Sumuštiniai su žuvimi ir Kalėdų Senelis slapukas

Kalėdų nuotaiką jau semiam saujom! Visi aplikui geri, mieli, šypsosi, dalina saldainius ir meilę :) Labai labai smagu! Jau spėta ir pirmosiomis dovanėlėmis apsikeisti, ir teminiame Kalėdiniame vakare sudalyvauti, ir gauti šventinių laiškų, ir mielam į akis pažiūrėti, ir miesto eglę aplankyti, supirkti kalną dovanų, ir taip toliau ir panašiai. Iki pilnos laimės trūksta sniego, kad prieš naujuosius galėčiau pračiuožti ant rogių  užpakalio nuo kalno. Bet tai tik smulkmena, daugybėje pasaulio vietų Kalėdų eglutė puošiama vilkint bikinius ir manau šventė ten ateina taip pat kaip ir pas mus :) Nors giliai giliai širdies kamputyje tikiuosi, kad bent truputį sniegelis papudruos pilkumą...

Kad jau užsiminiau apie Kalėdinius smagumus, tai skubu pasigirti, kad mane aplankė mano Kalėdų senelis slapukas. Prisimenate, pasakojau apie Kalėdinį maisto blogerių žaidimą slaptais kalėdų seneliais, kurį organizuoja Viktorija iš Receptų medžio..? Taigi vakar mano Slapukas išlindo ir prisistatė. Tiesa ne per kaminą įlipo ir ne iš židinio išlindo - pasirodė Facebooke.  Tai buvo Indrė, rašanti nuostabų blogą Gėrimų ir patiekalų magija. Jos blogas tikrai puikus, šiltas, jaukus ir jau toks ūgtelėjęs, maniškis pagal jį, kaip koks trimetis darželinukas prieš gimnazistą :) Indrė pati pristatė man dovanėlę į darbą. Labai gaila, kad mūsų keliai prasilenkė ir nepagavau savo Kalėdų Senelio už kepurės, bet paliktą dovaną radau ir buvo daug krykštavimo  kabinete iš pat ryto :)

Mano Slapukas tikrai pasistengė, gavau visą dėžę gėrybių: kakavos, saldumynų, mažą buteliuką puikių velnio lašiukų, sveikuoliškų užkandukų ir tobulą prijuostę. Ačiū ačiū, dar kartą tau, miela Indre!!! 

Štai kokį gausybės ragą išvydau atvėrusi dėžutę :)

Klaikios kokybės telefoninės nuotraukos su nuostabia prijuoste. Taip taip, staipiausi ja pasipuošusi darbe :) O ką? Labai prilipo, nesinorėjo net nusiimti :)

 Tiek džiaugsmų apie Kalėdų Senelį slapuką :) Labai smagus reikaliukas. Kuo daugiau žmonių pasveikini su šventėmis, tuo laimingesnis jautiesi, o kai kiti sveikina tave irgi be galo miela :) Ech... Žiemą gerai - žiemą būna Kalėdos.

O dabar jau keliauju prie recepto, nes ne veltui ten tas sumuštinis įrašo viršeliu apsimeta. Tai buvo trečiadienis, buvo aštuoni dideli dideli sumuštiniai, kuriuos valgėme su kolegėmis pietums. Sumuštiniai adventiniai - su žuvimi ir daržovėmis :)

8 sumuštiniams reikia:

duonos (naudojau Auksės sumuštinių duoneles (nepamenu tikslaus pavadinimo), ėmiau du pakelius po keturias bandeles, bet manau dar geriau sugrotų kokia VMG šviesi sumuštinių duona);

2 nedidelių karštai rūkytų jūros lydekų;

saujos špinatų;

8 ridikėlių;

8 vyšninių pomidorų;

3 šaukštų majonezo (naudojau Daumantų);

šaukšto krienų (aštrių, baltų).

Nulupame žuvį, pašaliname kaulus, gabalėlius paplėšome. Griežinėliais supjaustome pomidorus ir ridikėlius. Majonezą sumaišome su krienais. Imame dvi duonos riekeles, patepame padažu, dedame žuvies, špinatų, ridikėlių,  pomidorų, uždedame kita riekele, suvyniojame į kepimo popierių ir nešamės į lauką-darbą-mašiną-kiemą-parką-autobusą-traukinį-pikniką---- Gaunasi tikrai nenuobodūs, sotūs ir gražūs sumuštiniai.

Žuvytė

Galbūt dar kas nežinote, kad jeigu apvyto žalumynai, juos reikia pamerkti į vandenį su ledukais ir palikti valandžiukei kitai, bus kaip nauji :) 

Duona, krienų padažas, rūkyta lydeka, špinatai, ridikėliai, pomidorai. 

Pasiruošęs transportavimui.

Spalvos taip pat svarbu... kaip ir skonis ;)

Visas kalnas mutuštinių.

Nors nuotraukų archyvuose dulka ne vienas dėmesio vertas patiekalas, šį kartą sumuštiniai išlindo į priekį, nes šventės jau čia pat ir apie tokį paprastą maistą darbar greičiausiai prašneksime tik po naujų :) 

Linkiu visiems sniego, miego ir gražaus svaitgalio :)

Iki

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės.

P. S. Įrašai retėja, ne todėl, kad tingiu, tiesiog kompas paskutinį kvapą atiduoda ir vieną įrašą su pailsėjimais tenka rašyti mažiausiai kelias valandas... Et, visi sensta (išskyrus mane). Šypt.

KALĖDŲ medį aš kirtau... + ryžių makaronai su žuvies padažu

"Kalėdų medį aš kirtau, jį kitos rankos pastatys, tau vėl paskambint vėlavau šventų Kalėdų vidury..." - nežinau kodėl, bet ši melancholiška daina man visada yra pirmoji suskambanti galvoje prisiminus Kalėdas. Gal dėl to, kad ji lyriška ir jautri, o man žiema būtent su tuo ir asocijuojasi - ilgu vakaru namuose, su puodeliu karštos arbatos ir apmąstymais, kai už lango siaučia pūga, niekas netrukdo ir leidi mintis laisvai skraidyti, kur tik joms reikia...

Šiandien būtent apie tai - apie Kalėdas pusiau kalėdiškai. Apie meduolius, kūčiukus ir silkes dabar rašo visi - pats tas metas. O aš šiame įraše labiau akcentuosiu švenčių laukimą - Advento maistą, namų puošybą ir žiemos malonumus. 

Pirmiausia privalau pazurzėti, kad kasmet tarpas nuo Kalėdų iki Kalėdų yra vis trumpesnis ir atrodo, kad tuoj nebereikės net eglutės nupuošti, nes ji nespės nubyrėti. Kaip ten bebūtų laikas toks jau daiktas, kad kuo labiau stengiesi jį pergudraut, suvaldyt, su juo pakovot, tuo aršiau jis rodo savo valdžią ir sumala visas pastangas į miltus. Dėl laiko geriau nestresuoti... Tegul jis tiksi sau, o mes gyvenkim sau. 

Nepaisant to laiko kvailiojimo, vis tiek šventėms reikia ruoštis. Netgi ne ruoštis, o įsileisti jas. Banalu, bet tiesa, nes turbūt net išsibadžius akis, užsikimšus ausis būtų neįmanoma jų nepastebėti. 

Niekada neteikiau reikšmės pasninkavimui pagal kalendorių. Religinių įsitikinimų neturiu, tad niekas man netrukdė mestelėti ant šaldytuvo spynos tada kada noriu, o ne tada kada reikia. Vis dėlto, manau, kad mažiau yra daugiau, o ypač prieš Kalėdas. Ne tik dėl to, kad prieš šventes visos(i) norim būti gražios ir po švenčių dar į senus džinsus įlįsti, bet ir todėl, kad nuvogtume laiko nuo maisto gaminimo-valgymo-indų mazgojimo kitiems dalykams. Artėjant šventėms tikrai mažiau gaminu kasdienio maisto ir rečiau pietauju mieste. Dažniau valgau tai, ką galima pasidaryti per kelias minutes: sumuštinį su daug daržovių ir skrudinta duona, salotas su citrusiniais vaisiais, varškę, šviežius ir džiovintus vaisius ir pan. Juk netrukus prasidės tikras žuvų-silkių-grybų-desertų-keptų vištų-kumpių-kalakutų-vynų-viskių-kokteilių karnavalas.
Taigi dalinuosi paprastu, lengvu patiekalu, kuris neatims laiko iš šventinio pasiruošimo ir per daug neapsunkins organizmo.

Nu ir kaip padaryti tokią gliugę fotogeniška? :) Beveik tas pats kaip iš meškos baleriną... Bet vis tiek labai skanu.

Reikės:

pluošto ryžių makaronų;

100 g menkės file;

saujos smulkių apvirtų krevečių;

trijų-keturių šaukštų švelnaus pomidorų padažo (naudojau su figomis);

šaukšto krakmolo;

nubraukto šaukšto medaus;

pusės šaukšto farino cukraus (nebūtina);

citrinos sulčių arba vyno acto;

druskos, pipirų, aliejaus, gabalėlio imbiero.

Žuvį supjaustome smulkiais gabaliukais, pašlakstome alyvuogių aliejumi, citrina, druska ir pipirais. Palaikome keletą minučių kambario temperatūroje. Gilioje keptuvėje trumpai pakepame žuvies gabaliukus (kol pradeda lengvai irti), suberiame krevetes, įtarkuojame imbiero ir viską maišydami minutę pakepame. Sumažiname ugnį, sudedame pomidorų padažą, medų, cukrų ir poroje šaukštų vandens ištirpintą krakmolą. Padažą nuolat maišome, įpilame acto, įberiame druskos, pipirų. Cukrumi ir citrina reguliuojame saldumo-rūgštumo balansą, jei padažas atrodys per tirštas galima ramiai praskiesti šiltu vandeniu ir vėl paragauti ar tinkamas skonis.

Kai skonis ir tirštumas tenkina - padažas bagtas. Užtrunka iki 10 min.

Ryžių (arba stiklinius) makaronus galima porą minučių pavirti, arba tiesiog užpilti verdančiu vandeniu ir palaukti kol suminkštės. Nors rekomenduojama jų nesūdyti aš įberiu truputį druskos. Viskas. Nusunkiame makaronus, maišome su padažu ir niam niam. Aš padažo stiklainėlį pasiėmiau į darbą. Makaronus užsiplikėme vietoje, pašildėme truputį padažą ir buvo superiniai pietūs. 

 Pamarinuota žuvė.

 Daug tiršto, salsvo padažo su smulkučiais žuvies trupinukais ir viena kite krevete.

Nuo darbo išbadėjusi kolegė. 

Manau, kad toks maistas yra pats tas šiuo laikotarpiu, nes nevagia brangaus laiko, neapsunkina, bet yra šiltas, jaukus ir skanus. Taigi be maisto prieš Kalėdas yra ir kitas itin smagus reikalas - namų puošyba, dovanų rinkimas (gaminimas) ir pakavimas. Tai man tokia pati miela veikla kaip ir kūryba virtuvėje.
Labai labai gilioje vaikystėje kaip per rūką prisimenu senelio iš miško parneštą mažutę, gyvą eglutę, ašaras dėl dužusio žaisliuko ir tą didelį didelį Kalėdų Senelio laukimą... Vėliau buvo pobaisė dirbtinė eglutė, kurią mama vis ragindavo pakeisti natūralia eglės šaka, bet vaikams tokia nesąmonė nesuvokiama, koks dar stilius, kai reikia eglės, nesvarbu, kad panašesnės į kaktuso ir dantų šepetuko palikuonį, nei į tikrą eglutę :) Tada jau didesnė atrakcija buvo ne laukti Kalėdų Senelio, o surasti kur tėvai paslėpė dovanas. Brolis šioje srityje buvo asas :) Tad vėliau tradicija buvo pakeista ir dovanomis ėmėm keistis po Kūčių vakarienės... Kalėdų Senelio mitas liko kažkur toli ir manau sugrįš, tik kai atsiras mažų vaikų. Tada gal ir eglutė atsiras... Nes dabar būna kokia "Kalėdinė instaliacija" nuo gruodžio pradžios ir prabangi sidabrinės eglės šaka, kurią kukliai papuošiam prieš pat šventes.

Kalėdinė instaliacija (kurių Kalėdų nepamenu...)

Nors Kalėdas praleidžiu tėvų namuose, savo trobelę tap pat pasipuošiu.

 Mėgstu originalius žaisliukus. 

 Pernai namo partempiau šaką su visais kankorėžiais. 

 Kartais, kai šaka būna tokia graži kaip ši, man kirba mintis nieko nekabint ant jos. Bet kažkaip dar niekada nepasidaviau šiai idėjai.

 Didelę didelę šaką kažkada puošėm su kambarioke.

 Papuošti dvejus namus, darbo vietą ir dar kiemo pušeles man tikrai nėra per daug :)

 Baltos Kalėdos.

 Šių metų Kalėdinė instaliacija pas tėvus.

 Lempučių gerbėjas - brolis, kabinti teko man :)

Šiemet mano trobelėje Kalėdos raudonos. 

Beje, šiemet savo viengungiškuose namuose susiorganizavau beveik tikrą eglutę. Dirbtinės nenorėjau, gyvos mažytės dažniausiai būna labai retos ir "slabnos", tad nusipirkau tobulą gyvą šaką, floristinės oazės ir susiveikiau sau mažą, tankią, pasipūtusią eglutę :) Rodau kaip:

 Vazonėlis, apipjaustyta išmirkyta oazė - pagrindas. 

 Susikarpiau šaką ir susismaigsčiau tokią eglutę, kokios norėjau :)

Apie prieškalėdinius džiaugsmus būtų kaip ir viskas. Bet teisybės dėlei reikėtų pasisakyti, kad žiema nėra mano mėgstamiausiųjų periodų sąraše. Ir kad ir kaip aš džiaugčiausi Kalėdų stebuklais, tikrų tikriausiai mano širdis sudainuoja, kai saulė pakyla aukščiau, gatvėm pradeda tekėt tirpstantis sniegas ir kalasi pirmosios žibutės. Myliu pavasarį visa savo esybe. Tada man norisi eiti, daryti, gyventi, linksmintis, mylėti... Galiu kiaurom dienom žiūrėti į žaliuojančią veją, per naktį kieme uosti jazminus, kas rytą pasitikti saulę su puodu kavos rankoje. Ilgai ilgai buvau visiškai šio dalyko užvaldyta ir su žiema nelabai draugavau. Prabūdavau ją ir laukdavau, kada ateis laikas gyvent - pavasaris. Bet pamažu atėjau į protą ir nors ne taip kaip pavasariu, bet pradėjau džiaugtis visais metų laikais. Jeigu dar kieno nors santykiai su žiema itin keblūs, žinokit, gyventi santarvėje su ja įmanoma. Štai ką kartais žiemą veikia didžioji žiemos nemylėtoja - neatrodau labai nelaiminga, ar ne?? :)

 Pasivaikščiojimas užšalusiu Vievio ežeru privalomas!!!



 Žmogus ramiai stebi vandalizmo aktą :)

 Nežinau kiek turiu tokių nuotraukų... Bet atsibudus ir pamačius TAI per langą neįmanoma atsispirti neįamžinus.

 Mano pušynėlis žiemą.

Labai didelės pusnys gražu, bet neitin patogu :) 

Kas sakė, kad žiemą negalima mėgautis saulės voniomis?

 Vėl pušys... Juk sakiau :)

Prie (ant) ežero privaloma ir kava. 

Praėjusią žiemą netgi mėčiausi sniego gniūžtėmis.

 Ir ridenau besmegenį. 

Kai nėra miško, tinka ir parkas. 

Aš nepozuoju, aš tikrai kartais kasu sniegą :P

Tikiuosi, kad dabar jau visi patikėjo ne tik švenčių gerumu (tuo niekas ir neabejojo), bet ir žiemos smagumu :) Net jei širdies kamputyje visada ilgitės pavasario, eikit į lauką ir žiemą, kuo dažniau, kuo daugiau, kitaip su ja susidraugauti nepavyks.
Dar norėjau išsamiau papasakoti apie dovanų gamybą ir pakavimą, bet kadangi šiuo įrašu jau ir taip galima Žemės rutulį apjuosti, tai nepiknaudžiausiu Jūsų kantrybe. Gaminkite makaronus su žuvimi, pirkite dovanas, puoškite namus, džiaukitės žiema ir klausykite Kalėdinių dainų, nes tai vienintelis laikas metuose, kai jų galima kausyti nesusilaukiant kreivų žvilgsnių :)

Iki greito. Nesušalkite ir nepaslyskite :)
Myliu, bučiuoju.
Gintarė.

KALĖDOS. Meduolinis namelis = drąsa + kūrybiškumas

Kalėdinių meduolių kepimo ir dekoravimo mano vaikystėje (Jūsų turbūt taip pat) nebuvo. Tai iš už jūrų marių atkeliavęs džiaugsmas. Jis tikrai plačiai paplito ir prigijo, tad šiandieniniams pypliams tai dažnai yra viena smagiausių Kalėdinių tradicijų, išsirikiuojanti greta eglutės puošimo, laiškų Kalėdų seneliui rašymo ir panašių smagumynų. Ir gerai, gražias tradicijas reikia skolintis ir jas puoselėti.
Aš pirmą kartą Kalėdinių meduolių tešlą užmakalavau prieš kelis metus ir vietoje to, kad iškepčiau žmogeliukų, eglučių ar panašių formų meduolių iš karto užsimojau kepti meduolinį namelį. 

Žinau, drąsi mergaitė. Bet tiesą pasakius, viskas yra daug paprasčiau, nei gali atrodyti. Net iš pirmo karto viskas pavyko puikiai. Užtrukau vieną snieguotą vakarą, o džiaugsmo ir grožio buvo daug daug...
Meduoliniam nameliui tinka įvairūs meduolinės tešlos variantai. Netiktų tik tuo atveju, jei mėgstate kepti labai minkštus meduolius. Bent kraštai turi būti traškūs (įmeskite daugiau miltų).
Šį namelį kepiau prieš porą metų, naudojau lyg ir "Cipciuko" meduolių tešlą (šimtu proc. negarantuoju, nepamenu). Šiemet, jei tik bus laiko, būtinai vėl iškepsiu vieną ar kelis nameliukus... Ar bent jau kalną meduolių, kad būtų smagiau laukti Kalėdų :)

Tešlos receptas:

200 g cukraus;

150 g margarino / sviesto;

2 dideli arba 3 maži kiaušiniai;

150 g medaus; 

500 g miltų; 

1,5 arb. šaukštelio kepimo miltelių;

4-5 šaukštų kakavos;

prieskonių meduoliams.

Į dubenį reikia įmušti kiaušinius, suberti cukrų, pašildytą medų ir tirpintą margariną - viską išmaišyti. Supilti kepimo miltelius, kakavą ir gerai išsukti, tada suberti sijotus miltus ir užminkyti tešlą (jeigu tešla per skysta įdėkite daugiau miltų), bet tešla turi būti nekieta, malonios, švelnios tekstūros.

Kai tešla paruošta, iš popieriaus išsikarpome namelio formas. Nieko sudėtingo, bet liniuotė ir puodelis logikos nepakenks :) Kad būtų gražus namukas, pirmam bandymui nepasidarykite kažko labai įmantraus. Palikite kiaurus langus ir duris (nes nupiešti gražiai gali nepavykti), stogą darykite tokio dydžio, kad bent centimetru kitu išsikištų už sienų - bus gražiau. Na ir viskas. Formas išsikerpame. Kočiojame plonai tešlą, dedame popierinę formelę, išpjauname iš tešlos ir kepame. Kepti reikia neilgai, kol kraštai paskrunda, o viduriukas dar vos vos minkštas. Išsikepę visas detales, jas kiek praaušiname ir imamės statybos darbų.

Pagrindinėms sienoms suklijuoti reikės kalno cukraus ir vos vos vandens. Keptuvėje lydome cukrų (su trupučiu vandens, tepame sienų kraštines ir klijuojame. Stingsta gana greitai, reikia vos vos palaikyti kol "klijai" praaušta, bet tai tikrai neužtrunka ilgai.

Daugelis receptų siūlo viską klijuoti baltyminiu glaistu, bet su juo tikrai sudėtingiau ir ilgiau reikia laikyti arba apramstyti kuo nors ir palikti stingti. Su cuktumi paprasčiau, trust me :)

Kai namas jau stovi, ateina smagiausias momentas - puošyba. Tada darome baltą glaistą (iki putų išplakame kiaušinio baltymą ir įmaišome cukraus pudros, ją beriame pamažu ir maišydami žiūrime kada glaistas pasidarys takios, bet tvirtos konsistencijos), pilame glaistą į konditerinį maišelį ir darbuojamės. Pirmiausia pereiname visas cukrumi klijuotas siūles, o paskui dailiname. Galima puošti tik glaistu ir cukraus pudra, o galima klijuoti saldainius, pabarstukus, iš sausų pusryčių dribsnių gaminti stogo čerpes ir pan.

Taigi kaip ir viskas. Štai taip atsitinka meduolinis namelis. Dar turite marias laiko ištobulinti įgūdžius ir ant Kalėdų stalo padėti tobulą meduolinį namelį :) Arba prikepti jų visą galybę šventinėms dovanoms... Arba...

Šiandien tiek. Už lango snygis ir pūgis, nepasiduokit jiems ir nesušalkit.

Iki :)

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės.

Sausainių sezono atidarymas - sezamo sėklų sausainiai

Gruodis yra oficialus sausainių ir meduolių mėnuo. Visi visi visi, net tie, kas nevalgo sausainių, artėjant Kalėdoms, pradeda juos kepti. Mada? Galbūt. Bet smagi mada, todėl visai jai nesipriešinu, sausainius mielai kepu ir jais gerus žmones vaišinu.
Pirmieji mano gruodžio sausainiai tokie dar nekalėdiški - sezaminiai, karameliniai. Kodėl šie? Nes  sekmadienį tvarkydamasi virtuvėje netyčia radau visą maišą sezamo sėklų. Maišas be jokios etiketės, tad spėju, kad kažkas man jį davė. Atleiskite, nepamenu kas. :) Galite prisipažinti... Jei neprisipažinsite, vis tiek ačiū. 

Tokių sausainių receptų yra gyvas galas, plius-minus jie visi panašūs. Naudoti galima ne tik sezamą, bet ir kokosą, smulkiai kapotus riešutus ar pan.
Šis variantas gavosi labai neblogas. Negaliu sakyti, kad pats geriausias, nes suvalgiau tik vieną sausainį. (Nelimpa man tuos saldumynus valgyti, nors tu ką...) Tas vienintelis suvalgytas sausainis man parodė malonų paskrudusio sezamo aromatą, ryškų karamelės skonį, itin traškius kraštelius ir vos vos tąsų viduriuką. Dėl šio dalyko gal ir abejočiau, gal reikėtų pažaisti cukraus rūšimis ir išpešti absoliutų traškumą? Nors šiaip turbūt turėčiau patylėti, nes kolegės ir kolegos sausainius naikino žaibo greičiu ir niekas dėl nieko nesiskundė. Jie net nukonkuravo vienus geriausių eklerų Kaune! Tai ar galima dar ko nors iš vargšų sausainių norėti...?

O receptas nerealus paprastumu. Tešla susimakaluoja per kokias 5 minutes, kepa viena skarda irgi kokias 5-6 minutes. Iš šios normos iškepiau tris skardas sausainių. Bet turėkite omenyje, kad juos į kepimo formą reikia dėti dideliais tarpais, nes kepdami labai plečiasi. 

Taigi reikės:
150 g. sezamo;
1 kiaušinio;
vieno su puse šaukšto sviesto;
poros šaukštų miltų;
100 g. farino cukraus;
100 g. paprasto cukraus.
(Kai kurie receptai primygtinai rekomenduoja naudoti tik šviesiai rudą, birų cukrų, bet man visai tiko ir farinas pamaišytas su paprastu baltuoju. O vien paprastas, manau, netiktų.)

Šaltą sviestą sukapoti su miltais į trupinius (blenderis labai gerai tai moka). Į trupinius supilti plaktą kiaušinį, sudėti cukrų ir sezamą, galima įberti vanilinio cukraus. Viską išmaišyti. Tiesti į formą gero (rudo) kepimo popieriaus, dėti po pusę šaukšto tešlos ir paploti ją. Daryti tarp sausainių kuo didesnius tarpus. Kišti į karštą orkaitę, kepti kol sausainių kraštai ryškiai aprus (kelių minučių reikalas). Ištraukus šiek tiek atvėsinti ir nuimti nuo popieriaus. Nuiminėjau ne visai šaltus, bet gerokai pravėsusius, nusiėmė labai lengvai. Jeigu jau ištiktų drama ir nepavyktų atplėšti popieriaus, reikia apversti ir sušlapinti popierių, tada nusiims (šis sprendimas, tinkamas ir kitoms nelaimėms su prilipusiu kepimo popieriumi).
Viskas - sausainiai baigti. Jie man labai lengvai transportavosi ir užtarnavo daug komplimentų. Šypt.

 Tešla lipni, patogiausia į skardą dėti naudojant du įrankius.

 Jei norite gražios formos sausainių, darykite didelius tarpus tarp jų. Didesnius nei nuotraukoje.

 Su tešlos maišymu, kelių reisų kepimu ir indų plovimu, procesas užtruko apie 25 min. 

Jie tikrai labai saldūs. Man vieno paragavimui buvo per akis. Kai kuriuose receptuose į tokius sausainius siūloma dėti stambių druskos kristalų, gal ir idėja :)  


Šiandien tiek. Eikit kepti sausainių, juk gruodis.

Gražaus vakaro, draugai :)

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Nefotogeniška, bet tobulo skonio pievagrybių sriuba

du angelai šią naktį valgė sriubą...

Dangaus lėkštėj kurio iš jų dantis?

(D. Čepauskaitė)

Jeigu angelai iš tiesų valgytų sriubą, tai net neabejoju, kad valgytų šią - švelnią, salsvą, svaiginančiai kvepiančią mišku, primenančią močiutės iškūrentą pečių, virš kurio šaltą rudenį džiūva grybai. Tik dantų tie angelai nelabai galėtų pamesti, nes sriuba pertrinta. Bet aš nelabai išmanau angelų fiziologiją, gal jiems dantys byra nuo didelės palaimos valgant sriubą? 

O jei be lyrinių nukrypimų, tai apie šios sriubos publikavimą bloge galvojau dar pačioje jo gyvenimo pradžioje, bet nusprendžiau, kad pilka, vientisa sriuba nebus graži nuotraukose ir čia jos nedėsiu. Priešingas argumentas buvo tas, kad visi, kurie ją ragavo, prašė recepto, visi ją sėkmingai verda ir ji sėkmingai pavyksta - receptas labai paprastas ir laiko sąnaudos minimalios. Tad lyg ir vertas patekti į Gintarinę virtuvėlę...
 Galutinai apsisprendžiau, kai neseniai vėl išsiviriau šios sriubos, atsisėdau su kvepiančiu dubenėliu, užsiklojau pledu kojas, įsijungiau gražią muziką ir pagalvojau, kad negaliu nepasidalyti su visais tokiu gėriu. (Ups... Vėl lyrinis nukrypimas.)
Taigi atleiskite už pilką patiekalo spalvą (net rukolom gyvinau nuotaukas, nors jos čia visai nereikalingos), skaitykite receptą, gaminkite, ragaukite, o po pirmo šaukšto ji taps ir pati gražiausia. Juk mums visi tie, kuriuos mylime, yra gražūs :)

Taigi reikės:

500 g pievagrybių (jei dar kokį miško grybą virtą, šaldytą ar džiovintą rasite, tai jis mielai sudalyvaus);
2-3 svogūnų;
1 didelio poro (dalies iki lapų);
pusės litro sultinio (naudojau vištienos);
pusės litro pieno;
didelio šaukšto grietinės;
didelio šaukšto tepamo sūrelio;
šaukštelio sviesto;
trupučio aliejaus;
druskos; pipirų mišinio.

Daržoves ir grybus nuvalome ir supjaustome. Labai stengtis nereikia, nes viską vis tiek sutrinti teks, tad porą galima pjaustyti žiedeliais, svogūną pusžiedžiais, pievagrybius riekutėmis, ketvirčiais ar dar kaip nors.
Imame puodą, jo dugne pakaitiname aliejų ir sviestą, sumetame porus su svogūnais ir nuolatos maišant pakepiname kol pasidaro skaidrūs, tada dedame grybus ir dar intensyviau maišant pakepame kol sukrenta. (Sumoje gaunasi kokios trys minutės kepimo.)Tada supilame sultinį, jo reikia tik tiek kad vos vos semtų tirščius. Paverdame apie dešimt minučių, tada pilame pieną, įberiame druskos ir pipirų, viską užkaitiname ir kruopščiai sutriname blenderiu. Vėl statome puodą ant mažos ugnies, dedame grietinės ir sūrelio, išmaišome, ragaujame ar skonis tinka, ar nereikia daugiau druskos. 

Sūrelis ir grietinė suteikia sriubai glotnumo, bet aš ne visada juos dedu. Kartais įdedu tik kurio nors vieno iš jų, kurio turiu, o kartais užtenka ir pieno. Tiesa, tada sriuba kiek skystesnė ir ne tokia glotni, bet vis tiek labai labai skani. Valgyti galima su paskrudinta čebatos riekute, česnakine bandele, virta bulve arba vieną. 

Ši sriuba turi dar vieną labai labai didelį pliusą - joje nenaudojamos bulvės. Ar pastebėjote, kad labai dažnai trinta sriuba tebūna itin skysta bulvių košė su kažkuo..?
Šiandien tiek, kai išsivirsite šios sriubos, pakvieskite ir mane į svečius. Aš ne angelas, pažadu, dantų nebarstysiu :)

Ikisusi.
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

P. S. recepto šaltinio, deja, nepamenu, seniai, labai seniai aš ją verdu iš atminties. 

KALĖDOS. Anties kojytė ir paukščių filosofija

Taip jau sutapo, kad kai tik pradėjau rašyti blogą, mano šaldytuve atsidūrė didelė, graži antis. Jau tada juokiausi, kad valgysiu ją iki Velykų. (Čia teisinuosi, kodėl taip dažnai apie antieną rašau...) Vis dar turiu nedidelį kampuką suvytintos jos krūtinėlės (receptas čia ir čia),  sparnelius kepiau pamarinavusi su viskiu ir mėlynėmis (receptas čia) ir dar liko į kelias dalis padalyta nugara ir graži šlaunelė. Nepagalvokite, kad mano antis buvo vienakojė, tiesiog vieną koją ir kaklą palikau mamai :) Pirminis planas buvo, kad aš išsipjausiu tik krūtinėlę vytinimui, o visą likusį paukštuką suvartosime su šeima, bet vyrija pažiūrėjo skeptiškai, tad pasidalinom su mama. Ir kažkodėl nujaučiu, kad ir tai ką jai palikau, vis tiek turėsiu pagaminti aš :) Čia taip, kaip sakoma  dainuojama "tokia politiiikaa ooo-oo-o".
Taigi pirmosios žiemos dienos pietums nusprendžiau praretinti anties likučius šaldymo kameroje ir pasigaminau keptą anties kojytę. Ir žinoma išbandžiau kitą marinatą, labiau kalėdišką su apelsinų sultimis, imbierais, džiovintomis citrusų žievelėmis, česnakais ir kitokiais gėriais. Marinatas absuoliučiai kalėdinis, tiesiog valgai mėsą ir mintyse matai žavų imbierinį namelį ir karšto vyno taurę :) Taip marinuoti drąsiai būtų galima visą antį. Tik tada, manau, reikėtų keliolika valandų palaikyti apelsinų sultyse gardintose Kalėdiniais prieskoniais, o paskui išėmus įtrinti druska, pipirais, česnakais ir palaikius dar valandžiukę kepti. Jei planuojate šioms šventėms kepti antį ir nenorite jai nuobodžios obuolių ar džiovintų vaisių draugystės, drąsiai naudokite šį marinatą. Tiesa, jei niekada nesate valgę anties, gal prieš tai paragaukite restorane :) Nes esu girdėjusi ir tokių atsiliepimų "nu vis tiek kažkokia neskani, nebalta, nu ne tokia kaip višta". Uuuups, o tai kas Jums sakė, kad antis yra višta? Čia jau kažkoks asmenybės susidvejinimas būtų, o žinant paukščių smegenų dydį, abejoju, ar šizofrenija juos kamuoja. Taigi, nusprendžiau, kad prieššventinis laikotarpis labai tinka pafilosofuoti apie paukščių kepimą, pasidalyti esminėmis taisyklėmis. Žodžiu, nušviesti tuos, kurie vis dar tamsoje :) Bet pirma receptas, nes žinau, kad vientiso ilgo teksto bloguose niekas (išskyrus filologus) neskaito.

Taigi vienai porcijai reikės:

1 anties kojytės;

marinatui (į tą patį kiekį pamerkiau ir kelis vištos sparniukus):
stiklinės apelsinų sulčių;
poros šaukštų Kalėdinių prieskonių (nesmulkintų: gvazdikėliai, imbierai, anyžiai, džiovintos žievelės, cinamonas, muskatas ir pan.).

įtrynimui:
kelių žiupsnių druskos,
šviežiai grūstų pipirų mišinio;
vienos-dviejų skiltelių česnako;
kelių žiupsnių cukraus "farino" (paprastas netinka, galima bandyt keisti medumi);
šaukšto alyvuogių aliejaus.

Atitirpiname, nuplauname ir nusausiname anties kojytę. Pašaliname dalį riebalų. Įtrynimo ingredientus sumaišome (česnaką naudojau išspaustą). Įtriname gerai iš visų pusių mėsytę ir paliekame pailsėti, kol paruošime marinatą. Pusę sulčių su Kalėdiniais prieskoniais pakaitiname prikaistuvyje (neužviriname). Čia tik tam kad atsiskleistų prieskonių kvapai. Tada praskiedžiame šaltomis sultimis, jei dar karštoka, palaukiame kol pravės ir užpilame ant mėsos (turėtų apsemti). Iš esmės marinato kiekis priklauso nuo indo patogumo. Mano indas gudrus - kiaušinio formos, apačia siauroka, tad šis kiekis apsėmė anties koją ir kelis vištų sparnelius sulenktus į trikampius. Paslėpiau mėsytę nakčiai marinuotis šaldytuve.

Kepiau orkaitėje, pirmiausia kepimo maiše, o paskui apskrudinau. Antį labai gerai kepti su apvirtomis pupelėmis, nuo ištekančio skysčio jos būna nuostabios. Klasika prie anties tiekti bulvių košę, mėsos padažą arba rūgščią (pvz., juodųjų serbentų) uogienę. Jei gaminčiau šventinius pietus, ką nors vaišinčiau, tada taip - visa tai būtina. Kadangi pietavau viena, tai nusprendžiau apsiriboti gaiviomis salotomis garnyrui, nes jau pati antytė - rimta, kaloringa mėsa :)

 Mėsytė marinuojasi.

 Pirmiausia viską sudėjau į kepimo maišą, kokioms dvidešimčiai minučių, kol viskas gražiai pakepė ir apsinuogino anties kaulas.

 Baigti kepti reikia prapjovus maišą.

 Labai tiko rukolos, pomidorų ir pomelo greipfrutų salotos.

Niekada nepjaukite mėsos kai ji tik tik ištraukta iš orkaitės, nes visos sultys išbėgs.

Sparneliai iškepę šalia anties kojos gavosi nerealūs. Kvepiantys Kalėdomis, labai lipnūs ir besineriantys nuo kaulų, planuoju juos ryt-poryt sudorot vakarienėms paprastai - šaltus su daržovėmis.

Visi kam rūpėjo tik receptas arba tik nuotraukos jau galite eiti ilsėtis :)

O aš pereinu prie filosofavimo apie paukščius: vištas, kalakutus, antis, žąsis ir kitokius (ne)skraidančius padarus. Žodžiu, paruošiau už Jus šventinius namų darbus :) Aš jau anksčiau kalbėjau apie tai, kad tikrai nesu iš tų, kurie tradiciškai per šventes kaitina orkaitę 8 val. ir kepa didžiausius paukščius, kuriais pamaitina armiją. Tiesiog švenčių koncepcija kol kas kiek kitokia, alkanųjų ne tiek jau daug susirenka, tad laiką galima skirti kitokiems dalykams. Vis dėlto sulaukiau prieš šventes kelių emailų su klausimais ar neįdėsiu kokio kepto kalakuto ar žąsies recepto. Taigi nusprendžiau vis tiek apie tai parašyti.
Žinoma, visur galioja improvizacijos taisyklė, bet jeigu pastebėjote, muzikantai irgi improvizuoja tik tada, kai jau puikiai moka groti, o ne tada kai dar tik su natomis pažindinasi. Tai galioja ir virtuvei.
Taigi paukščių filosofiją pradedame nuo paprasčiausio dalyvio - vištos.
Jeigu Jūsų nėra daug, arba patirtis virtuvėje labai labai kukli, kepkite vištą. Nesmukintą vištą iškepti nėra sunku. Galima iš vakaro arba prieš kelias valandas pamarinuoti kaip tik norisi. Galite daryti aštresnę, galite švelnesnę, labai skanu ir klasikinė lietuviška įtrinta tik druska, pipirais, česnakais ir kmynais. Iškepti vištą galima gilesnėje skardelėje, pakėlus ant grotelių, užmovus ant alaus skardinės (pusę alaus prieš tai nugerkite), sulčių stiklainėlio, tešlos luobe ir pan. Visi variantai plačiai aprašyti interneto platybėse ir tikrai yra verti išbandymo. Pagrindinė taisyklė - neįsijausti su kaitra, nenusistatyti laiko mintyse, kad per valandą iškeps višta, o tada darysiu tą ir aną. Višta iškeps tada, kada jai reikės, jei visą laiką kepsite ant karščiausios kaitros, tai susvils viršus ir liks žalios storiausios vietos. Jeigu norite, kad iškeptų greičiau ir neturite didelio poreikio matyti sveiką paukštį, perpjaukite jį tabaka principu, iškeps šiek tiek greičiau.
Paukščių kimšimas man neatrodo labai reikalingas dalykas, nes svarbu kad mėsa būtų sutinga ir gardi, o jei dar reika sukti galvą kaip ten tas įdaras, tai jau visko kiek per daug. Bet jei labai norisi kimšti, kimškit, tik turėkit omenyje, kad negalima prigrūsti sausakimšai, karštis viduje turi cirkuliuoti. Be to kimštas paukštis keps šiek tiek ilgiau. Apie vištas gal neįsismaginsiu, nes manau visi kepa, moka, žino, o jeigu ką, tai rašykit komentaruose konkrečius klausimus.
Žygiuojame prie anties. Antis - riebi mergaitė. Jos mėsa tamsesnė, raudona, ji reikalauja daugiau žinių ir pasiruošimo. Kepant visą antį (taip pat žąsį, kalakutą), nori nenori, teks taupyklės turinį paaukoti porai kokybiškų virtuvės rakandų - termometrui ir skardai su grotelėmis.
Pagooglinau porą nuotraukų iš internetinių kromelių, kad įsivaizduotumėte apie kokią aš čia skardą kalbu :)

Pirkti būna tik tokios įstatomos grotelės, kurias galima pritaikyti turimam indui arba galima įsigyti iš karto su viskuo. Atkreipkite dėmesį, kad paprastai etiketėje rašoma kokį svorį jos laiko ir jei parašyta 10 kg, nekiškite 15 kg kalakuto, nes geresniu atveju turėsite sulankstytus brangius indus, blogesniu - kalakutą ant grindų :) Taip pat, bet kokiam dideliam paukščiui ar mėsos šmotui kepti reikės gero termometro. Vienus galima kepti kartu su mėsa ir jie visą laiką rodo temperatūrą, o kitais pamatuojama temperatūra ištraukus mėsą. Ir vienas ir kitas variantas nėra blogas, svarbu įsigyti patikimo gamintojo, geros kokybės prietaisą.

Jei visus prietaisus ir indus turime ir turime antį, galime ją išsikepti. Jeigu paukštis užšalęs, pamažu šaldytuve ar balkone atitirpiname (1 para maždaug), tada nuplauname, nusausiname, pašaliname kuo daugiau riebalų, atsargiai subadome dantų krapštuku odelę ir pamarinuojame. Kai kas siūlo nemarinuoti ilgai tik patrinti prieskoniais, bet ypač tuo atveju, jei paukštis šaldytas, siūlyčiau marinuoti (vienas variantų šio įrašo viršuje). Kai ateina laikas gražuolę kepti, guldome krūtine aukštyn, kepame apie 190 laipsnių orkaitėje, maždaug po keturiasdešimt minučių vienam kilogramui. (Jei kimšote, tada keps ilgiau.) Iškepusi antis po oda beveik nebeturi riebalų. Artėjant kepimo laikui į pabaigą, reikia pasitelkti termometrą. Paukštis bus iškepęs, kai krūtinėlės temperatūra bus 75 °C arba 165 °F.
Apie garnyrus, padažus ir kitus dalykus kol kas nerašysiu, nes įrašas nusitęs iki mėnulio... Geriau žygiuojame prie žąsies.

Žąsis - didelis, riebus ir prabangus paukštelis. Indai, prietaisai reikalingi tie patys, kuriuos aprašiau prie anties. Vienas kilogramas žąsies iškepa maždaug per 45 min. Atšildyti, nušluostyti, pašalinti dalį riebalų, subadyti odą - viskas taip pat kaip su antimi. Marinatą galite rinktis iš milijono siūlomų internete pagal savo skonį. Žąsis myli kvapnias daržoves, todėl visai neprošal kepant į vidų įkišti perpjautą česnako galvą, citrinos gabalą, morką ir čiobrelių, rozmarinų kuokštą. Iškepimo temperatūra ta pati kaip ir anties, tikrinti, žinoma, mėsos termometru. Kepti reikėtų pradžioje krūtinėle į apačią orkaitėje įkaitintoje iki dviejų šimtų laipsnių (apie valandą). Tada apversti ir tame pačiame karštyje kepti dar valandą, o po to (turi būti paskrudusi), sumažinti kaitrą iki 180 ir kepti dar pustrečios valandos. Nemaža (plius minus šešių kilogramų žąsis) orkaitėje praleis netoli penkių valandų - planuokitės laiką protingai :)

O dabar didysis Amerikietiškasis padėkos dienos džiaugsmas - kalakutas. Jei nepyksite, įvelsiu lyrinį nukrypimą apie Thanksgiving day. Aš manau, kad ši šventė yra tikrai nereali. Kur kas fainesnė už mūsų jau pasiskolintą halloween'ą ar Valentino dieną. Mano akimis, tai tokia absuoliučiai teigiama diena, kai reikia pagalvoti apie tai už ką ir kam turėtum būti dėkingas, dėl ko esi laimingas... Diena, kuri pažymi Kalėdinio laikotarpio pradžią, turi nuostabią Thansgiving dinner tradiciją, kai ruošiamas didelis kalakutas, pudingas (vadinamas įdaru), įvairios daržovės ir tradiciniai pyragai. Nu gi visiškai teigiama ir nuostabi šventė. Reikėtų gal pradėti ją švęsti? Tik gaila, kad ji yra ketvirtadieniais, tad sunku būtų vienu metu ir dirbti ir kalakutą kepti.:)
Grįžtu prie mėsos. Kalakutas, manau, labiausiai tinkamas paukštis tiems, kuriems, pavyzdžiui, antis neskanu, nes ne tokia kaip višta :) Kalakuto mėsa man artimiausia vištienos skoniui. Bet šie paukščiai būna dideli, todėl juos iškepti nėra labai lengva. Kalakutą būtinai reikia parą arba dvi pamirkyti marinate (gali būti paprastas sūrus vanduo), o tada paaukoti visai dienai orkaitę ir jį kepti kepti... Tobulai šį procesą yra aprašiusi Aušra iš Vaikų ir vanilės (paskaitykite čia ir viskas bus aišku ir šviesu, tikrai geriau neparašysiu, tad net nemėginsiu). Atkreipiu dėmesį tik į pagrindinius akcentus, kad kepti būtina tokiose grotelėse, kaip parodžiau viršuje, būtina turėti termometrą, būtina žaisti su orkaitės temperatūromis, būtina ištraukus iš orkaitės leisti pailsėti prieš tiekiant.

Tai tiek paukščių filosofijos šiandien. Tai turbūt ilgiausias blogo įrašas kol kas. O aš šį rytą prabudusi, pagalvojau, kad labai labai noriu kepti sausainius - tai jau tikras Kalėdų artėjimo ženklas, tuoj visi maisto blogai užsikrės meduolių ir sausainių manija :) Jei prisiruošiu iškepti kokių nors sausainių, receptu pasidalysiu rytoj.

Iki.
Myliu, bučiuoju.
Gintarė