Višta, grybas ir daržovė traškioje obuolių sidro plutelėje

Buvau sugalvojusi, kad pasigaminsiu troškinio porai dienų. Turėjau daržovių, vištienos, pievagrybių... Bet kai jau priartėjo metas ruošti pietus, troškinio visai nesinorėjo. Norėjau ko nors traškančio. Taigi pagaminau traškių pievagrybių, cukinijų ir vištienos kąsnelių obuolių sidro tešloje (kuri labai artima gerai visų pažįstamai tempurai).
Bet apie viską iš eilės.

1 didelė porcija (Arba dideliam alkanam vyrui, arba man pietums ir vakarienei.) 

 Reikės:

4-5 gabalėlių vidinės vištienos file;
saujos riekelėmis pjaustytų pievagrybių;
saujos riekelėmis pjaustytų cukinijų;

dviejų ledukų;

apie 150 ml. obuolių sidro;
3-4 šaukštų miltų;
2 šaukštų krakmolo;

prieskonių: druskos, pipirų, žolelių, maltos paprikos;

aliejaus - vištienos marinavimui ir kepimui.

Pirmiausia pasiruošiam vištieną. Supjaustome nedideliais gabalėliais ir pakapojam kita peilio puse iš abiejų pusių.

Ant tos pačios lentelės pasiberiame druskos, šviežiai grūstų pipirų, džiovintų žolelių ir maltos saldžiosios paprikos. 

Ant prieskonių užpilame alyvuogių aliejaus, sumakaluojame košelę ir pavoliojame mėsą.

Pamarinuotą vištieną paliekame ilsėtis.

Pasidarome tešlą.

Pirmiausia ištirpiname dubenėlyje du ledukus.

(Iš tiesų juos įmečiau į dubenėlį prieš pradėdama terliotis su vištiena.) 

Į vandenį nuo ištirpusių ledukų supilame obuolių sidrą.

Taip pat dedame miltus, krakmolą ir žiupsnelį druskos.

Viską lengvai pamaišome (nepergyvename, jei liks koks guziukas, jis nusės ant dugno ir netrukdys).

Į Wok keptuvę (tiks ir kitokia gilesnė) pilame aliejaus per du pirštus.

Gerai jį įkaitiname.

Dalimis kepame pasiruoštą gėrį.

Imame po gabalėlį, merkiame į tešlą.

Viską kepame atskirai - pirmiausia vištieną, paskui grybus ir cukiniją.

Taip pat viskam reikia leisti nusivarvėti ant popieriaus ir vos praaušti. 

Šį kartą į lėkštę dar dėjau tarkuoto baltojo ridiko su prieskoniuotu graikišku jogurtu. Jis taip švelniai kontrastuoja su traškiais šiltais dalykėliais...

O vištiena, cukinija ir pievagrybiai nuo obuolių sidro luobelės pasidaro labai intensyvaus ir mielo skonio.  Mmmm...

Taigi tokie tie traškantys obuolių sidro reikalai :)

Happy Sunday!

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Greipfrutų, avokadų, pomidorų ir alyvuogių salotos

Vasara baigėsi. Krepšinis baigėsi. Pateisinimo sočioms vakarienėms  n e b ė r a :) Taigi pats laikas peršokti prie sveikesnių, lengvesnių patiekalų. Pirmadienio vakarienė - avokado, greipfruto, pomidorų ir alyvuogių salotos.
(Recepto prototipas kadais buvo nužiūrėtas pas Beatą.)

Salotoms reikės:
Vieno mažo arba pusės didelio, gerai sunokusio avokado;
Vieno mažo arba pusės didelio greipfruto;
Kelių mažiukų arba vieno didesnio pomidoro;
Saujelės švelnesnių juodųjų alyvuogių be kauliukų;
Alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, druskos, cukraus ir šviežiai grūstų pipirų. 

Paruošimas.
Pirmiausia į indą pjaustome alyvuoges ir pomidorus. Tada nulupame greipfrutą (reikia švariai nurinkti visas žieveles nuo skiltelių) ir padaliname nedideliais gabalėliais. Išskobiame ir supjaustome avokadą.

