Švilpikai - šiltas, jaukus, naminis patiekalas. O tu pašvilpauki, bernioke...

Kas geriausias lietuvio draugas? Ne, ne šuo. Geriausias lietuvio draugas yra BULVĖ. 

Aš nesu labai draugiška nei šunims, nei bulvėms... Yra - gerai, nėra - dar geriau :) Bet vis dėlto reikia pripažinti, kad bulvė yra nusipelniusi visos tos šlovės, kurios sulaukia. Juk iki jos atsiradimo mūsų žemyne, gerokai dažniau siausdavo badas. O bulvė - gerai derantis, sotus ir rimtas reikalas - pamaitina daugybę alkanų pilvų. Negaliu sakyti, kad visai nevalgau bulvių. Tiesiog paprastų virtų ar keptų, kaip garnyro, man jų nereikia. Net prie šaltibarščių dažniausiai neverdu. Bet mandresnius, žieminius ir gerai paruoštus patiekalus: kugelį, žemaičių blynus, piemenų pyragą, cepelinus, bulvių salotas - valgau. Vienas tokių smagesnių, jaukių patiekalų iš bulvių yra ŠVILPIKAI. Šio sekmadienio šeimos pietums juos ir ruošėme. 

Reikės:
didelio puodo virtų bulvių (išvirėme apie 2 kg. bulvių);
miltų;
dviejų kiaušinių;
druskos. 

Pirmiausia išverdame bulves pasūdytame vandenyje, nukošiame ir sugrūdame.

Tada įdedame išplaktus kiaušinius ir maždaug 1/4 bulvių masės miltų. Dėjau miltus iš akies (kelias saujas) ir vis minkydama žiūrėjau ar jau pavyksta iš tešlos susukti netrūkinėjantį rutuliuką. Kai tešla dar kibi, bet jau įmanoma formuoti - miltų gana. Padauginus jų, švilpikai bus kieti.

Kepimo skardą pasibarstome miltais, įjungiame kaisti orkaitę, švariai nusiplauname rankas, pasistatome dubenėlį su vandeniu rankoms suvilgyti, imame drėgnomis rankomis truputį tešlos, formuojame pailgą blynuką ir dedame į skardą. Pašovus į orkaitę, galima ramiai pasiruošti padažo. (Šį kartą tuo pasirūpino tėtis, buvo sklidina keptuvė grybų padažo. Švilpikai vieni arba tik su grietine nebus skanūs.) O švilpikai iškepę, kai jau gražiai apskrudę iš visų pusių. 

Va taip greitai, paprastai ir be didelio vargo iš gerosios draugės bulvės galima pasiruošti labai rudeniškus, švelnius ir jaukius pietus visai šeimai. Enjoy.

O aš einu gerti kavos :) Ilgasis savaitgalis jau suka nugarą ir ruošiasi namo, laikas ir man...

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Kalmarų užkandis ir vienas kitas žodis apie lapkritį

Opa opa opapa ir mes jau lapkrityje... Nepradėsiu kalbėti apie tai kaip nespėju gyventi, kaip nerealiai greitai bėga dienos, savaitės ir mėnesiai - apie tai kalba visi :) Geriau trumpai papasakosiu, kas man yra lapkritis. Lapkritis, kaip bepasuksi, yra pobijauris reikalas. Jis paplonina piniginę automobilio padangų keitimu, šildymo sąskaitos ūgtelėjimu, vienu kitu sulaužytu skėčiu, išlaidomis žieminiams drabužiams... Jis paprastai atneša didesnį ar mažesnį peršalimą ir vieną kitą niūrų, vienišą vakarą. Bet kaip ir visi blogiukai, lapkritis turi ir simpatiškų savybių. 

Jis atneša pirmąjį sniegą, mintis apie didžiąsias metų šventes, ilgus vakarus su karštais gėrimais, galimybę pasipuošti dideliais šalikais, paltukais, kailiukais... Šis lapkritis dar ir ilgąjį savaitgalį atnešė :) Žinoma, jis turėtų būti skirtas kelionėms nuo kapinių prie kapinių, bet Vėlinių piligrimystės neišpažįstu... 

Gimiau užaugau greta kapinių. Jei oras būdavo geras, per vėlines nueidavome su drauge ar mama vakare pasigrožėti švieselių žaismu. Vėliau, kai ten atgulė seneliai, apsilankau ten bet kokiu oru, bet kelionių per visos Lietuvos kapus, kur tik ilsisi koks nors, kada nors vieną-du kartus matytas giminaitis, nelabai suprantu.

Nors ne, suprantu, jei tai daroma dėl to, kad smagu, norisi pakeliauti ir pan., bet dažnai tai daroma per negaliu, skolintais pinigais, nemiegotom akim ir nuolat barantis su antrąja puse - to tikrai nesuprantu :) Galite ginčytis kiek norit, bet neįrodysite man, kad tokios ištvermės kelionės yra daromos dėl savęs, jos daromos dėl kitų, nes taip reikia, nes taip kiti daro, nes kas ką pasakys - net jeigu tai sunku pripažinti sau pačiam, taip yra. Nes jei nuvažiuosi po savaitės, mėnesio ar pusmečio jau bus ne tas - nebus bandos jausmo.

Na, kadangi mano artimųjų daugiau vaikšto žeme, nei anos pilies takeliais, tai man Vėlinių savaitgalį kapinių lankymas užėmė maždaug valandą, o visas kitas laikas liko gražus, minkštas ir MANO. 

Taigi liko laiko ir smagiai vakarienei prie tv, su taure rankoje ir plepalais. Skanavome skrudintus kalmarus su poaštriu padažiuku. 

Kalmarai tešloje:

5-6 nuvalytų (puikiai eina šaldyti) kalmarų;

skiltelės česnako;

trečdalio citrinos;

druskos;

pipirų;

aliejaus kepimui.

Tešla:

1 kiaušinis;

2 šaukštai miltų;

2 šaukštai bulvių krakmolo;

pusės taurės putojančio vyno arba sidro;

žiupsnio druskos.

Padažas:

2 skiltelės česnako;

2 šaukštai grietinės;

1 šaukštas majonezo;

2 arbatiniai šaukšteliai garstyčių;

šiek tiek citrinos sulčių, druskos, žalumynų.

Veiksmą pradedame nuo kalmarų. Juos išimame iš šaldymo kameros ir atšildome greituoju geruoju būdu - merkiame kelioms minutėms į karštą vandenį, tada į šaltą, jei reikia pakartojame veiksmą. Pjaustome kalmarus kai dar neištižę, svarbu, kad viduje jau nebūtų ledo luito :) Galima pjaustyti žiedeliais, juostelėmės arba belekaip. Tada juos krauname į puodą, užpilame karštu vandeniu, kad semtų, dedame česnako skiltelę, citrinos gabalą, druskos, pipirų ir  po užvirimo paverdame kelias minutes. Svarbu nepervirti, nes nieko nėra baisiau už guminius kalmarus, fui fui...

Kol verda kalmarai greitai susimakaluojam tešlos. Išplakame kiaušinį, įdedame miltus, krakmolą, supilame putojantį vyną (jei per tiršta dar šiek tiek šalto vandens), pasūdome ir viską išplakame šakute. (Jeigu norisi kad tešla būtų visai traškaliukas, reikia nedėti kiaušinio ir daugiau krakmolo. Šis variantas - rimtesnė tešla.)

Išvirusius kalmarus nukošiame, pamirkome tešloje ir metame kepti į įkaitintą keptuvę.

Kepa kalmarai neilgai, reikia juos šiek tiek paskirstyti, nes tešla kibi ir paskrudinti iki gražaus rusvumo. Išėmus reikia trumpam sumesti ant popieriaus, kad nusivarvėtų aliejaus likučiai.

Padažo gamyba truks kelias minutes. Terekia išmaišyti grietinę, majonezą, garstyčias, įspausti česnako, citrinos sulčių, įmaišyti žalumynų, druskos. Su padažais visada paprasta - paragauji ir pareguliuoji skonį pagal poreikį. 

Imame kalmariuką, merkiame į padažą, kremtame ir užsigeriame kam kuo norisi. Tai va toks ir ilgojo savaitgalio vakarienių gerumas :)

P.S. Su kalmarais visada elkitės atsargiai, t. y. neimkite jų iš nepatikimo virėjo keptuvės, nes didelė tikimybė, kad ilgai, nuobodžiai ir šleikščiai kramtysite gumos gabaliuką.

P.P.S. Lapkritis turi dar vieną fainą dalyką - mano mylimo draugučio, skorpiončiko, Kęsto, gimtadienį. Gal ne toks ir blogas tas ruduo, kai pagalvoji... Jei tik pavyks šiemet pažymėti Kęstučio gimtadienį, tai būtinai valgysime ką nors iš jūrų gėrybių ir būtinai pasidalysiu rezultatais bloge :)

2012 metų rudenį, kai viskį putojančiu vynu užgėrinėjom :)) 

Šiandien tiek.

Nesušalkit.

Labanakt Meino princai ir Naujosios Anglijos karaliai :))

Uždangą pakelt!!! Duck prosciutto scenoje!

Praėjus lygiai dvidešimčiai dienų nuo anties krūtinėlės vytinimo  eksperimento starto, šiandien galiu pranešti, kad jis baigtas ir pavykęs.

Štai čia galima paskaityti apie eksperimentą nuo pradžių.

O dabar apie tas 20 laimingų antelės dienų...
Kai antis jau buvo pagulėjusi druskoje, patrinta prieskoniais, susukta į merliuką ir pakabinta ant lango rankenos, akivaizdžiai džiūti pradėjo maždaug po 3-4 dienų. Tiesiog čiupinėjau ir jaučiau, kad plonesnės vietos jau kietėja. Jei džiuvimas neprasidėtų ar mėsa dar labiau drėktų, reiktų keisti vietą. Bet man kambario temperatūroje (namuose nebūna daugiau 17 laipsnių), gerai vėdinamoje vietoje vytinosi puikiai.
Nuo pat eksperimento pradžios nuogąstavau dėl vieno dalyko - specifinio anties kvapo. 

Esu žiauriai jautri kvapams ir tai kad visuose užsienio portaluose skaitydama apie šį gardumyną, rasdavau prierašą "labai jaučiasi anties kvapas, su niekuo nesumaišytum", man kėlė nerimą. Nors tai paprastai pateikiama kaip šio patiekalo privalumas, man taip neatrodė :)
Praėjus gal 13 dienų, prikišau nosį arčiau merliukų ir supratau, kad tas ryškus anties kvapas manęs tikrai nedžiugina. Išvyniojau abi krūtinėles, paėmiau švarų merliuką pridėjau anyžiaus žvaigždučių, mėtų lapelių, kalendrų ir vėl susukau. Kvapas ryškiai pagerėjo, tad jei kas gaminsite, patariu iš karto dėti daugiau kvapnesnių dalykėlių.

Kaip jau minėjau vytinimo prosecą galima laikyti baigtu, kai krūtinėlės svoris sumažėja 30 proc., taip buvo maždaug po dviejų savaičių, bet aš palaikiau ilgiau, kad būtų kietesnė ir labiau įsigertų kvapnūs prieskoniai.

Prieš ragaujant reikia išvynioti, nukratyti prieskonius ir bent kelias valandas palaikyti šaldytuve.

Kol kas ją ragavau aš viena. Įdomus, specifinis, nekasdienis skonis - džiaugiuosi eksperimento sėkme, nors kitą kartą gal imčiausi vytinti tradiciškesnę mėsą, pvz., jautieną.  Kai pavaišinsiu kitus, paprašysiu, kad parašytų komentarų, kaip jiems patiko šio eksperimento rezultatas :) Juk kuo daugiau nuomonių, tuo geriau.
O dabar einu taurės vyno su viena kita vynuoge ir riekele duck prosciutto.

Gražaus vakaro, draugai :)

Myliu, bučiuoju.
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Iš kur atsiranda maistas? (Briuselio kopūstų, kukurūzų ir mėsos troškinio receptas)

Labas vakaras, ponai ir ponios. Labai noriu pasidžiaugti, kad vis daugiau Jūsų čia lankosi, skaito, žiūri... Ačiū! Kartas nuo karto vis užmetu akį į statistiką ir ji laaabai įdomi: geografiškai JAV auditorija lenkia Lietuvą, populiariausi postai apie tortus, antį ir grybus, būna dienų kai užsuka 0 lankytojų, būna - kai keli šimtai. Tai tie užsukantys šimtai, prašom aktyviau rodyti gyvastį, komentuoti, klausti, kalbėti :)

Bet ką aš čia apie statistikas... Blogas juk apie maistą. Po šios dienos pietų ruošimo nusprendžiau, paanalizuoti iš kur mano šaldytuve atsiranda maisto. Skamba, suprantu, keistai, bet tuoj paaiškinsiu. Kažkada kažkas (jei neapgauna atmintis, tai buvo Vytautas Šapranauskas) sakė, kad labai paprasta sužinoti ar žmogus gyvena vienas - tereikia atsidaryti jo šaldytuvą. Jei ten nėra maisto, tada taip, jis gyvena vienas. Tiesos tame tikrai yra. Aš daugiau nei metus gyvenu viena ir galiu pasakyti, kad dilemos dėl šaldytuvo turinio dar neišprendžiau. Ką benusipirkčiau, maisto būna per daug. Kartais pagalvoju, kad galėtų kiaušinius parduoti vienetais, miltus pakuoti po 100 g. ir panašiai :) Svajuko dramblionės...

Stengiuosi nesivadovauti principu baigėsi sūris - nusiperku, baigėsi sviestas - nusiperku, perku tai ką planuoju valgyti tą pačią ar kitą dieną. Beveik niekada neturiu duonos, nes nespėju jos suvalgyti - supelija, neturiu pieno, karštai rūkytų gaminių, bulvių ir panašių, dažnuose namuose savaime suprantamų dalykų. Papraščiausiai jie sugenda greičiau, nei aš sugalvoju pavalgyti. Tad jei ruošiatės pas mane į svečius, praneškite iš anksto :P

Pats pirkinių planas lyg ir turėtų garantuoti, kad maisto nereikės mėtyti arba valgyti tik tam, kad suvalgyti. Deja, realybė kitokia. Visų pirma maistas mano šaldytuve ne visada būna tas, kurį aš parsinešu iš parduotuvės. Visokių gėrybių prikrauna tėvai, dar draugė, kurios tėvai turi ūkį prideda nuo savęs, o dar mano pirkti produktai ir žiūrėk jau vėl nespėji susigaudyt kada čia pusė šaldytuvo turinio ėmė ir sugedo. 

Kita vertus kartais visai smagu lyg kokį rebusą spręsti, ką čia gaminti iš to kas yra, nes yra visko daug ir neverta papildomai išlaidauti. Būtent taip buvo sumeistrauti šios dienos pietūs (kurių, spėju, užteks dar trims dienoms...)

Jau kurį laiką šaldytuve ir man ant sąžinės gulėjo draugės įduoti briuselio kopūstai. Tokie mažulyčiai ir mieli, labai gardūs iš jos daržo. Negalėjau leisti jiems žūti nelygioj kovoj su laiku. Dar pasirausiau šaldymo kameroje (jos turinį dažniausiai užpildau iš tėvų parsivežtomis gėrybėmis), išsitraukiau porą kiaulienos nugarinės pjausnių su kaulu, o toliau jau vyko improvizacija. 

Pirmiausia pasmulkinau mėsą, kad gautųsi daugiau mažesnių ir plonesnių gabalėlių. Ją pamarinavau druska, pipirais, citrinos sultimis, džiovintomis žolelėmis ir prieskoniniu, aštriu alyvuogių aliejumi. (Mėsai reikia leisti pasimarinuoti kelias valandas.)

Troškiniui (nelabai gal toks pavadinimas tinka, bet nesugalvojau kaip tą makalošę gudriau pavadinti) reikės:

apie 300 g. pamarinuotų kiaulienos gabaliukų;

trijų saujų briuselio kopūstų;

200 g. konservuotų kukurūzų;

50 g. žemės riešutų (smulkintų arba ne, svarbu be luobelės);

4 šaukštų grietinėlės;

4 šaukštų maltų džiūvėsių;

druskos, pipirų, aliejaus, džiovintų arba šviežių žolelių.

Pirmiausia pasiruošiame briuselio kopūstus. Mano buvo labai smulkūs, tokie man skaniausi, bet ir žaidimo su jais daugiausiai. Briuseliukus paruošti reikia panašiai kaip ir bet kokį kopūstą prieš vatrojimą - nuimti porą viršutinių lapų ir nupjauti kambliukus. Tai užtrunka...

Kai jau briuseliai sutvarkyti, nuplauti ir ilsisi, dedame į gilią keptuvę mėsą. Kai mėsos abi pusės gražiai pakepė, bet ji dar nėra visiškai iškepusi, beriame briuselius ir pakepame vis pamaišant kelias minutes, tada beriame kukurūzus ir viską dar šiek tiek pakepame, kol gražiai paskrunda, tada sumažiname ugnį, įpilame truputį grietinėlės, įberiame prieskonių ir patroškiname kol grietinėlė susigers į mėsą ir daržoves. Keptuvės turiniui prasausėjus, užberiame džiūvėsius ir riešutus, viską dar minutėlę maišydami pakepame, paragaujame ar netrūksta prieskonių ir viskas. Done.

Makalošė labai soti, tad poros gabaliukų mėsos ir poros šaukštų daržovių užtenka per akis. Šalia pageidautina gaivių salotų - pomidorų su švelniu sūriu, avokadų su greifrutais arba agurkų su gaiviu užpilu. 

Į keptuvę keliauja briuseliai.

Op ir lėkštėje.

Tiesą pasakius man šis reikalas labai skanus būtų ir be mėsos. Bet kad jau jos turiu, tai reikia kažkada valgyti. O dabar einu patikrinti šaldytuvo užimtumą, girdėjau, rytoj turėsiu svečių su lauktuvėmis :D

Labanakt, Meino princai ir Naujosios Anglijos karaliai :)

Gintarė.

Sese, padaryk sumuštinį arba ką valgom, kai tingim gamint

Kad šį kartą aš atėjau papliurpt apie sumuštinius, tikriausiai aišku iš pavadinimo. 

- Kas ta sesė? - Aš ta sesė :)

Sumuštiniai nėra mano maistas kasdieninis, dažniausiai mano namuose nerasi nei duonos, nei batono - labai jau jie dideli mano suknelių priešai. Bet kartais gaminti sumuštinius tenka dažniau nei valgyti. Sumuštinių ekspertas (valgymo, ne ruošimo prasme), gerbėjas ir mylėtojas yra mano brolis. Ir žodį seesė aš paprastai girdžiu tik tada, kai jis prašo sumuštinio. Jo sumuštiniai būna dideli, šalti arba karšti, bet visada su daug majonezo, svogūnų, sviestu... Padarau, bet nelabai tais kūriniais žaviuosi :) 

Visai kas kita, kai sumuštinius ruošiu sau arba draugams.  Tada būna įvairių variacijų. Naudoju sūrius, grybus, žuvį, įvairią mėsą, įvairias daržoves, padažus ir pan.
Kad sumuštiniai visada būtų skanūs užtenka žinoti kelias taisykles.

Jei sumuštinį padarysi ir iš karto suvalgysi, ant jo galima dėti praktiškai ką tik nori, galima netepti sviesto, galima laistyti padažais ir t. t.

Jei sumuštinis iki suvalgymo turės pakentėti kelias valandas, tada reikia pasirūpinti, kad duona ar bandelė per tą laiką netaptų kempine. Nuo to visų pirma apsaugo sviestas ir sveikas protas dedant drėgnus produktus.

Yra netgi tokių sumuštinių, kurie skanesni pailsėję per naktį. Jiems negalima naudoti šviežių daržovių, privalomas sviestas ir gerai parinkta duona. Kada nors įmesiu tokių sumuštinių receptą.

O šiandien dalinuosi šios dienos pietumis. Prisisvaigome su kolege, kad penktadienį eisime pietauti į lauką. Kur nors ant suolelio, su sumuštiniais ir vaizdu į krintančius lapus. Tad ryte atsikėlusi pritepiau sumuštinių. Deja valgėm juos kabinete, nes lauke lijo. Bet vis tiek buvo gerai. Ir netgi išgirdau patį mieliausią komplimentą ever: "tokių gražių sumuštinių dar gyvenime nemačiau" :)

O sumuštiniai buvo paprasti, dviejų rūšių - su bagete, daržovėm, vištiena ir su duona, sūriu, saulėj džiovintais pomidorais, dešra.

Švelnūs sumuštiniai su vištiena

4 nedideliems sumuštiniams reikia:
1 maža bagetė arba pusė didelės;
truputis sviesto;
apie 120 g. virtos vištos krūtinėlės;
pasmulkinto salotos lapo;
dviejų griežinėliais pjaustytų ridikėlių;
vidutinio dydžio pomidoro.

Pirmiausia reikia paminėti, kaip verdu vištieną sumuštiniams arba salotoms. Viskas kaip ir paprasta, tik verdant įdedu pusę citrinos, galvutę česnako ir gabalą poro. (Druska, tikiuosi, visiems savaime suprantama.) Su šiais priedais išvirta mėsa būna trapi ir švelni. Tiesa, sultinio jau nepanaudosi, nes nuo citrinos bus kartu.
Taigi krūtinėlę išsiverdame iš vakaro ir atšaldome.
Pirmiausia perpjauname bagetę išilgai, patepame plonu sviesto sluoksniu. Ant vienos pusės dedame vištienos, pomidorų, salotų, ridikėlių, paberiame šviežiai grūstų pipirų ir suvožiame su kita puse. Aštriu peiliu perpjauname į kiek norime dalių (dalinau į keturias). Atkerpame tiek juostų kepimo popieriaus, kiek turime sumuštinių, įvyniojame iki pusės, perrišame juostele ir sumuštiniai ne tik kad paruošti, bet ir lengvai transportuojami.

Sumuštiniai su dešra ir saulėje džiovintais pomidorais

4 nedideliems sumuštiniams reikia: 

4 riekelių grūdėtos, forminės duonos;
trupučio sviesto;
pusės mocarelos rutuliuko;
8 riekelių geros, šaltai rūkytos dešros arba kumpio;
kelių saulėje džiovintų pomidorų (aliejuje);
trupučio krienų.

Duonos riekeles užtepame plonu sluoksniu sviesto. Ant dviejų riekelių dedame plėšytos mocarelos (jei sūris geras, sluoksniuojasi panašiai kaip mėsa), guldome saulėje džiovintų pomidorų, dešros. Jos viršų vos vos patepame krienais. (Kadangi nuo kitų sumuštinių liko daug supjaustytos salotos, tai uždėjau ir čia po truputį, bet visai nebūtina.) Užvožiame ant viršaus likusiomis duonos riekelėmis ir perpjauname sumuštinius per pusę. Jeigu juos reikia transportuoti arba šiaip norisi valgyti nesibaiminant, kad viskas byrės per kraštus, taip pat įvyniojame į kepimo popierių. 

Štai taip atrodė penktadieniniai pietūs ofise :) 

Kad ir ne lauke, bet vis tiek buvo gerai! O kitą kartą prieš planuodami sumuštininius pietus, pasidomėsime orų prognozėmis :)

Gražaus savaitgalio, skanių sumuštinių ir nepasišiaušusių orų!

Myliu. Bučiuoju.
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Jo didenybė Tortas, jos didenybei Bosei

Pakalbėkim apie darbą.
Aš manau, kad darbas yra labai svarbus kiekvienam ne tik kaip finansų šaltinis, bet ir kaip savęs įprasminimo, savivertės ugdymo, tobulėjimo ir visokio kitokio gėrio suteikiantis dalykas. Niekada nesupratau, nesuprantu ir net nelabai stengiuosi suprasti tuos, kurie nemėgsta savo darbo, bet vis tiek jį dirba diena iš dienos, metai iš metų... Čia tas pats, kaip nemėgti grikių ir juos kasdien virtis vakarienei užuot nusipirkus ryžių.

Pasiteisinimas?

Grikių nemėgstu, bet jų skonį žinau, o ryžių nebandžiau, nes gali irgi nepatikti. 

Ragauti reikia tol, kol patiks. Ir nieko baisaus, jei tai kas patiko vakar, šiandien nebepatinka. Skonio receptoriai tiek maistui, tiek veiklai bręsta ir tobulėja, nereikia stabdyti šio proceso.

Darbe praleidžiame daug laiko, todėl jame turi būti gerai. Juk niekas nenori, kad pusė gyvenimo praeitų blogai. Jeigu darbas blogas, nepatinka, nusibodo, reikia iš jo išeiti. Niekada tame nemačiau jokios dramos. Savo galvą, rankas, patirtį juk išsineši su savimi. (Jei tai pirko vieni, nupirks ir kiti :) Iki šiol esu dirbus tris rimtus darbus ir dar kelis tokius nelabai rimtus (kol neturėjau 18 metų). Esu ir daržus ravėjusi, ir raktus padavinėjusi, vaikus prižiūrėjusi, akinius pardavinėjusi, ir knygas bibliotekoje išdavinėjusi... Visi darbai leido šiek tiek paaugti, vis ryškiau matyti ko noriu ir kas esu. Kiekviename naujame darbe yra įdomių, tobulėti leidžiančių dalykų ir žmonių, iš kurių yra ko pasisemti, greta kurių norisi būti ir kurie palieka naudingų pamokų ar smagių prisiminimų.

Man žmonės yra labai svarbus faktorius darbe. Aš mėgstu bendrauti. Ir net jei darbe yra vienas kitas didesnis minusas, geri, įdomūs, protingi žmonės gali juos nusverti. 

Dabartiniame mano darbe tokių žmonių yra ir tai man, aišku, labai patinka. Labai patinka ir turėti gerą BOSĄ.
Tokį, tiksliau TOKIĄ, dabar ir turiu!

Ją šiandien ir sveikinom su Boso diena. Buvo pusryčiai darbe, o pusryčiams tortas :)

Nors nelabai mėgstu saldumynus (ir valgyti, ir ruošti), šis tortas vis dėlto labai smagus tiek gaminti, tiek smaguriauti. Esu apie jį užsiminusi anksčiau, bet dabar dedu ir išsamų (patobulintą) receptą.

Reikės:

Pagrindui - 250 g. smėlinių sausainių (pageidautina su amaretu ar pan.); 50 g. migdolų miltų; 125 g. sviesto.

Įdarui - 100 g. vyšnių; 500 g. mascarponės; indelio saldinto sutirštinto pieno; šaukšto skysto medaus; 3 š. želatinos; 250 g. plakamos grietinėlės.

Papuošimui: plytelės juodo šokolado; pusės granato vaisiaus; saujos kokoso drožlių arba to ko nori jūsų akis ir skrandis.

Procesas:

Sausainius metame į  blenderį ir sutriname į smulkius trupinius, įmaišome migdolų miltus. Sviestą išlydome, supilame į trupinių masę, išmaišome. Viską sukratome į išardomą torto formą ir suspaudžiame. Dedame į šaldytuvą, kol paruošime įdarą.

Pasiruošiame želatiną (taip kaip parašyta ant pakelio, arba taip kaip visada darote :), standžiai suplakame grietinėlę. Sumaišome mascarponę su medumi ir kondensuotu pienu. Šią masę ir ištirpintą želatiną atsargiai įmaišome į grietinėlę.

Ant torto pado pabarstome vyšnių, sukrečiame kremą, gražiai išlyginame viršų ir slepiame šaldytuve.

Kol tortas stingsta, galima išsitirpinti šokolado, pasitiesti kepimo popieriaus, ant jo prirašinėti kokių tik norisi raidžių ir vėliau iš jų sudėlioti ant torto užrašą. O idėja panaudoti puošybai granatą, buvo labai vykusi, nes jo rūgštelė labai gražiai papildė riebią ir saldžią torto dūšią.

Tai tiek apie darbus, bosus ir tortus.

Džiaukitės vakaru ir rudeniu.

Myliu, bučiuoju.

Gintarė

P.S. Nuotraukų geresnių ir daugiau, deja, nebuvo kada padaryti. Tortas ruoštas naktį ir iš pat ryto sukapotas :) Ups...

Burtas mestas! Duck prosciutto

Yra toks specifinis, labai įdomus ir azartiškas reikalas - duck prosciutto. Jis gana populiarus pas dėdę Semą, bet kartais ir močiutės Europos gaminamas. Kas tai? Tai - vytinta anties krūtinėlė. Visi tokie įspūdingi mėsos reikalai atliekami namuose be ypatingų priemonių, man kelia didelį azartą ir norą parungtyniauti su savimi - ar pavyks???

Taigi kai pavasariop draugė prasitarė, kad prašė tėvų ūkininkų nebeauginti ančių, nes antiena jai nepatinka, suraukiau kaktą. Numečiau kelias duck prosciutto nuotraukas, paminėjau, kad vieną antytę vien dėl šio eksperimento būčiau pirkus ir vuola - ūkyje antims atsirado vietos. Jos ten sau laimingai gyveno, po bliūdus vandens taškėsi, būreliu tipeno ir rudenį papuolė po ašmenimis... Taigi savaitgalį gavau gražią beveik 3 kg antį (kadangi gyvenu viena ir maistas vartojasi labai lėtai, tai dabar turbūt iki velykų misiu antiena :) ) 

Bet ne apie tai šita dainelė, dainelė apie didįjį eksperimentą, kuris jau vakar startavo, o šiandien buvo atlikti esminiai jo darbai, dabar belieka laukti ir tikėtis...

Duck prosciutto ruošimas užima maždaug 14-20 dienų. 

Pirmiausia krupščiai išsipjauname anties krūtinėlę, nepažeidžiame jos odos, atskiriame nuo kaulo (pasidarome du file gabalus) ir švariai nuplauname po šaltu, tekančiu vandeniu. Nusausiname servetėle.

Pasiruošiame nelabai gilų dubenėlį. Jo dugną maždaug per piršto storį padengiame druska. Guldome ant odos krūtinėlę ir vėl užberiame druska iki pat dubens viršaus ar bent per 1 cm virš mėsos. Dedame į šaldytuvą ir palaikome 24 valandas. 

Po paros išsitraukiame krūtinėlę, nužeriame sudrėkusią druską, švariai apvalome mėsą ir pasveriame (nebūtina, bet patogu, nes kai svoris sumažės 30 proc., krūtinėlę bus galima valgyti).

Įtriname norimais prieskoniais.

Naudojau įvairių pipirų, kumino, žolelių, raudonųjų saldžiųjų paprikų mišinį.

Pasiruošiame dvi nemažas merliuko palutes ir tvirtą siūlą (gėda pelėda, bet aš naudojausi dovanų pakavimo juosta). Į dvigubą merlę vyniojame mėsą ir surišame (taip kaip nuotraukose arba taip kaip išeis). 

Iš virvelės arba iš merlės suformuojame kilpą ir pakabiname krūtinėles vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje.  

Tiesą pasakius, tas tinkamos vietos parinkimas ir yra didžiausias galvos skausmas. Jei bus per šalta, mėsa džius labai lėtai, jei per šilta - pelys, jei drėgna - pus, jei... Kai kas džiovina šaldytuvuose, kiti įstiklintuose balkonuose, treti kambario temperatūroje... Aš kol kas pakabinau greta savo senučių, kiaurų langų - bent vėdinimas bus užtikrintas, jei matysiu, kad nesausėja, tada galvosiu ką nors :) 

Taigi lengvoji reikalo dalis atlikta. Dabar lauksiu rezultato ir žinoma sėkmės (gal ir nesėkmės) atveju pasidalinsiu įspūdžiais ir nuotraukomis. Laikykite kumščius už mano eksperimentą! Tvirčiausiai laikantieji gaus vyno su riekele duck prosciutto. 

Gero vakaro!
Myliu.
Bučiuoju.

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės