2016 m. liepos 26 d., antradienis

Plonapadė pica su svogūnų džemu ir miško grybais


Grybų medžioklės sezonas jau prasidėjo, internetai mirga pilnomis pintinėmis rudagalvių ir, žinoma, grybų receptais. Aš irgi jau buvau grybauti. Nesu grybavimo fanatikė, kurią kasdien šaukte šaukia miškas, bet vieną kitą kartą per sezoną išsiruošti pasivaikščioti miško takeliais man patinka.
Sekmadienio rytą pavaikštinėję po mišką porą valandų, parsivežėm porą kibirų įvairių grybų: makavykų, lepšių, ūmėdžių, vieną kitą baravyką, voveraitę, raudonviršį. Išvirus grybus išėjo pilnas didelis dubuo, todėl dalį užšaldžiau žiemai, o kitą dalį iš karto pasigaminome tradiciniu būdu su šviežiom bulvėm. Tiesa, dar saują grybų palikau kitokiam panaudojimui. Stengiuosi visada palikti šiek tiek grybų kažkam įdomesniam: ar tartai, ar užtepėlei, ar blyneliams, juk grybai labai įvairiapusiškas produktas ir juos vartoti visada taip pat būtų tikras nusikaltimas.
Šį kartą susiruošiau kepti picą. Pirmas planas buvo išvirti gero marinara padažo, dėti grybų, žalumynų ir viskas. Bet pagalvojau, kad prieš tai porą dienų mitę grybais, tokios picos gerumo tiesiog neįvertinsim, tad nusprendžiau ją praturtinti svogūnų džemu, sūriu ir rūkyta vištiena. Labai gera pica išėjo. Jei tik turite miško grybų, būtinai pabandykite.

Reikės

Picos padui:
 100 ml pieno;
 2,5 stiklinės miltų (Stiklinė apie 250 ml);
4 g sausų mielių;
žiupsnio druskos;
1 a. š. cukraus;
3 šaukštų aliejaus.

Svogūnų džemui:
3 galvučių svogūno;
aliejaus kepimui;
2 šaukštų cukraus;
šlakelio sojų padažo;
šlakelio balzaminio acto;
žiupsnio druskos ir pipirų.

kiti ingridientai:
2 saujos virtų ir sausoje keptuvėje paskrudintų miško grybų;
150 g mulkiai supjaustytos rūkytos vištienos krūtinėlės;
200 g puskiečio sūrio;
2 šaukštai švelnaus pomidorų padažo;
saujelė rukolos ir krapų.

Pirmiausia ruošiame tešlą. Pieną pašildome, bet neužverdame, į jį sudedame cukrų, mieles, druską, aliejų ir pusę miltų - viską gerai išmaišome. Tada beriame likusius miltus ir užminkome tešlą. Tešla labai maloni, minkšta ir pasiduodanti minkymui. Užminkę padedame ją į šalį pakilti.
Kol kyla tešla pasiskrudiname sausoje keptuvėje virtus grybus, aš dar papildomai juos pabarsčiau trupučiu jūros druskos ir šviežiai grūstais pipirais. Po grybų, eilė svogūnų džemui. Svogūnus supjaustome smulkiais kubeliais, beriame į keptuvę su trupučiu aliejaus ir labai lėtai kepame kol jie pasidarys skaidrūs ir išleis savyje turimus cukrus - ims gelsti, tada dedame likusius ingridientus ir patroškiname kol viskas sutirtštės, paragaujame ar nereikia daugiau cukraus / acto / druskos.
Vištieną supjaustome kubeliais, sūrį sutarkuojame.
Imame tešlą, kočiojame norimos formos picos pagrindą, jį vos vos patepame švelniu pomidorų padažu, tada dedame svogūnų džemo (galima visą, bet aš truputį palikau pataškyti ant viršaus), beriame sūrį ir ant jo paskirstome vištieną bei grybus, likusį džemą. Kepame labai karštoje orkaitėje (jei įmanoma apie 300 C) įjungę apačios kepimą ir ventiliatorių - toks kepimo būdas artimiausias picos akmeniui ar kepimui krosnyje, pica iškepa greitai (+/-7 min), padas būna iškepęs, o įdaras neperskrunda.