Idealiam salotų skoniui, reikia idealios alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, druskos, cukraus ir pipirų harmonijos. Kiek ko dėti? Nežinau... Kadangi šias salotas gaminu jau keletą metų, tai tiesiog pirštai jaučia. Bet galima ragauti ir ieškoti tobulumo. Man reikia nedaug aliejaus ir perpus mažiau cukraus nei druskos, taip pat nepagailėti pipiriukų ir citrinos.

Salotas reikia ruošti prieš pat patiekimą, nes jei pastovės, tai pavirs "sriuba".

Skanios visiems vakarienės.

P.S. Su sidabru, draugai! :)

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės....

Belaukiant aukso. Daržovių traškučiai.

Kai krepšinio varžybų transliacija prasideda 22 val., stengiuosi apsiriboti puodeliu arbatos, taure vandens su šaldytomis vyšniomis arba viena kita vynuoge. Bet gi šiandien mes kausimės dėl AUKSO!!! Jei ryte nereikėtų į darbą, rungtynės tikrai būtų palytėtos keliais bokalais kvietinio alaus ir kokia baisiai nesveika užkanda miesto bare, bet, deja, rytoj pirmadienis... Gėrimų ir maisto klausimu reikia ieškoti kompromiso.

Krepšinį žiūrėsime dviese su pliušiniu asiliuku :)  

Turiu šaldytuve gardaus balto, sauso vyno... O ką skanaus prie jo? Kadangi asiliukai žolėdžiai, tai būtų labai nekorektiška kramsnoti kokią vytintą mėsytę :)
Paruošiau mums čipsų iš burokėlių, morkų, saldžiųjų bulvių ir cukinijų. Per daug nesidžiaukite, kad tai labai jau sveikas reikalas ir galima tonom kapoti vakarais... Vis tiek kepta, vis tiek druska... :) Bet kartais galima.

Beje, iki varžybų pradžios dar spėtumėte pasigaminti.

Vienam žmogui ir vienam pliušiniam žaislui, visiems keturiems kėliniams ir jei prireiktų pratęsimui, reikės:
Vienos saldžiosios bulvės;
Pusės buroko;
Vienos morkos;
Trečdalio nedidelės cukinijos;
Maždaug stiklinės aliejaus kepimui (priklauso nuo kepimo indo);
Smulkios druskos sumaišytos su malta rūkyta paprika.


Pirmiausia nuskutame saldžiąją bulvę, morką ir burokėlį ir juos skustuku supjaustom plonom riekelėm į dubenį su šaltu vandeniu.

Taip pat supjaustome cukinijos dalį be sėklų, bet jos nemirkome. 

Daržovėms pamirkus keliolika minučių, jas nupilame ir nusausiname. Į nedidelį prikaistuvį, gilią keptuvę ar gruzdintuvę pilame aliejaus (kiekis priklauso nuo indo dydžio, daržovės turės drąsiai jame plaukioti) ir įkaitiname.

Metame saują daržovių ir kepame (viską galima kepti kartu tik cukiniją atskirai, nes nesutampa kepimo trukmė). Visa paslaptis yra iškepti pakankamai, kad būtų trašku, bet neperkepti, kad neatrodytų jog valgai degėsiukus. Žodžiu, kai įrankiais pajudinus daržoves aliejuje, jausis, kad jos kietokos ir bus akivaizdu, kad maždaug perpus sumažėjo, bet dar nėra visai rudos, jau turėtų būti gerai :)

 Aš kepiau keptuvėje su maždaug stikline aliejaus, tad teko dėti gal per keturis kartus. Kiekvieną porciją išėmus, reikia sukrauti ant vienkartinio rankšluosčio, kad nusivarvėtų aliejaus likučiai.

Viskam iškepus, sumaišiau kelis žiupsnius smulkios druskos su malta rūkyta paprika ir apibėriau šiuo mišiniu traškučius, sudėjau juos į dubenėlį (dar žaviau būtų popieriniai maišeliai, bet pagalvojau, kad asilėlis yra asilėlis - neįvertins pastangų) ir palikau laukti krepšinio.

Nu gerai jau gerai... Vieną paslapčia suvalgiau :)
Rankoje burokėlis...

Tai tiek kol kas. Einam laukti auksinių rungtynių.
Net jei nepasiseks.
Jau pasisekė.
Esam su medaliais.
Jauni-Gražūs-Laimingi.
Gero vakaro visiems.
Gerų įspūdžių.
Ir laimingos pabaigos.

Myliu, bučiuoju :)
Gintarė
iš
Gintarinės virtuvėlės

Tortas ant torto, o ant to torto dar vienas tortas

Kaip ir žadėjau, o tai buvo seniai seniai (prieš savaitėlę gerą) pirmiausia pabaigiu apie tortilijas. Taigi lyg ir buvo pažadas, kad bus daugiau receptų, bet pagalvojusi nusprendžiau, kad kol kas nebus. Tobulo dar neatradau. Kepiau dar vieną variantą (labiau lavašo nei tortilijos) su mielėm, bet gavosi tokie storoki ir per daug plyštantys blynai. Manau kitą kartą bandysiu su kukurūzų miltais - tada ir aprašysiu.
Na, bet Neringos gimtadienis vis tiek buvo ir ne tuose blynuose ten esmė. Neringos gimtadienių esmė, kaip jau minėjau - TORTAI.
Šį kartą buvo maskarponės sūrio torčiukas ir tortas "Juodasis miškas". Abu receptai pasiskolinti ir šiek tiek adaptuoti iš ponios Ilonos (http://skanusgyvenimas.blogspot.com/) 

Kadangi tikram tortų  fabrikui laiko daug nebuvo, tai man atėjus sūrinis jau buvo surinktas ir ilsėjosi šaldytuve, o "miškui" buvo iškepti biskvitai. Dabar ganom akis kaip ten viskas buvo, (ir aišku receptai) :) 

Tortas "Juodasis miškas" 

Tortui reikia 2-jų biskvitų

 Vienam biskvitui reikės:
 3 kiaušinių
 150 g. cukraus
 100 g. margarino
 150 g. miltų
 3 šaukštelių tamsios kakavos
 1 šaukštelio sodos

 Pertepimui:
450 ml. grietinėlės (36% riebumo)
 2 -3 šaukštai cukraus
400 g. vyšnių (teko dėti šaldytas).

Lakštų sulaistymui:

 Puodelis stiprios saldžios kavos.

Tarpiniam pertepimui:

 200 g. juodo šokolado

50 ml. grietinėlės

(Tiek nesudėjom, nes šokoladas pasitaikė keistas, lydėsi į rupią košę, sluoksniavosi ir nesukėlė mums didelio pasitikėjimo.)

Kiaušinius suplakėme su cukrumi, išlydėme margariną, jam atvėsus maišant supylėme į kiaušinių masę. Ten pat dėjome kakavą, miltus ir gesintą sodą. Masę padalijus perpus per du kartus iškepėme du biskvitus.
Toliau pertepimų eilė:

išplakėme su cukrumi grietinėlę;
ištirpinome šokoladą su trupučiu grietinėlės ir leidom jam kiek pravėsti.

 Biskvitus perpjovėme. Visus keturis "blynus" pašlakstėme kava.

  Ant pirmo biskvito dėjome pusę kiekio vyšnių, tolygiai paskirstėme pusę plaktos grietinėles, toliau dėjome antrą biskvitą, ant jo - šokoladinę masę, tada trečią biskvitą, ant jo likusias vyšnias ir grietinėlę, tada paskutinį bikvitą.

Pasilikome dar grietinėlės viršui ir šonams aptepti. Puošti buvo suplanuota šokolado tvorele ir kitais šokoladiniais "navarotais", bet kadangi šokoladas buvo labai nekoks, tai sukomės iš padėties kaip išėjo :) Tortas buvo tikrai labai didelis ir labai labai neprastas :)

Ir tortas Nr. II, kurio gamyboje aktyviai sudalyvavu tik dėliodama uogas ir berdama kokosą :)

Receptas: http://skanusgyvenimas.blogspot.com/2012/12/surio-pyragas.html 

Man asmeniškai skaniau galbūt baltasis tortukas, bet tai tikriausiai tik todėl, kad esu iš prigimties "sūrinė" :)

Šiandien tiek, ačiū draugai ir gero linkėtojai, kad skaitot!

Myliu

Bučiuoju
Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Kai tokie draugai, tai ir priešų nereikia. (Apie draugę, gimtadienius ir tortilijas)

Artimiausiu metu tinklaraštyje bus keli įrašai susiję su vienu Žmogum, tad iš karto pristatau. Žmogus yra Neringa. Žmogus yra draugė. Žmogus savaitgalį švęs gimtadienį. Žmogaus gimtadienio vaišių receptus publikuosiu Gintarinėj virtuvėlėj.

Štai nuo ko prasidėjo pasiruošimas gimtadieniui. Kaip Neringa pasakytų: "Kai tokie draugai, tai ir priešų nereikia" :)

Kadangi jau taip tiesiai šviesiai buvau paklausta, tai pamažu ėmėm gryninti gimtadienio koncepciją. Kur vyks? Kiek žmonių dalyvaus? Ką gersim? (nors čia klausimo kaip ir nėra – viskis forever) Karšto ar šalto maisto norim? Kada gaminsim? Kur gaminsim? Ir t. t.

Žmonių bus nedaug, veiksmas uždaroje patalpoje, šeštadienį laiko nebus, tad reikia patiekalų, kuriuos galima pagaminti iš vakaro, dar reikia 2 tortų (nes čia Neringos gimtadienis ir jos vizitinė kortelė – tooortai) :D

Įprastom savaitės dienom mus skiria 60 km, tad tortų reikalą palikom penktadienio vakarui, o dėl nesaldaus stalo darbo imsimės atskirai.

Pirma mintis buvo burgeriai – iš vakaro galima paruošti mėsą, iškepti bandeles. Vakarėlio dieną tereikia kepti kotletukus, šildyti bandeles, dėtis daržoves, padažus ir krimsti. Bet ir bandelių, ir tortų, ir mėsos ruošimo vienam penktadienio vakarui gali būti daugoka, taigi pasirinkom alternatyvą – tortilijas.

Tortilijos gali stovėti ir ilgiau. Nesu dar atradusi savo tobulo recepto šiam reikalui, tad pabandysiu kelis. Prieš gimtadienį iškepsim vištienos, pripjaustysim kalną daržovių, paruošim padažų ir kiekvienas galės sau vyniotis suktinukus  į pašildytas tortilijas. Taigi ir padažų receptus pažadu publikuoti. Sekit. 

O štai čia pirmi blynai tiesiogine šių žodžių prasme. T. y. pirmas tortilijų kepimas pagal vieną iš kelių turimų receptų.
Tortilijos nr. 1.
250 g miltų;
150 ml šilto vandens;
žiupsnelis kepimo miltelių;
nubrauktas šaukštas druskos;
šlakelis aliejaus.

Procesas:

Miltus persijojam į dubenį su smulkia druska ir kepimo milteliais.

Supilame šiltą vandenį, aliejų ir šaukštu sukame iki vientisos masės. Paliekame pusvalandžiui uždengtą pailsėti.

Pasiruošiam miltais pabarstytą pagrindą ir kočėlą. Tempiam gniužuliuką tešlos, jį dar paminkom ant miltuoto paviršiaus ir iškočiojam kuo ploniau. Tešla gaunasi labai elastinga, malonios tekstūros, itin lengvai kočiojama. Tokį blyną dedam į sausą keptuvę ir po truputį pakepam iš abiejų pusių. (Taip, virtuvę pridūminau, kad neklauskit, bet kitaip neišeis...)

Iš aprašyto kiekio gavosi aštuonios tortilijos. Jas dar karštas reikia sandariai uždengti folija, plėvele ar rankšluosčiu, kad nekietėtų. (Atsiprašau už nuotraukos kokybę, kol iškepiau, išsikrovė aparato elementai :))

Kaip jau minėjau planuoju pamėginti dar kokį kitokį tortilijų receptą, o ar šios geros, pasakysiu ryt poryt, nes noriu paragauti tokias, kokiom vaišinsim kitus - pagyvenusias kelias dienas ir pašildytas.

Taigi šiandien tiek...

Labanakt, Meino princai ir Naujosios Anglijos karaliai.

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Žaidžiam valgoma-nevalgoma?

Prisimenate tokį žaidimą iš gilios žalios vaikystės: meti kamuoliuką sakai daikto pavadinimą, kitas gaudo ir sako valgoma tai ar nevalgoma :) Na kažkas tokio... Dabar skamba labai kreivai ir nuobodžiai, tai arba taisyklių nepamenu, arba monotonija tada vežė :)

Dabar vaikai turi laptopus, o valgoma-nevalgoma žaidžia suaugę. Taisyklės panašios, tik kamuoliuko nėra, tad žaidimas dar nuobodesnis nei anais laikais. Tiesiog vienas suaugęs sako produktą, patiekalą, tai ką jis valgo, o kitas rėkia valgoma tai ar nevalgoma. Bet čia jau daugiau vietos palikta interpretacijoms, todėl nevalgomais tampa ir pienas, ir varškė, ir kiaušinis, ir mėsa, ir...

Man šis žaidimas nepatinka. Matyt nedaug nuo vaikystės progresavau, nes vis dar laikausi principo, kad valgoma yra tai, kas nenuodinga. Aimanavimų, kad cukrusdruskaaliejuskiauliena yra nuodai neklausau, nes jais vyro meilužės nenunuodysi, o va kokia musmire gali :) O jei produktas valgomas, bet tu jo nenori, nemėgsti, nevalgai tai taip ir sakyti reikia. Be žaidimų. Be kamuoliukų. 

Kodėl tokia įžanga? Nes tęsiu temą apie grybus. Kad su grybais reikia elgtis atsargiai, žinom visi. Auksinė taisyklė – nedėk į krepšį, jei nesi tikras –  tiesiog tobula ir nepakeičiama. Su tuo niekas, manau, nesiginčys. Bet prakalbus apie grybus dažnai atsiranda daugiau diskusijų. Net pradeda lįsti kaimiškas snobizmas: „Tik baravyks yr grybs.“ „A kuokius šungrybius či valgai, mana baba tokių nerinka, a jin visus grybus ženuoje.“ Ir taip toliau, ir panašiai...

Gerbiu babas mikologes, bet prašom į mano pintinę nesibrauti. Dažniausiai joje kritikos sulaukia ūmėdė, skėtinė žvynabūdė ir rudasis piengrybis. Visi šie grybai valgomi, skanūs ir vartojami pakankamai plačiai. Štai čia rodau ruduosius piengrybius, kuriuos aš įpratusi kartėlėm vadinti.

Jau minėjau ankstesniame įraše, kad šis grybas retokai renkamas, nes jį verdant reikia tris kartus pakeisti vandenį, kad neliktų aštraus kartumo. Bet atšaldytas, pagardintas svogūnais, šviežiai grūstais pipirais ir šaukšteliu jogurtinės grietinės jis yra tikras gėris.

 Žinot yra patiekalų, kurie yra skanūs, prabangūs, kokybiški ir jų visada norisi, nes esi tikras, kad tai šimtaprocentinis, užtikrintas malonumas. Gamini juos kai lauki svarbių svečių, užsisakai restorane kai šventi gyvenimą. Bet yra ir tokių patiekalų, kurių skonį puikiai žinai, žinai, kad jie suteiks malonumo, bet jų kada nori nepasigaminsi ir restorane neužsakysi.  Tai tokie emocingi patiekalai ar produktai, kuriuos gali gauti tik tam tikru laiku, tam tikroje vietoje.  Jų paruošimo ir valgymo aplinkybės gali būti kur kas vertingesnės, nei pats patiekalas. Prie tokių patiekalų galiu priskirti virtus vėžius (ypač jei jie verdami gamtoje, dideliame katile, ką tik sugaudyti), medaus korį ir tuos pačius, retesnius grybus.

Tai tikrai tas maistas be kurio apsieitum. Tikrai nereikia ir nesinori jo dažnai. Bet kartais tokie patiekalai yra labai smagūs ir labai tikri.

Taigi  mano pietučiai iš kartėlių:

Tik virtos kartėlės (pakartosiu, kad vanduo keičiamas tris kartus), svogūnas, pipirai, jogurtinė grietinė ir duona. 

Paskutinį kartą valgiusi buvau prieš tris, o gal penkis metus, tad dabar jų prisirinkti ir pasidaryti buvo puiku. Atrodo lyg būčiau suvalgiusi lėkštę rudens.

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

Grybų karas

Penktadienio vakarą praleidau žiūrėdama krepšinį, gurkšnodama vyną ir šiaip tinginiaudama, o šiandien iš pat ankstaus ryto važiavom į mišką!

Rytas buvo gerulis - švietė saulė, daubose tvyrojo rūkas, ant aukštų žolių bolavo voratinkliai.

Kaip sekėsi grybaut? Tėvai su guminiais batais išėjo į kemsynus rinkti šilbaravykių, o aš kadangi į mišką be vakarinės suknelės net kojos nekeliu, tai vaikštinėjau po gražų, netankų miškelį ir rinkau viską: ūmėdes, voveraites, kalpokus, šilbaravykius, kartėles (oficialiai - rudasis piengrybis) ir net porą baravykų radau. Žodžiu, savo pintinėlę prisipildžiau, dar spėjau pafotografuot mišką ir pasidžiaugt ramiu pasivaikščiojimu.

Man nepatinka kai grybavimas paverčiamas bene varžybomis, kai reikia eiti griūvant, kuo anksčiau, prisirinkti kuo daugiau, braižytis po mišką pusę dienos ir paskui per naktį tvarkyti grybus. Ačiū ne. Jei badaučiau, tada gal :P

Šiandien grybavom porą valandų. Tryse pririnkom apie tris kibirus ir mano pintinėlę. Per akis. Didesni šilbaravykiai ir baravykai džiūva ir žiemą eis su silkute, barščiais, o per kūčias vieni tik su svogūnu. Kiti buvo išvirti ir bus valgomi dabar ir marinuojami. O va kartėles rinkau tik aš, su jų virimu reik truputį pažaisti, mažai kas jas iš viso renka, bet man labai labai skanu, tad ateinančią savaitę būtinai parašysiu apie jas atskirą postą. Šiandien receptų nebus :)Tai lyg anonsas kitai savaitei, kur bus ne tik grybų receptų, bet ir smagus tortų kepimas draugės gimtadieniui, tad sekit naujienas akies krašteliu.

O va čia akių ganykla...

Mano šeštadienio rytas.

 Artyn miško

Rytas miške 

Spėkit, kuris grybas nuotraukoje valgomas? :) Pirmame plane baravykas apsimetėlis - kartbaravykis arba zuikio baravykas, o toliau valgomas - rudasis piengrybis. Va taip.

 Šilbaravykis žolėse

Juodai baltas miškas 

Mano baravykiokas :) 

Tėvų laimikis. 

Antras grybavimo etapas :) 

Grybai jau džiūva, o aš geriu kavą :)

Pabaigai cituoju mamą: oi, mėgstu tokį rudenį, su saule, su grybais, durniai bulves kasa...

Pritariu, popiet smagu patinginiaut, bet jau mąstau ką reikės nuveikt vakare, gal šiandien dar koks postas čia atsiras... tad sakau ikisusi ;) Prasmingo savaitgalio visiems.

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės

(Iš)junk televizorių pagaliau! (Apie lipnų, traškų ir kitaip smagų maistą prie krepšinio.)

Valgyti prie televizoriaus negalima! Valgyti vakarais taip pat! Vartoti alkoholinius gėrimus kenkia jūsų ir aplinkinių gerovei! Bla bla bla...

Aš labai gerbiu visus sveikuolius, šaunuolius, uolius... Bet aš per stipriai myliu gyvenimą, kad atsisakyčiau visko, kas man smagu. Gal čia tik mano subjektyvi patirtis, bet paprastai visi labai teisingi, sveiki ir šventi būna tokie truputį paniurę, susikaustę ir moralizuojantys. O man patinka linksmi, nuoširdūs ir aktyvūs žmonės.

Kodėl čia aš skėliau tokią įžangą? O gi todėl, kad jau vakar prasidėjo Europos vyrų krepšinio čempionatas – laikas kai mano namuose televizorius įjungiamas dažniau nei kartą per mėnesį, suvartojama daugiau vyno ar alaus nei įprastai ir kelią ant stalo suranda visokie smagūs užkandžiai.

Nesu didelė televizoriaus žiūrėtoja. Greičiau visai ne žiūrėtoja. Bet aš mėgstu vakarėlius prie TV. Esu praleidus daugybę nuostabių, šiltų, mielų vakarų su nuostabiais žmonėmis žiūrint televizorių. Skamba kreivai? Tuoj paaiškinsiu.

Geram vakarėliui prie televizoriaus reikia kokios nors sąlyginai įdomios tiesioginės transliacijos. Čempionatai, olimpiados, Eurovizijos čia aišku ima viršūnę, bet tinka ir kas nors paprastesnio šokių, chorų projektai ar dar kas nors tokio... Dar reikia draugų. Pageidautina, kad jei renkamės žiūrėti krepšinio, tai nebūtų kompanijoje nepakančių šiam reikalui žmonių (paprastai tai būna merginos, och!). Tada reikia spalvoto kibiro su daug ledo, į kurį sumerkiami gėrimai ir daug smagių užkandžių. Maistas stebint varžybas gal ir nėra būtinas, bet manau, kad visai geras dalykas. Visų pirma jis šiek tiek ramina nervus, taip pat suteikia energijos siautėti (ne nemėtykit daiktų per langus, užteks pašūkalioti ir paploti), o ir visai smagu paskui, kai po pergalės visi dar truputuką riebaluotom lūpom puola bučiuotis (juokauju).

Man asmeniškai labai patinka ruošti užkandžius, čia mano stichija. Vis svajoju kada pagaminti visą sporto aikštelę (futboto ar krepšinio – priklausomai nuo progos) iš užkandžių. Tokie šedevrai gana populiarūs užsienyje, bet jiems suvartoti riekia nemažos kompanijos, tad gal kada nors...

Užkandžiai gali būti labai nuobodūs: rūkyta mėsa, bulvių traškučiai, sūrūs krekeriai arba kepta duona. Aišku, kartais niekas nenori nieko daryti, nučiumpa tai kas papuola po ranka parduotuvėje ir būna gerai, bet man vis dėlto labiau patinka smagesni naminiai užkandžiai. Jei vakarėlis labiau moteriškas ir žiūrimas dailusis čiuožimas, Eurovizija, grožio konkursas etc. tai visai galimas variantas rafinuotų užkandžių, krepšelių su krevetėmis, mažučių sumuštinukų, austrių, midijų.
Bet šiomis dienomis aktualiau sportas. Prie krepšinio man patinka maistas, kuris terlioja, kuris yra traškus, lipnus, valgomas rankomis, semiamas iš didelių indų, plėšomas. Tai labai labai smagu!
Tokiems vakarams idealiai tarnauja įvairios užtepėlės, mažos bandelės su įdarais, užkepti kukurūzų traškučiai, karšti, šalti sumuštiniai, lipnūs vištienos gabaliukai su padažais ir pan.

 

Austrės, jei vakaras mergiotiškas arba dviese.

Skarelės su pelėsiniu sūriu ir pomidorais.

Kai norisi sveikiau - trapučiai su paštetu ir žalumynais.

Bandelės su baklažanais. Geriausios alaus draugės.

Šiandien įmesiu porą universalių receptukų. O jei norite, kad aprašyčiau ką nors iš išvardytų (neišvardytų) patiekalų – rašykit. Būtinai aprašysiu, juk krepšinio čempionatas dar tik prasideda.
O dabar kraunu užtepėlės, įdarytų baronkyčių ir dviejų kąsnių bandelių recepčiukus.

Tai labai paprasta (ne itin išvaizdi, todėl ir nuotrauka tokia), bet labai nebloga ir soti užtepėlė. Receptą nusižiūrėjau nuo VMG komandos, tik gaminu čiutuką kitaip. Originalų receptą rastumėte jų pirmoje knygoje, o aš ruošiu taip:
1 didelė raudona paprika;
1 svogūnas;
150 g šaltai rūkyto kumpio;
300 g varškės;
200 g graikiško jogurto;
pipirų, baziliko, kalendros, aliejaus, citrinos.

Papriką, svogūną ir mėsytę, susmulkinam ir pakepinam su šlakeliu aliejaus, padedam ataušti. Sublenderiuojam varškę su jogurtu, tada sudedam ataušusias daržoves su kumpiu ir viską pertrinam. Pasmulkinam ir įmaišom žalumynų, pagal skonį įberiam pipirų, įspaudžiam citrinos (jei reikia padruskinam) ir viskas. Tepam ant bandelių, trapučių duonos arba kabinam krekeriais. ;)

Įdarytas baronkytes daugelis pamena nuo vaikystės. Dar mūsų mamos ir močiutės kimšdavo jas faršu, kepdavo ir tiekdavo prie sultinio. O aš darau su sūrio ir saliamio įdaru ir kepu orkaitėje, nes tingiu stovėt prie petelnės.

Reikės:
1 standartinio pakelio baronkyčių (nesaldžių, tokių kur nesimato sujungimo vietos, kietų ir nevalgomų) ir dubenėlio šilto vandens;
300-400 g rūkyto saliamio;
400 g fermentinio sūrio;
poros kiaušinių;
aliejaus;
prieskonių: piprų mišinio, saldžiosios maltos paprikos, džiovintų žolelių ir pan.
Pasiruošiam įdarą: sūrį ir dešrytę sutarkuojam per burokinę tarką, sumaišom su išplaktais kiaušiniais ir prieskoniais. (Įdarą galima varijuoti, dėti smulkinto poro, marinuotų jelapenų, agurkėlių ir pan.) Tada pasiruošiam kepimo formą, pašlakstom aliejum. Imam dubenį su vandeniu, merkiam saują baronkyčių leidžiam pamirkti minutę (geriau trumpiau nei per ilgai), tada traukiam po vieną, į skylę kišam įdarą ir dedam kepti. Iškepa gana greitai. Jei kaista tik orkaitės apačia, teks apversti (baronkes, ne orkaitę) :) Ištauktas padedu ant popieriaus, kad nutekėtų aliejaus likučiai. Valgosi ir šiltos ir šaltos kuo geriausiai.

O kai netingim ir labiau pasiterliot ir ką nors mandresnio pasigamint, tai labai smagu triaukšt visokias mažutes sūrias bandeles su įdomiais įdarais. Pavyzdžiui tokias:

Tešla:
350 g šalto sviesto;

450 g miltų;
2-3 kiaušiniai;
5 šaukštai vandens, druskos.

Į smulkintuvą sumetame šalto sviesto gabaliukus ir miltus ir darom wrum wrum, kol viskas virsta trupiniais. Juos krečiam į dubenį. Suplakame su vandeniu ir druska kiaušinius, užpilame ant trupinių pamaišome ir rankomis gerai išminkome į vientisą tešlą. Minkyt reik aktyviai, nes sviestas vis labiau tirps nuo rankų šilumos. Suminkytą tešlą įdedam į šaldytuvą ir einam įdaro gaminti. (Tešla labai universali, galima naudoti krepšeliams, sausainukams, galima daryti saldžią.)

Įdaras:

Saulėje džiovinti pomidorai (aliejuje);

Švieži špinatai;

Sūris Feta.

Pomidorus traukiam iš aliejaus (kokių dešimt), pasmulkiname į kelias dalis ir metame į sausą keptuvę. Truputį paskrudiname, ten pat metame nuplautus špinatus ir pakepame kol sukris, pamalame pipirų. Kai pomidorai su špinatais praaušta sumaišome su 400 g fetos.

Traukiam iš šaldytuvo tešlą, kočiojam, pjaustom jusotelėm, tepam įdaru ir vyniojame (galima padaryti vieną vyniotinį ir tada supjaustyti). Viršų patepame kiaušinio plakiniu ir pabarstom mėgstamom sėklom. Kepa apie 30 min.

Dar pabaigai noriu pasakyti, kad ne visada krepšinį žiūriu kompanijoj su jūra gėrimų ir kalnais maisto. Kartais visai smagu ir vienai. Tada jei rodo vėlai vakare jaukiai susirangau lovoj, pasiimu didelį puodą arbatos ir pasiruošiu knygą ilgajai pertraukai :)

 Neliūdėkit, kad vakar mūsiškiams nepasisekė, viskas dar priešaky. Gero krepšinio!

Mua :*

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės