2014 m. gegužės 8 d., ketvirtadienis

Nelieskite mėlyno gaublio ir sotus sveikas maistas


Pašnekėsiu apie karą. O paskui apie žuvį. Kam neįdomus karas (argi taip gali būti?), tas gali braukti puslapį žemyn ir ten skaityti apie žuvį.
Nežinau, ar įmanoma pasislėpti kur nors taip giliai, kad nematytum kas vyksta pasaulyje, kad negirdėtum nei žodžio apie Rusiją, nei žodžio apie Ukrainą. Manau, kad neįmanoma. Ir nežinau, ar esta tokių, kuriems, vykstant šiems procesams, net trumpam nešmėkštelėjo mintis, o kas, jeigu...? Kas jeigu rusų tankai ir žali žmogeliukai bus matomi ne per tv, ne per youtube, o per langą? Man nuojautos, kad stovime išvakarėse kažkokių didelių įvykių, kurie palies ne vieną šalį ir smigs į įstoriją, tai sustiprėja, tai vėl nuslopsta. Turbūt tai natūralu, jei mąstai, jei analizuoji... Emocijoms ir baimėms pasiduoti lengva, o kai pradedi analizuoti, viskas vėl kitaip atrodo. Tuo ir įdomus šis pasaulis, kaip Rubiko kubas, - suki suki, vartai vartai, o spalvos kaip nesueina, taip nesueina.
Karo aš bijojau visada. Labiau nei ligos, nei stichinės nelaimės... Kodėl? Nežinau. Matyt mano laki vaizduotė pro labai plačias duris įsileido senelių pasakojimus apie karą ir sovietmetį, mokyklines istorijos pamokas, straipsnius, knygas apie tai. Ir mano laisvės atmosferoje besivysčiusiai pasaulėžiūrai, karas atrodė juodžiausias scenarijus.
Pirmą kartą pajutau, kad labai bijau karo per muzikos pamoką mokykloje. Buvau maža - 12, gal 13 metų. Klausėmės oratorijos "Nelieskite mėlyno gaublio". Niekada nebuvau muzikali, gal ir nuobodoka buvo, todėl mintys skrido laisvai ir toli. Tada supratau karo negandos dviprasmybę - tu patenki į baisią situaciją, gyvenimas tave pastato prieš faktą ir dar neaišku kaip į tave žiūrės pasaulis, auka tu, apsimetėlis, žioplys? Jei sprogo elektrinė, viską griaudamas pasiautėjo tornadas, į koją įsikibo vėžys - tu auka, tau reikia padėti, tu dėl to nekaltas. Bet jei esi kariaujančios arba užkariaujamos šalies pilietis, viskas ne taip paprasta. Tavo dramos daugelis nenori matyti. Gal tu pats kaltas: "Ai, jie ten tarpusavy pjaunasi" ir pan. Man tai yra didysis siaubas. Būti nepamatytam, neišgirstam, su nuvertinta ir šiukšlėms nurašyta drama. Aišku, tai pateisinama. Mes linkę ieškoti aukos ydų tam, kad nuramintumėm save, jog mums taip nenutiks, nes mes nedarysim to kažko, ką darė tas, kurį šita lemtis ištiko. Deja...

Aš kelis metus labai intensyviai domėjausi tarpukario Lietuvos gyvenimu, todėl vesti paraleles tarp tada ir dabar išeina kažkaip savaime. O gal čia kalta ta pati vaizduotė, kuri prieš 15 metų iš "sudegusio miesto kaukės" man sukūrė visą individo karo akivaizdoj paveikslą? Nežinau. Bet studijuodama universitete ir vieną po kito versdama tarpukario laikraščius, aš vis galvojau: kaip baisu, jie tikėjo šviesia ateitim, kūrė, švietėsi, vijosi itin pažangias šalis ir staiga buvo sustabdyti Antrojo pasaulinio karo. Aš tikiu, kad keturvėjininkai rašydami "Mūsų žemė jauna dar, / Bus ir pas mus Eldorado" tikrai nenutuokė, kad vietoje miražinio Eldorado bus SSRS. Kad reikės priimti priverstinius, gyvenimo pamatus laužančius sprendimus: prisitaikymas, miškas, bėgimas... Skaitant kronikas, statistikas visa tai sunku apčiuopti, bet juk po standartinėm frazėm slypi žmonės. Tokie patys kaip dabar. Apsidairykite aplinkui: kaimynė bobulė, krepšinį žaidžiantys paaugliai, tingus kolega, garbėtroška viršininkas - visi jie taptų kažkuo kitu (arba tikru savimi) karo akivaizdoj. Visi turėtų priimti vienokius ar kitokius sprendimus lemsiančius gyvenimą. Tuo karas ir baisus - tu negali likti abejingas, negali plaukti pasroviui, jis verčia rinktis.
Grįžtant prie tarpukario - jis turi labai daug panašumų su dabartine Lietuva. Su ta Lietuva, kurioje aš gyvenu. Anuomet, kultūra, literatūra buvo beveik pasiekusi Vakarų Europos lygį, mūsiškiai keliavo, mokėsi, grįžo ir kūrė... Ir tas ledynmetis, kurį atnešė okupacija viską daugybei metų pakeitė iš esmės.
Aš nekenčiu sovietinio palikimo. Viskas kas primena tą ledynmečio epochą mane erzina. Juk tai sustabdė mūsų šalį... Tai paliko žymę mūsų tėvų, senelių, artimųjų gyvenimuose. Ir mūsų gyvenimuose. Aš visada iki užsiknisimo ginčijuosi su žmonėmis, kurie romantizuoja tuos laikus. Bandau įtikinti, kad nieko negali būti romantiškiau už laisvę. Bet tai Sizifo darbas... Tokiems tos laisvės ir nereikia. Ir nieko, iš tiesų, jiems nereikia. Net žmogumi būti nereikia. Juk PROTINGASIS ŽMOGUS (homo sapiens) negalėtų nenorėti mąstyti? O gal galėtų? O gal tai ne protingasis, ne žmogus..? Nenoriu labiau gilintis į šią temą, nes prirašyčiau paklodes ir niekas jų neskaitytų. Tiesiog džiaugiuosi, kad tokių žmonių, kurie savo ir mano laisvę paaukotų už iliuziją  kasdien gauti normuotą kaušą ėdesio, iš anksto žinoti, kad po metų ar penkių tas kaušas dar bus toks pats ar bent panašus, yra vis mažiau.

Aš labai džiaugiuosi laisve. Man būti laisvai - tai laisvai priimti sprendimus susijusius su savo gyvenimu. Laisvė nėra anarchija daryti bet ką nebaudžiamam. Laisvė - tai pasirinkti ir atsakyti už savo pasirinkimus. Sumokėti už savo klaidą taip pat yra laisvė. Aš labai džiaugiuosi, kad vis stipriau ir organiškiau į mūsų kasdienybę skverbiasi tikroji demokratija ir Vakarietiškas gyvenimas. Man patinka įstatymai ir taisyklės ir civilizuotos sankcijos jų nepaisantiems, aš nekenčiu "paniatkių". Kažkodėl "paprotine teise", "stipriomis tradicijomis" ir panašiais briedais dažniausiai dangstomasi visiškuose budulynuose, kur be 8 žmonių turistinės grupės net vykti nereikėtų. Fui... Tikiuosi, kad tai niekada nebus arčiau mano gyvenimo nei yra dabar. Tikiuosi, kad visa tai tik tols tols. O mes ir toliau galėsime tobulėti ir džiaugtis, kad vis geriau pažįstame pasaulį.

Kaip dabar nuo viso šito pereiti prie maisto? Paprastai, op, minties šuolis, - jei ne laisvos sienos, mes ir toliau būtumėm pusiaulaukiniaipadarai, kurie pažįsta 5 žuvies rūšis (ragavę yra 3) ir tortą užgeria saldžiu putojančiu vynu. Ačiūdie, man apie tai tėra tekę girdėti legendas ir dorada, krevetė ar austrė ant mano stalo tokia pati miela viešnia, kaip kitados žirnelis ir majonezas :)
Džiaukimės plačiu pasauliu ir būkime stiprūs. Dalinuosi labai paprastu, sveiku, sočiu ir skaniu dorados receptu:
1 žmogui:
1 nedidelė dorada;
1/3 citrinos sulčių;
druskos;
pipirų mišinio;
alyvuogių aliejaus;
2 giežinėlių citrinos;
2 skiltelių česnako.

Doradą išdarinėjame, nuvalome, nuimame galvą ir padarome išklotinę. Ją iš abiejų pusių pabarstome druska, pipirais, pašlakstome alyvuogių aliejumi ir cirtinos sultimis, švelniai įtriname. Česnaką nulupume, perpjauname skilteles pusiau, citrinos griežinėlius vos vos pabarstome druska. Įkaitiname sausą grilinę keptuvę, dedame žuvį, citriną ir česnaką. Kepame iš abiejų pusių kol gražiai suskrunda.






Tokia štai rimta tema, kuri manau dar bus pratęsta, nes nemoku tokiomis temomis rašyti trumpai ir tokia štai žuvis, apie kurią irgi manau dar ne kartą rašysiu, nes ji įkvepia!

Ačiū, kad užėjot!
Mua;*
Gintarė

2014 m. gegužės 3 d., šeštadienis

Braškinis prezidentinis tortas arba o, laike, rupūže, tu!


Ištrauka iš neseniai vykusio pokalbio su beveik nepažįstamu žmogumi:
- Kiek tau metų? Kokie 23? 
- Nu ne, 25.
(pauzė)
Oi, 26... Gi neseniai buvo gimtadienis. Tikrai. Visai pamiršau...
(pašnekovas šypsosi, aš visa raudona...)

Tik tada man toptelėjo, kad jei atšvenčiau gimtadienį, suvalgiau tortą ir gavau dovanų, tai turiu už tai susimokėti pasikeitusiu skaičiuku. O jis visai nedžiugina. Mano pašnekovas sakė tiesą - man 23, gal net dar mažiau, maždaug 20. Nes iki 20 dar kažkaip tas skaičius galvoje pasikeisdavo prabėgus metams, o dabar jį reikia per jėgą, mechaniškai persukti ir kaip nors įsisąmoninti. Taip... Balandžio 19 man suėjo 26, 26, 26... Gal kaip nors "dašus" ir daugiau neapsijuoksiu :)

O šiaip gimtadienius visai mėgstu. Man patinka švęsti, patinka gauti gėlių, patinka gaminti tortą arba šampano želė. Dar man labai patinka, kad mano gimtadienis yra tokiu metu, kai pradeda skleistis pirmieji žiedai, žaliuoti žolė ir jau galima atidaryti pasisėdėjimų lauke sezoną. Kas gali būti geriau? 

Šiemet gaminau du tortus - vieną kolegoms, kitą namiškiams. Principas jų buvo tas pats: sausainiai, varškė, sutirštintas pienas, braškės... Bet vieną gaminau su šokoladiniais sausainiais, riešutais ir president kremine varške, o kitą su paprastais vaniliniais sausainiais ir lietuviška, rupia, pusriebe varške. Abu pavyko neblogai, bet man gal visgi su president varške buvo skanesnis, jis labai priminė švelnų, tobulą sūrio tortą.

Receptas:
Pagrindas:
1,5 pakelio šokoladinių Selga sausainių;
100 g. smulkintų kepintų riešutų (dėjau žemės);
100 g. sviesto.
Kremas:
1 kg kreminės varškės (naudojau President, galima imti paprastą, įdėti truputį grietinės arba grietinėlės ir pertrinti blenderiu);1 indelis saldinto sutirštinto pieno;4 šaukštai želatinos;sauja uogų arba vaisių.

Gamyba:Sausainius sumalame į miltus (geriausia su blenderiu);Trečdalį trupinių padedame į šalį, likusius sumaišome su riešutais;Išlydome sviestą, užpilame ant trupinių su riešutais, išmaišome, suberiame į formą ir suplojame prie dugno;Pagrindą kišame į karštą orkaitę maždaug dešimčiai minučių.Želatiną užpilame šaltu vandeniu ir paliekame išbrinkti;Varškę sumaišome su kondensuotu pienu ir dalimi uogų;Išbrinkusią želatiną ištirpiname (galima mikrobanginėje arba ant ugnies);Želatiną įmaišome į varškės masę;Kremą pilame ant ataušusio pagrindo;Ant viršaus beriame likusius sausainių trupinius ir puošiame uogomis.


Torto pagrindas.

Kremas.

Papuoštas.

P. S. Labai visų atsiprašau, kam iki gyvo kaulo įkyrėjo atsidaryti Gintarinę virtuvėlę ir vis matyti tuos pačius makaronus. Nesiteisinsiu - nespėju gyventi. :) Pažadu pasitaisyti!

Visada Jūsų
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

2014 m. balandžio 6 d., sekmadienis

Paukščiai su jūra nesipyksta - Fettuccine su krevetėmis ir vištiena


Aš bijau paukščių :) Tikrai bijau. Jie turi aštrius nagus, tvirtus snapus ir sparnus, labai mažas galvas su abejotino dydžio smegenimis, dergia iš aukštai kur papuola ir šiaip yra tokie besiblaškantys, isteriški sutvėrimai. Na, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad aš daugybės gyvų padarų bijau... Bijau šunų, bijau graužikų, privengiu kačių, varlių ir visokių roplių, karvių, jaučių, arklių ir kitokių stambių naminių gyvulių, ypač kai šie užstoja takelį, kuriuo man reikia praeiti... Bet paukščiai vieni nemieliausių. Tiesa, girdėti čiulbesį ryte smagu ir žvirblį ar genį pamačiusi nebėgu, bet kai kokia višta, kalakutas, varna, balandis ar papūga yra per arti manęs, man nepatinka. Pamenu, kažkada, kai ėjau iš mokyklos namo, mane užsipuolė priedurnė varna, skraidė aplink galvą ir daužėsi sparnais. Brrr... Gaila tada kūno kultūros mokytoja nematė, būčiau pirmą kartą gyvenime sprinto rungties normatyvą viršijusi. Vėliau teko nuomotis kambarį pas šeimininką, kuris periodiškai parsitempdavo rėksnę papūgą Nimfą. Tai tas padaras irgi manęs nesužavėjo. Bijauraus charakterio - atskrenda pasėdėti ant peties, sėdi ramiai, bet kai nusibosta, tai nenuskrenda, o kerta kur į kaklą ar ausį :) Afigienas naminis gyvūnėlis tskant. 
Bet ne visų gyvų sutvėrimų taip jau ir bijau. Visai nebijau žuvų. Muahaha... Prajuokinau? Bet iš tiesų nebijau to, ko bijo dauguma mano amžiaus merginų, deklaruojančių beatodairišką meilę viskam kas gyva, - nebijau lipti į vandens telkinį, kai aplinkui kojas malasi daug žuveliokų, nebijau gyvo (arba ne) karpio ar kitokios žuvies, nebijau vėžių (kažkur turiu paauglystės foto kur bučiuojamės su gyvu vėžiuku prieš jam papuolant į puodą), anei vorų ar tarakonų nebijau... Drąsus kiškis. 
Kodėl aš čia apie tas baimes? Nežinau net. Tiesiog gamindama pastą su vištiena ir krevetėmis, galvojau apie jūrą ir apie paukščius. Man patinka vištiena, patinka krevetės ir patinka šių dalykų derinys. Mano pasta buvo labai turtinga, galima ir palengvintą variantą ruošti, be sūrio ar be grietinėlės.

3 porcijoms reikės:
250 g. šviežių fettuccine;
100 g. vištienos file;
10-12 didelių virtų krevečių uodegėlių;
100 ml. grietinėlės;
80 ml. sauso balto vyno;
1 skiltelės česnako;
3 šaukštų tarkuoto Džiugo sūrio;
3 saujų rukolos;
šlakelio aliejaus;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų;
citrinos
vandens.

Vištieną supjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, ją galima šiek tiek pamarinuoti (citrinos sultys+šviežiai grūstų pipirų mišinys+druska+alyvuogių aliejus) arba paprieskoniuoti prieš pat kepant. Įkaitiname keptuvėje truputį aliejaus ir pakepiname vištieną, kai gabalėliai pabąla, dedame krevetes ir įspaudžiame česnaką, pakepame, kol česnakas paskleidžia kvapą ir truputį pasiriečia krevetės, sumažiname ugnį, įpilame vyno ir palaukiame kol nugaruos alkoholis. Pilame grietinėlę, dedame prieskonių (kukliai druskos, pipiro, gal kokios žolelės, jei norisi) ir padažas baigtas.
Švieži makaronai verda žiauriai trumpai. Kokią vieną minutę (nors ant pakuotės rašo, kad 3 min.). Pervirti nevalia, nes bus neskanu. 
Galima išgriebtus  fettuccine dėti į padažo keptuvę ir permaišyti, bet aš kartais dedu į lėkštę, o padažo užpilu tada, man skaniai viskas lėkštėje susidėlioja taip: fettuccine kauburiukas, aplinkui padažo samtelis, ant dar karštų makaronų šaukštas Džiugo, o ant visko dar žalumynų sauja. Labai dosnu, gausu, sotu ir skanu.

 Tiek viščius, tiek krevetės kepa labai greitai.

 Lėkštėje su padažu ir sūriu.

Pavasarį be žolės - nuodėmė.

Tai toks dar gana rimtas ir žieminis patiekalas, pamažu keliaujam į vasarą, kur gausės gaivos, daržovių ir penkiolikos minučių patiekalų.

Iki greito :)
Gintatė





2014 m. balandžio 1 d., antradienis

Stinta pūkis


Jau buvau beprarandanti viltį šį sezoną paragauti stintų... O tai - praradimas. Didelis praradimas. Toks pats, kaip visą pavasarį nesuvalgyti nei vieno ridikėlio, visą vasarą nei riekės arbūzo, nei dubenėlio braškių su pienu, nei... Tokie sezoniniai akcentai yra kasdieninės virtuvės razynkos. Be jų gyventi galima, bet liūdna.
Užtikusi prieš savaitę parduotuvėje stintų, bent kiek didesnių už mano mažąjį pirštelį, ėmiau ir nusipirkau vienam kartui (0,5 kg).
Daugelis bijo stintų darinėjimo, bet nieko ten baisaus. Žinoma, kai kas turi savų pageidavimų, vieniems būtinai turi likti galva, kitiems ikrai viduje. Aš valau kaip moku :) Galvos man nereikalingos, tad jas nuėmus lengvai išsivalo viskas. Jau beveik įvaldžiau ir metodą viską išvalyti taip, kad ikrai liktų viduje. Bet jei su viena kita žuvele taip ir nepavyksta irgi nesikremtu. Juk ne prie jūros užaugau, stintą valgau kokį kartą ar du į metus, o valau dar rečiau. :) 
Recepto kaip ir nėra. Yra tik šventas įsakymas nesugadinti gero daikto. Nereikia stintai nieko. Tik trupučio druskos, šiek tiek miltų, karštos keptuvės su neutralaus skonio aliejum (rapsai rules) ir viskas. Kai kas stintas marinuoja, kiti volioja manuose ar džiūvėsiuose. Man to nereikia. Man nieko nereikia. Tik stintos. Ir dar prie jos gal būtų gerai balto alaus stiklinė, bet nebūtinai. Tik stintos. 

Valytų stintų;
Druskos;
Miltų;
Aliejaus.

 Reikia nuvalyti vieną kitą žuvelę, kol įvaldai metodą - ikrai viduje. (Nuotrauka liudija, kad įvaldžiau ne nuo pirmos žuvelės)

Nuvalytos, nuplautos žuvys padruskinamos, pavoliojamos miltuose ir keliauja į karštą keptuvę. Iškepa jos, žinoma, greitai, kvepia visi namai, bet jei turite didesnį kiekį, teks valyti keptuvę etapais, kitaip pribirę miltai degs.

Stinta pūkis. Visas per vieną vakarą sudorojau :)

P. S. Stintos skonis šį sezoną patirtas, laukiam kitų sezonų. Be jau minėtų ridikėlių, braškių, arbūzų, vasaros labai laukiu dėl dar vieno dalyko - nežmoniškai pasiilgau vėžių. Mielai važiuočiau vėžiauti. O paskui uosčiau malonų salvą verdamų vėžių kvapą. Mmmm... Praleidau jau kokius 3 vėžių sezonus. Nei kas vėžiauti kvietė, nei kas vėžiavimo derliumi pasidalijo. Čia užuomina, artėja vasara, pasitaisykit :)

Ikisusi. Stinta pūkis. 

2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

Ananaso kamuolys. Kovo mėnesį gimusius...


Pavasaris visada gausus gimtadienių... Matyt audringos vasaros ir atostogų romanai nepraranda savo žavesio visais laikais. Apie kovo vidurį prasideda tikras gimtadienių maratonas, kuris tęsiasi maždaug iki gegužės, o tada ir vėl galima lengviau atsikvėpti. Mano pačios gimtadienis taip pat patenka į šį maratoną, todėl dažnai nejaukiai jaučiuosi, kai draugai pradeda zyzti, kad jau nuo tų gimtadienių pavasarį nėr kur dėtis, o ir dovanų reikia beveik tiek pat kiek per Kalėdas :) Na tai ką dabar darysi - gimti pavasarį juk smagu, tai ir gimsta žmonės. 
Mano močiutės, tėčio ir brolio draugės gimtadieniai tą pačią dieną. Taip taip, visi trys tą pačią dieną :) Šiemet vienu ypu šventėme du iš jų, tad teko pagalvoti apie progos vertą tortą. Deja, nedaug turėjau laiko ir jėgų jo gamybai, tad sutuokiau puikią ankstesnę patirtį gaminint kefyro tortą (receptas čia) ir Maisto klubo savininkės Ilonos idėją su ananasų kamuoliu. Žinoma, ši idėja sena kaip pasaulis, dar mūsų močiutės tokio tipo tortus makaluodavo, tik vietoje anansų dėdavo varškės vyniotinių griežinėlius. Gražu. Tikrai gražu. O ypač kai ananasai pavasariniame gimtadienyje atrodo kaip saulutės ar gėlytės. Šypt.
Vietos interpretacijai čia kiek tik nori: galima gaminti iš grietinės, grietinėlės, varškės, kefyro, jogurto, dėti įvairias uogas, plikytus sausainius, aguoninį, migdolinį ar kitokį biskvitą ir t. t. 

Konkrečiai šis ananaso kamuolys pagamintas iš:
800 g. skardinės konservuotų anansaų griežinėlių;
500 g. maskarponės;
1 l jogurto su uogomis;
400 g. šaldytų braškių (labiau tinka vyšnios, deja, nebuvo);
šaukšto cukraus pudros;
pusės citrinos sulčių;
2 blynų šviesaus biskvito (naudojau pirktinį, tinka bet koks, pagal skonį);
2,5 šaukšto želatinos (šalto vandens užpilti).

Pirmiausia užpilame želatiną šaltu vandeniu (kad semtų per pirštą) ir paliekame brinkti. Jogurtą gerai išmaišome su maskarpone, cukrumi, citrinos sultimis ir smulkintomis uogomis. Imame dubenį, kurio formą ir turės tortas. Dedame jo dugne ir šonuose konservuotų ananasų griežinėlių. Išbrinkusią želatiną pakaitiname, kad išsilydytų, supilame į kremą ir permaišome. Vieną biskvito blyną paliekame tokį, kad būtų šiek tiek mažesnio skersmens už dubenį, o kitą supjaustome gabalais. Pilame dalimis kremą (žiūrim, kad nenukristų ananasai), įpylus dalį kremo įmetame biskvito, paskui vėl kremo, vėl biskvito. Supylus paskutinį kremą įspaudžiame nesupjaustytą biskvito blyną taip kad jis susilygintų su dubens kraštais. Dedame į šaldytuvą sustingti (geriausia per naktį). Ištraukę sustingusį tortą, jei reikia kremo kraštus plonu peiliu atidalijame nuo dubens. Dubenį įstatome į šilto vandens vonelę ir palaikome apie minutę, tada užvožiame lygia lėkšte ir apverčiame ant jos, tortas turėtų gražiai iškristi ir atsidurti lėkštėje. 
(Kremą galima koreguoti ragaujant, norisi saldžiau - šmaukšt cukraus, rūgščiau - citrinos, riebiau - grietinės.)

Atrodo labai smagiai. 

Jau apvalgytas.

Tai tiek apie pavasarį, gimtadienius ir tortus. Jei jūsų irgi laukia gimtadienių maratonas, gaminkite šį paprastą ir greitą reikalą :)
Ikisusi.
G.