Visi ingridientai ir pica pasiruošusi į orkaitę.


Iškepė.


Gardus gabalėlis.


Iš nurodyto kiekio produktų išėjo tikrai nemaža pica.

Tai tokie grybų reikalai :)
G. 



2016 m. liepos 22 d., penktadienis

Geras kibinų receptas



Nepatikėsit, internetas pilnas blogų kibinų receptų. Jeigu Jūs labai norite gerų kibinų, bet neturite jokio recepto, internetas yra pasiruošęs pakišti Jums didelę kiaulę. Kokių velnių tik žmonės nepavadina kibinais...  Jei padorią tešlą dar galima surasti, tai apie įdarą dažniausiai užsimenama tik: "susipjaustykit smulkiai norimą mėsą, įdėkit druskos, svogūnų ir vyniokite kibinus". Apie tuos, kurių kibinų receptuose figūruoja malta mėsa iš viso patylėsiu. Aš suprantu, kad visi žymūs patiekalai yra pasmerkti visokiam išsidirbinėjimui, bet tikriausiai pirmą kartą susidūriau su tuo, kad internete neradau nei vieno normalaus kibinų recepto. Visi man pasitaikę buvo kažkokie neaiškūs, kur įtarimą kelia arba įdaro, arba tešlos ingridientai arba keistos proporcijos.
Be to mane erzina, kad ieškant kibinų receptų, labai dažnai, ypač video receptuose, stovi kokia tamsaus gymio teta ir aiškina, kad jau tik šitie vieninteliai yra tikrieji Karaimų kibinai. Kitame vaizdo įraše jau kita teta, visiškai kitoks receptas, bet ir vėl tai tie vieninteliai... Aš į autentiškumą žvelgiu skeptiškai. Nėra tokios tautos, kurioje visi iki vieno savo tradicinį patiekalą būtų gaminę taip pat. Kiekvieno ispano močiutė savaip daro paella, kiekvieno vokiečio diedukas kitaip kemša dešreles ir kiekvieno mama Lietuvoje verda kitokius cepelinus. Todėl manau, kad kapojimaisi dėl autentiškumo yra tik laiko gaišimas. Taip, patiekalas turi turėti tam tikrus kertinius aspektus, kad nepradėtumėm pieniškos ryžių sriubos vadinti paella, bet ieškoti šimtaprocentinio autentiškumo yra beviltiška. Grįžtam prie kibinų...
Aš savo jaunam gyvenime kibinų esu prisilapnojus daug. Gimiau ir užaugau visai netoli Trakų, tad tingaus savaitgalio atrakcija "varom kibinų" man labai pažįstama. Taip pat gerai prisimenu, kad patys skaniausi kibinai man būdavo ruošti namuose, tie kuriuos kepdavo mano tėvai. Deja, tas pats Trakų artumas lėmė ir tai, kad tų kibinų mano tėvai seniai nebekepa - kam vargti, kai tereikia kelioliką minučių pavažiuoti. Bet būtent vaikystės prisiminimai apie naminius kibinus dabar padėjo susigaudyti, kad kažkas negerai su tais atmestinai parašytais internetiniais receptais. Kai paskambinau mamai ir paklausiau, ar man vaidenasi ar tikrai į kibinų įdarą dedamas vanduo ir sviestas, mama net nustebo, kad aš apskritai prisimenu tuos jų gamintus kibinus, o tuo labiau ingridientus... Bet matyt man jau vaikystėj rūpėjo iš kur atsiranda dalykai, todėl ir įsiminiau. 
Paknisusi užrašus mama mano spėjimą patvirtino. Taip, kibinų kuriuos valgiau gal prieš 15 metų, receptą atsimenu puikiai! Ir dar pasidalinsiu juo su Jumis. 
Kibinai yra sotus, riebus maistas, visas jų žavesys yra tame, kad mėsa esanti viduje yra drėgna, sultinga, o baigiant valgyti kibiną, tešlos taurelėje teliūškuoja sodrus sultinys. Tam reikia ir riebios mėsos ir vandens, ir sviesto (žinoma, jei mėsa labai riebi, pvz., aviena, sviesto ir vandens galima ir nedėti). Taigi pasiruoškit varvint seilę, tai tikrai geras kibinų receptas.

Reikės (10 kibinų)

Tešlai:
100 g grietinės;
150 g sviesto;
1 kiaušinio;
2 stiklinių (230 ml) miltų;
žiupsnelio druskos.

Įdarui:
450 g kiaulienos (tinka riebesnė sprandinė ar liesesnė šoninė - dėjau perpus);
1 svogūno galvos;
1/4 stiklinės vandens;
100 g sviesto;
druskos, pipirų - dosniai (kiti prieskoniai pagal pageidavimą, aš šiek tiek dėjau maltos saldžios paprikos, česnako ir prieskoninių žolelių, bet galima ir nieko nedėti).

Kiaušinio plakinio aptepimui.

Kapotą tešlą galima pagaminti dviem keliais. Pirmas - susipilti ant lentos miltus, jų viduryje padaryti įdubimą, į jį sudėti likusius ingridientus ir kapoti viską peilio bukąja puse, kol sušoks į vientisą masę. Kitas variantas - imti elektrinį smulkintuvą su dideliu peiliu, dėti supjaustytą sviestą, užpilti miltais ir viską sutrinti į trupinius, tada iškrėsti ant lentos, dėti likusius produktus ir rankomis permaišyti į vientisą masę. (Aš dariau antruoju būdu.) Paruoštai tešlai reikia leisti bent valandą pailsėti šaldytuve. Įdarui labai smulkiai supjaustome mėsą, pagardiname prieskoniais, įpilame vandens, įdedame kambario temperatūros sviesto (aš trečdalį sviesto naudojau apkepti svogūnams, jei jų nekepsit, sviesto reikės mažiau), sudedam svogūnus ir viską labai gerai išminkome, kad mėsos gabaliukai taptų vientisa mase.
Tešlą kočiojame plonai, pjauname apskritimus, dedame įdaro ir užsukame kasele (arba kaip išeina). Dedame ant kepimo popieriumi ištiestos skardos, aptepame kiaušinio plakiniu ir kepame apie pusvalandį 200 laipsnių orkaitėje. Skanaus!


Procesas: miltų ir sviesto trupiniai -> tešla po poilsio šaldytuve -> mėsa -> kibinų gamyba ir kelionė į orkaitę.


Gražuoliai kibinai.

Tiek šiam kartui ;) Ikisusi




2016 m. liepos 1 d., penktadienis

Gabale kepta sprandinė


Kartais labai gerai mokėti iškepti didelį mėsos šmotą. Ne tik todėl, kad tokie kepsniai atrodo įspūdingai. Teisingai iškepus mėsą gabale ji visada bus nepaprastai minkšta, sultinga, o be to taip lengviau paruošti maisto dideliam valgytojų būriui ir neužsistovėti prie viryklės.
Gabale iškeptą mėsą galima pjaustyti į kepsnius ir valgyti karštą arba atvėsinti ir naudoti sumuštiniams, salotoms, picoms, makaronų ar kitiems patiekalams.
Aš kepiau kiaulienos sprandinę ir rinkausi ne itin didelį gabalą (1 kg), nes valgytojų buvo tik trys. Visiems užteko ir dar šiek tiek liko kito ryto sumuštiniams.

Reikės:
1 kg kiaulienos sprandinės;
1,5 šaukšto mėgstamų mėsai tinkančių prieskonių (šį kartą dėjau Santa Maria mišinį);
2 šaukštų alyvuogių aliejaus;
šaukštelio garstyčių;
1 citrinos sulčių;
3 skiltelių česnako;
2 šaukštų sojos padažo;
2 šaukštų trintų spanguolių su cukrumi;
poros žiupsnių druskos;
žiupsnio cukraus;
šviežiai grūstų pipirų.

Mėsą nuplauname, nusausiname, įpjauname negiliai skersom ir išilgom įpjovom iš abiejų pusių. Iš visų ingridientų padarome marinatą, juo užpilame mėsą, stipriai patriname, paslegiame ir dedame į šaldytuvą nakčiai.
Kepti mėsą dėjau į kepimo maišą, į jį supyliau ir nusistovėjusio marinato likučius, orkaitę įkaitinau iki 130 laipsnių ir kepiau mėsą apie valandą, tada temperatūrą pakėliau iki 200 ir kepiau dar pusę valandos, mėsai beveik iškepus, praplėšiau maišą ir įjungiau grilio su ventiliatoriumi funkciją, kad mėsa gražiai apskrustų.
 Išėmus mėsą iš orkaitės svarbu leisti pastovėti bent 10 minučių, nes kitaip vos prapjovus išbėgs visos sultys, o mėsa bus sausesnė. Pailsėjusią mėsą, pjaustome ir tiekiame su norimais priedais.

Mėsos paruošimas kepti.

Iškepęs šmotas.

Mėsą tiekėme su ryžiais, svogūnų laiškų, pomidorų pastos ir spanguolių uogienės padažu bei šviežiomis daržovėmis.

Porcija. 

Tai tiek apie mėsos reikalus. Geros, skalsios, skanios, karštos Jums liepos!

Gintarė




2016 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Naminiai čeburėkai


Čeburėkai yra visiškai nemadingas, nemodernus ir neelitinis maistas, todėl šių dienų food blogeriai retai kada juos gamina ir publikuoja. Prisipažinsiu, aš irgi nesu didelė čeburėkų gerbėja. Esu jų valgiusi ne kartą, esu valgiusi ir labai prastų, ir tikrai skanių, bet kad žavėčiausi ar tuo labiau užsimanyčiau šio patiekalo taip nebūna. O kam valgyti junk'ą, kuris net nelabai vilioja? 
Bet yra žmonių, kurie niekada nepasakys ne čeburėkui. Dažniausiai - tai vyrai. Pavyzdžiui, mano brolis gali bet kokiame gatvės užkampyje, turguje ar stotyje susigundyti čeburėku - jam toks maistas gyvenimo razinos :) 
Aš kažkada, labai seniai, esu gaminusi čeburėkus, buvau dar paauglė, kepėme juos pas draugę ir pavyko tikrai neprastai. Vėliau šį patiekalą teko ragauti tik pas draugus, kurių šeimos galva buvo tobulai įvaldęs čeburėkų kepimą. Pamenu, kartą net per Naujuosius metus stovėjo visą vakarą prie kunkuliuojančio puodo ir vieną po kito traukė šviežius čeburėkus - buvo ir smagu, ir skanu. (Mariau, tavo čeburėkai buvo nerealūs.)
Bet tai buvo seniai, o dabar prie čeburėkų temos mane privertė sugrįžti Panevėžys. Turbūt visi esame girdėję mitą, kad Panevėžys - čeburėkų sostinė, tą man patvirtino ir mano draugas, kuris kilęs iš šio miesto. Tik, deja, čeburėkai iš ten jau išnykę ir tų legendinių, kurie pelnė Panevėžiui čeburėkų miesto vardą nėra... (Arba mes nežinome, kur jų rasti). Taigi po apsilankymo Panevėžyje išsirutuliojo tema apie čeburėkų gaminimą, o mano draugas net prisimerkė sakydamas, kad labai pasiilgo šio patiekalo. Na, pasiilgo, tai pasiilgo - kepsim čeburėkus namuose! 
Truputį nerimavau, nes tikrai ne itin gerai atsiminiau, kaip juos gaminti, bet pakračiusi atmintį, užrašus ir panaršiusi internete, čeburėkų iššūkį įveikiau. 

8 nemažiem čeburėkam reikės:

Tešlai:
200 g varškės;
50 ml kefyro;
2 kiaušinių;
0,5 a. š. sodos;
žiupsnio druskos;
1 v. š. aliejaus;
+/- 2,5 stiklinės miltų;

Aliejaus kepimui. 

Įdarui:
500 g maltos kiaulienos mentės (ar kitokios mėsos);
1 česnako skiltelė;
1 šaukštas kefyro arba grietinės
1 stiklinės karšto sultinio (dėjau ištirpintą kubelį);
1 šaukštelio kambario temperatūros sviesto;
druskos;
pipirų;
mėgstamų prieskonių.

Pasiruošiame mėsą - gerai išminkome maltą mėsą su prieskoniais, kefyru ir česnaku, įpilame karšto sultinio, kad būtų skystesnė konsistencija ir įmaišome truputį sviesto, paliekame mėsą pailsėti. Tešlai pertriname varškę (blenderiu arba per sietelį), supilame išplaktus kiaušinius, sodą sumaišytą su kefyru, beriame žiupsnelį druskos, dedame aliejaus, viską sumaišome ir po truputį beriame miltus, kol tešla bus minkoma, bet minkšta (minkyti geriausia pasišlapinus rankas aliejumi). Tešlą kočiojame plonai, pjauname norimo dydžio apskritimą, ant jo nestoru sluoksniu paskleidžiame mėsos įdaro, perlenkiame čeburėką ir kraštą užspaudome šakute. Kepame lėtai, įkaitintame aliejuje, kol gražiai parus (7-10 min.). Išėmus, būtina nuvarvinti aliejaus perteklių ant popierinio rankšluosčio. Prie čeburėkų labai tinka alus - mes mėgavomės kvietiniu nealkoholiniu alumi su citrina.


Procesas. Beveik čeburėkų gaminimo cechas :)


Nusausinusi riebalus popieriniu rankšluosčiu, dėjau čeburėkus ant lentelės su kepimo popieriumi, kad jei dar koks lašas aliejaus liko, jį sugertų popierius. 


Čeburėkų rikiuotė.


Alus ir čeburėkai. 


Mėsa kvapni ir drėgna. 

Taigi, jeigu Jūs ar Jūsų artimieji jaučia sentimentų čeburėkams, drąsiai kepkite pagal šį receptą, mano ekspertas sakė: "Tobuli" :)

Ikisusi :) G.





2016 m. birželio 15 d., trečiadienis

Visa višta ant grotelių? Lengvai!


Grilio sezonas jau šuoliais įsibėgėjo, birželis įpusėjęs ir šašlykų, dešrelių, kepsnių iškeptų ant žarijų jau pavalgyta ne kartą ir ne du. Kita vertus prieš akis dar daugiau nei du mėnesiai vasaros ir savaime aišku mėsos kepimas lauke kartosis dar ne sykį. 
Yra žmonių, kurie valgo tik šašlykus, tik iš kiaulienos ir ruoštus tik pagal vieną receptą - tokiems turbūt paprasčiau, jie visada žino ką uždės ant įkaitusių žarijų. Bet aš toli gražu ne tokia. Man nuolat reikia bandyti, atrasti, kurti. Kai paskutinį kartą ant grotelių dėjau vištų sparnelius, į galvą sugrįžo prieš kelis metus atrasta, o paskui užmiršta idėja - visos vištos kepimas ant grotelių. Žinau, kad šiuolaikiniai griliai labai mandri, turi dangčius, kaminus, rūkymo ir kitokias funkcijas ir tokiuose iškepti visą paukštį yra vieni niekai, tačiau aš tokio grilio neturiu, o ir nelabai noriu turėti. Aš visą vištą pasiryžau iškepti ant paprasčiausios šašlykinės, naudodama standartines suspaudžiamas kepimo groteles. Ir žinote - tai visai lengva! Gal net lengviau nei kokybiškai iškepti tuos pačius sparnelius ar kokias blauzdeles. O be to visa višta iškepta ant grotelių ir atrodo įspūdingiau, todėl labai tinka vasaros šventėms. 
Mano patirtis byloja, kad kepimui ant grotelių vištieną geriau marinuoti šlapiai, t. y. trinti ne sausai sumaišytais prieskoniais, o skystesniu marinatu. Tokio marinato pagrindu galima imti kefyrą. jogurtą ar net majonezą, jei nieko kito nerandate šaldytuve. Šlapiai marinuota vištiena iškepta ant žarijų būna kur kas sultingesnė, nei marinuota sausai. Todėl receptai, kurie tinka vištienai kepti orkaitėje ar keptuvėje, ne visada tiks griliui. Bet jei esate kitos nuomonės, drąsiai bandykite ir marinuokite mėsą taip kaip jums patinka, manau, bus taip pat gerai :)

Reikės:
1 viščiuko broilerio (ėmiau apie 2 kg svorio);
Marinatui:
2 šaukštų jogurto arba kefyro;
1 šaukšto majonezo;
1 arbatinio šaukštelio garstyčių;
2 skiltelių česnako;
trupučio citrinos sulčių;
mėgstamų prieskoninių žolelių ar prieskonių mišinio, druskos, pipirų;
Glazūrai:
2 šaukštų trintų spanguolių su cukrum (spanguolių uogienės);
Pusės šaukšto pomidorų padažo;
Šlakelio sojos padažo.

Pirmiausia reikia nuplauti ir nusausinti vištą, nuvalyti odą, užsilikusias padaigas ir pan. Tada pasiėmus ploną, labai aštrų peilį vištą iškaulinti paliekant tik sparnelių kauliukus. Vištą iškaulinti nėra labai sunku, pasidėjus ją priešais save, krūtine į viršų reikia padaryti išilginį pjūvį, per visą paukštį nuo krūtinėlės viršaus, tada išilginiais judesiais pjauti palei kaulą, atskiriant krūtinėlę nuo kaulų, priartėjus prie petukų, perlaužti sąnarius ir pjauti toliau, taip pat atskirti šlaunų kaulus per sąnarį, tai padarius, karkasas lieka tik prie nugarėlės, atsargiai jį keliant ir pjaunant peiliu palei stuburą atskiriama nugara ir išimamas karkasas. Pašalinus vištos karkasą, peiliu nustumdoma mėsa nuo petukų ir šlaunelių kaulų ir išlaužus sąnarius šie kaulai išimami, blauzdelių kaulai pašalinami apipjovus peiliu aplink apatinį sąnarį ir kaulą ištraukus. Jeigu vis dėlto labai baisu imtis kaulinti paukštį arba iš aprašymo neaišku kaip tai padaryti, verta pažiūrėti vieną kitą video youtube (How to debone a whole chicken).
Iškaulinus ir ištiesus paukštį, matosi, kad jo storis labai nevienodas, nugaroje tik plona oda, o šonuose stora krūtinėlė, todėl krūtinėlę reikia įpjauti iki pusės iš šono ir jos dalį atversti ant nugaros (žr. nuotrauką). Iškaulinus vištą ir paskirsčiųs jos storį, belieka pamarinuoti. Marinatas gaminamas sumaišius visus nurodytus ingridientus. Juo įtrinama višta iš abiejų pusių ir paliekama bent kelioms valandoms šaldytuve.
Vėliau vištą ištiesiame ant grotelių, suspaudžiame ir kepame ant lapuočių malkų žarijų apie 30 min. Kepimo pabaigoje aptepame glazūra pagaminta ir sumaišytos spanguolių uogienės, pomidorų padažo ir sojos. Tiekiame su mėgstamomis daržovėmis.


Štai taip turi atrodyti iškaulinta ir suvienodinto storio (atverčiant dalį krūtinėlės nuo šonų į centrą) višta.


Marinatas.


Šašlykinė ir geros, sausos, lapuočių malkos.


Garnyrui rinkomės šviežiai paraugtus agurkėlius, ridikėlius, salotas, pomidorus ir duoną su kanapių sėklomis.


Ištiesus vištą ant grotelių ir ją suspaudus, visas didkepsnis tampa vos kelių centimetrų storio, todėl bijoti, kad mėsa gali neiškepti nėra pagrindo.


Kita pusė.


Višta iškepė! 


Kai kaulų nebėra supjaustyti paukštį gražiomis porcijomis labai lengva.

Taigi galiu drąsiai teigti, kad iškepti visą vištą ant grotelių yra labai lengva. Tik pirmyn!
Skanaus :)

G.

2016 m. birželio 3 d., penktadienis

Tortilijos su kumpiu ir daržovėmis bei tzadziki


Kurdama šį tinklaraštį galvojau, kad jis tebus vienos paprastos problemos sprendimas - man nebereikės siuntinėti el. paštu receptų žmonėms, kurie nesinaudoja Facebook. Mat anksčiau aš įkeldavau vieną kitą receptą į Facebook, bet ne visi naudojasi šiuo socialiniu tinklu ir tuomet man dar tekdavo tą patį receptą kam nors siųsti kitais kanalais. Naiviai tikėjausi, kad sukūrusi tinklaraštį, aš ir toliau taip pat karts nuo karto įkelsiu receptą, o visi besidomintys galės jį susirasti. Oi kaip aš klydau...
Tiesa, receptų siuntinėti nebereikia (siuntinėju nuorodas į tinklaraštį :D ), bet rašant tinklaraštį kažkaip savaime imi jį planuoti, svarstyti koks receptas tiktų dabar, o koks po savaitės, kas aktualu, kuriuo metų laiku ir t. t., Facebooke viso to nebuvo, taigi bėgdama nuo vilko užsiroviau ant meškos, bet kol kas, atrodo, visai sėkmingai ju ja grumiuosi. 
Labai norėjau, kad pirmasis 2016 m. vasaros įrašas būtų labai vasariškas, gal koks rabarbarų gėrimas, arba ypatingo gaivumo salotos ar naminiai ledai... Bet vakar valgydama labai gardžias tortilijas su daržovėmis ir kumpiu, pagalvojau, kad jos tikrai ne mažiau vertos patekti į tinklaraštį, o atidėlioti recepto įkėlimą, tik todėl, kad jis "nepakankamai vasariškas" irgi kvaila. Juk vasarą taip pat reikia valgyti ne vien ledus. 
Taigi pirmasis šios vasaros įrašas sotus ir rimtas patiekalas (kurį beje galima iškepti ir ant žarijų) - tortilijos su kumpiu ir daržovėmis bei gaivusis tzadziki.

5 tortilijoms reikės;

5 tortilijos lapų;
100 g karštai rūkyto kumpio;
1/3 raudonosios paprikos;
2 didesnių pievagrybių;
vieno nedidelio pomidoro;
trupučio aliejaus;
kelių šaukštų sojos padažo;
pusės citrinos;
šaukšto medaus;
grūstų pipirų;
100 g fermentinio sūrio;
1 kiaušinio;
arbatinio šaukštelio majonezo

Daržoves, pievagrybius ir kumpį supjaustome smulkiais kubeliais. Į įkaitintą keptuvę pilame truputį aliejaus, pirmiausia suberiame paprikas ir pievagrybius, jiems suminkštėjus, beriame likusius produktus, pakepame keletą minučių, kol daržovės suminkštėja ir nugaruoja jų skystis, dedame sojų padažo, įspaudžiame citrinos sulčių, įdedame medaus, pagardiname pipirais ir išmaišius paragaujame ar netrūksta sūrumo, rūgštelės ar saldumo. Paliekame įdarą šiek tiek atvėsti.
Sūrį sutarkuojame, sumaišome su išplaktu kiaušiniu ir šaukšteliu majonezo. Imame tortilijos lapą, dedame paruošto įdaro, šiek tiek sūrio mišinio, suvyniojame ir guldome į kepimo popieriumi ištiestą skardą arba ant grill keptuvės, arba ant grotelių virš žarijų... Kepame kol tortilijos apskrus iš abiejų pusių - 10-15 min.

Tzadziki padažas

Reikės:
1 agurko;
1 skiltelės česnako;
saujelės krapų;
citrinos sulčių;
druskos;
200 g graikiško jogurto.

Iš agurko pašaliname sėklas ir likusią dalį smulkiai sutarkuojame, susmulkiname krapus, česnaką, įberiame druskos, įspaudžiame truputį citrinos sulčių ir sumaišome su graikišku jogurtu. Padedame bent pusvalandžiui į šaldytuvą. 


Aš pirmiausia ruošiau padažą, kad jis spėtų pabūti šaldytuve, kol gaminau tortilijas.


Padažas prieš kelionę į šaldytuvą.


Tortilijų gaminimo eiga.


Prie traškių, turtingo skonio tortilijų labai tinka gaivus tzadziki ir salotų lapai.

Tortilijas labai sėkmingai galima valgyti ir rankomis, ir naudojant įrankius.

Tiek šiam kartui ;)
Vasaraukit smagiai!
G.



2016 m. gegužės 28 d., šeštadienis

Pyragas su braškėmis


Braškių sezonas turi tam tikras stadijas. Pati pirmoji, kai braškės kainuoja kosmosą, jų būna nedaug bet labai norisi, tada jos perkamos daugiausiai po 500 g ir suvalgomos pasimėgaujant be nieko, kita stadija, kai braškių jau visur pilna, jos saldžios ir labai smagiai eina pusryčiams su pienu ar jogurtu, susidraugauja su ledais, įvairiais gėrimais ar patenka į pyragus, na ir žinoma yra paskutinioji braškių sezono stadija - kai visi jų jau daugiau mažiau atsivalgę ir lengva ranka kilogramas kitas nukeliauja į šaldymo kamerą ar uogienę žiemai.
Lietuvoje braškės dar tik prasideda, bet atvežtinėmis mėgaujamės jau porą savaičių, todėl mano virtuvėje šiuo metu yra antrasis braškių sezono etapas. Valgiau ir braškių su pienu, ir braškių su cukrum ir braškinio vandens su ledukais gėriau, o dabar eilė braškių pyragui. Pyrago receptas labai paprastas, o rezultatas puikus. Purus, trapus, bet drėgnas pagrindas ir glontus keptas kremas su braškių gabaliukais tikrai nepaliks abejingų. Beje, vietoje braškių galima naudoti ir slyvas, kriaušes, obuolius, persikus ar kitokius vaisius ir uogas.

Tešlai:
100 g sviesto;
200 g grietinės;
0,5 stiklinės cukraus;
1,5 stiklinės miltų (gali reikėti daugiau);
1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių;

Įdarui:
400 g braškių;
250 g jogurto (geriausia be vaisių gabaliukų, aš dėjau creme brule skonio, galima naudoti vanilinį ar pan.);
1 kiaušinio.

Sviestą išlydyti ir truputį praaušinti. Į sviestą įmaišyti grietinę. Sudėti cukrų ir viską permaišyti. Į masę įsijoti miltus ir kepimo miltelius. Miltų papildomai berti tiek, kad tešla atliptų nuo dubent kraštų, bet būtų per minkšta minkyti.
Jogurtą sumaišyti su išplaktu kiaušiniu. Braškes nuplauti, pasmulkinti, jei labai rūgščios užberti trupučiu cukraus.
Kepimo indą patepti sviestu (iš šios normos išeis 24 - 26 cm skersmens pyragas, norint didesnio, reikės produktus dvigubint), šaukštu ir rankomis paskirstyti tešlą formos dugne ir ant kraštų, suberti uogas ir užpilti jogurto kremą.
Pyragas kepa apie 1 val. 180 laipsnių temperatūroje. Pjaustyti reikia jau gerokai praaušusį. Viršų galima pabarstyti cukraus pudra. 


Tešla, braškės ir kremas.


Pyragas pakeliui į orkaitę.


Pyragas po valandos kepimo.


Ataušęs ir supjaustyas.


Pirmasis 2016 m. braškių pyragas


Omnomnom :)

Tiek braškinių reikalų šį kartą. Skanaus ir skalsaus braškių sezono!

G.