likusius ingridientus ir kapoti viską peilio bukąja puse, kol sušoks į vientisą masę. Kitas variantas - imti elektrinį smulkintuvą su dideliu peiliu, dėti supjaustytą sviestą, užpilti miltais ir viską sutrinti į trupinius, tada iškrėsti ant lentos, dėti likusius produktus ir rankomis permaišyti į vientisą masę. (Aš dariau antruoju būdu.) Paruoštai tešlai reikia leisti bent valandą pailsėti šaldytuve. Įdarui labai smulkiai supjaustome mėsą, pagardiname prieskoniais, įpilame vandens, įdedame kambario temperatūros sviesto (aš trečdalį sviesto naudojau apkepti svogūnams, jei jų nekepsit, sviesto reikės mažiau), sudedam svogūnus ir viską labai gerai išminkome, kad mėsos gabaliukai taptų vientisa mase.
Tešlą kočiojame plonai, pjauname apskritimus, dedame įdaro ir užsukame kasele (arba kaip išeina). Dedame ant kepimo popieriumi ištiestos skardos, aptepame kiaušinio plakiniu ir kepame apie pusvalandį 200 laipsnių orkaitėje. Skanaus!


Procesas: miltų ir sviesto trupiniai -> tešla po poilsio šaldytuve -> mėsa -> kibinų gamyba ir kelionė į orkaitę.


Gražuoliai kibinai.

Tiek šiam kartui ;) Ikisusi




2016 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Naminiai čeburėkai


Čeburėkai yra visiškai nemadingas, nemodernus ir neelitinis maistas, todėl šių dienų food blogeriai retai kada juos gamina ir publikuoja. Prisipažinsiu, aš irgi nesu didelė čeburėkų gerbėja. Esu jų valgiusi ne kartą, esu valgiusi ir labai prastų, ir tikrai skanių, bet kad žavėčiausi ar tuo labiau užsimanyčiau šio patiekalo taip nebūna. O kam valgyti junk'ą, kuris net nelabai vilioja? 
Bet yra žmonių, kurie niekada nepasakys ne čeburėkui. Dažniausiai - tai vyrai. Pavyzdžiui, mano brolis gali bet kokiame gatvės užkampyje, turguje ar stotyje susigundyti čeburėku - jam toks maistas gyvenimo razinos :) 
Aš kažkada, labai seniai, esu gaminusi čeburėkus, buvau dar paauglė, kepėme juos pas draugę ir pavyko tikrai neprastai. Vėliau šį patiekalą teko ragauti tik pas draugus, kurių šeimos galva buvo tobulai įvaldęs čeburėkų kepimą. Pamenu, kartą net per Naujuosius metus stovėjo visą vakarą prie kunkuliuojančio puodo ir vieną po kito traukė šviežius čeburėkus - buvo ir smagu, ir skanu. (Mariau, tavo čeburėkai buvo nerealūs.)
Bet tai buvo seniai, o dabar prie čeburėkų temos mane privertė sugrįžti Panevėžys. Turbūt visi esame girdėję mitą, kad Panevėžys - čeburėkų sostinė, tą man patvirtino ir mano draugas, kuris kilęs iš šio miesto. Tik, deja, čeburėkai iš ten jau išnykę ir tų legendinių, kurie pelnė Panevėžiui čeburėkų miesto vardą nėra... (Arba mes nežinome, kur jų rasti). Taigi po apsilankymo Panevėžyje išsirutuliojo tema apie čeburėkų gaminimą, o mano draugas net prisimerkė sakydamas, kad labai pasiilgo šio patiekalo. Na, pasiilgo, tai pasiilgo - kepsim čeburėkus namuose! 
Truputį nerimavau, nes tikrai ne itin gerai atsiminiau, kaip juos gaminti, bet pakračiusi atmintį, užrašus ir panaršiusi internete, čeburėkų iššūkį įveikiau. 

8 nemažiem čeburėkam reikės:

Tešlai:
200 g varškės;
50 ml kefyro;
2 kiaušinių;
0,5 a. š. sodos;
žiupsnio druskos;
1 v. š. aliejaus;
+/- 2,5 stiklinės miltų;

Aliejaus kepimui. 

Įdarui:
500 g maltos kiaulienos mentės (ar kitokios mėsos);
1 česnako skiltelė;
1 šaukštas kefyro arba grietinės
1 stiklinės karšto sultinio (dėjau ištirpintą kubelį);
1 šaukštelio kambario temperatūros sviesto;
druskos;
pipirų;
mėgstamų prieskonių.

Pasiruošiame mėsą - gerai išminkome maltą mėsą su prieskoniais, kefyru ir česnaku, įpilame karšto sultinio, kad būtų skystesnė konsistencija ir įmaišome truputį sviesto, paliekame mėsą pailsėti. Tešlai pertriname varškę (blenderiu arba per sietelį), supilame išplaktus kiaušinius, sodą sumaišytą su kefyru, beriame žiupsnelį druskos, dedame aliejaus, viską sumaišome ir po truputį beriame miltus, kol tešla bus minkoma, bet minkšta (minkyti geriausia pasišlapinus rankas aliejumi). Tešlą kočiojame plonai, pjauname norimo dydžio apskritimą, ant jo nestoru sluoksniu paskleidžiame mėsos įdaro, perlenkiame čeburėką ir kraštą užspaudome šakute. Kepame lėtai, įkaitintame aliejuje, kol gražiai parus (7-10 min.). Išėmus, būtina nuvarvinti aliejaus perteklių ant popierinio rankšluosčio. Prie čeburėkų labai tinka alus - mes mėgavomės kvietiniu nealkoholiniu alumi su citrina.


Procesas. Beveik čeburėkų gaminimo cechas :)


Nusausinusi riebalus popieriniu rankšluosčiu, dėjau čeburėkus ant lentelės su kepimo popieriumi, kad jei dar koks lašas aliejaus liko, jį sugertų popierius. 


Čeburėkų rikiuotė.


Alus ir čeburėkai. 


Mėsa kvapni ir drėgna. 

Taigi, jeigu Jūs ar Jūsų artimieji jaučia sentimentų čeburėkams, drąsiai kepkite pagal šį receptą, mano ekspertas sakė: "Tobuli" :)

Ikisusi :) G.





2016 m. gegužės 28 d., šeštadienis

Pyragas su braškėmis


Braškių sezonas turi tam tikras stadijas. Pati pirmoji, kai braškės kainuoja kosmosą, jų būna nedaug bet labai norisi, tada jos perkamos daugiausiai po 500 g ir suvalgomos pasimėgaujant be nieko, kita stadija, kai braškių jau visur pilna, jos saldžios ir labai smagiai eina pusryčiams su pienu ar jogurtu, susidraugauja su ledais, įvairiais gėrimais ar patenka į pyragus, na ir žinoma yra paskutinioji braškių sezono stadija - kai visi jų jau daugiau mažiau atsivalgę ir lengva ranka kilogramas kitas nukeliauja į šaldymo kamerą ar uogienę žiemai.
Lietuvoje braškės dar tik prasideda, bet atvežtinėmis mėgaujamės jau porą savaičių, todėl mano virtuvėje šiuo metu yra antrasis braškių sezono etapas. Valgiau ir braškių su pienu, ir braškių su cukrum ir braškinio vandens su ledukais gėriau, o dabar eilė braškių pyragui. Pyrago receptas labai paprastas, o rezultatas puikus. Purus, trapus, bet drėgnas pagrindas ir glontus keptas kremas su braškių gabaliukais tikrai nepaliks abejingų. Beje, vietoje braškių galima naudoti ir slyvas, kriaušes, obuolius, persikus ar kitokius vaisius ir uogas.

Tešlai:
100 g sviesto;
200 g grietinės;
0,5 stiklinės cukraus;
1,5 stiklinės miltų (gali reikėti daugiau);
1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių;

Įdarui:
400 g braškių;
250 g jogurto (geriausia be vaisių gabaliukų, aš dėjau creme brule skonio, galima naudoti vanilinį ar pan.);
1 kiaušinio.

Sviestą išlydyti ir truputį praaušinti. Į sviestą įmaišyti grietinę. Sudėti cukrų ir viską permaišyti. Į masę įsijoti miltus ir kepimo miltelius. Miltų papildomai berti tiek, kad tešla atliptų nuo dubent kraštų, bet būtų per minkšta minkyti.
Jogurtą sumaišyti su išplaktu kiaušiniu. Braškes nuplauti, pasmulkinti, jei labai rūgščios užberti trupučiu cukraus.
Kepimo indą patepti sviestu (iš šios normos išeis 24 - 26 cm skersmens pyragas, norint didesnio, reikės produktus dvigubint), šaukštu ir rankomis paskirstyti tešlą formos dugne ir ant kraštų, suberti uogas ir užpilti jogurto kremą.
Pyragas kepa apie 1 val. 180 laipsnių temperatūroje. Pjaustyti reikia jau gerokai praaušusį. Viršų galima pabarstyti cukraus pudra. 


Tešla, braškės ir kremas.


Pyragas pakeliui į orkaitę.


Pyragas po valandos kepimo.


Ataušęs ir supjaustyas.


Pirmasis 2016 m. braškių pyragas


Omnomnom :)

Tiek braškinių reikalų šį kartą. Skanaus ir skalsaus braškių sezono!

G.