Gero po nedaug? Nesąmonė! Didelė lėkštė krevečių tempuroje

Kažkas kažkada sugalvojo kvailą posakį, neva tai visko kas gerai turi būti tik po truputį :) Nesutinku. Kuo daugiau, tuo geriau. Aš apskritai su liaudies išmintimi dažniausiai nesutinku, nes mano akimis ji programuoja kažkokiam nepilnavertiškumo kompleksui, saviplakai ir baudžiauninko mąstymui. Bet apie liaudies išmintį nenoriu plėstis, nes kur kas svarbesnė tema tempia už rankovės. 

Tempura! Kas gi nėra ragavęs tos stebuklingai plonos, traškios ir lengvos tešlos švelniai apgaubusios kokį daržovės kąsnelį, grybo riekelę ar krevetę. Tempura neabejotinai asocijuojasi su japonų virtuve, todėl dažnam net nekyla mintis to gaminti namuose - juk viskas pas juos taip sudėtinga ir mistiška. Tiesa, iškepti ką nors tempuroje būtent taip kaip tai daro virėjai iš tolimųjų rytų nėra paprasta. Jie naudoja įdomią technologiją: pasigamina skystą tešlą iš šalto vandens, kiaušinio, miltų (kartais ir krakmolo), įkaitina daug aliejaus ir pila šiek tiek tos tešlos tiesiai į aliejų, viskas ten šaudo, čirška ir kunkuliuoja, bet kažkaip jiems viskas stebėtinai sėkmingai einasi ir tada lazdelėmis imančią kepti tešlą sudarko į mažus gabalėlius. Tada ima kokią krevetę, apvolioja ją miltuose, nardina į tempuros tešlą, deda į tą patį aliejų ir kepant kiauro šaukšto pagalva aplipina jau ten esančiais tešlos gabaliukais. Tikras menas :) Pažiūrėkite kada youtube - įdomu.

Bet norint pasigaminti krevečių tempuroje visai nebūtina būti japonu arba rizikuoti savo gyvybe pilstant šaltą skystį į verdantį aliejų :) Yra tokių supaprastintų šio reikalo variantų. Vienas iš jų kažkada Beatos išreklamuotas receptas su gazuotu mineraliniu. Aš juo seniai naudojuosi ir džiaugiuosi.

1 didelė porcija:

350 g. didelių virtų krevečių su kiautais;
1/2 citrinos;
1/2 čili pipiro;
druskos;
alyvuogių aliejaus;

200 ml gazuoto mineralinio vandens;
120 g. miltų;
4 šaukštų krakmolo;
rapsų aliejaus kepimui.

Pirmiausia susitvarkome krevetes, išlukštename jas palikdami tik patį uodegėlės galiuką už kurio vėliau bus patogu paimti. Sudedame krevetes į dubenėlį, ten pat išspaudžiame citriną ir sumetame jos gabaliukus, dedame čili pipiro, kelis šaukštus aliejaus, šiek tiek druskos, viską pamaišome ir paliekame pusvalandžiui. Mineralinį stipriai atvėsiname šaldiklyje. Į vieną indą dedame kelis šaukštus krakmolo, į kitą supilame mineralinį ir suberiame miltus sumaišytus su 1 šaukštu krakmolo, tešlos nepermaišome, ji turi būti tokia gumbuota skysta gliurgė. Įkaitiname keptuvę su aliejumi, imame krevetes, kiekvieną pavoliojame krakmole (galima ir miltuose, svarbu, kad būtų sausas paviršius, kitaip tempura nelips), tada kišame į tešlą ir dedame į keptuvę, taip padarome su visomis krevetėmis. Geriau būtų jas kepti laisviau, nes yra tikimybės, kad sulips tarpusavyje :) Prie krevečių tinka nesūrus sojos padažas. 

Krevetės. Žinau, kad įprastai vienam žmogui skaičiuojamos 6-8 krevetės, bet aš su tokiu skaičiavimu nesutinku :D 

Krevetės marinuojasi. (Žolelės iš alyvuogių aliejaus, turėjau tik su visokiom žolėm, bet puikiai tinka ir paprastas)

Beveik visas procesas, merkimo į tempurą nufotografuoti negalėjau, nes reikia suktis greitai norint, kad visos krevetės iškeptų vienu metu.

Tobula vakarienė ir nei kiek ne per daug!

Prakąsta krevetė. 

P. S. Ši savaitė akivaizdžiai pas mane bus seafood'o savaitė, nes šiandien maximoj užderėjo nerealių kainų. Už šias krevetes sumokėjau kiek mažiau nei 2 eur., dar šaldytuve savo eilės laukia dvi šaunios menkės už eurą, o mano mylimas kolega, su kuriuo rytoj planuojame dirbti mano namuose, pareiškė, kad be šių krevečių nieko nebus. Todėl turbūt rytoj jas reikės kartoti. Jūra valdo! Skanaus!

Iki greito :)
Gintarė

Užkandžių karalystėje. Nesaldūs keksiukai

Užkandžiai - mano stichija. Tartos ir pyragai, pyragėliai ir mini apkepėlės, tapai, sumuštinukai, vėrinukai, salotos ir visokie kitokie pagraužtukai prie vyno, alaus ar ąsočio mimozų yra mano mėgstamiausi virtuviniai žaidimai. Čia yra sočiai vietos improvizacijoms tiek skonio, tiek estetikos sferose, be to užkandžių gaminimas dažniausiai siejasi su draugų susibūrinais, o kur draugai, ten geras laikas!
Aš jau senokai turiu gerą keksiukų kepimo formą, žinau ir kelis užtikrintus saldžių keksiukų receptus, bet kepu juos itin retai. Kodėl? Nes "nobody needs cakes"! O štai nesaldūs keksiukai atsitinka dažniau. Nors jie tikrai ne mažiau nuodėmingi, bet gi šventos ir nevaidinu. Esu kepusi keksiukus su džiovintais pomidorais ir varške, su krevetėmis, su kumpiu ir sūriu, su daržovėmis - visi tikrai skanūs ir ypač tinka prie lengvo vyno kur nors iškylaujant gamtoje. Šį kartą, kaip ir priklauso rugpjūčio pabaigai, į keksiukus nukeliavo cukinija. Tai dar vienas būdas panaudoti tą velnio daržovę, kuri kasmet užplūsta namus, net jei tam priešiniesi iš visų jėgų.

12 keksiukų reikės:
1/3 vidutinės cukinijos;
200 g natūralaus jogurto (arba kefyro / pasukų / grietinės);
200 g miltų;
1.5 a. š. kepimo miltelių;
100 g mėsos (naudojau keptą atšalusią vištieną, bet gali būti ir kumpis, saliami ar kt.)
2 šaukštų tarkuoto kietojo sūrio;
150 g sviesto;
2 skiltelių česnako;
3 kiaušinių;
prieskonių.

Sviestą ištirpiname ir sumaišome su jogurtu. Kiaušinius išplakame ir įmaišome į pravėsusią jogurto-sviesto masę. Cukiniją sutarkuojame, apibarstome druska ir nuspaudžiame skystį, įmaišome į masę, ten pat dedame miltus su kepimo milteliais, įspaudžiame česnaką, įberiame sūrį, prieskonių, viską permaišome ir išdaliname į kepimo formeles. Kepame iki 200 įkaitintoje orkaitėje apie 30 min. Man skaniausi vos vos šilti.

Cukinija

Po porą šaukštų masės į kiekvieną formelę

Ir po gero pusvalandžio traukiam lauk

Pilna lėkštė pupsikų :)

Ačiū, kad skaitot, bandot, ragaujat!

Iki greito!

Keptų pomidorų sriuba ir žodis apie vasarą

Žinau, kad vasara dar nesibaigė. Dar visos 6 dienos, o per jas galima išpildyti visus vasaros nenuveiktadienius: nuvažiuoti prie jūros, išgerti šampano senamiestyje, paplaukioti irklente, pasėdėti su mielu ant kranto ir paskaičiuoti žvaigždes, pasidaryti ryškiausią ever pedikiūrą ir t. t. Bet aš apie vasarą pakalbėsiu būtuoju laiku, nes viso to jau tikrai nedarysiu, paskutinėms vasaros dienoms liko tik darbai, daug darbų, todėl jau galima pakalbėti apie tai, kokia gi buvo 2015 vasara. 

O buvo ji tikra vasara... Du kartus iki purpuro spalvos nudegiau nosį, pirmą kartą gyvenime nusipirkau ir po pirmo panaudojimo pamečiau kremą nuo saulės, du kartus ištrūkau iš darbų rato visam savaitgaliui į gamtą, maudžiausi ežere naktį, po 2 metų pertraukos važiavau dviračiu, bėgiojau 7 val. ryto, sutikau naujų gerų veidų ir žinoma daug daug dirbau. Kaip gi be šito, kaip be galybės vestuvių, pjesių rašymo, straipsnių ir kitų reikalų? Niekaip. Darbų gausa, žinoma, paspartina vasaros bėgimą, bet tai neišvengiama, todėl ir liūdėti nėra ko. Iki Kalėdų liko vos daugiau nei 120 dienų, tik spėk gyventi ir džiaugtis :)

O virtuvėje visos vasaros daugiau-mažiau panašios. Rugpjūtį tiesiog privalomas daržovių antplūdis - juk derliaus metas. Sekmadienį iš kaimo parsitempiau didelį maišą daržovių - daugiausiai pomidorų. Kraudama juos į dubenį virtuvėje jau žinojau, kad artimiausiomis dienomis misiu pomidorų sriuba. Ši sriuba man primena studentavimo pradžią. Tėvų namuose niekada niekas nevirdavo pomidorų sriubos, niekada ir nebūdavo reikalo sunaudoti daug pomidorų vienu metu. O štai išvykusi mokytis ir apsigyvenusi su kambarioke, atradau šią sriubą labai natūraliai. Prieš pat rugsėjį atvažiuodavom į savo per vasarą primirštą būstą su didžiausiais krepšiais. Juose būdavo ne tik knygos ir kalnai drabužių, bet ir gėrybės iš kaimo. Juk studentes remia visi kas netingi, o kai daržai ir sodai pas visus pilni derliaus, tai studentų puodai pats tas realizuoti nepanaudotas daržoves. Anuomet kambariokė atsiveždavo pomidorus sudėtus į dėžę nuo batų, taip juos su visa dėžele ir pasidėdavom virtuvėj, o tada galvodavom, ką, kaip ir su kuo valgysime. Juk svarbiausia buvo neišleisti daug pinigų tokiems nereikšmingiems dalykams kaip buitis ir maistas, kad jų liktų kuo daugiau patiems reikšmingiausiems - pramogoms :) Taigi sriubos ėjo į trasą kone kasdien. O pomidorinė buvo viena mūsų mėgstamiausių. Niekur kitur, jokiom kitom aplinkybėm nesu pomidorų sriubos nei virus, nei valgius, tik ankstyvą rudenį Kaune, savo mažoje virtuvėlėje. Pirmą kartą prieš 7 metus, o nuo tada kasmet, priartėjus rugsėjui.

Sriubai reikės:
apie 1.5 kg kuo minkštesnių ir saldesnių pomidorų;
2 morkų;
2 mėlynų svogūnų;
pusės galvos česnako;
200 g. maskarponės;
vandens;
aliejaus;
druskos, pipirų, bazilikų, cukraus, balzaminio acto.

Ištiesiame didelę kepimo skardą popieriumi. Pomidorus supjaustome skiltelėmis, svogūnus į 4 dalis, česnaką nulupame, morkas nuskutame ir supjaustome griežinėliais, visas daržoves apšlakstome aliejumi, pabarstome druska ir trupučiu cukraus. Dedame ant skardos išklotos popieriumi (pomidorus žievele į apačią) ir šauname kepti į labai karštą orkaitę kokioms 35 min.
Iškepusias ir suminkštėjusias daržoves dedame į puodą, įpilame šlakelį vandens ir paverdame kelias minutes, kol sriuba bus vientisesnė, tada ją sutrinam blenderiu. Įberiame prieskonių (druskos, cukraus, balzaminio acto), smulkiai sukapotų bazilikų ir įmaišome maskarponės sūrį. Paragaujame ir jei reikia pasireguliuojame skonį didesniu ar mažesniu kiekiu sūrumo / saldumo / rūgštumo. Viskas - nereali pomidorų sriuba baigta.

Daržovės prieš kepimą.

Daržovės po kepimo.

Verda sriubė (vandens reikia tik tiek kad nesviltų)

Sutrinti reikėtų labai kruopščiai, tada įmaišyti maskarponę ir kapoto baziliko

Švelni, kremiška, minkšta ir labai kvapni pomidorų sriuba.

Papuošimui bazilikas

Tai tokie pomidoriniai reikalai vasaros pabaigai:)

Enjoy

G.

Nuogas tortas su Snickers ir viskiu

Šiuolaikinis pasaulis tiesiog diktuoja pareigą visiems leisti būti savimi. Ir tai visai gera mada. Todėl aš prašau visų, leisti tortui būti tortu. Jis vargšas jau pabuvo viskuo, kuo tik jūs geidėte: gėlių pieva, fortepijonu, mašina, meškiuku, žmogumi voru... Jis jau tikrai nusipelnė pabūti savimi. Vakaruose jau kelis sezonus vyrauja nuogų (nude / naked cakes) tortų mada. Jie neprimarmaliuoti, jie paprasti, jie tikri, skanūs ir labai gražūs. Tokių tortų vis dažniau savo šventėms nori ir lietuviai, bet kol kas Lietuvoje su jais nėra taip paprasta... Be abejo, yra kepėjų, kurie iškepa puikių nuogų tortų, tačiau vyraujanti tendencija vis dar tona cukraus, glitus pastilažas ir tortas paverstas bet kuo tik ne tortu. Kartais juokina, o kartais piktina, kai rinkos lyderiais save laikančios kepyklos, teigia pirmą kartą girdinčios apie tokius tortus, argumentuoja, kad tokių pagaminti negali, nes tai "kvaila mada iš užsienio, jiem ten užtenka tik biskvito ir kremo". O tai plaukit, ko dar reikia tortui? Ar ne tobulo, puraus, iš kokybiškų produktų iškepto biskvito ir gero, derančio, kokybiško kremo? Na dar vienos kitos uogelės ant viršaus...? Pasirodo ne. Pasirodo reikia gausybės skirtingų sluoksnių, visokių marmaliūzių ir tonos cukraus glaisto ant viršaus. Nes konditerėms taip paprasčiau, jos taip įpratusios, nes niekas nenori nieko keisti. Bet keisti reikės! Žmonių skonis keičiasi ir kepėjams reikės keistis paskui juos. Visai neseniai labai maloniai pakalbėjau su viena didelės įmonės konditere, kuri atvirai pasakė, kad juos gąsdina mintis, jog nebus galimybės netikslumų paslėpti po plastmasinėm kvietkom ir tona pastilažo, kad reikės pakeisti receptūras ir atrasti gerus, lakoniškus, kelių produktų derinius. Ji tik atsiduso ir pasakė: mums reikia dar šiek tiek laiko, reikia išsibandyti, išsikepti sau, pažiūrėti. Sakiau jai: bandykit, nes kuo toliau tuo daugiau tokių užklausimų sulauksit, ji tik atsiduso ir pasakė, kad parašys man po savaitės  ar jie tam pasirengę... Ar kepėjai pasirengę tortui leisti būti tortu? - šį tekstą Facebooke publikavau vasaros pradžioje, bet manau, kad iki šiol nelabai kas pasikeitė.

smile emotGal dar ir nebus pasirengę, nežinau. Bet žinau, kad jei ne šį, tai kitą sezoną ir Lietuvoje įsivyraus tikri tortai ir visos kepyklos išmoks juos kepti, o tuos visus pastilažu apvilktus nabagėlius kažkas keps ir toliau, kažkas juos toliau užsakinės, bet jie bus tokie pat nišiniai, kaip dabar yra tarybinių laikų "kaštonai" ir pyraginiai krepšeliai.Laisvę tortams! Laisvę tortams!" - Šiuo tekstu neseniai dalinausi Facebooke, nes kaip žinia, daug tenka dirbti su vestuvių šventėmis, o tortai jose vaidina labai svarbų vaidmenį. Šventė, kuri inspiravo šį mano tekstą savo nuogą tortą gavo, tačiau dėl jo jaunajai teko gerokai paplušėti.

Taigi kai atėjo laikas man namuose gaminti tortą, pagalvojau, kad jo šonų taip pat nepuošiu, tegul matosi sluoksniai - gražu!

O pats tortas labai vyriškas. Gaminau jį brolio gimtadieniui, todėl suimprovizavau kelis receptus ir sukūriau šį viskio, snickers ir riešutų sviesto gėrį. Biskvitus, tiesa, naudojau pirktus, bet tik todėl, kad nesu prisijaukinusi tėvų namuose esančios orkaitės ir nesinorėjo bereikalingo streso, o šiaip šiam tortui labai tiktų ir šokoladiniai ir šviesūs biskvitai, kepkite savo mėgstamiausią arba naudokite pirktus, niekas dėl to per galvą neduos. Pažadu.

Tortui reikės:

3 biskvito lakštų;

700 ml riebios grietinėlės;

3 šaukštų žemės riešutų sviesto;2 šaukštų kambario temperatūros sviesto;
6-7 šaukštų miltinio cukraus;
kelių lašų citrinos sulčių;
grietinėlės standiklio (2,5 pakelio skirto 250 ml)
3 snickers batonėlių;
50 ml viskio;
uogų.

Biskvitus švelniai patepame konditeriniu teptuku suvilgytu viskiu. Viename inde ištriname iki purumo žemės riešutų sviestą, paprastą sviestą ir 3-4 šaukštus cukraus. Kitame iki standumo išplakame grietinėlę su standikliu, pora šauktų cukraus ir citrinos sultimis. Į grietinėlę atsargiai įmaišome sviesto kremą. Snickers batonėlius smulkiai supjaustome. 
Surenkame tortą: biskvitas, kremas, snickers, vėl biskvitas, kremas ir snickers, ant paskutinio biskvito kremas ir uogos (dėjau vyšnias, šilauoges ir juodus serbentus). Tortą dedam į šaldytuvą bent kelioms valandoms. Prieš tiekiant uogas apibarsčiau miltiniu cukrumi, nes man taip gražiau. Deja, prapjauto torto nespėjau nufotografuoti, greitai išnyko :) 

 Žemės riešutų sviestas + sviestas + cukrus

 Grietinėlė (30 proc.) + citrinos sultys + cukrus + standiklis

 Snickers

 Torto surinkimui pasiruošta

Tadam 

Su gimtadieniu, broli, dar kartą! Ačiū valgiusiems, ačiū skaičiusiems, dar didesnis ačiū tiems, kas bandys šį tortą pasigaminti!
G.

Šparaginės pupelės su karamelizuotais svogūnais

Pakalbėkim apie skaitymą. Skaitymo mano gyvenime yra išties daug. Kartais man atrodo, kad aš visą laiką tik ir skaitau. Nepamenu kada išmokau skaityti, bet žinau, kad atėjusi į mokyklą jau mokėjau ir nors nebuvau iš tų vaikų, kurie kiauras dienas leidžia užsidarę su knyga, skaitymas man niekada nekėlė problemų. Perskaičiau viską ką reikėjo mokykloje, o kai jau buvau pakankamai sąmoningo amžiaus, kad pati pasirinkčiau knygas, jas ėmiau skaityti ir laisvalaikiu. Niekada nemėgau vaikiškų knygų, o ypač pasakų... Žinau, kad daugybei net ir suaugusių žmonių jos labai patinka, bet manyje lūžis iki šiol neįvyko. Kai pati pradėjau rašyti scenarijus spektakliams vaikams, bandžiau paieškoti įkvėpimo pasakų knygose ir perverčiau jas su vieninteliu klausimu galvoje: kas visa tai skaito? :) Labai nemėgstu neįsimenančių ir jokio išliekamojo efekto mano sąmonei, žinioms ir egzistencijai nepaliekančių knygų, man visada atrodo, kad kiekvienas prastas tekstas iš manęs atėmė vieną gerą tektsą, nes laiką tai jau sugaišau, per jį galėjau perskaityti ką nors tikrai įdomaus. 

Man gera knyga yra ta, kuri nesibaigia ją perskaičius. Aš turiu didelę ydą skaityti labai greitai. Kartais ir ne po vieną knygą per dieną suvarau, todėl mano galvoje labai greitai atsisijoja tos knygos, kurios palieka kažkokį pėdsaką, kurias užvertus dar kurį laiką gyvenu veikėjų gyvenimus, prisimenu spalvas, kvapus, kalbėdama net nejučia panaudoju citatas ir tos, kurios išnyksta akimirksniu. 

Manau, kad geriausia ką man davė literatūros studijos, tai gebėjimą susirasti ką skaityti. Beveik niekada nenusiviliu knygomis, kurias susirandu, nusiperku, pasiimu bibliotekoje pati. Bet ne kartą esu paėmusi į rankas atsitiktines knygas, pavyzdžiui, kai nuvažiuoju į kaimą pailsėti prie ežero ir neturiu pasiėmusi knygų, o ten kaip tyčia ant sofos guli kokia nors knyga, kurią mamai labai labai rekomendavo draugės. Aš tokias knygas beveik visada perskaitau. Nežinau nei kam, nei kodėl... Dažniausiai ten būna koks nors meilės romanas, labai panašus į kitą, kuris prieš mėnesį, savaitę, metus jau buvo atsitiktinai panašiomis aplinkybėmis patekęs į rankas :)
Aš niekada neprisimenu tokių atsitiktinių knygų autorių ir pavadinimų. Aš ir gerų knygų autorius ir pavadinimus kartais užmirštu, o į tokių netyčiukų viršelius dažnai ir nepasižiūriu (dar viena yda). Tad tikrai nepasakysiu kokia knyga mane įkvėpė šiam receptui, bet tai buvo viena iš tų, netyčia papuolusių į rankas, perskaitytų per vakarą ir užmirštų, beveik užmirštų. Vienas epizodas mano galvoje liko. Pamenu, kad toje knygoje buvo moteris, kuri labai daug gamino, lyg ir virėja dirbo ar panašiai ir iš visos tos knygos prisimenu vieną vienintelį epizodą - ilgą ir labai vaizdingą svogūnų karamelizavimo aprašymą. Net praėjus keliems metams, pjaustydama svogūną aš tą aprašymą prisimenu. Ir kas dabar pasakys, kad knyga buvo neverta dėmesio, net jei siužetas išdilo iš atminties, svogūnai juk liko! O karamelizuoti svogūnai tinka įvairiausiuose virtuvės siužetuose. Jie labai smagiai dalyvauja ir burgeriuose, ir užkandžiuose, sumuštiniuose, pyraguose ir t. t. Šį kartą juos pakviečiau į draugiją paprastoms, jaunutėms šparaginėms pupelėms - buvo labai gerai!

2 porcijoms reikės:
Poros saujų jaunų šparaginių pupelių;
2,5 svogūno (turėjau tik mėlynų, bet gali ir kitokie būt);
poros šaukštų balzamico acto;
druskos;
kelių žiupsnių (1 - 1,5 šaukšto) rudojo cukraus;
aliejaus;
pipirų.

Pirmiausia nuskabome pupelių galus, perplauname jas ir dedame virti į gerai pasūdytą vandenį. Sunku pasakyti kiek laiko jas reikia virti, priklauso ir nuo pomėgių, kokias labiau mėgstate traškias ar visiškai minkštas. Man skaniau nepervirtos, tad užstatau virti kai svogūnai jau kepa.
Svogūnus nulupame ir supjaustome plonais pusžiedžiais. Į keptuvę įpilam aliejaus, dedam svogūnus ir pakepinam kol jie pasidarys skaidrūs, tada įpilame balzamico acto, užberiame cukraus ir žiupsnelį druskos, sumažiname ugnį, įpilame porą šaukštų vandens ir leidžiam svogūnams ramiai troškintis kol išgaruos skystis (apie 20 min.), pačioje pabaigoje aš paragauju ar pakanka visko ir dar kelioliką sekundžių pakepu maišydama ant labai didelės ugnies, kad tikrai nebeliktų drėgmės.
Išvirusias pupeles aš nukošiu, dedu į grill keptuvę, užbarstau stambia druska ir šviežiai grūstais pipirais ir pakepu tik tiek, kad nudžiūtų nuo virimo likusi drėgmė. Šito galima ir nedaryti, bet man taip skaniau.
Tada į lėkštę keliauja pupelės, ant viršaus svogūnai ir patiekalas baigtas. Galima valgyti prie mėsos (nors man jos čia visai nereikia), galima su skrebučiu, traškia čebata ar juoda lietuviška duona. Aš šį kartą turėjau duonos ir buvo labai labai skanu. Šparaginių pupelių jau pilni daržai, taip kad receptas pačiu laiku!

 Viskas taip paprasta, kad gaminimo eigos nuotraukas net gėda būtų dėti, supjaustyti svogūnus ir išvirti pupeles juk moka visi.

Štai ir dangus atsispindintis lėkštėje - taip skaniau!

Tiek apie knygas ir daržoves šį kartą :) Skanaus!

Vištienos kumpeliai su figomis

Mėgstu vištieną. Kai žinau, kad nebus svečių, kad niekas neateis, nieko nereikia nustebinti ar pradžiuginti, kai žinau, kad man tiesiog reikia namuose turėti normalaus maisto, kuriuo greitai, sveikai ir užtikrintai numalšinsiu alkį, dažnai renkuosi vištieną. 

Vištienos net ir mažiausiame prekybos centre būna nešaldytos, be to jos nereikia ilgai marinuoti. Todėl kai sugalvoju, kad man reikės pietų, per 1 valandą (kartais ir mažiau) galiu apsisukti nuo ėjimo į parduotuvę iki lėkštės. O tai yra tobula, nes kol kas man geriausias valgiaraščio planavimas yra jokio planavimo - taip pavyksta kovoti su maisto išmetimu. Be to vištienos kainos nesikandžioja. Tiesiog idealu.
Dažiausiai perku vištienos file. Su ja mažiausiai vargo - supjaustei gabalėliais, paprieskoniavai, pavoliojai krakmole, iškeptą užliejai sojos-medaus-citrinos padažu ir vuola puiki rytietiška vištiena; supjaustei kepsneliais, užmetei ant grill keptuvės ir po 10 min. turi nuostabų kepsnį prie salotų, sumetei su daržovėm į puodą ir jau garuoja troškinys ir t. t. Žodžiu, man file turbūt tobuliausia vištos dalis, nes ji tinka visur.
Bet žinoma nuodėmingai skanu kartais ir kokį sparnelį išsikepti ar patiekti visą vištą, iš viso, vištoje man skaniai sugroja visos dalys išskyrus kepenėles, bet čia jau kita istorija. O dabar apie kumpelius su figomis. 

Neseniai į mano virtuvę netikėtai papuolė pakelis vištienos kumpelių. Gražūs, geri gabalėliai, bet teko pasukti galvą kaip juos paruošti, nes viskas kažkaip nusibodę. O tada interneto platybėse užmačiau idėją gaminti padažą prie mėsos iš trintų figų. Idėja gal ir nebloga, bet aš ją gerokai pakeičiau ir nenusivyliau. Uždėjus ant kepančios paukštienos figos riekeles ji sutyžta švelniai ir saldžiai apgaubdama mėsą - labai skanu. 

Receptas iš akies, nes gamindama improvizavau :)

Reikės:
4 vištienos kumpelių;
1 šviežios figos;
mėgstamų prieskonių vištienai pamarinuoti (naudojau druską, pipirus ir maltas juodasias garstyčias, česnaką);
aliejaus;
sojos padažo;
citrinos.

Vištienos kumpelius patriname prieskoniais, į kepimo indą įpilame truputį aliejaus, sudedame vištieną ir šauname į karštą orkaitę. Kai vištiena jau beveik iškepus, ant kiekvieno gabalėlio pašlakstome sojos ir citrinos bei uždedame figos riekelę (aš dar užtrupinau česnako, bet nebūtina), šauname kepti dar 5-10 min., kol figa suminkštės ir viskas paskrus. Paskui traukiame ir mėgaujamės su norimu garnyru. Aš karštą valgiau su įvairių daržovių salotomis, o šaltą naudojau lavašo suktinukui. 

Višta jau beveik iškepusi, tada keliauja figa, manoji nebuvo labai sunokusi, bet kepimui tiko.

Šviežios daržovės, šviežiai grūsti pipirai ir truputis citrinos sulčių.

Tobuli pietūs.

Ačiū, kad užeinat, kad skaitot, kad gaminat!

Ikisusi :)

Bulgariški šaltibarščiai

Ši puiki sriuba mano virtuvės repertuare nėra tokia dažna kaip tradiciniai lietuviški šaltibarščiai, bet kartą-du per metus būtinai jos pasigaminu. Pirmą sykį ji man atsitiko "iš bado" studentavimo laikais, kai mėnesio pabaigoje su kambarioke nebeturėjome pinigų anei maisto (turbūt mėnesio pradžioj restoranų, kinų, tūsų ir naujų drabužių buvo daugiau nei saiko). Niekada dėl tokių situacijų pernelyg nesijaudindavom: merginoms viena kita diena dietos juk nepakenkia, o ir šiaip namuose vis tiek visada gali ką nors atrasti ir iš kirvio išsivirti sriubą.
Tąkart vietoj kirvio sriubos sugalvojau gaminti bulgariškus šaltibarščius, nors dar nežinojau, kad tai bulgariški šaltibarščiai. 

Buvo ankstyvas ruduo ir mūsų virtuvėje ant palangės stovėjo dėžutė nuo batų, kurioje ridinėjosi keli pomidorai (kambariokė buvo ją pilną daržovių atsivežusi iš kaimo), greta vazonėlyje žaliavo krapai ir svogūnų laiškai, o piniginėje mėtėsi pora litų. Pirma mintis - salotos. Bet nužingsniavusi į parduotuvę, kažkodėl nupirkau kefyro. Sumečiau tuos pomidorus, kelis svogūno laiškus, saują krapų, įvožiau dosniai druskos, viską sutryniau su kefyru, supyliau į didelį ąsotį ir ištraukiau porą gražių taurių bei storų šiaudelių - buvo labai skanu. Kambariokė iš to džiaugsmo ir sotumo įdėjo į Facebooką ąsočio su marmalyne nuotrauką, o ten komentaras po komentaro ir paaiškėjo, kad aš pagaminau kažką, kas yra panašu į bulgariškus šaltibarščius. Tiesa, tada nebuvo juose nei jogurto ar grietinės, nei agurkų, nei bulvių... Bėgant vasaroms aš pasitobulinau savąjį bulgariškų šaltibarščių receptą ir dabar gaminu juos būtent taip kaip rašau čia. Dėl autentikos nesuku sau galvos, nes kiek žmonių tiek nuomonių: kai kas deda česnako, kiti mineralinio vandens, kažkas naudoja pasukas, o kiti nededa agurko arba krapų... Ieškokit ir Jūs kol atrasit savąjį variantą, arba išbandykit mano. Jis tikrai labai geras. Skonis šiek tiek primena pomidorų-grietinės salotose susidarantį skystį :) Tik, žinoma, žymiai lengviau, žymiai gaiviau ir žymiai skaniau!

Reikės:
4 vidutinių gerai sunokusių pomidorų be odelės;
1 l kefyro (naudojaų MŪSŲ);
saujos krapų;
3-4 mažų arba 1 ilgavaisio agurko be žievelės ir sėklų;
saujelės svogūnų laiškų arba pusės galvutės neaštraus (mėlyno ar baltojo) svogūno;
poros šaukštų graikiško jogurto arba neriebios grietinės;
šaukšto druskos;
žiupsnio pipirų.

Bulvės:
mažų šviežių bulvyčių;
alyvuogių aliejaus arba sviesto;
rupios druskos;
krapų.

Nulupame pomidorus (užpilame verdančiu vandeniu, paskui labai šaltu ir ji nusineria pati), juos pasmulkiname ir sutriname iki vientisos masės. Kitame dubenyje susmulkiname krapus, užberiame nubrauktą šaukštą druskos (nebijokit, nebus per daug) ir stipriai patriname šaukštu. Ten pat susmulkiname agurką be sėklų ir žievelės ir svogūną, dedame jogurto, supilame kefyrą ir trintus pomidorus, įberiame pipirų ir paragaujame ar užtenka druskos.

Bulves švariai nušveičiam šepetėliu po tekančiu vandeniu. Išverdame. Tada kiekvieną bulvę truputį paspaudžiam šaukštu kad pasitrėkštų, apšlakstome aliejumi arba apvoliojame sviestu (aš turėjau nerealaus alyvuogių aliejaus su raudonėliu tai jį ir naudojau), sudedame į grilinę keptuvę apkepame iš abiejų pusių kol atsiras traškūs suskrudę ruožai, užberiame rupios druskos ir tiekiame prie šaltibarščių. Galima dar pabarstyti šviežių krapų - tiek ant bulvių, tiek ant sriubos. 

Pomidorai po vandeniu laukia kol nusilups oda.

Krapai ir druska - viską reikia sumaigyti šaukštu arba grūstuvėje.

Sutrinam pomidorus.

Sudėjus visus ingridientus labai gražiai maišosi spalvos,

Šveistos, virtos, trėkštos ir kitaip skriaustos bulvės ant grill keptuvės (galima apkepti ir paprastoje keptuvėje arba orkaitėje, arba iš viso nekepti)

Liepos 6 d. pietūs prieš lietų.

Skanaus!

P. S. Sveikinu visus su Valstybės diena! Čia labai gera ir gražu gyventi - švęskim! 

Vievio ežeras. Sakiau, kad gera ir gražu...

Iki greito!

Gintarė