Kalakuto blauzdelė orkaitėje

Aš labai pamėgau mėsą orkaitėje kepti dideliais šmotais. Jeigu turiu kiaulienos nugarinės, sprandinės, mentės ar kumpio, retai kada bepjaustau, kepu visą gabalą. Taip pat ir su paukščiais, na žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai nusiperku jau supjautytas dalis, pavyzdžiui sparnelius... 

Kepta mėsa skani būna tada, kai yra sultinga, minkšta ir turi sodrų skonį. 

Paskutiniu metu susidomėjau slow cooking būdu. Nors tam dažniausiai naudojamas elektrinis puodas, kurio aš vis dar neturiu, bet principą laisvai galima pritaikyti ir orkaitėje. Esmė paprasta, labai labai ilgai, minimalioje kaitroje kepta, o paskui itin staigiai apskrudinta mėsa visada bus puikaus skonio, tokiu būdu pagaminama ir tobula plėšyta jautiena ar kiaulienam ir sultingi savaitgalio kepsniai. Iš tiesų, taip ruošti galima bet kokią mėsą, bet ypač tinka kietesniems gabalams.
Šį kartą parduotuvėje akis užkliuvo už didelių kalakuto blauzdelių. Pričiupau vieną ir jau žinojau, kad iškepti ją tobulai sunku nebus. Tiesa, šį kartą dėl laiko stokos netgi nekepiau labai ilgai (paprastai lėtai kepant mėsą gali prireikti ir 6 ir daugiau valandų), bet viskas vis tiek puikiai pavyko. 

Reikės:

1 kalakuto blauzdelės (apie 1 kg);
kelių skiltelių česnako;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų;
maltos salžiosios paprikos;
džiovintų žolelių;
citrinžolės miltelių;
alyvuogių aliejaus;
šlakelio raudonojo vyno acto;
 1 stiklinės Coca-Colos (galima pakeisti obuolių, apelsinų ar kitokiomis sultimis, alumi arba vynu);
šaukšto medaus;

sojos padažo.

Kalakuto blauzdelę įtriname iš česnako, prieskonių, aliejaus ir vyno acto pagaminta košele ir paliekame per naktį šaldytuve. Kitą dieną dedame į kepimo maišą, pilame stiklinę kolos, užrišame ir šauname į 200 laipsnių orkaitę, po 20 min. temperatūrą sumažiname iki 140 ir kepame apie valandą. Atidarome maišą ir  pažiūrime peilio galiuku ar mėsa suminkštėjusi, jei taip, nupilame skystį, paliekame atvirą maišą, aptepame medumi ir sojos padažu ir padidinę temperatūrą iki 220 (+ventiliatorius) apskrudiname. 

Paruošimas kepimui. 

Drakono koja vos telpa į rimtą lėkštę.

Salotos iš Kumato pomidorų, svogūnų, agurkų, romaninių ir sviestinių salotų bei fetos sūrio. 

Tokie kalakuto sprendimai šiam kartui :)
G. 

Klasikinė lazanija

Kartais aš visai nenoriu virtuvėje džiazuoti ir gaminu neimprovizuodama. Juk yra daugybė patiekalų, kurių receptai tokie seni ir tokie geri, kad jiems nieko daugiau ir nereikia, tik imti ir pagaminti. 

Lazaniją mėgstu įvairią, nors ir gaminu nedažnai... Mėgstu vegetarišką, mėgstu praturtintą česnakine varške ar keturiais sūriais, bet vis dėlto lazanijų lazanija yra ta tikroji ir vienintelė - klasikinė, su ilgai troškinta malta mėsa, bešamelio padažu ir sluoksniu sūrio. Tokia, kokią labiausiai mėgsta katinas Garfildas ir viso pasaulio italų virtuvės fanai :)
Nors atrodytų nėra čia apie ką rašyti, visi ir taip moka pagaminti tradicinę lazaniją, vis dėlto parašysiu, nes šis patiekalas turi tiek daug variacijų, kad klasikinis receptas neretai pasimeta jų jūroje. Taigi, Jūsų dėmesiui, klasikinė lazanija!

Reikės:
200 g džiovintų lazanijos lakštų;

Tarkuoto puskiečio sūrio (maždaug saują)

Mėsos padažui:
400 g maltos jautienos;
3 skiltelių česnako;
1 morkos;
1 svogūno;
šlakelio raudono vyno (nebūtinai);
400 g konservuotų smulkintų pomidorų be odelių;

cukraus, druskos, pipirų, žolelių pagal skonį;
aliejaus kepimui.

Bešamelio padažui:
šaukšto sviesto;
3 šaukštų miltų;
pieno (apie stiklinę);
muskato riešuto;
druskos.

Pirmiausia reikia pasiruošti mėsos padažą (galima net ir iš vakaro). Dalimis karštoje keptuvėje su trupučiu aliejaus apskrudiname maltą mėsą (aš iš anksto ją pagardinu druska ir pipirais, bet nebūtina) ir atidedame į šalį. Tada keptuvėje pakepiname morkas ir svogūnus, česnaką, šiems apkepus, sumažiname ugnį, atgal sudedame mėsą, supilame pomidorus, dedame prieskonių, gerai išmaišome ir paliekame troškintis ant silpnos ugnies apie 1 val.

Bešamelio padažui užkaičiame prikaistuvį ir jame ištirpiname sviestą, suberiame miltus ir pamaišome, kol masė taps vientisa, nuolat plakant šluotele pilame pieną ir palaukiame kol padažas sutirštės, pagardiname trupučiu druskos ir muskato riešuto.

Sūrį sutarkuojame.

Imame kepimo indą, ant dugno dedame šiek tiek mėsos padažo, tada lazanijos lakštus, tada vėl mėsos padažo, tada baltojo padažo ir vėl lakštus. Taip susluoksniuojame kelis sluoksnius, paskutinysis turi būti padažo. Tuomet apibarstome sūriu ir šauname į orkaitę maždaug 30 min.

(Priminimas: lazanijos lakštų apvirti nereikia, jie suminkštės nuo padažų, tad pastarųjų negailėkit; pirmas ir paskutinis sluoksnis turi būti PADAŽAS, jei uždėsite lakštą, skardos dugne arba ant viršaus, jis suskrus ir bus sunkiai įkandamas.) 

Padažų gamyba.

Lazanijos sluoksniavimas.

Iškepė! Viršų mėgstu apibarstyti šviežiais žalumynais, šį kartą, turėjau tik krapų..

Jos didenybė Lazanija!

Tiek apie klasikinę lazaniją šiam kartui :)
Ikisusi!

Naminiai koldūnai - speigo fabrikas

Atsiprašau už ilgą pertrauką... Nerašysiu pasiteisinimų, nes jie kaip visada kartojasi, tai labai daug darbo, tai kelionės, kuriose nelabai yra laiko ir galimybių gaminti, tai dar kas nors... Bet aš vėl čia ir nusprendžiau pasidalinti ne tiek patiekalo receptu, kiek pačia idėja - kai lauke labai šalta, gaminkite koldūnus! 

Bent keletą kartų per metus mano virtuvė pavirsta rimtu cechu. Taip nutinka, kai sodus aplimpa vyšnios, kai galima žaisti karą su cukinijų perteklium arba netyčia prisigrybauji porą krepšių grybų. Visi žino, kad daržovių konservavimas, grybų valymas ar uogienių virimas yra tikras fabriko atėjimas į namus. Bet paprastai šie fabrikai būna vasarą ar rudenį, žiemą ramiau... 

Bet kai lauke temperatūra nukrenta gerokai žemiau 0 laipsnių, labai patogu atidaryti koldūnų fabriką, pasigaminti daug naminių koldūnų ir juos užsišaldyti. Visa gudrybė yra tame, kad jeigu norime kokybiškai sušaldyti koldūnus, juos reikia sušaldyti surikiavus vieną šalia kito ir tik tada suberti į maišelį, kitaip jie sulips. Taigi, kai lauke didelis minusas, toks šaldymo būdas yra vienas juokas: priraitai tuzinus koldūnų, sudedi ant lentos, pridengi, šmaukšt lentą į lauką ir kol iškočioji kitą porciją, pirmieji jau sušalę ir gali keliauti į maišelį ir į šaldiklį. Patogiau nebūna! 

Kadangi mano antra pusė dievina koldūnus, pastarųjų dienų speigas tiesiog pats pastūmėjo jų prigaminti ir užšaldyti. Žinau, kad yra tikrai neblogų ir pirktinių koldūnų, bet man naminiai vis tiek skanesni, tokie iš vaikystės, dideli, tampria, bet švelnia tešla ir sodriu įdaru... Nėra ką lyginti su tais prekybos centrų pavargėliais.

 Beje, jei pirktiniais koldūnais tiesiog sąžinė neleistų svečio vaišinti, tai šiuos su pasididžiavimu galima tiekti nors ir karalienei... (ypač, kai gyvenam demokratinėj respublikoj :D)

6-8 porcijoms reikės:

tešla

3 puodelių miltų (+ kočiojimui, lentų pabarstymui ir pan.);

2 kiaušinių;
1 puodelio šilto vandens;
druskos;
(puodelis 350 ml);

mėsos įdarui:
600 g maltos kiaulienos (ne itin riebios, naudojau mentę);
2 skiltelių česnako;
mėgstamų džiovintų žolelių;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų;
šaukšto džiūvėsių (nebūtinai);
1 kiaušinio;

Mėsą sumaišome su prieskoniais, kiaušiniu, džiūvėsiais, smulkintu česnaku, gerai išminkome ir paliekame pailsėti.
Į dubenį suberiame miltus, įberiame druskos, įmušame kiaušinius, gerai išmaišome, kad nebesimatytų kiaušinio. Supilame vandenį ir rankomis išmaišę imame minkyti tešlą (gali prireikti šiek tiek daugiau miltų, bet nepadauginkite, tešla turi būti vidutinio kietumo). Tešlą minkome apie 20 min. kol bus visiškai vientisa, tada pridengiame ir leidžiame pailsėti apie 15 min. Barstome kočiojimo lentą miltais, plonai kočiojame tešlą, spaudžiame apskritimus, dedame po šaukštelį įdaro ir užspaudžiame kraščiukus. Aš koldūnus darau dvejopai, arba užspaudau šakute, arba perlenkiu ir sujungiu auseles, abu variantai geri, bet man labiau patinka pirmasis. (Skirtingus naudoju, tik jei darau su skirtingais įdarais). O toliau viskas aišku - koldūnai keliauja į verdantį pasūdytą vandenį, ir verda apie 10-12 min. (čia jeigu tokie nemaži, kaip manieji, jeigu vieno kąsnio, tai užteks ir 6-8 min.) arba į lauką sušalti ir tada į šaldiklį. 

Šį kartą visus dariau su mėsos įdaru, bet taip pat labai skanu pasigaminti koldūnų su varškės ir žolelių, rikotos ir špinatų ar saulėje džiovintų pomidorų, grybų įdarais, žodžiu, vietos fantazijai apsčiai :) 

Įdaro ir tešlos gamyba.

Dvi tradicinės koldūnų formos.

Šiuos išsiviriau gamybos eigoje, paragauti ar įdarui pakanka prieskonių, todėl lapnojau su grietine, bet šiaip man grietinė per paprastas priedas tokio gerumo koldūnams, norisi šilto, klampaus, kvapnaus padažo...

Tai tokie koldūnų ir šalčių reikalai.
Sėkmės!

Pica keptuvėje

Iš tiesų, picos keptuvėje iškepti neįmanoma - nereikia turėti iliuzijų :) Bet būna kartais situacijų, kai labai gerai sueina ir kažkas truputį panašaus į picą. Viena tokių situacijų - kelios savaitės be orkaitės. Visada norisi to, ko neturi, o kai neturi orkaitės norisi picos. Šis "picos" receptas gerai žinomas buvo dar mano paauglystėje, pamenu, kai išmokiau savo brolį pasigaminti šį reikalą, tėvai nespėdavo gaudytis kur dingsta majonezas. Anuomet viską darydavom labai paprastai, sumaišydavom kiaušinius, miltus grietinę ir majonezą, paskleisdavom keptuvėje, ant viršaus primesdavome dešrigalių, sūrio uždengdavom dangčiu ir kepdavom ant mažiausios ugnies visai nesijaudindami, jei truputį pasvilo apačia. 

Studentaudama pradėjau grietinę keisti jogurtu, dar vėliau dėdavau daugiau kiaušinių, jokio majonezo, šiek tiek pieno ir kepdavau jau kaip perlenktą omletą. Bet šį kartą pagal turėtus produktus ir pilvo pageidavimus, nuprendžiau tobulinti ne pagrindą, o įdarą. Šiaip ar taip reikia pripažinti, kad kepant picą ne orkaitėje, jos įdaras neiškepa - tik sušyla. Todėl aš norėdama kvapnaus ir paskrudusio įdaro pirmiausia išsikepiau jį, o tik tada ruošiau pačią picą. Buvo labai skanu. 

2 porcijoms reikės:
4 šaukštų jogurto ir 3 šaukštų majonezo;
8 šaukštų miltų;
2 kiaušinių;
žiupsnio druskos.

Įdarui:
1/3 smulkiai supjaustytos paprikos;
2 pievagrybių;
geros saujos smulkintos virtos arba keptos paukštienos (gali būti ir kitokia rūkyta ar kepta/virta mėsa, aš naudojau lėtai keptą kalakutieną);

šlakelio sojos padažo;
žiupsnelio cukraus arba trupučio medaus;
šaukšto bbq padažo;
saujos tarkuoto sūrio;
aliejaus;
mėgstamo padažo picos viršui (jeigu norisi).

Pirmiausia pasiruošiame įdarą, papriką, pievagrybius ir mėsą paskrudiname su trupučiu aliejaus, kepimo pabaigoje įdedame bbq padažo, sojos, medaus ir viską dar minutę pakepiname. 

Iš kiaušinių, majonezo, jogurto ir miltų sumaišome grietinės tirštumo tešlą. Į keptuvę pilame truputį aliejaus, šaukštu paskirstome tešlą, ant viršaus suberiame apkeptą įdarą, užbarstome sūriu, uždengiame keptuvę ir kepame ant pačios mažiausios liepsnos, uždengtoje keptuvėje apie 15-20 minučių. Pjaustome ketvirčiais ir tiekiame.

Įdaras, tešla ir pica jau kepa. 

Iškepė!

Tiek liko neįveikta... Neapsigaukite, pica keptuvėje yra žymiai storesnė, todėl ir sotesnė nei tradicinė - neprisikepkit per daug. 

Beje, labai atsiprašau už tragiškos kokybės nuotraukas, bet temsta anksti, o geru apšvietimu šiuo metu irgi pasigirti negaliu :/ 

Ikisusi ;) G.

Traški vištiena su ananasais

Anksčiau aš tiesiog negalėjau pakęsti vištienos ir ananasų derinio ir žinau kodėl... Todėl, kad praktiškai visi prie vištienos derina konservuotus ananasus, kurie yra be saiko privaryti cukraus, be proto saldūs ir užgožiantys bet kokios mėsos skonį, o ką jau kalbėti apie itin švelnią ir subtilią vištieną. Aš šiam patiekalui naudojau šviežią ananasą ir tokį ne itin sunokusį - buvo pats tas. Jei nusipirkote ananaso ir jis pasirodė esąs nelabai sunokęs, todėl nelabai valgosi, pjaustykit jį smulkiai ir gaminkite šį patiekalą - bus labai skanu! 

4 porcijoms reikės:

1 vištos krūtinėlės be odos ir kaulo;

prieskonių vištienai marinuoti (druska, pipirai, malta saldžioji paprika ar kt.);

kelių šaukštų miltų;

aliejaus;

1/4 ananaso;

1 nedidelės raudonos paprikos;

3 šaukštų pomidorų padažo;
1/4 stiklinės tamsaus sojų padažo;
1/2 čili pipiro;
2 skiltelių česnako;
1 citrinos;
1 kaupino šaukšto medaus;
1 apelsino sulčių. 

Vištieną supjaustome plonomis juostelėmis, pabarstome prieskoniais, pašlakstome trupučiu alyvuogių aliejaus ir citrinos sulčių, apvoliojame miltuose. Sudėliojame ant kepimo popieriaus, lengvai papurškiame arba pašlakstome aliejumi ir kepame orkaitėje kol gražiai apskrus iš visų pusių (200 C, + ventiliatorius kepa apie 7-10 min.).
Ananasą nulupame, išimame šerdį, supjaustome plonais gabalėliais, kubeliais supjaustome papriką, sukapojame česnaką. Keptuvėje įkaitiname truputį aliejaus ir apkepame paprikas bei ananasus, suberiame smulkintą aitriąją papriką, česnaką ir jam pakvipus, sumažiname ugnį ir dedame pomidorų padažą, soją, druskos, pipirų, įspaudžiame citrinos ir apelsino sulčių, dedame medaus ir leidžiame viskam šiek tiek pasitroškinti. Paragaujame ir jei reikia pareguliuojame skonį naudodami druską / citriną / medų (nei sūrumas, nei saldumas, nei rūgštumas neturi permušti kitų skonių). Kai padažo skonis tenkina, sudedame į keptuvę apskrudusias vištienos juosteles ir maišydami patroškiname apie 5 min. Tiekiame su ryžiais. 

Procesas.

Rezultatas.

Tiek šiam kartui, ačiū, kad skaitot ir iki greito!

Obuolių pyragas - paprastas paprasčiausias

Obuolių pyragus valgėm visada: vaikystės namuose, pas tetas ir močiutes, pas kaimynus, lakstydami kieme, per pertrauką mokykloje ar universitete, iš plastikinės dėžutės ir iš dailių lėkštelių, kelionėje į žiemos ralį ir visur visur visur... Ir dar iki ateinant visokių apverstų, karamelizuotų, garintų ir kitokių mandrų obuolių pyragų madai, visi kepdavo paprastą, didelį, purų, apskrudusia plutele ir cinamonu pagardintą pyragą. Tokį kokį visi yra bent kartą ragavę, tokį kurio riekę galima griebti į ranką, galima dėti į pietų dėžutę arba pašildyti ir valgyti užgeriant pienu. Tokį paprastą obuolių pyragą nusprendžiau iškepti ir aš. Jame dalyvauja tik esminiai visų kepinių produktai: miltai, cukrus, sviestas ir kiaušiniai. Jam nereikia ruošti ypatingo obuolių įdaro, tešlos nereikia minkyti, kapoti, kočioti, laikyti šaldytuve ar daryti dar ko nors ypatingo, nes tai visiškai paprastas pyragas, kuriam obuolių prisirinkau pakelėje prie namų...
Taigi paprasto (didelio) obuolių pyrago receptas atrodo taip:

6 kiaušiniai;
3 stiklinės miltų;
2 stiklinės cukraus;
180 g sviesto arba kepinių margarino;
šaukštelis kepimo miltelių;
truputis cinamono;
5 nedideli rūgštesni obuoliai.

Obuolius nulupame, išimame sėklas, supjaustome nedideliais gabalėliais, apibarstome šaukštu cukraus, trupučiu cinamono ir pora šauktų miltų. Gerai išmaišome ir atiedame į šalį.
Imame elektrinį mikserį ir didelį dubenį, sumušame kiaušinius, suberiame cukrų ir stipriai išplakame (kol masė pašviesės), tada supilame tirpintą sviestą, sudedame miltus ir kepimo miltelius, išplakame tešlą į vientisą masę, tada įmaišome obuolius ir viską supilame į vos vos aliejumi pateptą kepimo formą. Kepame 170 - 180 laipsnių orkaitėje apie 45 min. Kai pyragas praaušta galima apibarstyti cukraus pudra. 

Ką tik ištrauktas iš orkaitės.

Laukia kada bus prapjautas.

Mano akimis cukraus pudra yra ne tiek dėl skonio, kiek dėl grožio :)

Dosnus gabelėlis paprasto obuolių pyrago.

Tai tiek apie obuolinius reikalus. Nesušalkit!

G.

SKRUZDĖLYNAS

O taip, aš kepiau jo didenybę skruzdėlyną. Man labai patinka šiuolaikiniai saldumynų hitai, bet kartais labai smagu pasidžiaugti ir nostalgiškais, vaikystę primenančiais skanėstais. Vienas tokių - skruzdėlynas. Nors mano vaikystės prisiminimuose dažniau dalyvauja šakotis, vis dėlto vieną atmintin įsirėžusį momentą apie skruzdėlyną turiu: būdama kokių 7 metų mačiau, kaip mano kiemo draugo mama gamino skruzdėlyną. Banguotu ratuku juostelėmis raižė plonytę tešlą ir metė į verdantį aliejų, kur jos akimirksniu pasikeisdavo, išsipūsdavo ir dailiai apskrusdavo. Mažos mergaitės akims, toks žaibiškas kepimas atrodė tikras stebuklas (prisiminkim kokia kankynė vaikystėje būvavo laukti kol iškeps koks nors keksas ar pyragas). Nors tąs skruzdėlyno kepimo momentas atmintyje liko, niekada iki šiol nebuvau pati jo kepusi. Bet kai reikėjo sugalvoti, kokį nors patogiai transportuojamą, gražų ir visų mėgstamą saldumyną skruzdėlynas įžengė į virtuvę. 

Rėmiausi Neringa-Blogas receptu, bet jį patobulinau. Tiesa, kitą kartą dėčiau dar mažiau miltų. Apie viską išsamiai recepte.

Reikės:
2 kiaušinių;
2 trynių;
400-500 g miltų;
300 g grietinės;
žiupsnio druskos;
šaukšto cukraus;
pusės šaukštelio kepimo miltelių (nebūtina)

aliejaus kepimui (+/- 0,5 l);
7 šaukštų medaus,
šaukšto cukraus;
7 šaukštų vandens;
šlakelio citrinos sulčių;
aguonų ir razinų papuošimui.

Į gilų, minkymui patogų dubenį susijojame miltus, sudedame likusius produktus (miltų šiek tiek paliekame), išmaišome ir imame minkyti, jeigu tešla limpa, dedame dar miltų, minkome tešlą kol sušoka į vieną gražų rutulį. Jį padedame nakčiai į šaldytuvą. Atšalusią tešlą apie 5 min mušame kočėlu, o tada dalimis kočiojame labai plonai, pjaustome netaisyklingomis juostelėmis ir dedame kepti į įkaitintą aliejų. Iškepusias juosteles atvėsiname ant popieriaus, kad nusivarvėtų aliejus.
Sirupą išverdame iš medaus, cukraus, vandens ir citrinos sulčių. Formuojant skruzdėlyną galima dėti juosteles sluoksniais ir laistyti sirupu, arba kiekvieną juostelę atskirai apipilti sirupu ir tada jas dėti į skruzdėlyną. Skruzdėlyno sluosnius papuošiau aguonomis ir razinomis.

Prieš kepimą.

Ką tik iš keptuvės.

Gražuolis skruzdėlynas.

Tiek saldaus rudens šiam kartui.
Enjoy!