2014 m. kovo 23 d., sekmadienis

Sveikiau = skaniau. Arba dryžuoti pietūs ir pirkinių krepšelis


Įrašo pavadinimas byloja, kad šį kartą kalbėsiu gana daug. Apie pirkinius, apie pietus, apie skonį ir sveikatą... Skubu nuraminti, kad tikrai žodis sveikiau nereiškia, kad man kažkas praplovė smegenis ir dabar mano blogas pavirs kokia veganų, žaliavalgių, jogų ir kitokių kraštutinių personų meka (drįstu daryti prielaidą, kad smegenys kaip daržovės - kuo lygesnės, su mažiau vingių, tuo lengviau plaunamos). Čia kada nors atsiras ir cepelinai, ir kugelis, ir kiaulienos šašlykai... Bet jie nesusimuš su salotomis, krevetėmis ar vaisias. Nesusimuša juk virtuvėje ir senovinė bulvių grūstuvė su blenderiu ar kitokiais modernumais. Šiandien vienu tokiu noriu pasidžiaugti - tai grilinė keptuvė.
Seniai seniai tokios norėjau ir vis neprisiruošiau nusipirkti. Tai pinigų gaila, tai kažko labiau reikia, tai ne dabar... Galų gale gavau tokią dovanų. Ir patariu įsigyti visiems. Nes joje tas pats patiekalas (kepsnys, skrebutis, karštos daržovės) bus ne tik kad paruoštos sveikiau (su minimumu riebalų arba be jų), bet ir kur kas skaniau. Aš žinau, kad dabar man virtuviniai radikalai pradės baksnoti pirštu į juodus dryželius ant maisto ir grūmos kumščiu, kad tai taip pat nesveika, bet aš gi sakiau Skanu=Sveika ir dar sakau Asketiška=Neskanu. Taip, galima to pačio baklažano iš viso nekepti, pagraužei žalio ir keliauk sau sveikas... pyktis su pasauliu :) O man sveika, kai jaučiasi produktų skonis, kai gražu, kai šviežia ir kai SKANU. O žalias baklažanas man neskanu. Atsiprašau, nešaudykit. 
Kitas dalykas, kurį labai knieti aptarti, tai produktų kainos. Kartais sulaukiu iš aplinkinių pastabų, kad mano bloge per mandri (really???) receptai paprastai (hm.. gal prastai?) šeimininkei ir produktai tokie, kuriuos galima sau leisti tik švenčių proga įsigyti. Suprask, per mažai marinuotų agurkų, raugintų kopūstų ir kiaulienos, per daug įvairių daržovių, jūros gėrybių ir žuvies. Neturiu nieko prieš agurkus ar kopūstus, bet kad nėra ką labai daug apie juos rašyti. Prisitraukei iš bačkos ir kirsk į sveikatą. Mane labiau šitame morale visgi kabina kainos aspektas. Ar tikrai aš taip brangiai maitinuos? 
Šiandien užėjau į prekybos centrą prie namų ir jaučiausi kaip vaikas žaislų parduotuvėje - PIGU. Viskas ką mėgstu - PIGU. Teko stabdyti save ne dėl finansų, o dėl šaldytuvo užimtumo :) Norite žvilgtelėt į mano pirkinių krepšį? Žinau, kad norite, mėgstat tai daryti sutikę mane parduotuvėje, tad prašom: 1 cukinija - 1,59 Lt; 1 baklažanas - 1,99 Lt.; dorados - 7,99 Lt/kg (ėmiau dvi, sumokėjau apie 8,5 Lt); didelės krevetės - 29.99 Lt/kg (ėmiau 300 g. - 9 Lt); stintos (gana padoraus dydžio) - 1 kg - 9,99 Lt/kg (ėmiau 0,5 kg - 4,8 Lt); skrostos menkės - 4.99 Lt/kg  (ėmiau kilograminę); karšiai - apie 3 Lt/kg (susilaikiau, nepirkau); lašišos - 18 Lt/kg arba file 29 Lt/kg (susilaikiau, nepirkau), dar buvo akcijos plačiakakčiams, karpiams ir dar kažkam, bet jau bėgau tolyn nuo prekystalio nesigilindama, nes suvokiau, kad ir su šių valymu jau gerokai pažaisti reikės, o ir šaldytuvas ne guminis, be to akcijos žuvies skyriuje būna tikrai ne taip jau ir retai. O kadangi krepšys jau buvo beveik pilnas, tai prie mėsos nekėliau kojos, nes manau ten irgi buvo ko nors labai gero ir tikrai ne už milijoną. Pasigriebiau dar porą indelių jogurto (savo ir kolegės pusryčiams), pakelį duonos su sėklomis ir viskas, kuprinė pilna, apsipirkimas baigtas.
Žinoma, tokios kainos (kalbu apie žuvį) būna ne visada, bet juk nesunku pasidairyti ir nusipirkti daugiau tada kai būna? Taip, aš pirkau mažus kiekius, bet gaminu visada 1 valgytojui ir visada kalbėdama apie produktų kainą galvoju apie tai kiek kainuos patiekalas vienam valgytojui :) Paskaičiuokit: skrebučiai su cukinijom ar baklažanais ir džiugu; druskoje kepta dorada; troškinta menkė su ryžiais, etc. :) Vienam žmogui kaina neperšoka 5 lt. Brangu? Ar tik nebūsit iš skūpumo šiandien pavalgę brangiau? Taigi, kai kitą kartą sakysite, kad pagaminti pietus iš žuvies jūsų šeimai kainuoja kosmosą palyginus su pietumis iš mėsos, paskaičiuokite dar kartą. Arba valgykite ką norite, už kiek norite, bet susilaikykite nuo auklėjamųjų paskaitų apie tai, kad su mano receptais vidutinė šeima tuoj pat į bankrotą nusiristų, taip sakant, pravalgytų ir trobelę, ir žirgelį :) Ramybė.

O dabar puikūs, lengvi sekmadienio pietūs iš mano naujos grilinės petelnės:
1 porcijai reikės:

2 riekelių baltos, grūdėtos duonos;
4 riekelių baklažano (aha, čia to už 2 Lt man dar dviems kartams liko);
1 skiltelės česnako;
druskos;
1 šaukštelio parmezano trupinių;
šlakelio aliejaus.

Silikoniniu teptuku patepame keptuvę aliejumi. Pirmiausia keptuvėje iš abiejų pusių paskrudiname duoną, kol atsiranda ruoželiai nuo grotelių. Tada į keptuvę dedame baklažanus. (Jei telpa viskas kartu, dedame kartu - duoną ištraukti reikės anksčiau). Apskrudusią iš abiejų pusių duoną ištraukiame ir švelniai patriname česnako skiltele. Apverčiame baklažanus ir pabarstome (gana gausiai) druska. Iškepusius baklažanus guldome ant duonos riekelių, pabarstome parmezanu ir sukertame kol dar neataušo. 

Kepa.

Skrudinimui labai tiktų ir čebata.

 Viskas kepa vos kelias minutes, nežiopsokit :)

 Pabaigai šiek tiek kieto sūrio. Tikro parmigiano, Džiugo ar kokio kitokio - pagal poreikį. Jei norisi aštriau galima dar užspausti ant viršaus česnako. 

