Eilinis antradienis? Valgom austres!

Kasdienybė yra baisus ginklas. Gerai pagalvojus jis vienintelis taip grubiai atiminėja iš mūsų jaunystę, džiaugsmą, meilę, laiką. Bet prieš kiekvieną ginklą juk galima pašokinėti, net jei tai tanko mėtymas akmenimis, geriau tą akmenį mesti, nei tiesiog stovėti ir žiūrėti. Taip pat ir su kasdienybe. Nežinau ar yra pasaulyje žmogus, kuris nugyveno gyvenimą taip ir nesužinojęs kas yra rutina. Vargu... Vienų mūsų dienos labai vienodos, suskaičiuotos ir sustyguotos valandomis, kitų - įvairesnės, bet rutina karts nuo karto paspaudžia kiekvieną. Kai prieš metus apsisprendžiau pabandyti būti freelancere, neturėjau naivių iliuzijų, kad manęs daugiau niekada nebeslėgs pilka kasdienybė. Ir nors kitiems dažnai atrodo, kad jeigu tu neini 8.00 ryto į ofisą, nepietauji kartu su banda 12.00 val. ir nesibrauni namo per kamščius 17.00 - tavo gyvenimas neturi monotonijos. Gerai būtų jei taip būtų, bet taip nėra. Ir tiesa pasakius, kai visas ofisinis plaktonas jau seniai guli prie televizoriaus arba laužo štangas, arba bėgioja parkuose, darosi manikiūrus, žaidžia su vaikais ir t. t., aš vis dar dirbu. Sėdžiu prie kompiuterio ir ką nors skrebenu. Neretai kokią 23 val. vakaro suvokiu, kad nuo kėdės nebuvau pakilusi visą dieną, o darbai dar nebaigti. Ir kai tokios dienos veja viena kitą, kai supuola labai vienodi darbai, gyvenimas pamažu ima pilkėti. Ir jeigu nieko nedarytum, jis labai greitai taptų visai pilkas ir nebemielas. Bet niekas kitas jo už mus nenuspalvins. O tam iš tiesų reikia tik vieno vienintelio dalyko - kūrybiškumo. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad tai pati svarbiausia žmogaus savybė ir kuo žmogus kūrybiškesnis, tuo geriau jam sekasi visur - karjeroje, šeimoje, stresinėse situacijose, bendravime...
Man vis atrodo, kad mano kūrybiškumas nors ir gyvas, bet toks vangus ir lėtas kaip eukaliptus kramsnojanti panda. Stengiuosi jį judinti kuo dažniau, pavyzdžiui, gamindama maistą. Kažkodėl mes įpratę dienomis, kai baisiai daug darbo, baisiai nėra laiko, valgyti nuobodybes - jogurtą, sūrelius, sumuštinius, dešreles, koldūnus ir t. t. Bet kodėl negalima tokiomis dienomis valgyti, kad ir austrių? Kas draudžia? Juk turbūt dešrelę išvirti trunka ilgiau nei pasiruošti lėkštę puikių austrių. O dabar užsimerkiam ir įsivaizduojam, vienoj lėkštėj guli vieniša aplupinėta pieniška dešrelė su šlaku garstyčių ir gabalu duonos, o kitoje ant patraiškytų ledukų pūpso keletas jūra kvepiančių austrių, papuoštų šviežios citrinos skiltelėmis. Kuris variantas nuspalvina gyvenimą ryškiau? Žinoma, antrasis. Tuo įsitikinau eilinio antradienio vakarą, kai nuo ryto varvinus akis prie kompiuterio ėmiau jausti kaip monotonija ima veržti iš visų pusių. Kažkokių įdomybių prisigalvoti negalėjau, nes laukiau kolegos, kad galėtumėm tęsti darbus dviese, tad išėjusi į kiemo parduotuvę paieškoti kokio užkandžio vakarienei ir vietoj pilkų kasdieniškų dalykų pačiupau kelias austres. Jas paruošti užtruko vos kelias minutes, o efektas buvo nerealus. Gražiai paserviruotos lėkštės ir tokia vakarienė mus abu nuteikė labai pakiliai ir tolimesnė diena ėjosi kaip iš pypkės. Taip, galbūt norėtųsi prie austrių šampano, taip, gal jas valgyti skaniau vilkint mažą juodą suknelę, bet ir su plėšytais džinsais, tupint ant lovos parietus po savimi kojas, eilinį antradienio vakarą jos yra tikras gėris!

1 didelė arba dvi mažos porcijos:
6 austrės;
1/2 citrinos;
5-6 maži marinuoti svogūnėliai;
šlakelis balzaminio acto;
truputis cukraus;
truputis druskos;
truputis juodų pipirų;
šviežių petražolių šakelė;
pora saujų ledukų.

Pirmiausia nuplauname austres, nes jų kriauklės būna gerokai murzinos. Tada imamės svarbiausio darbo - atidarymo. Tam yra skirti specialūs peiliukai, bet aš tokio neturiu, turiu paprastą peilį ir drąsos, šių dviejų dalykų pilnai pakanka sėkmingai atidaryti austres. Renkuosi trumpą, storą peilį smailiu galiuku. Būtinai reikia pasiimti kokią virtuvinę pirštinę, puodkėlę ar rankšluostį, kad kriauklė nebraižytų rankų. O tada imam vieną austrę, suimame ją su pirštine, susirandame galą, kuriame šiek tiek matosi dviejų pusių susijungimas - tokia kaip ir užakusi ertmė, tikrai matysis ant kiekvienos kriauklės. Į ją drąsiai kišame peilį. (Tai yra vienintelė vieta kur apskritai pavyks įkišti peilį, tad suklysti galimybės nėra.) Peilį kišame kiek išeina giliau ir bandom po truputį kelti, labai greitai pasijaučia kaip geldelė pati ima atsivėrinėti, jai prasivėrus neskubam ištraukti peilio, o kišam jį dar giliau ir atkabiname moliuską nuo viršutinės kriauklės dalies. Tada nuimame viršutinę dalį ir rankoje lieka pusė kriauklės, kurioje puikuojasi moliuskas. Iš jos išpilame vandenį, peiliu atkabiname moliuską nuo kriauklės (nebūtinai), bet paliekame joje, guldome ant ledukų ir imame atidarinėti kitą austrę.
Austres galima valgyti tiesiog pasišlaksčius citrinos sultimis, bet dažnai jos tiekiamos su visokiais pagardais: česnakais, svogūnais, actu, net šonine arba užkepamos su džiūvėsiais ir žalumynais. Aš šiuo atveju naudojau marinuotus svogūnėlius - puikiai tiko.
Reikia paimti keletą mažiukų marinuotų svogūnėlių ir juos smulkiai sukapoti, ant jų užpilti gero balzaminio acto, užberti truputį cukraus, juodų pipirų ir druskos, sumaišyti ir įdėti mišinio į kiekvieną austrę. Šalia padėjau citrinos, kurią spaudėm prieš pat valgydami. Buvo jėga! Kitą kartą reikalą papildysim šampanu. (Žinoma, jei tai nebus eilinis darbingas antradienis.)

Skamba paradoksaliai, bet austrės yra tikrai greitas maistas. Nusipirkai ir iš karto vartoji.

Bandžiau įamžinti atidarymo procesą, kiekvienos austrės gale yra šiokia tokia ertmė kur įmanoma įkišti peilį.

Svogūnai su priedais, žalumynus galima maišyti kartu, galima užtrupinti prieš tiekiant.

Labai dažnai austrės yra paliekamos prikibusios prie kriauklės, nes tokios jos juk gražesnės, bet aš prieš pat tiekiant jas atkabinau, nes norėjosi apsieiti be įrankių, tiesiog imti kriauklę ir gurkt. 

Grožis. Ledas aišku turėtų būt smulkesnis, bet ne mano jėgoms tai...

Tokia štai kasdienybė, tokie antradieniai :)
Ikisusi!
G.

Gero po nedaug? Nesąmonė! Didelė lėkštė krevečių tempuroje

Kažkas kažkada sugalvojo kvailą posakį, neva tai visko kas gerai turi būti tik po truputį :) Nesutinku. Kuo daugiau, tuo geriau. Aš apskritai su liaudies išmintimi dažniausiai nesutinku, nes mano akimis ji programuoja kažkokiam nepilnavertiškumo kompleksui, saviplakai ir baudžiauninko mąstymui. Bet apie liaudies išmintį nenoriu plėstis, nes kur kas svarbesnė tema tempia už rankovės. 

Tempura! Kas gi nėra ragavęs tos stebuklingai plonos, traškios ir lengvos tešlos švelniai apgaubusios kokį daržovės kąsnelį, grybo riekelę ar krevetę. Tempura neabejotinai asocijuojasi su japonų virtuve, todėl dažnam net nekyla mintis to gaminti namuose - juk viskas pas juos taip sudėtinga ir mistiška. Tiesa, iškepti ką nors tempuroje būtent taip kaip tai daro virėjai iš tolimųjų rytų nėra paprasta. Jie naudoja įdomią technologiją: pasigamina skystą tešlą iš šalto vandens, kiaušinio, miltų (kartais ir krakmolo), įkaitina daug aliejaus ir pila šiek tiek tos tešlos tiesiai į aliejų, viskas ten šaudo, čirška ir kunkuliuoja, bet kažkaip jiems viskas stebėtinai sėkmingai einasi ir tada lazdelėmis imančią kepti tešlą sudarko į mažus gabalėlius. Tada ima kokią krevetę, apvolioja ją miltuose, nardina į tempuros tešlą, deda į tą patį aliejų ir kepant kiauro šaukšto pagalva aplipina jau ten esančiais tešlos gabaliukais. Tikras menas :) Pažiūrėkite kada youtube - įdomu.

Bet norint pasigaminti krevečių tempuroje visai nebūtina būti japonu arba rizikuoti savo gyvybe pilstant šaltą skystį į verdantį aliejų :) Yra tokių supaprastintų šio reikalo variantų. Vienas iš jų kažkada Beatos išreklamuotas receptas su gazuotu mineraliniu. Aš juo seniai naudojuosi ir džiaugiuosi.

1 didelė porcija:

350 g. didelių virtų krevečių su kiautais;
1/2 citrinos;
1/2 čili pipiro;
druskos;
alyvuogių aliejaus;

200 ml gazuoto mineralinio vandens;
120 g. miltų;
4 šaukštų krakmolo;
rapsų aliejaus kepimui.

Pirmiausia susitvarkome krevetes, išlukštename jas palikdami tik patį uodegėlės galiuką už kurio vėliau bus patogu paimti. Sudedame krevetes į dubenėlį, ten pat išspaudžiame citriną ir sumetame jos gabaliukus, dedame čili pipiro, kelis šaukštus aliejaus, šiek tiek druskos, viską pamaišome ir paliekame pusvalandžiui. Mineralinį stipriai atvėsiname šaldiklyje. Į vieną indą dedame kelis šaukštus krakmolo, į kitą supilame mineralinį ir suberiame miltus sumaišytus su 1 šaukštu krakmolo, tešlos nepermaišome, ji turi būti tokia gumbuota skysta gliurgė. Įkaitiname keptuvę su aliejumi, imame krevetes, kiekvieną pavoliojame krakmole (galima ir miltuose, svarbu, kad būtų sausas paviršius, kitaip tempura nelips), tada kišame į tešlą ir dedame į keptuvę, taip padarome su visomis krevetėmis. Geriau būtų jas kepti laisviau, nes yra tikimybės, kad sulips tarpusavyje :) Prie krevečių tinka nesūrus sojos padažas. 

Krevetės. Žinau, kad įprastai vienam žmogui skaičiuojamos 6-8 krevetės, bet aš su tokiu skaičiavimu nesutinku :D 

Krevetės marinuojasi. (Žolelės iš alyvuogių aliejaus, turėjau tik su visokiom žolėm, bet puikiai tinka ir paprastas)

Beveik visas procesas, merkimo į tempurą nufotografuoti negalėjau, nes reikia suktis greitai norint, kad visos krevetės iškeptų vienu metu.

Tobula vakarienė ir nei kiek ne per daug!

Prakąsta krevetė. 

P. S. Ši savaitė akivaizdžiai pas mane bus seafood'o savaitė, nes šiandien maximoj užderėjo nerealių kainų. Už šias krevetes sumokėjau kiek mažiau nei 2 eur., dar šaldytuve savo eilės laukia dvi šaunios menkės už eurą, o mano mylimas kolega, su kuriuo rytoj planuojame dirbti mano namuose, pareiškė, kad be šių krevečių nieko nebus. Todėl turbūt rytoj jas reikės kartoti. Jūra valdo! Skanaus!

Iki greito :)
Gintarė