Brokolių keksiukai ir pasvaičiojimas gaminimo tema

Seniai netaipinau ilgų tekstų Gintarinei virtuvėlei. Ne todėl, kad tingiu (aišku, tingiu), bet todėl, kad šiandieniniame pasaulyje maža norinčių skaityti daugiau nei antraštę. Dar tada, kai pradėjau rašyti tinklaraštį daug "geranoriškųjų patarėjų" mane mokė krauti kalnus nuotraukų ir kuo mažiau rašyti, nes taip labiau patiks skaitytojams. Negaliu teisti, kiekvienas turi teisę pasirinkti savo būdą pasauliui pažinti. Bet vis dėlto, yra ir tokių kaip aš, kuriems net varant per 3 darbus ir penkioliką hobių visai nieko tokio yra suskaityt vieną kitą 800 psl literatūros kūrinį per mėnesį. Ko sakot? Laiko nėra? Tai niekam jo nėra, ir ką dabar...?  Iš tiesų, skaitymas duoda kur kas daugiau nei galima būtų paimti iš to laiko. Ilgų, gerų tekstų (soriux šitas į tokius tikrai nepretenduoja, šypt) skaitymas moko sklandžiai rašyti ir kalbėti, kartais man atrodo, kad jei visi tie neturintys laiko skaityti suskaičiuotų kiek jo sugaišta visiems eeee ir mmm bandydami rišliai kalbėti, tai tikrai pultų į knygynus :) Na, bet neįsijaučiant į pasaulio auklėjimą, šį įrašą skiriu tiems mano blogo skaitytojams, kurie tikrai nori paskaityti. (Kiti galit, drąsiai eiti tiesiai prie recepto, neįsižeisiu). 

Sutinku žmonių, kurie nuoširdžiai nesupranta, kam reikia gaminti. Ir jie teisūs, XXI amžiuje, tam, kad būtum sotus, gaminti tikrai nėra būtina. Pilna restoranų, kavinių, užkandinių, degalinėse kepa dešreles, o prekybos centruose iš pečių traukia vištas, tai kodėl mes vis dar gaminame, jei galime būti sotūs ir be to? Kodėl mūsų namuose spintelės prigrūstos lentelių, mentelių, trintuvų, maišytuvų ir kitokio velnio, kodėl brangiuosius nekilnojamojo turto kvadratinius metrus užima viryklės, plautuvės, šaldikliai ir visi kiti "verdu-kepu fabriko" dalykai? Tikriausiai kiekvienas rastų savą pasiteisinimą, bet aš manau, kad visi, kurie labai mėgsta gaminti, iš tiesų, labai mėgsta valdyti. (Kertu lažybų, kad pusė Jūsų perskaitėte "valgyti". Bandom iš naujo, VALDYTI.)

Valdyti dalykus už virtuvės ribų dažnai yra labai nelengva, daug streso ir nežinomybės: negalime būti užtikrinti ar grąžinsime paskolas, ar išvengsime karo, ar vaikai neprisivirs košės, ar partneriai neišduos, ar niekas nepaduos į teismą, ar planai, verslai ir reikalai nenueis velniop. Tiesiog darome  tai ką turime daryti ir tikimės geriausio, bandome įrodyti sau ir aplinkiniams, kad valdome situaciją, valdome savo gyvenimus, bet giliai viduje suprantame, kad viskas gali susiklostyti ir karts nuo karto susiklosto visai ne taip, kaip mes planavome. Nesėkmės ir nežinomybė kerta per pasitikėjimą savimi, o virtuvė yra labai gera reabilitacija. 

Virtuvėje valdyti paprasta, nes tiesiog žinai, kad suplakęs aliejų su kiaušinio tryniu gausi majonezą, žinai, kad bananus sutrynęs su kiaušiniais, įsijojęs debesį miltų ir įpylęs lydyto sviesto, iškepsi pyragą, žinai, kad įbėrus druskos bus sūru, o cukraus - saldu, kad aliejuje dalykai apskrunda, o vandenyje išverda. Ir tik tu sprendi ką virti, o ką skrudinti, ką sūdyti, o ką pasaldinti, jokių netikėtumų, jokio streso - darai ir dainuoji. Virtuvėje gali būti žvaigžde - gaminti įmantrius tolimų kraštų patiekalus, stebinti jais draugus ir kukliai šypsotis skambant ovacijomis, gali būti sukčiumi ir apgaudinėti vaikus ar žioplesnį vyrą į kotletus primaldamas kopūstų ar kitaip užmaskavęs jų nemėgstamus produktus, virutvėje, priešingai nei gyvenime, dažnai įmanoma atitaisyti net tai, kas jau atrodo sužlugo negrįžtamai. Pavyzdžiui, jeigu spintelėje į ožio ragą sudžiūvo prancūziškas batonas, reikia apsidairyti ar niekas nemato, tada greitai kišti jį po tekančiu vandeniu, suvynioti į foliją, šauti 15 min į orkaitę ir jis vėl kaip ką tik gimęs, minkštutėliu puriu vidumi ir traškia, viliojančia plutele. Virtuvių valdovai tokių triukų žino galybę, žino todėl, kad tie triukai labai paprasti ir visada suveikia, o jausmas, kad išsisukai iš sumautos situacijos, saldesnis už korį medaus. 

Taigi jeigu Jums šiandien kas nors nepasisekė, jeigu susipykote su kolegomis, arba užkniso bosas, arba patyrėte nuostolių, vaikai išvedė iš kantrybės, į smegenis įsirangė nežinomybės dėl ateities kirminas ar nutiko dar kas nors labai negero, patariu grįžus namo išsirtraukti bliūdus, puodus, šaukštus, paimti puskilį sviesto ir ilgai ilgai jį plakti, kol taps kremu, nes tiesiog žinot, kad plakamas sviestas anksčiau ar vėliau taps kremu, o kai po gerų poros valandų žiūrėsite į dailų braškėmis išpuoštą tortą, apims toks geras geras grįžimo į vėžes jausmas. Jausmas, kad viskas ir vėl tavo rankose, kad tu gali padaryti tai ką sumanei, kad tu VALDAI situaciją ir šypnesna, bei tikėjimas savo jėgomis sugrįš kaip čia buvę, o tada jau galima iškėlus galvą žengti iš apkuistos virtuvės tvarkyti kur kas svarbesnių reikalų. 

Nežinau, ar daug teisybės šitoj mano filosofijoj, bet tikiu, kad šiek tiek yra. Anyway, kaip dainavo vienas barzdotas dėdė: "Filosofijos šiandien išgydomos / Žada radijas saulėtą rytdieną". 

Einam kept keksiukų. O keksiukai šį kartą Šv. Patriko dienai skirti, žali :) Ir labai skanūs, puikiai suėję ne kaip užkandis, o kaip sotūs pietūs. Idėją susigavau žurnale Debesys, receptą organizavau pagal save. Pabandykit!

8 keksiukams reikės:
3 kiaušinių;
120 g sviesto;
200 g miltų;
100 ml pieno;
1,5 šaukštelio kepimo miltelių;
50 g kietojo sūrio;
1 brokolio;
1 skiltelės česnako;
šiek tiek cukraus;
druskos ir rytietiškų prieskonių (naudojau savo lauktuvių iš Alžyro resursus, bet galima suktis ir su tikka masala mišiniu ar dedant visko po truputį: ciberžolės, kalendros, kumino, maltų paprikų, muskato ir kt.).

Brokolį suskirstome žiedynais ir apverdame pasūdytame vandenyje apie 5 min (kai peilis lengvai sminga į kotuką, nukošiame). Keptuvėje ištirpiname 20 g sviesto, sumetame brokolius, gausiai pažeriam prieskonių, įspaudžiame skiltelę česnako ir pakepame apie minutę. Išjungiam ir atidedam į šalį.
Ištirpiname 100 g sviesto, dubenyje išplakame kiaušinius, supilame sviestą ir pieną, vėl viską išplakame, įmaišome miltus, žiupsnį cukraus, žiupsnį druskos, kepimo miltelius ir viską išmaišome.  Sūrį smulkiai sutarkuojame. Į keksiukų formą išdėliojame kepimo popierėlius, užpildome juos tešla (paliekame šiek tiek vietos pakilti), viršų apiberiame sūriu ir įspaudžiaume po vieną kitą brokolio žiedyną. Šauname į 190 laipsnių orkaitę geram pusvalandžiui. Karštus galima tiekti su salotomis, kaip pagrindinį patiekalą ar karališkus pusryčius, pravėsusius įsimesti į kelioninį krepšį ar pasiimti į iškylą. Taurė balto vyno arba stiklinė kvietinio alaus su citrina tikrai derės. Enjoy!

Kaip garbanius brokolis pavirsta į keksą. 

Fainuoliai keksiukai ką tik iš orkaitės.

Su rukolų ir ridikėlių salotomis.

Ar žmogus, ar keksas - svarbu vidinis grožis :D

Tai tiek apie apie gaminimo terapiją ir brokolinius keksiukus. Iki greito, draugai ir gero linkėtojai!

Bučkis.

G.