Štai tokie greiti ir dryžuoti sekmadienio pietūs. O vakarienei... Vakarienei - stinta. Nepavydėkit :)

Mylėkit, džiaukitės pavasariu, būkit atsipalaidavę, linksmi, dainuojantys, gražūs ir sotūs.
 Aš irgi stengsiuos tokia būti.
Ikisusi, mua :)*
Gintarė


2014 m. kovo 22 d., šeštadienis

Jei karalius būčiau... (Lašišos guliašas su karštais ankštiniais žirniais)


Pakelkite rankas, kas niekada nesvajojote kas būtų, jei karalium būtum. Ne tuo kur po šiuolaikinę Europą su švyturėliais važinėjasi, visiems šypsosi, nuo paparacų bėgioja, o tuo iš pasakos, iš svajonių... Bent vaikystėje visi apie tai svajojome ir dažniausiai tose svajonėse būdavo nemažai materialių gėrybių, pvz.: valgyčiau tik saldainius ir ledus, turėčiau visus visus žaislus ir baltą šuniuką :) Kažkaip skrandis niekada nebūdavo svajonėse pamirštas. Šypt.
O dabar pagalvokite, jei taip užauga ant jūsų palangės medelis nuo kurio kasdien kiek nori, tiek skini pinigėlių, kam netaupytumėt? Netaupytumėt tikriausiai niekam, bet pirmiausia tai grožiui (namai, aplinka, apranga, daiktai), įspūdžiams (kelionės, kelionės) ir skrandžiui (tik tikras šampanas, tik geriausios austrės, tik...).  Ką tuo noriu pasakyti? O gi tai, kad prie mūsų tobulo gyvenimo labai daug prisideda skrandžio ir skonio receptorių poreikiai. Juk jautiesi laimingesnis iš gražios lėkštės suvalgęs gražiai patiektą šviežią patiekalą, nei vakarykštį pasiraičiusį sumuštinį. 
Bet nesame karaliai (aš, aišku esu, tik jūs gal ne) ir neturime geriausio virėjo prancūzo (ne todėl, kad gerai gamina, todėl kad kalba seksualiai), ir niekas mums dienos pabaigoje nepatiekia įdaryto fazano sidabro lėkštėje... Tai negi lieka tik tas vargšas sumuštinis? Ne. Reikia tik pasitaisyti karūną, kad tvirčiau laikytųsi ir eiti per kelioliką minučių pasigaminti palaimingo maisto, pvz.: lašišos guliašo. Labai greitas, paprastas, be galo skanus ir kiekvienos princesės širdies bei pusės karalystės vertas reikalas. 

Receptas (adaptuotas iš Skanaus gyvenimo ir Aguonėlės blogų):

Reikės (4 porcijos)
450 g. lašišos file;
druskos;
citrinos;
2 kaupinų šaukštų krakmolo;
šaukšto miltų;
šaukštelio medaus;
100 ml grietinėlės;
skiltelės česnako;
šlakelio sauso vyno;
aliejaus kepimui

Garnyrui:
dvi didelės saujos ankštinių žirnių (juos dar cukriniais vadina, čia tie kur su visom ankštim valgomi, saldūs, gaivūs, traškūs);
šlakelio aliejaus;
šaukštelio sviesto;
druskos, pipirų.


Lašišą atskiriame nuo odos ir supjaustome kąsnio dydžio kubeliais. Pašlakstome citrinos sultimis ir pabarstome druska. Pavoliojame krakmolo ir miltų mišinyje ir kepame su trupučiu aliejaus gilioje keptuvėje keletą minučių (kol gražiai paskrus ir pakeis spalvą). Sumažiname ugnį, dedame medų, įspaudžiame česnaką, kai jis pakvimpa įpilame vyno ir palaukiame kol nugaruos alkoholis. Tada įpilame truputį grietinėlės, labai minimaliai pasūdome ir viskas, guliašas baigtas.

Žirnius perpjauname pusiau, nuplauname. Keptuvėje išlydome sviestą (pramaišius su aliejumi ne taip greitai degs) ir keletą minučių pakepame žirnių ankštis, pabarstome stambesne druska ir šviežiai grūstais pipirais.
Viską susikrauname į lėkštes, užsidegame žvakę, pasimerkiame žibučių, pasitaisome karūną ir gyvename ilgai ir laimingai.
Žuvė.

Pusę žirnių sukrimtau žalių... Ir karaliai silpnybių turi.

Čirška.

 Valgyt!

Šypt.

Skanaus savaitgalio Jūsų karalystei. Mėgaukitės saule ir svajonėm!

Myliu, bučiuoju :)

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės