Likučių tortas arba kefyro metamorfozės

Man patinka gaminti iš to kas yra. Ne, tai nereiškia, kad mėgstu makaluoti bet ką su bet kuo ir paskui neatpažinti nei ką valgau, nei kodėl. Tiesiog man patinka rebusai, kai sugalvojus, pavyzdžiui, pagaminti pyragą, reikia išsirinkti tokį, kuriam mažiausiai produktų tektų ieškoti parduotuvėje, daugumą turėčiau. Tai štai šis tortukas būtent toks ir yra. Į jį nukeliavo nuo kažkokio kito deserto užsilikęs ir šaldymo kameroje gulėjęs biskvitas, pora stiklinių kefyro, nukabintas indelis natūralaus jogurto, keli vaisiai ir želė. 

Recepto čia kaip ir jokio nėra, bet kadangi buvo didis pareikalavimas iš kolegų ir iš feisbuko draugų publikuoti receptą, tai ką gi, publikuoju. 

Reikės:

1,5 blyno biskvito (tinka naminis, pirktinis, biskvitiniai ar kokie kitokie sausainiai taip pat sueitų (reiktų apie 400 g.);

2 pakelių želė (naudojau žemuogių skonio);

2 stiklinių kefyro;

apie 300 g. jogurto (gali būt ir su priedais, aš turėjau paprasto);

1,5 banano;

2 apelsinų;

10 braškių;

0,5 l vandens;

100 g sviesto (jei naudojami sausainiai arba biskvitų likučiai)

Eiga. Pairuošiam želė. Užverdam vandenį, truputį palaukiam kol nekunkuliuos ir tada užpilame 2 pakelius želė 0,5 l vandens (reikia skaityti etiketes ir pilti perpus mažiau vandens nei parašyta).Tada intensyviai makaluojam šaukštu kol želė milteliai ištirps ir paliekam ją ramybėje aušti. 

Jei turime taisyklingos formos biskvitą arba jį iškepame specialiai, tai tiesiog įtaisome išardomos torto formos dugne. Jei turime biskvito likučius (kaip aš šiuo atveju) arba sausainių, juos sutrupiname, pašlakstome lydytu sviestu ir pakepame orkaitėje kelioliką minučių, kol sukietės. 

Maišome įdarą. Pilame kefyrą, jogurtą (labai tiktų ir varškė į kompaniją, bet neturėjau), supjaustome vaisius, sudedame uogas. Masę sumaišome su atvėsusia, bet dar nepradėjusia stingti želė. Paragaujame ar netrūksta saldumo. Aš cukraus nedėjau, bet jei pridėtumėt labai rūgščių uogų ir vaisių gal ir prireiktų. Viską pilame ant biskvito ir kišame į šaldytuvą per naktį sustingti.

Viršų papuošiame trupiniais (iš kurių darėme pagrindą ir (arba) vaisiais). Viskas. Tortas iš likučių jau čia. Jis visiškai pasiduoda fantazijai, galima dėti grietinės, galima grietinėlės, maskarponės, rikotos ir t. t. Žodžiu to, kas liko. Tik reik žiūrėti kiekį, jei visko litrais prikrausit, tai 2 pakeliai želė nepajėgs sustingdyti tokio šedevro. 

Beje, nedėkite ananasų ir kivių - jie trukdo stingti želatinai :P

Gražus, skanus, gaivus ir (pa)vasariškas. Tokius mokėjo visų močiutės ir tetutės gaminti.

Nuotraukų kiekis ir kokybė apverktina, bet pabandykit jūs rengti tortų fotosesijas su stalinėmis lempomis ir veidrodžiais darbe. Alkani kolegos šakutėmis užbadytų, tad tik porą kartų pykštelėjau telefonu.

Taigi tokios tos kefyro metamorfozės. Tortas išnyko greitai. Visi buvo sotūs ir laimingi, o aš manau, kad prasidėjus uogų sezonui tokius tikrai verta gaminti. Beje, visai nebūtina naudoti želė miltelių iš pakelio, galima masę saldinti ir pilti paprastą želatiną. Kaip jau jums jūsų įsitikinimai ir spintelių turinys liepia. 

Ačiū.

Ir tiems kas valgė ir gyrė, ir tiems kas skaitė ir gamins.

Iki greito.

Gintarė :)

Knygų atlaidai, Radzevičiaus puodai ir višta iš kokoso pieno plaukusi

"- O tu rašai tinklaraštį? - Taip, rašau. - Apie ką jis? -Visi tinklaraščiai vienaip ar kitaip yra apie jų autorius. Bet, sakykim, daugiausia rašau apie maistą. -Tai apie save ir apie maistą? Du skyriai yra? -Ne. Nėra. Bet taip, apie save ir maistą." 

Per pusmetį, kurį gyvuoja Gintarinė Virtuvėlė, tokių pokalbių buvo ne vienas ir ne du. Gal tai nuskambės kiek paviršutiniškai (niekad ir nesidėjau labiau gilia), bet manau, kad visi rašo apie save. Rašo tinklaraščius, rašo straipsnius, rašo knygas apie meilę, apie istoriją, apie maistą - apie save. Skaitydama bet kokią knygą (o jų tikrai prisiskaičius esu gyvą velnią, vien jau literatūros studijos kokį kalniuką sumetė), aš jaučiuosi lyg bendraučiau, artimiau susipažinčiau su autoriumi. Man labai artimas Freudo požiūris į literatūrą. Nesvarbu apie ką skaitau, aš vis tiek galvoju ir apie autorių. Juk tai jis šneka su manimi. Ir tai ne monologas. Kaip galima dialoge negalvoti apie pašnekovą?
Penktadienį praleidusi dieną knygų mugėje, šeštadienį artimiau susipažinau su A. Čekuoliu, V. Radzevičium ir A. Užkalniu. Taip, visas tris knygas perskaičiau per dieną, nuo pirmos iki paskutinės raidės. Neturiu saiko. Gėda. Neperku daug knygų, nes jas valgau labai greitai. Penktadienį vos kuprinę pavilkau, o šiandien beliko viena neperskaityta dūšiai ir keletas profesinės literatūros knygučių, kurias darbe naudosiu, o ne vakare lovoj skaitysiu. Et...

Labai trumpai apie pačią knygų mugę. Man tai tikrai viena didžiausių metų švenčių. Nuostabus laikas, puikūs renginiai, gausybė besišypsančių autorių, kalnai gerų nebrangių knygų! Tik va su saiku turiu problemų. Jei  nuvažiuoju į knygų mugę ir praleidžiu ten vieną dieną, mane visada kamuoja liūdesys, kad rytoj manęs ten nebus, o juk bus kitų puikių renginių, susitikimų... :/ Šį kartą kelias valandas paskyrėme knygų apžiūrai ir pirkimui + autografų pamedžiojimui (nors, tiesą sakant, tai buvo labai paprasta, nes palaukti teko tik Čekuolio ir tai labai neilgai), tada apsilankėme poroje renginių ir keliavome namo. Diena buvo prabėgusi akimirksniu, kuprinė sunki, mintys lengvos.

Kadangi čia ne tik apie save, bet ir apie maistą rašau, tai norėčiau plačiau parašyti apie Vytaro Radzevičiaus Pasaulio puodus, kuriuos mugėj nusipirkau ir dar autoriaus linkėjimą susižvejojau. Knygą jau perskaičiau. Įdomi knyga. Autorius lyg ir nemeluoja. Pasikuklinimas, kad jis nėra geresnis šefas už bet kurį skaitytoją, o receptų paprastumas vienareikšmiškai tik privalumas - ne kuklinimasis, o tiesa. Šypt. Tiesa ir tai, kad "Patyrusiai virtuvės vilkei ar kilniam prijuosčių ereliui "Pasaulio puodų" receptai gali kelti šypsnį". Šaunuolis autorius, sako tiesą ir tik tiesą, nebando dėtis pranašu.
Knyga kaip šachmatų lenta iš dviejų spalvų - kelionių nuotykių ir receptų. Apie kelionių nuotykius daug pasakoti nenoriu. Jie superiniai. Skaitai ir šypsaisi, šypsaisi ir skaitai, ir atrodo, kad dar negana. Kyla noras atsinešti iš šaldytuvo du butelius alaus, vieną sau, kitą autoriui, kad tik dar papasakotų tu baikių daugiau :)
O štai receptų dalis mane šiek tiek suglumino. Ne todėl, kad jie kokie nors prasti ar neverti dėmesio. Viskas su jais kaip ir gerai, tik mane nustebino, kad egzotiškus pasakojimus lydi labai lietuvio virtuvei įprasti patiekalai: žirnių sriuba su spirgučiais, šaltiena, ant butelio kepta višta, pakeptas varškės sūris, pupelių mišrainė, švilpikai, kugelis, kaimiška bulvienė... Aš suprantu, kad žemė apvali ir dauguma kraštų turi panašių receptų, bet man vis tiek šiek tiek pritrūko tų romantiškų tolių. Skaitant istorijas kvepia (smirda) tolimais kraštais, kalnais, saulėlydžiais, drumzlinais ir skaidriais vandenimis, o skaitant receptus tie kvapai ir vaizdiniai pranyskta kaip dūmas neblaškomas vėjo. Turiu dvi hipotezes: arba lietuvis (legenda byloja, kad tikras lietuvis iš cepelino išsirita) net šviežiausią ir minkščiausią oktopusiuką kirsdamas apie žemaičių blynus svajoja ir dėdė Vytaras toks lietuvis ir yra, arba jis į savo skaitytoją žiūri kaip į žioploką paauglį, kuriam nenori per aukštai kilstelėti kartelės ir net parašo kur rasti žuvies padažo (tai bene egzotiškiausias ingridientas).
Hm... Aš šventai tikiu, kad žmogus protingas. (Gal kai užaugsiu apsigalvosiu.) Kažkada Rytis Zemkauskas yra sakęs, kad jo laidų žiūrovai yra labai protingi ir pastebi, iškoduoja net tai ką jis paslepia. Tai tokios nuostatos galėtų laikytis ir receptų autoriai. Žiupsnelis mažiau girdėtų ir matytų receptų tikrai nesukeltų skaitytojams frustracijos. O tiems kam sukeltų, ašaras nubrauktų supermama.
Pasijaučiau moralizuojanti. Ar turiu tokią teisę? Aišku turiu. Juk čia mano tinklaraštis, ką noriu tą rašau. Kaip ir Pasaulio puodai - Radzevičiaus knyga - ką norėjo tą parašė :) Ir parašė neblogai. Nuotraukos gražios. Istorijos smagios. Receptai paprasti. Jei dėl gaminimo idėjų, tai akį užkabino šerbetas - vasarą reikės pagaminti, gal kiek kitaip, bet būtinai supilstysiu į apelsinų žieveles, kaip knygoje; krevetės druskoje ir dar vienas kitas mėsos receptas. Štai šiandien turėjau vištienos ir kokosų pieno, tad knygos įkvėpta, pagaminau panašiai, kaip rašoma joje. Rašoma šalia istorijos apie vestuves Irane ir turiu pasakyti kur kas gražiau sužaidžia nei Laoso istorijos su kugeliu :) Nors gal ir nebūta didelio noro, kad labai jau tampriai receptai su istorijom sietųsi, gal čia mano moteriškas protas linkęs viską rūšiuoti ir dėlioti, nesupranta vyriškos sistemingos betvarkės. Iš kitos pusės, pasiteisinsiu, kad neieškau smegenų ten kur jų nebūna, knygoje kiekviena istorija siejama su receptu ir kai kurios sąsajos atrodo pritemptos. Bet nelabai įkyriai, galima ištverti, arba apsimesti, kad čia sąmonės srautas ir ne mums analizuoti kokios ten reikšmių ir prisiminimų kasos rašytojo galvoje pinasi.
Gavusi palinkėjimą ir autografą, klausiau autoriaus ar bus dar knygų, juk medžiagos daug prikaupęs turėtų būti, sakė - bus. Taip užtikrintai sakė - BUS. Tai manau pirksiu. Nes smagiai praėjo kelios valandos skaitanat ir turbūt dar vėliau atsiversiu karts nuo karto. Pirksiu.

O dabar vištiena (receptas šiek tiek skiriasi nuo knygos, bet tingiu viską ką skaitau idealiai atkartoti, jūs jau man atleiskit ir originalo knygoje ieškokit).
Reikės:
6 vištienos blauzdelių;
kokoso pieno skardinės (200 g);
pusės citrinos sulčių;
1 cm imbiero;
šaukštelio farino cukraus;
šlakelio žuvies padažo;
šlakelio sojų padažo;
pusės galvos česnako;
žiupsnio druskos;
maltos saldžios paprikos.

Valgiau su salsa:
4 pomidorai;
sauja vynuogių;
0,5 svogūno;
žalumynai;
1 skiltelė česnako;
laimo sultys;
0,5 čili pipiro.

Vištieną nuploviau, nusausinau ir pamarinavau kokoso piene pagardintame išspaustu česnaku, žuvies ir sojų padažais, farino cukrumi, citinos sultimis, tarkuotu imbieru, druska, maltom paprikom. Blauzdelės marinavosi kelias valandas. Jas pašovus kepti orkaitėje (beje, kad nereikėtų teplioti grotelių į paprastą kepimo formą priglamžykite folijos gniužulų ir kepkite ant jų, grotelių efektas, o viską paskui galima išmesti ir nereik mazgot).
Kol kepė blauzdelės, nuplikiau pomidorus ir vynuoges. Nuplikius pakišau po šaltu vandeniu, nulupau ir išėmiau sėklas. Supjausčiau vynuoges ir pomidorus vienodais kubeliais (vietoj vynuogių labai tinka mangai, bet kad šiuo metu visi mediniai parduotuvėse). Taip pat į pomidorus ir vynuoges įpjausčiau svogūno, žalumynų, čili pipiro su sėklomis, įspaudžiai laimo sulčių (daug), pagardinau druska ir alyvuogių aliejumi. Leidau keliolika minučių pastovėti. O kai iškepė vištiena tiekiau šalia.
Vištiena pavyko gerai. Minkšta, švelni, kvepia kokosais. Kitą kartą gal jau ištrauktą iš marinato pabarstyčiau kario ir ciberžolės milteliais. Kad papildytų kokosą kvapais ir pridėtų spalvų.

Vištiena nardo marinate.

Pomidorai ir vynuogės poilsiauja karštoje vonioje.

Kol kepa blauzdelės aš vėpsau pro langą į pavasarį.

Salsa. Dar nesumaišyta.

Kvapnios blauzdelės ir gaiviai aštrus garnyras.

Gaila, kad medžiai dar nežaliuoja ir valgymas balkone prilygtų valgymui gatvėje. Bet jau greit, jau greit.

Tai tiek šiandien. Oras nuostabus. Bėgu į lauką. Ir jūs bėkite. O vakare pasigaminkite ką nors skanaus ir pakelkite taurę vyno už pavasarį ir už knygas.

Ačiū knygų mugei, ačiū Pasaulio puodams, ačiū pavasariui, ačiū sau ir jums už tokį gražų savaitgalį.

Myliu, bučiuoju, iki ;))

G.

Pamaitinti armiją arba malda šaltibarščių dievui

Pasakyti, kad aš mėgstu šaltibarščius būtų maždaug taip pat paviršutiniška ir drungna, kaip sakyti, kad Arvydas Sabonis domisi krepšiniu. Šaltibarščiai man daugiau nei maistas. Man tai gyvenimo būdo dalis. Bent kartą į mėnesį ateina momentas, kai aš išsikraustau į rožinę princesių šalį, kur net sriuba rožinė :) Na gerai mano princesių šaly tik sriuba ir yra rožinė, bet tai ar aš dėl to prastesnė princesė? Šaltibarščiai vienintelis patiekalas, kurio net gyvendama viena nesistengiu pagaminti mažai. Nes kai jų turiu, kelias dienas galiu būti gyva vien jais. Išalksti įsipili dubenėlį, susrebi ir lauki kada vėl išalksi (po valandos) ir vėl eini įsipilti. Nereikia man nei bulvių, nei kitokių priedų. Tokios tikros, rožinės, šaltibarščių dienos ir taškas. 

Aišku šaltibarščius gamina ir neva tai moka pagaminti visi. :) Bet šiuo receptu dalijuosi, nes jis tobulas. Ingridientų kiekiai milžiniški, bet užtat gaunasi puikiai (dalijant taip idealiai man nepavyksta). Šitas receptas yra turbūt labiausiai išieškotas ever... Galiu pagaminti užsimerkusi, viską sudėti ir net neragavusi žinoti, kad nieko netruks. 

Aš irgi kadaise bandžiau visaip, pildavau vandens, dėdavau grietinės, trindavau krapus su druska ir pan. Bet galų gale, best of the best liko šis receptas, kaip koks aukso grynuolis nubarsčius visas nereikalingas priemaišas. Taigi šaltibarščių visai armijai pagaminsite iš:

1 litro marinuotų burokėlių (man idealiai eina Kėdainių silpnai rūgštūs arba obuolių sultyse);

2 litrų kefyro (naudoju Mūsų, nuo kefyro priklauso 50 proc. sėkmės);

1 litro pieno (belekokio, galima lieso);

2-3 agurkų (mažesni trys, didesni du);

Pluoštelio svogūnų laiškų;

Pluoštelio krapų;

2 kietai virtų kiaušinių;

2 nekaupinų arbatinių šaukštelių druskos;

pusės šaukštelio cukraus;

pusės šaukštelio šviežiai grūstų pipirų mišinio;

ant galo šaukštelio citrinos rūgšties.

Smulkiai supjaustome žalumynus ir agurkus. Supilame su visu skysčiu burokėlius, supilame kefyrą ir pieną, suberiame kubeliais pjaustytą kiaušinį, sudedame prieskonius (dėl jūsų nepatingėjau pamatuoti kiek jų dedu, nes šiaip pirštai patys jaučia), viską gerai išmaišome ir sriubė baigta. 

Normalūs žmonės ją turėtų tiekti su virtomis, krapais pabarstytomis bulvėmis, man irgi taip skanu, bet dažniausiai jų neverdu, man eina ir be nieko :)

Aš suprantu, kad recepto apimtis gali stulbinti, gaunasi tikrai galingas puodas sriubos, bet žinote ką, jei mokėsite paruošti tobulus šaltibarščius, tai turėsite ir draugų, o jei turėsite draugų, tai bus kas juos suvalgo :) Pamenu kaip skaniai jie kažkada lindo Nidoj, lauke, karštą vasaros dieną - užteko tada jų visai armijai.

O viena mano draugė, mylimiausia rožinės šalies princesė Martina, iki 19 metų manė, kad nemėgsta šaltibarščių, kol neparagavo mano gamintų. Po to ji net parėjusi po paskaitų virdavo kiaušinius ir prisvilindavo puodus, kad tik aš tų šaltibarščių padaryčiau :) Taigi, Ma, receptas dedikuojamas TAU! Labai gaila, kad niekur neradau tavo foto su pledu ir karūna, būtu buvusi labai į temą. Teks pasitenkinti sriubiškom nuotraukom.

Žalia ir kvapnu.

Tinkami burokėliai. Tinka ir geri naminiai. Bet prisiminkite, kad ne visada naminiai reiškia geri ;)

Reikia kefyro, kuris turėtų skonį :) Šis dar nenuvylė.

Procesas.

Akvarelė. 

Rūūūūžava!!!!

 Raudonas puodas :)

Viena iš daugelio šio puodo porcijų.

Tai tiek apie tobulą sriubą. Sužinojot apie mano rožinius nuplaukimus savaitei į šaltibarščių šalį. Dabar būsim artimesni :)

Būkit laimingi, juk pavasaris jau čia!

G.

Gyvenimo šventė - kabinti šampą šaukštais

Esu kalta, esu labai kalta... Jūs tikrai turite teisę mane barti, kad taip ilgai čia nebuvo naujo įrašo. Aš tikrai (ne)turiu teisę teisintis :) Pasiteisinimas, kad turiu daug daug veiklos ir dažniausiai ne tai, kad negaminus, bet ir nevalgius vėlai krentu į lovą, ryte vos praplėšiu akis ir vėl bėgu skinti dieną yra tiek banalus ir niekam neįdomus, kad aš jį gal kišu kur nors po neplautais indais ir nebadau Jums akių. 

Kitas pasiteisinimas kiek gudresnis - siekiu tinklaraščio kokybės. Tai yra nededu čia bet ko, kad tik įdėti. Gaminu tikrai ne kasdien, nei laiko, nei valgytojų tam nėra. O tikrai ne visada visi patiekalai būna tokie vykę, tikę ir patikę, kad tuoj pat atsidurtų čia. Taip pat kažkaip man nekyla rankos fotografuoti paprasto vištienos kepsnelio, nors žinau, kad kai kas norėtų ir tokių receptų, bet man tai taip kažkaip boring atrodo... :) Tai va pasiteisinimai buvo viena šio įrašo tema. Liko dar dvi - kulinarinės knygos ir putojančio vyno želė. 

Kulinarines knygas aš labai mėgstu. Neturiu jų daug, nes jei prisipirkčiau kalnus, tai ant jų reikėtų ir miegoti ir valgyti - nėra vietos. Skaitau aš jas kaip romanus - nuo pirmos raidės iki paskutinės. Tada padedu į lentyną ir jausdama įkvėpimą einu gaminti. Recepto laikytis nebūtina :)) Svarbu idėja. Be abejo, kartais grįžtu, paskaitau vėl, kai ką ir labai tiksliai pagaminu, bet šiaip dažniausiai man jos tik įkvėpimo šaltinis. 

Vieną nuostabią, labai prigijusią idėją nužiūrėjau kažkurioje Beatos knygoje. Tai putojančio vyno želė su uogomis. Svaiginantis, originalus ir atraktyvus desertas - labai mano stilius. Nuo pat pirmo pabandymo man šis receptas prilipo. Jis jau beveik tapo mano vizitine kortele. Su šiuo desertu paminėtos labai smagios progos, su labai nuosbiais žmonėmis, kartais net tose vietose kur alkoholio šiaip jau vartoti nelabai pridera :)

Bet jei gerti negalima, tai tada reikia kabinti šaukštais, chi... 

Recepto ilgai galvojau nedėti, bet juk jei kai kam ši želė primena mane, o aš primenu ją, tai kodėl gi ne? Skiriu receptą visiems šio deserto gerbėjams: Kęstui, Neringai, Rūtoms, Justinai, Linai, Miglei, Agnei, Dianai, Rasai, Jurgitoms, Tadui, Šarūnui, Vilmai, Daivoms, Živilei, Brigitai, Laimai, savo mamai ir visiems nepaminėtiems :) Nes jų buvo daugiau, bet kartais laikas pratrina vardus... ups.

Taigi, kai noriu švęsti ir stebinti švenčiu taip:

Reikės:

2 butelų pusiau saldaus putojančio vyno (man labiausiai patinka naudoti Bosca balta etikete, tikrai negadinkite brangių, gerų gėrimų);

200 g. cukraus;

3.5 šaukšto želatinos;
šalto vandens;

+/- stiklinės uogų (smulkiai pjaustytų braškių; mėlynių; aviečių; žemuogių ar pan. vasarą šviežių, žiemą šaldytų) 

Paprastą želatiną suberiame į dubenį ir užpilame šaltu vandeniu, kad semtų per porą pirštų, paliekame išbrinkti. Putojantį vyną supilame į puodą, suberiame cukrų, statome ant nedidelės ugnies ir pakaitiname kol cukrus ištirps. Išbrinkusią želatiną ištirpiname (ant ugnies arba mikrobangėje), pilame į puodą su šampanu ir dar šiek tiek pakaitiname maišydami. Išpilstome į indelius arba pilame į vieną dubenį, sudedame uogas ir leidžiame sustingti (per naktį šaldytuve tai įvyksta puikiai). 

(Įtariu, kad receptas esantis Beatos knygoje gali skirtis nuo  manojo... Seniai šį reikalą gaminu savo nuožiūra.)

(Kai tingiu plauti indus, pilstau į vienkartines stiklines.)

Tai tiek šį kartą. Švęskit gyvenimą, švęskit pavasarį, kabinkit šampą šaukštais ir būkit laimingi.

Myliu, bučiuoju :)

Gintarė iš Gintarinės Virtuvėlės

ŽALIA! Lašišos kepsnelis su žirnelių koše

Šį kartą be didelės įžangos - artėjant pavasariui maistas turi būti spalvotas ir taškas. Po žiemos organizmas ilgisi saulės, ilgisi žalumos, ryškių spalvų... 

Beje, visus labai sveikinu sulaukus paskutinio žiemos mėnesio. Jis kaip koks supratingas tolimas giminaitis ilgai svečiuose neužsibūna, tik 28 dienelės ir oficialiai jau PAVASARIS. Aišku, galite pabūti pesimistais ir paniurzgėti, kad kovas bus snieguotas, o balandis šaltas, o gegužę nežydės vijokliai ir kaimyną Bronių kita paviliojo... Bet tokie paburbėjimai manęs nejaudina: saulė aukščiau, šviesu ilgiau, gamta nori nenori pradeda budintis ir Pavasaris, ir gėris, ir grožis, ir meilė jau čia :) O tada... Tada perduodu žodį Henrikui (ne tam kur beveik medikas, tam kur Radauskas), nes jis apie pavasarį ir mano mylimiausių medžių žydėjimą yra paeiliavęs puikiausiai:

Velniop nueina aukštas menas,

Ir nebegalima liūdėt,

Kada pavasarį kaštanas

Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų

Ir pūsti vėjus iš pietų,

Jis žydi taip, kad išsilietų

Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos,

Kad alptų tvankūs vakarai,

Kad imtų siausti tokios ligos,

Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų,

Kad paukščiai švilptų, kol užkims,

Kad naktį motinos raudotų,

Namo negrįžtant dukterims...

O medžiuos dega tylios žvakės -

Baltuos žieduos rausvi taškai, -

Ir pareini namo apakęs,

Ir plunksna rašalą taškai.

(Radauskas, Henrikas. Strėlė danguje: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1950.)

O nuo poezijos iki košės tik vienas žingsnis. Na gerai, gal kitur ir kitiems ne vienas, bet man ir mano tiklaraštyje tai tikrai taip yra :) 

Žaliųjų žirnelių košė su lašišos kepsneliu ir karštais pomidorais: 

1 porcija:
2 saujos šaldytų žaliųjų žirnelių;
1 skiltelė česnako;

pusė šaukštelio sviesto;
150 g. lašišos;
5 vyšniniai pomidoriukai;
druska;
citrina;
aliejus;
krapai.

Lašišos kepsnelį pamarinuojame žiupsneliu druskos, šlakeliu alyvuogių aliejaus ir trupučiu citrinos sulčių. Kol ji ilsisi, į keptuvę dedame sviestą, beriame žirnelius, metame nuluptą česnako skiltelę. Pakepiname kelias minutes, pasūdome. Žirneliai kepa labai trumpai, vos porą minučių, turi būti šilti ir minkšti, bet nepraradę spalvos ir formos. Keptuvės turinį krečiame į smulkintuvą, sutriname ir paliekame uždengtame smulkintuve "šusti" savo garuose. 

Keptuvėje įkaitiname truputį aliejaus, dedame lašišą ir apkepame iš visų pusių po kelias minutes (laikas priklauso nuo gabalėlio storio). Kepimo pabaigoje šalia įmetame pašildyti pomidorus, juos pabarstome druska ir šviežiais krapais. Į lėkštę dedame košę, ant jos žuvelę ir šalia pomidorus. 

Labai skanu :) O tą žalią košę vieną galėčiau kirsti ir laukti pavasario, mmmm....

Žirnelių atšildyti nereikia, truputis drėgmės niekuo jiems nepakenks. 

Nemarinuokite žuvies iš anksto, užteks paprieskoniuotai pailsėti keletą minučių.

Skanu ir spalvota.

Galima būt madingam ir kepti pomidoriukus su visa šakele. Bet ai, kas čia tos mados, kai pilvas gurgia...

Tai tiek šiam kartui. Užbėgdama už akių pamurmėjimams, kad tai jau antras lašišos receptas iš eilės, noriu pasakyti, kad visai ne. Čia žaliausio žiemos žalumo - žirnelių košės receptas :D O lašiša puikiai prie jos dera, bet galima priderinti ir ką nors kitą. Jei taip ir padarysit, parašykit kaip pavyko.

Gero vakaro, geros savaitės, gero vasario, gero pavasario :)

Gintarė.