Kepta antis

Kepta antis tikriausiai visiems asocijuojasi su tamsiu žiemos vakaru, židiniu ir už lango švilpiančiais vėjais. Bet tai negi dabar lauksiu žiemos, jei jau turiu antį? Nesąmonė! Palaukiau kiek vėsesnio gegužės savaitgalio ir šaldiklyje turėtą antytę iškomandiravau į orkaitę. 

Iškepti antį nėra sunku. Tai palyginti nedidelis paukštis, turintis daug riebalų, kurie lydydamiesi neleidžia raumenims išsausėti ir padeda gražiai apskrusti odelei. Kas svarbiausia kepant antį? Turėti kantrybės, neperkepti ir nepamiršti subadyti odą. Kepti antį galima įvairiai, galima ją kimšti įdarais, kepti V formos grotelėse arba kepimo maiše, naudoti įvairias daržoves ir vaisius garnyrams, ruošti padažą ir t. t. 

Aš antį kepiau labai paprastai. Tiesiog ją atšildžiau, nuploviau, nusausinau, dantų krapštuku tankiai subadžiau odą, kur pavyko pašalinau poodinius riebalus, įtryniau prieskoniais, palaikiau per naktį ir kepiau orkaitėje, pabaigoje paukštį praturtinau apelsinine glazūra. Jokių mandrų įdarų, sudėtingų mirkymo - džiovinimo procesų ir t. t., tiesiog paprasta, skani, kepta antis. 

Reikės:

+/- 2 kg anties;
nubraukto šaukšto druskos;
2 skiltelių česnako;
grūstų pipirų;
pusės citrinos sulčių;
šlakelio alyvuogių aliejaus;
po mažą žiupsnelį: džiovintos maltos saldžiosios paprikos, čili miltelių, trintų pankolio sėklų, kalendros, geltonųjų garstyčių miltelių, kumino, džiovintų žolelių mišinio arba kitų Jūsų mėgstamų prieskonių.

Glazūrai:
1 apelsino sultys ir žievelė;
2 šaukštai medaus;
pusės citrinos sultys;
žiupsnelis druskos.

Atšildytą antį švariai nuplauti, nusausinti ir dantų krapštuku tankiai subadyti odą, pakraščiuose, kur išeina, pašalinti poodinius riebalus. Susimaišyti marinatą iš prieskonių, česnako, aliejaus ir citrinos sulčių, kruopščiai ištrinti antį iš išorės ir iš vidaus. Palaikyti bent kelias valandas arba per naktį šaldytuve.
Šį kartą antį kepiau kepimo maiše 180 laipsnių orkaitėje apie 1 val., tada dar 30 min. praplėšus maišą su skrudinimo funkcija 220 temperatūroje, pačioje pabaigoje dar padidinau temperatūrą ir kas 5 min laisčiau glazūra (viso kokius 5 kartus) (glazūrai reikia sumaišyti visus ingridientus, pakaitinti kol sutirštės ir palikti ataušti), aš dar labai minimaliai pašlaksčiau ir sojų padažo.

Tiekti galima su įvairiais garnyrais. Mes rinkomės kuskusą, trintas spanguoles ir pomidorų salotas su saulėgrąžomis.

Įtrinta prieskoniais.

Paruošta kepti.

Apelsinų glazūra kaitinimo procese.

Pomidorų salotos: supjautome avietinius ir vyšninius pomidorus, svogūną, suberiame saulėgrąžas, pašlakstome alyvuogių aliejumi, pagardiname druska, pipirais, cukrumi ir pabrandiname apie 20 min.

Antis ką tik iš orkaitės.

Pailsiname paukštį kelias minutes ir tada galima dalyti į porcijas.

Be paukštienai skirtų žirklių antį supjaustyti būtų nelengva.

Lietingo šeštadienio pietūs!

Štai tokie apelsininės anties reikalai :) Jei ir Jūs turite šaldiklyje antį, nelaukite žiemos!

Iki greito!
G.

Ponai batonai + taco su antiena

Pavasarėjanti gamta kviečia kišti nosis į lauką, net kai šilumos tenka ieškoti ne saulės spinduliuose, o vilnoniuose šalikuose. Kaip ten bebūtų, visai neseniai pavasario ir geros kompanijos vedina atsidūriau prie vandens telkinio su puodeliu kavos rankoje. Vieta man buvo nežinoma, bet pasirodo miestiečių labai mėgstama, todėl jau atvažiavę radome vieną kitą žmogų, o taip pat gerą pulką visai nebaikščių ančių.
Man, mergaitei iš ežeringo krašto, laukiniai paukščiai nieko naujo, bet šį kartą užkliuvo, kad tos antys įtartinai storos. Juokaudama praminiau jas albatrosais, o mano partner in crime jau beveik dvejojo ar čia išvis antys, kai į aikštelę įsuko dar vienas automobilis, iš jo išlipusi pora, neturėjo kartoninių kavos puodelių, bet jie turėjo batonų. Taip taip, kiekvienas po vieną didelį, pjaustytą batoną. Priėjo prie vandens, praplėšė pakuotes ir ėmė mėtyti batono riekes antims. Nežinau, ar tai galima pavadinti lesinimu, nes jie tiesiog užbombordavo paukščių pulką batono riekėm, per porą minučių buvo iššaudyta visa apkaba ir ponai batonai patrypčioję dar truputį įsėdo į automobilį ir išvažiavo.
Mes žvengėm balsu. Svarstėm, kodėl paukšteliai ne lesinami, kaip tai darydavom vaikytėj (pusę valandos trupinant vieną kriaukšliuką), o bombarduojami cielom batono riekėm. Kol mes kėlėm versijas, kad žmonėms gal labai reikėjo karmos taškų, bet labai neturėjo laiko, arba kad tos antys kontobandininkės ir joms čia šefas algą moka, atvažiavo prie vandens naujas ekipažas. Šį kartą dvi damos, bet batonų ne mažiau. Bombardavimo technika irgi panaši. Po antros pasistiprinimo bangos, kai kurios antys jau sunkiai beužsiropštė ant kranto patingėti.
Veiksmas vyko vakare, netrukus ir visai sutemo, todėl daugiau žmonių su batonais nesulaukėme, o ir patys išgėrę kavą išvažiavome šiltesnio prieglobsčio ieškotis. Visgi galvoje kirba mintis, kad jeigu per gerą pusvalandį prieš sutemas būreliui ančių buvo sumaitinti 4 rimti batonai, tai kiek jų būta per dieną? Ir kokia šios pramogos esmė? Jeigu mano tinklaraštį skaito bent vienas žmogus, kuris taip daro, labai prašau, parašykite komentaruose apie savo hobį plačiau, apšvieskite mane ir kitus skaitytojus :)
O dabar laikas receptui, kuris, žinoma, į temą - taco su antiena

