Žydiškas penicilinas

Aš esu labiau natūralizmo skeptikė, nei išpažinėja. Kai susergu, ramia sąžine prisilukštenu saują tablečių, praryju jas ir rytą pasitinku sveika. Nesibaiminu nei antibiotikų, nei aspirino, nei parecetamolio, nei ibuprofenų... Jau geriau pasveikti su vaistais, nei sirgti su arbatomis. Žinoma, nesuprantu tų, kurie į vaistinę eina lyg į maisto prekių parduotuvę ir perka, perka, perka, o paskui dar savo nuožiūra gydosi būtas ir nebūtas ligas. Paprastai tokie žmonės jaučiasi esą pusė daktaro, didžiuojasi, kad gauna receptinius vaistus be receptų ir t. t. Ne, aš tikrai ne tokia. Man tai tikrai neatrodo normalu. 

Bet taip pat man neatrodo normalu ir farmacijos demonizavimas. Oda šiurpsta bendraujant su žmonėmis, kurie kankinasi sirgdami be vaistų, prie 40 temperatūros mosikuoja rankomis, kad tik niekas antibiotikų nepasiūlytų, laižo medų, geria arbatas ar dar blogiau, kokius bobučių marmalus ir užpilus iš turgaus vartoja. Kartais visa ta natūralizmo mada įgauna fanatizmo atspalvį, ypač kai į ligoninių reanimacijas patenka žolelėmis, arbatėlėmis, bado dietomis ir kitais būdais nugydyti žmonės. Jeigu viskas būtų taip paprasta ir rimtai susirgus tikrai būtų galima išsigydyti arbata, veganizmu, geromis mintimis ar dar kažkuo tokiu, tai visi tuo ir gydytųsi ir tos arbatėlės kainuotų trigubai brangiau už visus įmanomus vaistus. 

Vis dėlto manau, kad kartais galima ir reikia sau padėti be vaistų ir tikrai yra gerų namudinių būdų jaustis geriau, greičiau atsigauti po ligos, pastiprinti organizmą šaltuoju metų laiku ir pan. Tie būdai jokiu būdu ne šarlatanų marmalai, bet tokie elementarūs dalykai, kaip geras miegas, grūdinimasis, sportas, visavertis maistas. 

Tikriausiai vienintelis patiekalas, kurio gydomosiomis savybėmis tikiu - vištienos sultinys. Ne veltui jis vadinamas žydišku atibiotiku, žydišku penicilinu. Tikrai, kai puola peršalimai, kamuoja nuovargis, išsekimas, gero vištienos sultinio dubenėlis labai padeda atgauti jėgas. Jokio stebuklo turbūt tame nėra, tai tiesiog geromis medžiagomis turtingas ir lengvai virškinamas maistas, Teko kažkada matyti laidą, kurioje etnologė pasakojo, jog senovėje, moteriai pradėjus gimdyti, jos vyras ar kiti šeimos nariai kišdavo į didelį puodą vištą, kelias prieskonines daržoves ir virdavo sultunį vis papildydami vandeniu tol kol gimdavo vaikas. Šį sultinį duodavo valgyti tik gimdyvei, kad ji greičiau atgautų jėgas. Nežinau ar tai tiesa, bet visai gali būti, nes kaip jau minėjau, geras vištienos sultinys tikrai padeda kai sveikata ne pati geriausia. Žinoma, rimtų ligų sriubos bliūdu neišsigydysi :)
Aš vištienos sultinį verdu retai. Gal tingiu, gal tai nėra toks jau mėgstamas mano patiekalas, bet kai prikimba kokia bacila arba kai būna labai prasti orai, kažkaip imu jo ir užsimanau. Ir tada jis turi būti tobulas, labai ilgai virtas, kvapnus, skaidrus, o tokį paruošti reikia laiko ir kantrybės.

Vištienos sultiniui reikės:
1 vištos kaulų arba kitų vištos dalių (nugarėlių, sparnelių, blauzdelių ar kt.);
2 morkų;
1 svogūno;
1 skiltelės česnako;
lauro lapų;
pipirų;
druskos;
petražolių, krapų, saliero stiebų (nebūtinai).

Į puodą pilame kelis litrus (4 ar daugiau) vandens, dedame vištos kaulus, kaičiame ir palaukiame kol užvirs. Puodą nupilame į kiaurasamtį, praplauname, nuskalaujame kaulus, vėl dedame į puodą, užpilame vandeniu, taip pat dedame nuskustas, į kelias dalis padalytas morkas, svogūno galvą, česnako skiltelę, druskos ir prieskonių (lauro lapų, ciberžolės, pipirų). Užkaičiame. Užvirus puodui, primažiname ugnį, kad vos vos judėtų sultinys ir paliekame virti bent 2 valandas. Paragaujame, jei trūksta, įberiame druskos. Išvirusį sultinį perkošiame. Jeigu norisi, galima nukaulinti vištieną ir sumesti gabalėlius į sultinį, galima įdėti pekepintų morkų ir svogūnų ar naminių koldūnų. Tokį sultinį geriausia ataušinti, tada nuimti susistovėjusius riebalus ir tada šildyti vartojimui arba pilstyti į indelius ir dėti į šaldymo kamerą ateities sriuboms.

Sultinys pradeda virti.

Ir štai "žaibo" greičiu, po kelių valandų turime pasaulį gelbstinčios sriubos :)

Tiek šiam kartui.
Atsiprašau už netrumpą pertrauką. Pasitaisysiu :)

G.

Ta pati višta

Man sudėtinga gaminti maistą vienam žmogui. Produktų pakuotės prekybos centruose visiškai diskriminuoja viengungius - nėra pirkti 1 kiaušinio, 200 g. miltų ir pan. Kartais atrodo, kad visai nedaug visko sudėjai į patiekalą: vieną pomidorą, vieną papriką, vieną morką, o žiūri, kad jau ir pilna keptuvė troškinio ir dabar teks visą savaitę valgyti, kol baigsis.
Kadangi nelabai mėgstu ilgai ir nuobodžiai valgyti tą patį, išmokau iš to paties dalyko pagaminti daug skirtingų patiekalų. Tai labai lengva daryti su mėsa. Pavyzdžiui sekmadienio vakarą lengvai alyvuogių aliejumi, žolelėmis, česnaku ir druska pamarinuoju vištienos krūtinėlę, tada pirmadienį nuo jos atsipjaunu kepsnį, antradienį susipjaustau mažų gabalėlių ir pasitroškinu su padažu, o trečiadienį dar galima išvirti sriubą iš likučio arba viską nusirinkti ir sumaišyti su ryžiais, daržovėmis ar makaronais.
Paskutinį kartą iš mano pamarinuotos vištienos file išėjo salotos (receptas jau publikuotas), kepsnys su brokolių garnyru (įdėsiu kada nors) ir suktinukai su kumpiu. Būtent apie juos šiandien ir parašysiu. Aš labai retai ką nors suku, vynioju, farširuoju. Net nežinau kodėl. Negaliu sakyti, kad tai neskanu, bet tikriausiai tai nėra mano gaminimo stilius. Vis dėlto šie suktinukai man patinka ir kartais jų pasigaminu, jie labai greiti, skanūs ir dar labai gražūs. O man nuostabu, kai labai paprastas dalykas, atrodo labai nepaprastai :)

1 porcija

suktinukams:
150 g. paprieskoniuotos vištienos file;
5 nedidelių juostelių šaltai rūkyto arba vytinto kiaulienos kumpio;
5 dantų krapštukų;

garnyrui:
žalių salotų lapų;
skiltelės citrinos;
alyvuogių aliejaus;
šviežiai grūstų pipirų, druskos, cukraus;
pusės raudonojo greipfruto.

Vištieną supjaustome nedideliais kąsneliais. Kiekvieną gabalėlį įsukame į kumpio juostelę ir persmeigiame dantų krapštuku. Dedame į įkaitintą keptuvę ir kepame po keletą minučių iš abiejų pusių (galima kepti grillinėje keptuvėje arba paprastoje, galima ir orkaitėje).
Salotų lapus nuplauname ir suplėšome, iš citrinos sulčių, aliejaus ir prieskonių sumaišome užpilą ir juo apšlakstome salotas. Greipfruto skilteles nuvalome nuo plėvelių. Į lėkštę dedame salotų, greifruto ir suktinukus. Jeigu vaisių prie mėsos nemėgstate, pasirinkite kuo sultingesnes daržoves, nes suktinukai nuo kumpio yra gana sūrūs, tad lėkštėje reikia atsvaros.

 Suktinukai pasiruošę keliauti į keptuvę. Vištiena gelsva, nes įbėriau šiek tiek ciberžolės dėl spalvos.

Viens du ir lėkštėje. Vištiena ta pati, patiekalas kitas. 

Tai toks paprastas, bet labai dailus ir skanus reikalas iš vištienos. Manau šis patiekalas labai tiktų sekmadienio pietums :)

P. S. O pavalgę pietus, nepamirškite nueiti balsuoti. Demokratija reikia džiaugtis ir savo balso teise reikia naudotis, nes už ją kovojo daugybė žmonių! Tai bent jau iš pagarbos jiems, eikite visi balsuoti!

Antrasis keksiuko gimtadienis

Jau esu minėjusi, kad mano namuose dažnai liūdnas likimas ištinka saldumynus. Dažniausiai aš jų neturiu, bet kartais būna taip, kad kas nors atsineša ateidamas į svečius ir jų lieka. O juk neįrodysi žmogui, kad geriau būtų tai kas liko išsinešti, nes aš tikrai nevalgysiu :D Kitas, dar blogesnis, variantas - tai tokie saulės užtemimai, kai ką nors saldaus nusiperku pati. Retkarčiais būnant parduotuvėje man atrodo, kad aš noriu kokio sausainio, pyragaičio ar sūrelio, bet dažniausiai parsinešusi namo ir pasidėjusi, atrandu tą daiktą tada, kai jau būna seniai pasibaigęs galiojimo laikas. Baisus švaistymas ir neatsakingumas :) Dabar dažniausiai užėjus tokiam užtemimui, įkalbu save pirkti ledų: jie bent jau stovėti gali gana ilgai. 

Bet yra galimybių išgelbėti ir kitokius saldumynus. Štai kažkada nusipirkau rainą ir labai gražų, ir parduotuvėje labai kvepėjusį, didelį keksiuką. Atsipjoviau jo gabalėlį, skonis nebuvo ypatingas, bet valgomas - drėgnas ir minkštas. Likusi keksiuko dalis laukė savo eilės porą dienų ir kai jis užkliuvo man už akių, supratau, kad greičiausiai yra pasmerktas tapti gulbių lesalu - aš jo nenoriu. Bet tada sugalvojau, kad jei nenoriu saldumynų, o noriu valgyti, tai reikia saldumynus paversti maistu. Iš poros riekių keksiuko pasidariau labai skanių, šiltų, saldžių sumuštinių pusryčiams. Paskrudintas keksas man buvo tikras atradimas. Tikrai labai labai skanu. Manau tiktų ir su šviežiomis uogomis ar vaisiais, su ledais, grietinėle, varške, rikota ir panašiais priedais. O mano sumuštiniai buvo su džemu, apelsinu ir grūdėta varške. 

2 sumuštiniams reikės:
2 nedidelių riekelių kekso;
1 šaukšto džemo ar uogienės (jei keksas nelabai saldus);
2 griežinėlių apelsino;
2 šaukštų grūdėtos varškės.

Jeigu gaminate daugiau sumuštinių, kekso riekeles galima skrudinti orkaitėje padėjus ant skardos išklotos kepimo popieriumi, aš skrudinau grilinėje keptuvėje. Taigi atpjauname porą vidutinio storio kekso riekelių, atpjauname 2 griežinėlius apelsino (nulupame ir išimame sėklas). Įkaitiname sausą keptuvę, dedame keksą ir apelsinus, iš abiejų pusių pakepame po minutę.
Traukiame kekso riekes, patepame mėgstamu džemu (naudojau braškių). Kaip jau minėjau, jeigu keksas saldus arba jeigu naudosite saldesnę varškę, tada uogienės nereikia. Ant viršaus dedame apelsinus, o ant jų po šaukštą nuvarvintos grūdėtos varškės.
Sumuštinius patogiau valgyti peiliu ir šakute. 

 Keksas ir apelsinas keptuvėje.

 Keksas + džemas + apelsinas

Keksas + džemas + apelsinas + varškė.

Štai taip mano keksiukas atgimė iš naujo ir buvo suvartotas. Dabar jau tikiuosi, kad jį pirksiu tik tada, kai norėsiu tokių skanių pusryčių. Beje, manau, kad vietoje kekso čia tiktų ir paprastos mielinės pynės arba geros tosterinės duonos riekelės, bet kekso skrebučius tikrai verta pabandyti!

Tiek šiam kartui. Mėgaukitės pavasariu!

Gintarė

KOVAS! Salotos su karšta vištiena

Salotos su karšta vištiena yra turbūt labiausiai vidutinio ir žemo lygio viešojo maitinimo įstaigų užvalkiotas patiekalas. Salotas su karšta vištiena rasime kiekvienoje vietoje, kuri turi kėdžių, stalų, barą ir nučiupinėtą laminuotą meniu. Visur tos salotos gana liūdnos, pagamintos iš apvytusio pekino kopūsto, agurko, pomidoro, svogūno ir dar ko nors, ko turėjo virtuvėje, bet vis tiek jos labai populiarios. Aš ir pati esu jų ne kartą užsisakiusi. Kai dar priklausiau ofisiniam planktonui, kasdien plaukdavau į miesto šėryklas papietauti. Kaip žinia, ofisinis planktonas turtais nepasižymi, tad salotos su karšta vištiena būdavo toks kompromisas: dažniausiai tai šiek tiek geriau nei dienos pietūs, šiek tiek sočiau nei bemėsės salotos ir šiek tiek pigiau nei vištienos kepsnys :) 

Bet salotos su karšta vištiena neprivalo būti nuobodžios, jas galima praturtinti įvairiais ingridientais, ruošti su sėklomis, šviežiais daigais, avokadais ar įvairiais vaisiais. Būtent tokias šį kartą pasigaminau vakarienei - su mandarinais ir greipfrutais. Žiauriai geros salotos, labai gaivios, pavasariškos ir spalvingos. Jeigu norisi, šalia dar galima kokį grūdėtos baltos duonos ar čebatos skrebutį priderinti. Kai jas valgiau galvojau, kaip gaila, kad dar tik kovas ir neatėjo vakarieniavimo balkone metas. Toks maistas su taure balto vyno būtų pats tas šiltam vakarui gryname ore. Ech... pavasarėlis lingu li :)

1 porcijai reikės:
2 vištienos vidinės file gabaliukų (pamuštų ir pagardintų mėgstamais prieskoniais, aš naudojau druską, pipirus, maltą papriką, imbierą, juodas garstyčias, rozmariną, dašį ir alyvuogių aliejų);
2 salotos lapų (naudojau paprastas lapines salotas, bet galima rinktis ir kitokias);
1 slyvinio pomidoro;
1 didžiojo mandarino;
1/2 raudonojo greipfruto;
1/4 mėlyno svogūno;
1/4 citrinos;
alyvuogių aliejaus (ir aliejaus vištienos kepimui);
druskos, pipirų, medaus arba skysto saldiklio.

Vištieną dedame kepti (jeigu grill keptuvėje, tada aliejaus nereikia, jeigu paprastoje, šiek tiek jo įpilame, aš šį kartą kepiau paprastoje), kepame ant mažos ugnies, kad neskrustų greitai, nes ji turi būti iškepusi, bet sultinga ir be apdžiūvusios plutelės.
Kol kepa vištiena, nuplauname vaisius ir daržoves. Į lėkštę suplėšome salotų lapus, plonai supjaustome svogūną ir pomidorą. Peiliu nulupame mandariną taip, kad neliktų ne tik žievelės, bet ir baltos membranos. Jį supjaustome plonomis riekelėmis. Greipfrutą nuvalome nuo visų odelių, kiekvieną skiltelę padaliname į 2-3 dalis ir viską dedame į lėkštę ant salotų lapų. Susimaišome užpilą iš alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, medaus, druskos ir pipirų. Juo apšlakstome salotas. Vištiena iš kiekvienos pusės kepa iki 5 min. (priklausomai nuo gabalėlių storio ir viryklės). Iškepusiai vištienai leidžiame kelias minutes pailsėti ant pjaustymo lentelės, tada dedame ant salotų ir einame valgyti.
Kaip ir dauguma salotų, šios pagaminamos žiauriai greitai. Beje. vištienos visai nebūtina marinuoti iš anksto, galima iš karto paprieskoniuoti ir kepti. Taigi visas patiekalas nuo įžengimo į virtuvę iki sėdimo prie stalo užtrunka iki 15 min!

Vakarienei užteko apie 100 g. vištienos file. Jei alkis rimtesnis, galima naudoti daugiau.

Vaisiai ir daržovės.

Kol iškepa vištiena, pakanka laiko viską supjaustyti ir pagardinti padažu su prieskoniais.

Karštą vištieną krauname ant virštaus ir iš karto tiekiame. 

Karališka vakarienė. 

Štai taip spalvingai atėjo kovas į mano tinklaraštį, tikiuosi, kad man pavyks čia užsukti dažniau nei vasarį :)
Ik greito!

Meilė, blynai, Lietuva

Šiemet trys šventės subyrėjo į vieną krūvą. Ilgąjį savaitgalį tikrai kiekvienas galėjo rasti ką švęsti: vieniems aktualesnė buvo meilė, kitiems - žiemos vaikymas po Rumšiškes, o dar kitiems - Lietuvos gimtadienis. Valentino dienos aš nesureikšminu, bet jokiu būdu nemosuoju kryželiu, kad tai bloga, banali ir neskoninga šventė. Blogi, banalūs ir neskoningi būna žmonės, o šventė yra šventė, kaip ją švęsti ar nešvęsti kiekvieno reikalas. Valentino diena man yra daugiau darbingas reikalas, vienas kitas renginys, prie kurio scenarijaus reikia pridėti ranką, vienos kitos įsimintinos piršlybos, kurias mielai padedu organizuoti ir žiūrėk jau laikrodis muša vidurnaktį. 

Užgavėnių nemėgstu iš esmės. Labai maža dalykų iš lietuviško folkloro, kurie man patinka. Nemėgstu perdėto triukšmingumo, nepamatuoto familiarumo, buko humoro, kuris paprastai yra neatsiejama užgavėnių persirengėlių dalis. Aš jų bijau. Jie nejaukūs, neįdomūs, nesubtilūs. Net šiurpas perėjo per kūną, kai žiniose rodė reportažą iš prezidentūros, kurią aplankė persirengėliai. Brrr... Bet šiaip man patinka, kad artėja pavasaris, kad žiema jau traukiasi ir dienos ilgyn. 

Šventiškiausia šventė, iš visų užklupusių pastaruoju metu, man yra Vasario 16 d. - Lietuvos gimtadienis. Man patinka, kad į Lietuvą ateina mada valstybės šventes ne minėti, o švęsti. Pamenu, dar būdama paauglė klausdavau savęs, ar mes kada nors taip švęsime Vasario 16, Kovo 11 ar Liepos 6, kaip amerikiečiai švenčia Liepos 4? Pamažu prie to artėjame ir man smagu buvo kelti taurę vyno už Lietuvą. Darysiu tai kasmet :)
Kadangi daugiausiai pylos kliuvo užgavėnėms ir aš bijau, kad dabar jos supykusios sugrąžins atgal žiemą, dedu nerealių obuolinių blynų receptą. Nors žiemos varyti jau nebereikia, bet pasigaminti labai obuolinių blynų savaitgalio pusryčiams galima visada.

1 keptuvei (5-6 blynams) reikės:
1 didesnio ar 2 nedidelių obuolių;
1 kiaušinio;
6 šaukštų pieno;
2,5 šaukšto miltų;
mažo žiupsnelio kepimo miltelių;
cinamono, citrinos sulčių, cukraus (nebūtina);
aliejaus kepimui;
mėgstamos uogienės / jogurto / trintų uogų / pieno patiekimui.

Pirmiausia nuvalome obuolius. Juos nulupame, išimame sėklas ir kuo smulkiau supjaustome. Jeigu norisi, juos galima truputį pašlakstyti citrinos sultimis ir pagardinti cukrumi bei cinamonu.
Dubenyje išplakame kiaušinį, įmaišome pieną, miltus sumaišytus su kepimo milteliais ir sudedame obuolius. Tešla turi būti tiršta, 80-90 proc. jos turi sudaryti obuoliai.
Kaičiame keptuvę, pilame aliejaus, dedame po šaukštą tešlos kiekvienam blynui ir apkepame iš abiejų pusių. Aš valgiau su draugės gaminta braškių uogiene ir natūraliu graikišku jogurtu. Jėginiai blynai, jeigu šitą obuolyną dar galima vadinti blynais :)

 Susmulkintus obuolius galima parūgštinti, pasaldinti, paprieskoniuoti.

Tešla turi atrodyti maždaug taip.

 Tik įkėlusi nuotrauką pastebėjau, kad blynai užgavėniški, o lėkštė valentiniška.

Daug daug obuolių suklijuotų puria tešla.

Tai tokie pasiblyninimai šį kartą.
Skanaus ;)

Kaip mes Skype restoranus statom ir mano neatsivalgomosios salotos

Vakar prisėdus prie skype pasilabint su drauge, kalbos kažkaip pasisuko apie viešąjį maitinimą. Ir kalbos buvo maždaug tokios: "tie suprastėjo", "pas anuos baisu valgyt ir patalpos smirda mazgote", "o ten daugiau neisim, nes neskanu" ir pan. Tada mano draugė nusprendė, kad velniop visus juos ir mes atidarysim geresnį restoraną ir jame skaniai, švariai ir su meile maitinsim tautą :) Aišku, nieko mes nesiruošiame atidarinėti, bet kas gi uždraus Skype restoranus statyti?

Tai va, kokią akimirką susimąsčiau, koks būtų tas mūsų restoranas. Kokio aš pati labiausai ilgiuosi savo krašte? 

Pirmiausia tai būtų paprasta, negudri, neprašmatni vieta, į kurią žmonės eina dėl maisto. Ten nebūtų ilgo laminuoto meniu ir 101 patiekalo. Bet ten tikrai būtų didelis grilis, ant kurio mes keptumėm pačią geriausią mėsą - glazūruotus šonkaulius, steikus, vištų širdeles, o retais kartais kokią charakteringą žuvį. Ten būtų poros rūšių užkandžiai ir salotos iš pačių užaugintų daržovių. Kartą per dieną išvirtumėm sriubos ir iškeptumėm pyragą. O šeštadieniais gal net kokį jautienos burgerį su šermukšnių uogiene paduotumėm. Ten galėtų būti dėvimos džinsinės prijuostės ir valgoma, kad ir iš kartotinių dėžučių, bet ten būtų labai labai skanu. Ir visada žinotum, kad atėjęs saldžių šonkaulių gausi juos nei kiek ne prastesnius, nei gavai vakar. Ten būtų pilstomas nepigus alus ir akį viliotų lentyna su įvairiu viskiu. Ten grotų smagi muzika neužgožianti žmonių balsų, o vaikai tampytų už skvernų tėčius, kad jiems nupirktų skaniausių gruzdintų bulvyčių. Tokia kaimiškos amerikietiško stiliaus šėryklos vizija :)

Iš tiesų sėkmingam restoranui reikia tik išmanumo, patirties ir aiškios idėjos. Nieko nėra blogiau už restoranus be idėjos. Už tuos, kurie bando įtikti visiems ir siūlo viską pradedant lietuviškais bulvių patiekalais, baigiant picomis. Gali kepti vieną vienintelę picą ir būti sėkmingas, jei tik ta pica bus geriausia pasaulyje. Taigi vakar skype pastatytame restorane, buvo tik grilis su gera mėsa, nepavargusios, gausios ir mylimos daržovės, koks smagus užkandis, bei litriniai alaus bokalai :) Visas meniu turėtų tilpti ant vieno lapo, arba mokyklinės lentos kabančios virš baro. Į ką tame meniu besi pirštu, tas bus atidirbta iki tobulumo, šviežia ir skanu. 

O dabar iš sufantazuotų restoranų grįžtam į realybę, kurioje jau antrą dieną sukasi tobulos salotos su fetos tipo sūriu, grilinta cukinija, špinatais ir pomidorais. Kol kas man nepavyksta jų atsivalgyti, tad dalinuosi receptu, gal jums tai pavyks.

1 porcijai reikia:

1 pomidoro;

saujos špinatų;

1/3 jaunos cukinijos;

1/4 mėlynojo svogūno;

+/- 70 g. fetos tipo sūrio (naudojau fetaki ar kažkokį panašų);

griežinėlio citrinos;

šlakelio alyvuogių aliejaus;

trupučio druskos;

šviežiai grūstų pipirų ir juodgrūdės sėklų.

Cukiniją supjaustome išilgai arba griežinėliais ir dedame į grilinę keptuvę apkepti iš abiejų pusių. Pomidorą supjaustome riekelėmis ir dedame ant lėkštės, ten pat dedame nuplautus špinatų lapus ir nestambiai supjaustytą svogūną. Kai viena pusė cukinijos apkepa, ją apverčiame ir truputį pasūdome. Iškepusią cukiniją dedame į lėkštę su kitomis daržovėmis, ant viršaus užtrupiname sūrio, pašlakstome citrinos sultimis, aliejumi, pabarstome pipirais ir juodgrūde. (Druskos jau turėtų nebereikėti, nes sūris sūrus, o cukinija jos gavo keptuvėje.) Viskas. Jei yra noro galima šalia kokį skrebutį ir taurę vyno prigriebti, bet nebūtina.

Netiesa, kad žiemą nėra skanių pomidorų :) Tik paeksperimentuokite su įvairiomis veislėmis ir nesirinkite pigiausių. 

Cukinija grilinasi

Cukinija iškepusi būna minkšta, tad ją galima susukti - taip gražiau.

 Manau, kad būtų skanu ir be sūrio, bet su juo tiesiog nerealu.

Omnomnom 

Ačiū, kad skaitėt. Iki greito:)

Gintarė

Keksiukas puodelyje per 5 minutes

Aš nemėgstu saldumynų. Matyt mano gyvenimas ir taip pakankamai saldus, tad man jų praktiškai nereikia. Jeigu staiga iš visų parduotuvių dingtų tortai ir pyragai, glaistyti sūreliai ir šokoladai, sausainiai ir uogienės, aš tikrai dėl to nepasijausčiau nuskriausta. Nėra ir nereikia. Gaminti saldumynus taip pat nelabai mėgstu (greičiausiai todėl, kad nebus kam jų valgyti). Vis dėlto kartais norisi sukurti kažką saldaus jau vien todėl, kad saldumynus smagu puošti ir tiekti, jie turi šventės atspalvį ir daugybę žmonių pradžiugina kur kas labiau nei dubenėlis sriubos.
Apie keksiukus kepamus mikrobangų krosnelėje esu girdėjusi ne kartą, kažkokį šokoladinį esu ragavusi, bet jis man visai nepatiko, todėl niekada ir negaminau. Tačiau vieną dieną sulaukusi saldžiamėgės draugės svečiuose, sugalvojau pabandyti kokį nors greitą pyragą. Nusipirkau vyšnių, varškės, bet jau eidama iš parduotuvės namo pradėjau gailėti šių produktų, nes puikiai žinojau, kad suvalgysime to pyrago po gabaliuką, o likęs pas mane stovės kol sudžius ir bus išmestas į šiukšlių dėžę. Pradėjau mąstyti, kokią pačią mažiausią kepimo formą turiu ir tada prisiminiau tuos puodelio pyragus, kepamus mikrobangų krosnelėje. Užmečiau akį į internetą, nei vienas receptas nesužavėjo, tad sukūriau savo. Ir man pavyko! Šaunus keksiukas per 5 minutes. Nelabai dideliems smaližiams tokio vieno tikrai užteks pasidalyti per pusę.

1 keksiukui reikės:
1 kiaušinio;
poros šaukštų cukraus (aš naudoju skystą saldiklį, tad jo reikia žymiai mažiau);
3 šaukštų miltų;
2 šaukštų jogurto (arba grietinės, arba kefyro);
poros šaukštų varškės;
žiupsnio kepimo miltelių;
1,5 šaukšto aliejaus;
saujelės vyšnių be kauliukų.

Į puodelį (maždaug 320 ml talpos) įmušame kiaušinį, jį išsukame su cukrumi arba saldikliu, dedame varškę, jogurtą, aliejų ir viską sumaišome, Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir įmaišome į bendrą masę, įdedame keletą uogų. (Tešla turi būti grietinės tirštumo, ir užimti ne daugiau kaip 2/3 puodelio.) Dedame puodelį su tešla ant lėkštės ir statome į mikrobangų krosnelę. Kepame 3-4 minutes, priklausomai nuo krosnelės galingumo (nustatome stipriausią). Svarbu neperkepti keksiuko, nes juk visi žinome kas atsitinka kai kokia bandelė per ilgai pabūna mikrobanginėje - ji tampa gumine, tai manau nutiktų ir su šiuo saldumynu, jeigu per ilgai suktųsi krosnelėje.
Ištraukus keksiuką reikia leisti jam pravėsti, galima tiekti su tuo pačiu puodeliu, galima išimti į lėkštę (išsiima labai lengvai), valgomas jis rankomis, formą laiko puikiai. Žodžiu, turi visas įprastam keksiukui būdingas savybes. 

Labai atsiprašau už tragišką nuotraukų kokybę, teko fotografuoti prieblandoje mobiliuoju telefonu...

 Naudojau liesą varškę ir jogurtą su vyšniomis, tačiau gal labiau tiktų natūralus, nes šis patamsino kepinio spalvą.

Ką tik iš mokrobangų krosnelės. lėkštės po apačia reikia tam atvejui, jeigu kylant pyragėliui, jos kažkiek nubėgtų per kraštus.

Išėmus iš puodelio keksiukas laiko savo formą.

Aš patiekiau su vyšniomis, bet manau, kad laisvai galima ir kokiu glaistu užpilti.

Taip atrodo keksiuko vidus: drėgnas, minkštas ir purus.

O visų geriausia tai, kad nereikia plauti daug indų ir keksiukas tokio dydžio, kad nebus ką išmesti :)

Skanaus!
G.