2 porcijoms reikės:

6 Santa Maria Taco paplotėlių;
1 skiltelės česnako;
poros šaukštų alyvuogių aliejaus;
žiupsnio druskos;
saujos rukolos

mėsai:
300 g anties šlaunelių mėsos be odos;
druskos, pipirų, cirinos sulčių; maltos saldžiosios paprikos, mėgstamų, meksikietiškų prieskonių;
200 g šaldytų vyšnių be kauliukų;
1 šaukšto pomidorų pastos;
4 šaukštų sojų padažo;
balzaminio acto;
3 šaukštų cukraus;
skiltelės česnako;
čili pipiro be sėklų

avokado padažui:
1 avokado;
1 šaukšto natūralaus jogurto;
1 skiltelės česnako;
druskos;
citrinos sulčių.

Antieną pamarinuojame keletą valandų su druska, pipirais, malta paprika, meksikietiškais prieskoniais ir citrinos sultimis. Keptuvėje ant didelės ugnies apkepame antienos gabaliukus, tada sumažiname ugnį, įspaudžiame česnako, įdedame pomidorų pastos, čili, įpilame sojos padažo, balzaminio acto, stiklinę vandens, pusę vyšnių ir sumažinę ugnį viską troškiname apie 1 val. (jei reikia, vandens vis įpilame). Likusiais vyšnias sutriname su cukrumi. Kai antienos gabalėliai pasidaro tokio minkštumo, kad juos lengvai galima perspausti mediniu šaukštu, sudedame trintas vyšnias su cukrumi ir troškiname kol viskas sutirštėja, Paragaujame, ar netrūksta saldumo / rūgštumo / sūrumo ir išjungiame.
Avokadą sutriname su jogurtu, česnaku, citrinos sultimis, druska.
Taco paplotėlius patepame alyvuogių aliejumi sumaišytu su trintu česnaku ir druska, pašildome orkaitėje.
Į kiekvieną paplotėlį įdedame antienos, padažo ir uždedame rukolos.
Labai skanu!

Reikalai

Avokado padažas

Troškinasi antiena

Paskrudinti paplotėliai, antiena, avokado padažas.

Done!

O čia ponų batonų laukiančios antys.

Tiek šiam kartui. Skanių taco!

G. 

Anties petukai. Kodėl aš iki šiol jų nekepiau?

Kai kalba pasisuka apie antį man visada galvoje sukasi 3 jos variantai: visa kepta antis, rausva, mikšta ir švelni anties krūtinėlė arba antienos confit (ilgai kepta šlaunelė). Visos anties kepti paprastai neturiu progos ir nekepu, jei kepčiau tikriausiai rinkčiausi rytietišką alą Pekino anties variantą ir siūlyčiau jos mėsą suktį į plonus blynelius kartu su daržovėmis. Anties krūtinėlė yra skanus, bet brangokas reikalas, tiesa, kokių smagių salotų su anties krūtinėle yra daugybėje restoranų, tad kartais pasimėgauju. Labai seniai valgiau vadinamąją "anties uogienę" - confit de canard. Niekada nesidomėjau, kodėl ta anties šlaunelė taip vadinama, teko girdėti, kad šis patiekalas buvo sugalvotas kaip mėsos konservavimo būdas ir troškindavo antieną apie 10 val. Gali būti, nežinau. Bet  vartojimui iš karto tikrai niekas tiek jos netroškina, geros 2-3 val ir viskas. Man anties confit yra toks šventinis patiekalas, negaminu jo tik sau. Ir brangoka, ir laiko daug reikia. Va anties petukai visai kas kita.
Prieš porą dienų užbėgusi į kiemo rimiuką, galvojau pagriebti kokios žuvies ar vištos gabalą, kad savaitgalį galėčiau jį išsikepti orkaitėje ir nereikėtų gaišti laiko stovint prie puodų, bet už akių užkliuvo švieži ir labai dailiai supakuoti anties petukai, kurių kaina nustebino - 3 eurai už kilogramą! Pigiau, nei prieš tai nusižiūrėta vištiena. Žinoma, pasiėmiau anties. Kuo įvairesnis racionas, tuo geriau. Ruošiau anties petukus gana paprastai, bet labai skaniai. Pirmiausia per naktį marinavau, paskui sudėjau į kepimo maišą, įkišau į orkaitę ir nelabai karštai kepiau-troškinau gerą valandą, kol sunyko visas poodinis riebaliukas ir mėsa pasidarė minkšta. Tada maišą prakirpau, pašlaksčiau antį soja, citrina, žuvies padažu, aptepiau medumi ir įkišau į labai karštą orkaitę, kad suskrustų. Antį galima orkaitėje iškankinti taip, kad jos net nepavyktų išimti su visais kaulais, mėsa tiesiog nuo jų nukristų vos prisilietus šakute, bet man taip nepatinka, norisi gražių gabaliukų. Maniškiai buvo puikūs, suėmus ties kauliuko galu mėsą piršais ir patraukus žemyn ji tuoj pat visa atsiskirdavo ir likdavo plikas kauliukas. Jėga. Tiesa, išsikepiau daugiau nei realu suvalgyti vienam žmogui per dieną, todėl su likusia mėsa reikės sugalvoti kažką, gal kokias salotas ar lavašo suktinukus kitos dienos pietums.

3-4 porcijom

marinavimui:
1 kg atšaldytų anties petukų;
1/5 stiklinės sauso balto vyno;
3 skiltelių česnako;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų mišinio;
džiovintos maltos saldžiosios paprikos;
džiovintų raudonėlių ir čiobrelių;
šlakelio alyvuogių aliejaus.

Kepimui:
1 kepimo maišo;
šaukšto medaus;
šlakelio sojų padažo;
šlakelio rytietiško žuvies padažo;
pusės citrinos.

Pirmiausią anties petukus nuvaliau, nuploviau ir nusausinau, subadžiau smeigtuku odą. Tada susiguldžiau ant lentelės, užspaudžiau česnaką, užbėriau prieskonius ir sudrėkinau alyvuogių aliejumi ir vynu (po mažą šlakelį, kad tik prieskoniai sudrėktų ir lengviau skirstytųsi). Mėsą ištryniau iš visų pusių, išmaišiau prieskoniuose ir sudėjau į indelį, dar įpyliau truputį vyno, uždengiau maišeliu ir palikau šaldytuve geroms 12 valandų.
Kai atėjo laikas kepti, įkaitinau orkaitę (mano dujinė, senovinė, tad temperatūros nepasakysiu, bet gal iki 180, kad greičiau prikaistų, o tada sumažinau ugnį iki minimumo (elektrinėje statyčiau kažkur ant 140), antieną sudėjau į kepimo maišą, dar kartą pabadžiau odą ir įkišau kepti. Nuėjau aplankyti orkaitės po valandos, tada mėsa jau buvo suminkštėjusi, šakutė labai lengvai smigo, o poodiniai riebalai buvo išbėgę. Apkirpau maišą aplinkui, kad mėsa toliau būtų atvira, padidinau ugnį ir įkišau gal 10 minučių, kad nugaruotų susikaupęs skystis. Tada vėl ištaukiau mėsą, negausiai pašlaksčiau sojų ir žuvies padžais, citrina ir konditeriniu teptuku patepiau skystu medumi. Vėl kišau į orkaitę ir dabar kepiau tol kol mane tenkino vaizdas - antiena gražiai apskrudo. Vienai porcijai užteko 2 petukų, nes šalia dar įsidėjau kuskuso ir žalių salotų.

Anties petukai buvo supakuoti labai dailioje tvirto plastiko dėžutėje, tad joje ir marinavau - vis vienu indu mažiau plaut :)

Paprieskoniuota mėsa.

Ką tik iš orkaitės.

Lėkštėje, kartu su kuskusu ir salotom.

Tiek šiam kartui. Ačiū, kad lankotės ;)
Iki greito!

KALĖDOS. Anties kojytė ir paukščių filosofija

Taip jau sutapo, kad kai tik pradėjau rašyti blogą, mano šaldytuve atsidūrė didelė, graži antis. Jau tada juokiausi, kad valgysiu ją iki Velykų. (Čia teisinuosi, kodėl taip dažnai apie antieną rašau...) Vis dar turiu nedidelį kampuką suvytintos jos krūtinėlės (receptas čia ir čia),  sparnelius kepiau pamarinavusi su viskiu ir mėlynėmis (receptas čia) ir dar liko į kelias dalis padalyta nugara ir graži šlaunelė. Nepagalvokite, kad mano antis buvo vienakojė, tiesiog vieną koją ir kaklą palikau mamai :) Pirminis planas buvo, kad aš išsipjausiu tik krūtinėlę vytinimui, o visą likusį paukštuką suvartosime su šeima, bet vyrija pažiūrėjo skeptiškai, tad pasidalinom su mama. Ir kažkodėl nujaučiu, kad ir tai ką jai palikau, vis tiek turėsiu pagaminti aš :) Čia taip, kaip sakoma  dainuojama "tokia politiiikaa ooo-oo-o".
Taigi pirmosios žiemos dienos pietums nusprendžiau praretinti anties likučius šaldymo kameroje ir pasigaminau keptą anties kojytę. Ir žinoma išbandžiau kitą marinatą, labiau kalėdišką su apelsinų sultimis, imbierais, džiovintomis citrusų žievelėmis, česnakais ir kitokiais gėriais. Marinatas absuoliučiai kalėdinis, tiesiog valgai mėsą ir mintyse matai žavų imbierinį namelį ir karšto vyno taurę :) Taip marinuoti drąsiai būtų galima visą antį. Tik tada, manau, reikėtų keliolika valandų palaikyti apelsinų sultyse gardintose Kalėdiniais prieskoniais, o paskui išėmus įtrinti druska, pipirais, česnakais ir palaikius dar valandžiukę kepti. Jei planuojate šioms šventėms kepti antį ir nenorite jai nuobodžios obuolių ar džiovintų vaisių draugystės, drąsiai naudokite šį marinatą. Tiesa, jei niekada nesate valgę anties, gal prieš tai paragaukite restorane :) Nes esu girdėjusi ir tokių atsiliepimų "nu vis tiek kažkokia neskani, nebalta, nu ne tokia kaip višta". Uuuups, o tai kas Jums sakė, kad antis yra višta? Čia jau kažkoks asmenybės susidvejinimas būtų, o žinant paukščių smegenų dydį, abejoju, ar šizofrenija juos kamuoja. Taigi, nusprendžiau, kad prieššventinis laikotarpis labai tinka pafilosofuoti apie paukščių kepimą, pasidalyti esminėmis taisyklėmis. Žodžiu, nušviesti tuos, kurie vis dar tamsoje :) Bet pirma receptas, nes žinau, kad vientiso ilgo teksto bloguose niekas (išskyrus filologus) neskaito.

Taigi vienai porcijai reikės:

1 anties kojytės;

marinatui (į tą patį kiekį pamerkiau ir kelis vištos sparniukus):
stiklinės apelsinų sulčių;
poros šaukštų Kalėdinių prieskonių (nesmulkintų: gvazdikėliai, imbierai, anyžiai, džiovintos žievelės, cinamonas, muskatas ir pan.).

įtrynimui:
kelių žiupsnių druskos,
šviežiai grūstų pipirų mišinio;
vienos-dviejų skiltelių česnako;
kelių žiupsnių cukraus "farino" (paprastas netinka, galima bandyt keisti medumi);
šaukšto alyvuogių aliejaus.

Atitirpiname, nuplauname ir nusausiname anties kojytę. Pašaliname dalį riebalų. Įtrynimo ingredientus sumaišome (česnaką naudojau išspaustą). Įtriname gerai iš visų pusių mėsytę ir paliekame pailsėti, kol paruošime marinatą. Pusę sulčių su Kalėdiniais prieskoniais pakaitiname prikaistuvyje (neužviriname). Čia tik tam kad atsiskleistų prieskonių kvapai. Tada praskiedžiame šaltomis sultimis, jei dar karštoka, palaukiame kol pravės ir užpilame ant mėsos (turėtų apsemti). Iš esmės marinato kiekis priklauso nuo indo patogumo. Mano indas gudrus - kiaušinio formos, apačia siauroka, tad šis kiekis apsėmė anties koją ir kelis vištų sparnelius sulenktus į trikampius. Paslėpiau mėsytę nakčiai marinuotis šaldytuve.

Kepiau orkaitėje, pirmiausia kepimo maiše, o paskui apskrudinau. Antį labai gerai kepti su apvirtomis pupelėmis, nuo ištekančio skysčio jos būna nuostabios. Klasika prie anties tiekti bulvių košę, mėsos padažą arba rūgščią (pvz., juodųjų serbentų) uogienę. Jei gaminčiau šventinius pietus, ką nors vaišinčiau, tada taip - visa tai būtina. Kadangi pietavau viena, tai nusprendžiau apsiriboti gaiviomis salotomis garnyrui, nes jau pati antytė - rimta, kaloringa mėsa :)

 Mėsytė marinuojasi.

 Pirmiausia viską sudėjau į kepimo maišą, kokioms dvidešimčiai minučių, kol viskas gražiai pakepė ir apsinuogino anties kaulas.

 Baigti kepti reikia prapjovus maišą.

 Labai tiko rukolos, pomidorų ir pomelo greipfrutų salotos.

Niekada nepjaukite mėsos kai ji tik tik ištraukta iš orkaitės, nes visos sultys išbėgs.

Sparneliai iškepę šalia anties kojos gavosi nerealūs. Kvepiantys Kalėdomis, labai lipnūs ir besineriantys nuo kaulų, planuoju juos ryt-poryt sudorot vakarienėms paprastai - šaltus su daržovėmis.

Visi kam rūpėjo tik receptas arba tik nuotraukos jau galite eiti ilsėtis :)

O aš pereinu prie filosofavimo apie paukščius: vištas, kalakutus, antis, žąsis ir kitokius (ne)skraidančius padarus. Žodžiu, paruošiau už Jus šventinius namų darbus :) Aš jau anksčiau kalbėjau apie tai, kad tikrai nesu iš tų, kurie tradiciškai per šventes kaitina orkaitę 8 val. ir kepa didžiausius paukščius, kuriais pamaitina armiją. Tiesiog švenčių koncepcija kol kas kiek kitokia, alkanųjų ne tiek jau daug susirenka, tad laiką galima skirti kitokiems dalykams. Vis dėlto sulaukiau prieš šventes kelių emailų su klausimais ar neįdėsiu kokio kepto kalakuto ar žąsies recepto. Taigi nusprendžiau vis tiek apie tai parašyti.
Žinoma, visur galioja improvizacijos taisyklė, bet jeigu pastebėjote, muzikantai irgi improvizuoja tik tada, kai jau puikiai moka groti, o ne tada kai dar tik su natomis pažindinasi. Tai galioja ir virtuvei.
Taigi paukščių filosofiją pradedame nuo paprasčiausio dalyvio - vištos.
Jeigu Jūsų nėra daug, arba patirtis virtuvėje labai labai kukli, kepkite vištą. Nesmukintą vištą iškepti nėra sunku. Galima iš vakaro arba prieš kelias valandas pamarinuoti kaip tik norisi. Galite daryti aštresnę, galite švelnesnę, labai skanu ir klasikinė lietuviška įtrinta tik druska, pipirais, česnakais ir kmynais. Iškepti vištą galima gilesnėje skardelėje, pakėlus ant grotelių, užmovus ant alaus skardinės (pusę alaus prieš tai nugerkite), sulčių stiklainėlio, tešlos luobe ir pan. Visi variantai plačiai aprašyti interneto platybėse ir tikrai yra verti išbandymo. Pagrindinė taisyklė - neįsijausti su kaitra, nenusistatyti laiko mintyse, kad per valandą iškeps višta, o tada darysiu tą ir aną. Višta iškeps tada, kada jai reikės, jei visą laiką kepsite ant karščiausios kaitros, tai susvils viršus ir liks žalios storiausios vietos. Jeigu norite, kad iškeptų greičiau ir neturite didelio poreikio matyti sveiką paukštį, perpjaukite jį tabaka principu, iškeps šiek tiek greičiau.
Paukščių kimšimas man neatrodo labai reikalingas dalykas, nes svarbu kad mėsa būtų sutinga ir gardi, o jei dar reika sukti galvą kaip ten tas įdaras, tai jau visko kiek per daug. Bet jei labai norisi kimšti, kimškit, tik turėkit omenyje, kad negalima prigrūsti sausakimšai, karštis viduje turi cirkuliuoti. Be to kimštas paukštis keps šiek tiek ilgiau. Apie vištas gal neįsismaginsiu, nes manau visi kepa, moka, žino, o jeigu ką, tai rašykit komentaruose konkrečius klausimus.
Žygiuojame prie anties. Antis - riebi mergaitė. Jos mėsa tamsesnė, raudona, ji reikalauja daugiau žinių ir pasiruošimo. Kepant visą antį (taip pat žąsį, kalakutą), nori nenori, teks taupyklės turinį paaukoti porai kokybiškų virtuvės rakandų - termometrui ir skardai su grotelėmis.
Pagooglinau porą nuotraukų iš internetinių kromelių, kad įsivaizduotumėte apie kokią aš čia skardą kalbu :)

Pirkti būna tik tokios įstatomos grotelės, kurias galima pritaikyti turimam indui arba galima įsigyti iš karto su viskuo. Atkreipkite dėmesį, kad paprastai etiketėje rašoma kokį svorį jos laiko ir jei parašyta 10 kg, nekiškite 15 kg kalakuto, nes geresniu atveju turėsite sulankstytus brangius indus, blogesniu - kalakutą ant grindų :) Taip pat, bet kokiam dideliam paukščiui ar mėsos šmotui kepti reikės gero termometro. Vienus galima kepti kartu su mėsa ir jie visą laiką rodo temperatūrą, o kitais pamatuojama temperatūra ištraukus mėsą. Ir vienas ir kitas variantas nėra blogas, svarbu įsigyti patikimo gamintojo, geros kokybės prietaisą.

Jei visus prietaisus ir indus turime ir turime antį, galime ją išsikepti. Jeigu paukštis užšalęs, pamažu šaldytuve ar balkone atitirpiname (1 para maždaug), tada nuplauname, nusausiname, pašaliname kuo daugiau riebalų, atsargiai subadome dantų krapštuku odelę ir pamarinuojame. Kai kas siūlo nemarinuoti ilgai tik patrinti prieskoniais, bet ypač tuo atveju, jei paukštis šaldytas, siūlyčiau marinuoti (vienas variantų šio įrašo viršuje). Kai ateina laikas gražuolę kepti, guldome krūtine aukštyn, kepame apie 190 laipsnių orkaitėje, maždaug po keturiasdešimt minučių vienam kilogramui. (Jei kimšote, tada keps ilgiau.) Iškepusi antis po oda beveik nebeturi riebalų. Artėjant kepimo laikui į pabaigą, reikia pasitelkti termometrą. Paukštis bus iškepęs, kai krūtinėlės temperatūra bus 75 °C arba 165 °F.
Apie garnyrus, padažus ir kitus dalykus kol kas nerašysiu, nes įrašas nusitęs iki mėnulio... Geriau žygiuojame prie žąsies.

Žąsis - didelis, riebus ir prabangus paukštelis. Indai, prietaisai reikalingi tie patys, kuriuos aprašiau prie anties. Vienas kilogramas žąsies iškepa maždaug per 45 min. Atšildyti, nušluostyti, pašalinti dalį riebalų, subadyti odą - viskas taip pat kaip su antimi. Marinatą galite rinktis iš milijono siūlomų internete pagal savo skonį. Žąsis myli kvapnias daržoves, todėl visai neprošal kepant į vidų įkišti perpjautą česnako galvą, citrinos gabalą, morką ir čiobrelių, rozmarinų kuokštą. Iškepimo temperatūra ta pati kaip ir anties, tikrinti, žinoma, mėsos termometru. Kepti reikėtų pradžioje krūtinėle į apačią orkaitėje įkaitintoje iki dviejų šimtų laipsnių (apie valandą). Tada apversti ir tame pačiame karštyje kepti dar valandą, o po to (turi būti paskrudusi), sumažinti kaitrą iki 180 ir kepti dar pustrečios valandos. Nemaža (plius minus šešių kilogramų žąsis) orkaitėje praleis netoli penkių valandų - planuokitės laiką protingai :)

O dabar didysis Amerikietiškasis padėkos dienos džiaugsmas - kalakutas. Jei nepyksite, įvelsiu lyrinį nukrypimą apie Thanksgiving day. Aš manau, kad ši šventė yra tikrai nereali. Kur kas fainesnė už mūsų jau pasiskolintą halloween'ą ar Valentino dieną. Mano akimis, tai tokia absuoliučiai teigiama diena, kai reikia pagalvoti apie tai už ką ir kam turėtum būti dėkingas, dėl ko esi laimingas... Diena, kuri pažymi Kalėdinio laikotarpio pradžią, turi nuostabią Thansgiving dinner tradiciją, kai ruošiamas didelis kalakutas, pudingas (vadinamas įdaru), įvairios daržovės ir tradiciniai pyragai. Nu gi visiškai teigiama ir nuostabi šventė. Reikėtų gal pradėti ją švęsti? Tik gaila, kad ji yra ketvirtadieniais, tad sunku būtų vienu metu ir dirbti ir kalakutą kepti.:)
Grįžtu prie mėsos. Kalakutas, manau, labiausiai tinkamas paukštis tiems, kuriems, pavyzdžiui, antis neskanu, nes ne tokia kaip višta :) Kalakuto mėsa man artimiausia vištienos skoniui. Bet šie paukščiai būna dideli, todėl juos iškepti nėra labai lengva. Kalakutą būtinai reikia parą arba dvi pamirkyti marinate (gali būti paprastas sūrus vanduo), o tada paaukoti visai dienai orkaitę ir jį kepti kepti... Tobulai šį procesą yra aprašiusi Aušra iš Vaikų ir vanilės (paskaitykite čia ir viskas bus aišku ir šviesu, tikrai geriau neparašysiu, tad net nemėginsiu). Atkreipiu dėmesį tik į pagrindinius akcentus, kad kepti būtina tokiose grotelėse, kaip parodžiau viršuje, būtina turėti termometrą, būtina žaisti su orkaitės temperatūromis, būtina ištraukus iš orkaitės leisti pailsėti prieš tiekiant.

Tai tiek paukščių filosofijos šiandien. Tai turbūt ilgiausias blogo įrašas kol kas. O aš šį rytą prabudusi, pagalvojau, kad labai labai noriu kepti sausainius - tai jau tikras Kalėdų artėjimo ženklas, tuoj visi maisto blogai užsikrės meduolių ir sausainių manija :) Jei prisiruošiu iškepti kokių nors sausainių, receptu pasidalysiu rytoj.

Iki.
Myliu, bučiuoju.
Gintarė

Šešios savaitės ant sparnų! Artyn žiemos pietums anties sparniukas

Taip, dar tik lapkričio 9-oji. Iki oficialios žiemos pradžios trys savaitės, iki Kalėdų - šešios. (Aš pažįstu kalendorių.) Iki pirmojo sniego, tikiuosi, mažiau. Gruodis, tikriausiai, vienintelis mėnuo, kuris be sniego yra lyg koks vargšas nuogas karalius. Nors mano mieste šiemet Kalėdų eglė bus įžiebta lyg ir paskutinę lapkričio dieną, todėl labai labai reikėtų lengvo šaltuko ir kruopelės sniego anksčiau. Ačiū. 

Aš laukiu Kalėdų. Jau planuoju makaluoti meduoliams tešlą, kurią reikia brandinti kelias savaites. Mąstau ar kepsiu kalėdinį namelį. Kaip puošiu namus. Ką pirksiu ar darysiu dovanų mylimiausiems. Jei manote, kad aš čia per anksti raunuosi į Kalėdas ir forsuoju, tai galite taip manyti :) Kas gi uždraus... 

Daug žmonių labiau iš inercijos ir mados, nei nuoširdžiai burba, kad iš karto po Vėlinių prekybcentriai rikiuoja Kalėdines prekes, bet jie burba ir dėl to, kad prieš šventes nieko nebespėja ir jau nieko nebenori ir t. t. Burbėti yra gyvenimo būdas :) Skubėti taip pat. Jei tik galiu, man labiau patinka šventėms ruoštis apgalvotai, ramiai, be panikos. Kad tada kai burbekliai pyks ir stumdysis, aš galėčiau gurkšnoti karštą vyną ir ramiai pakuoti dovanas arba kepti sausainius ir klausytis Kalėdinių dainų. 

Ankstyvą žiemos ir švenčių laukimą įkvėpė netyčia užregėta labai smagi maisto blogerių akcija - Slapukas Kalėdų senelis. Nesu didelė visokių interneto bendruomenių mėgėja. Man svetimas gyvenimo būdas: nusipirkau mašiną - registruojuosi tos markės automobilių fanų klube, pastojau - supermama neišvengiamai, pradėjau nerti servetėles - ieškau rankdarbių forumo ir t. t. Žmonės, kurie vieni kitų nėra matę sugeba susipykti, susikaldyti į grupes ir pan..! Negi neturi ką veikti? 

Bet vis dėlto rašymas apie maistą, nori nenori, šiek tiek integruoja į savotišką maisto blogerių bendruomenę. Skaitai kitų blogus, susipažįsti su jų pomėgiais, pasisemi idėjų. Viena tokia mergina, rašanti blogą Receptų Medis, sugalvojo labai mielą idėją, kurią jau įgyvendina ne pirmus metus. Ji kviečia registruotis maisto blogerius į Kalėdų senelio slapuko žaidimą. Gruodžio pradžioje burtų keliu ištraukia kas yra kieno slaptas seneliukas ir vieni kitiems siunčia su virtuve susijusias Kalėdines dovanėles. Užsiregistravau, nes tikrai bus įdomu pasistengti nustebinti žmogų, kuris virtuvę myli ne mažiau nei aš :) Kartais vengiu dovanoti tokias dovanas kaip šokoladas su elniena arba su žibuoklėmis, nežinodama ar mane supras, o čia dalyvaus būtent tie žmonės, kurie tokius dalykus supranta. Weeeee, tikrai smagu! Tikrai Kalėdos priartėjo per žingsnelį arčiau. 

O dar arčiau jas truktelėjo mano šeštadienio pietūs - viskyje marinuoti anties sparneliai su mėlynių padažu. 

Jei sekate mano įrašus, tikriausiai žinote, kad dėl duck prosciutto eksperimento įsigijau visą, didelę, draugės ūkyje augintą antį. Krūtinėlę suvytinau ir jau įpusėjau valgyti ir dalyti kitiems, o štai likusios dalys laukia savo eilės. Lietuvoje antį kepti Kalėdoms yra populiariau nei kalakutą ar žąsį. Todėl galvoju, kad gal mano pasiūlytas marinato variantas kam nors pasitarnaus per Kalėdas. Mano šeima neturi tradicinio Kalėdų patiekalo, bet tai niekada nebūna kepta antis, žąsis, kalakutas. Tai gali būti įvairūs kepsniai, vėdarai, kugelis... Aš, matyt paveikta, masinės medijos ir Amerikietiškos svajonės, mąstau, kad kai turėsiu storą vyrą ir kokį penketą vaikų (juokauju, juokauju...), būtinai Kalėdoms kepsiu didelį, nesmulkintą paukštį :) Juk tai įspūdinga!  

O kol nėra kam suvalgyti kelių kilogramus mėsos iš karto, tai antį susišaldžiau nedideliais gabalėliais, kad įveikčiau viena :) Gal ir gerai, bus proga išbandyti įvairius marinatus ir skirtingus patiekalus.

Šiandien pristatau viskio marinatą.
(Marinavau 2 sparnus)
Reikės:
apie 100 g viskio;
šaukšto mėlynių (šaldytų, sveikų, be cukraus);
skiltelės česnako;
druskos;
grūstų pipirų;
džiovintų maltų paprikų, kalendros, rozmarinų, čiobrelių (ar kitokių džiovintų žolelių-daržovių mišinio);
alyvuogių aliejaus (naudojau prieskoninį su čili) ir balzamico acto.

Kadangi buvau nusprendusi, dėl dviejų sparnelių nekaisti orkaitės ir kepti keptuvėje, perpjoviau sparnelius pusiau - atskyriau petukus.

Iš skystų ingridientų padariau mišinį, įspaudžiau česnaką. Anties gabalėlius patryniau biriais prieskoniais - druska, pipirais, žolelėmis. Sudėjusi mėsą į indelį, užpyliau viskio marinatu ir apibėriau mėlynėmis, dar šiek tiek pamasažavau sparnelius, pirštais patrindama uogas, uždengiau ir palikau per naktį marinuotis.

Kadangi tokius nemažus gabalėlius iškepti keptuvėje nėra taip paprasta, susiradau gilią keptuvę-troškintuvą. Įpyliau šiek tiek aliejaus, įmečiau porą skiltelių česnako, pusę svogūno, pakaitinau kol pakvipo, tada sumažinau ugnį, sudėjau anties sparnelius, supyliau likusį marinatą ir šiek tiek verdančio vandens (kad iki pusės semtų), uždengiau keptuvę ir ant mažos ugnies troškinau apie pusę valandos, kol nugaravo didžioji dalis skysčio ir matėsi, kad mėsa šoka nuo kaulo.
Į indelį nupyliau skystį iš keptuvės, išgraibiau daržoves. Įpyliau šiek tiek šviežio aliejaus ir ant didelės ugnies iš visų pusių apskrudinau sparnelius. (Kepant orkaitėje, šių žaidimų būtų išvengta.)

Valgiau sparnelius su mėlynių padažu, ryžiais ir marinuotomis daržovėmis. Manau, kad puikiai tiktų paprasčiausias mėlynių padažas - sutrinti uogas su trupučiu cukraus ir balzaminio acto. Bet aš norėjau šilto, todėl į švarią keptuvę įpyliau kelis šaukštus likusių mėsos kepimo sulčių, sutirštinau jas šaukšteliu miltų, įpyliau šiek tiek sauso vyno, balzaminio acto. Papildomų prieskonių neprireikė, padažo virimo pabaigoje įbėriau mėlynių. Kadangi jis buvo labai karštas, į lėkštę dar įmečiau ir kelias sušalusias mėlynes.

Privaloma taurė vyno. Tiesa, tai truputį komplikuota, nes sparnelis nelabai elegantiškas maistas ir jis toks lipnus, mozojantis, kad paskui imti taurę vyno į ranką beveik nuodėmė. Bet tai kas Jums sakė, kad aš nenuodėminga? :) Šiandien tiek. Einam laukti pirmo sniego ir Kalėėėdų :)

Ikisusi.
Gintarė. 

Uždangą pakelt!!! Duck prosciutto scenoje!

Praėjus lygiai dvidešimčiai dienų nuo anties krūtinėlės vytinimo  eksperimento starto, šiandien galiu pranešti, kad jis baigtas ir pavykęs.

Štai čia galima paskaityti apie eksperimentą nuo pradžių.

O dabar apie tas 20 laimingų antelės dienų...
Kai antis jau buvo pagulėjusi druskoje, patrinta prieskoniais, susukta į merliuką ir pakabinta ant lango rankenos, akivaizdžiai džiūti pradėjo maždaug po 3-4 dienų. Tiesiog čiupinėjau ir jaučiau, kad plonesnės vietos jau kietėja. Jei džiuvimas neprasidėtų ar mėsa dar labiau drėktų, reiktų keisti vietą. Bet man kambario temperatūroje (namuose nebūna daugiau 17 laipsnių), gerai vėdinamoje vietoje vytinosi puikiai.
Nuo pat eksperimento pradžios nuogąstavau dėl vieno dalyko - specifinio anties kvapo. 

Esu žiauriai jautri kvapams ir tai kad visuose užsienio portaluose skaitydama apie šį gardumyną, rasdavau prierašą "labai jaučiasi anties kvapas, su niekuo nesumaišytum", man kėlė nerimą. Nors tai paprastai pateikiama kaip šio patiekalo privalumas, man taip neatrodė :)
Praėjus gal 13 dienų, prikišau nosį arčiau merliukų ir supratau, kad tas ryškus anties kvapas manęs tikrai nedžiugina. Išvyniojau abi krūtinėles, paėmiau švarų merliuką pridėjau anyžiaus žvaigždučių, mėtų lapelių, kalendrų ir vėl susukau. Kvapas ryškiai pagerėjo, tad jei kas gaminsite, patariu iš karto dėti daugiau kvapnesnių dalykėlių.

Kaip jau minėjau vytinimo prosecą galima laikyti baigtu, kai krūtinėlės svoris sumažėja 30 proc., taip buvo maždaug po dviejų savaičių, bet aš palaikiau ilgiau, kad būtų kietesnė ir labiau įsigertų kvapnūs prieskoniai.

Prieš ragaujant reikia išvynioti, nukratyti prieskonius ir bent kelias valandas palaikyti šaldytuve.

Kol kas ją ragavau aš viena. Įdomus, specifinis, nekasdienis skonis - džiaugiuosi eksperimento sėkme, nors kitą kartą gal imčiausi vytinti tradiciškesnę mėsą, pvz., jautieną.  Kai pavaišinsiu kitus, paprašysiu, kad parašytų komentarų, kaip jiems patiko šio eksperimento rezultatas :) Juk kuo daugiau nuomonių, tuo geriau.
O dabar einu taurės vyno su viena kita vynuoge ir riekele duck prosciutto.

Gražaus vakaro, draugai :)

Myliu, bučiuoju.
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Burtas mestas! Duck prosciutto

Yra toks specifinis, labai įdomus ir azartiškas reikalas - duck prosciutto. Jis gana populiarus pas dėdę Semą, bet kartais ir močiutės Europos gaminamas. Kas tai? Tai - vytinta anties krūtinėlė. Visi tokie įspūdingi mėsos reikalai atliekami namuose be ypatingų priemonių, man kelia didelį azartą ir norą parungtyniauti su savimi - ar pavyks???

Taigi kai pavasariop draugė prasitarė, kad prašė tėvų ūkininkų nebeauginti ančių, nes antiena jai nepatinka, suraukiau kaktą. Numečiau kelias duck prosciutto nuotraukas, paminėjau, kad vieną antytę vien dėl šio eksperimento būčiau pirkus ir vuola - ūkyje antims atsirado vietos. Jos ten sau laimingai gyveno, po bliūdus vandens taškėsi, būreliu tipeno ir rudenį papuolė po ašmenimis... Taigi savaitgalį gavau gražią beveik 3 kg antį (kadangi gyvenu viena ir maistas vartojasi labai lėtai, tai dabar turbūt iki velykų misiu antiena :) ) 

Bet ne apie tai šita dainelė, dainelė apie didįjį eksperimentą, kuris jau vakar startavo, o šiandien buvo atlikti esminiai jo darbai, dabar belieka laukti ir tikėtis...

Duck prosciutto ruošimas užima maždaug 14-20 dienų. 

Pirmiausia krupščiai išsipjauname anties krūtinėlę, nepažeidžiame jos odos, atskiriame nuo kaulo (pasidarome du file gabalus) ir švariai nuplauname po šaltu, tekančiu vandeniu. Nusausiname servetėle.

Pasiruošiame nelabai gilų dubenėlį. Jo dugną maždaug per piršto storį padengiame druska. Guldome ant odos krūtinėlę ir vėl užberiame druska iki pat dubens viršaus ar bent per 1 cm virš mėsos. Dedame į šaldytuvą ir palaikome 24 valandas. 

Po paros išsitraukiame krūtinėlę, nužeriame sudrėkusią druską, švariai apvalome mėsą ir pasveriame (nebūtina, bet patogu, nes kai svoris sumažės 30 proc., krūtinėlę bus galima valgyti).

Įtriname norimais prieskoniais.

Naudojau įvairių pipirų, kumino, žolelių, raudonųjų saldžiųjų paprikų mišinį.

Pasiruošiame dvi nemažas merliuko palutes ir tvirtą siūlą (gėda pelėda, bet aš naudojausi dovanų pakavimo juosta). Į dvigubą merlę vyniojame mėsą ir surišame (taip kaip nuotraukose arba taip kaip išeis). 

Iš virvelės arba iš merlės suformuojame kilpą ir pakabiname krūtinėles vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje.  

Tiesą pasakius, tas tinkamos vietos parinkimas ir yra didžiausias galvos skausmas. Jei bus per šalta, mėsa džius labai lėtai, jei per šilta - pelys, jei drėgna - pus, jei... Kai kas džiovina šaldytuvuose, kiti įstiklintuose balkonuose, treti kambario temperatūroje... Aš kol kas pakabinau greta savo senučių, kiaurų langų - bent vėdinimas bus užtikrintas, jei matysiu, kad nesausėja, tada galvosiu ką nors :) 

Taigi lengvoji reikalo dalis atlikta. Dabar lauksiu rezultato ir žinoma sėkmės (gal ir nesėkmės) atveju pasidalinsiu įspūdžiais ir nuotraukomis. Laikykite kumščius už mano eksperimentą! Tvirčiausiai laikantieji gaus vyno su riekele duck prosciutto. 

Gero vakaro!
Myliu.
Bučiuoju.

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės