Paukščiai su jūra nesipyksta - Fettuccine su krevetėmis ir vištiena

Aš bijau paukščių :) Tikrai bijau. Jie turi aštrius nagus, tvirtus snapus ir sparnus, labai mažas galvas su abejotino dydžio smegenimis, dergia iš aukštai kur papuola ir šiaip yra tokie besiblaškantys, isteriški sutvėrimai. Na, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad aš daugybės gyvų padarų bijau... Bijau šunų, bijau graužikų, privengiu kačių, varlių ir visokių roplių, karvių, jaučių, arklių ir kitokių stambių naminių gyvulių, ypač kai šie užstoja takelį, kuriuo man reikia praeiti... Bet paukščiai vieni nemieliausių. Tiesa, girdėti čiulbesį ryte smagu ir žvirblį ar genį pamačiusi nebėgu, bet kai kokia višta, kalakutas, varna, balandis ar papūga yra per arti manęs, man nepatinka. Pamenu, kažkada, kai ėjau iš mokyklos namo, mane užsipuolė priedurnė varna, skraidė aplink galvą ir daužėsi sparnais. Brrr... Gaila tada kūno kultūros mokytoja nematė, būčiau pirmą kartą gyvenime sprinto rungties normatyvą viršijusi. Vėliau teko nuomotis kambarį pas šeimininką, kuris periodiškai parsitempdavo rėksnę papūgą Nimfą. Tai tas padaras irgi manęs nesužavėjo. Bijauraus charakterio - atskrenda pasėdėti ant peties, sėdi ramiai, bet kai nusibosta, tai nenuskrenda, o kerta kur į kaklą ar ausį :) Afigienas naminis gyvūnėlis tskant. 

Bet ne visų gyvų sutvėrimų taip jau ir bijau. Visai nebijau žuvų. Muahaha... Prajuokinau? Bet iš tiesų nebijau to, ko bijo dauguma mano amžiaus merginų, deklaruojančių beatodairišką meilę viskam kas gyva, - nebijau lipti į vandens telkinį, kai aplinkui kojas malasi daug žuveliokų, nebijau gyvo (arba ne) karpio ar kitokios žuvies, nebijau vėžių (kažkur turiu paauglystės foto kur bučiuojamės su gyvu vėžiuku prieš jam papuolant į puodą), anei vorų ar tarakonų nebijau... Drąsus kiškis. 

Kodėl aš čia apie tas baimes? Nežinau net. Tiesiog gamindama pastą su vištiena ir krevetėmis, galvojau apie jūrą ir apie paukščius. Man patinka vištiena, patinka krevetės ir patinka šių dalykų derinys. Mano pasta buvo labai turtinga, galima ir palengvintą variantą ruošti, be sūrio ar be grietinėlės.

3 porcijoms reikės:

250 g. šviežių fettuccine;

100 g. vištienos file;
10-12 didelių virtų krevečių uodegėlių;
100 ml. grietinėlės;
80 ml. sauso balto vyno;
1 skiltelės česnako;
3 šaukštų tarkuoto Džiugo sūrio;
3 saujų rukolos;
šlakelio aliejaus;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų;

citrinos
vandens.

Vištieną supjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, ją galima šiek tiek pamarinuoti (citrinos sultys+šviežiai grūstų pipirų mišinys+druska+alyvuogių aliejus) arba paprieskoniuoti prieš pat kepant. Įkaitiname keptuvėje truputį aliejaus ir pakepiname vištieną, kai gabalėliai pabąla, dedame krevetes ir įspaudžiame česnaką, pakepame, kol česnakas paskleidžia kvapą ir truputį pasiriečia krevetės, sumažiname ugnį, įpilame vyno ir palaukiame kol nugaruos alkoholis. Pilame grietinėlę, dedame prieskonių (kukliai druskos, pipiro, gal kokios žolelės, jei norisi) ir padažas baigtas.

Švieži makaronai verda žiauriai trumpai. Kokią vieną minutę (nors ant pakuotės rašo, kad 3 min.). Pervirti nevalia, nes bus neskanu. 

Galima išgriebtus  fettuccine dėti į padažo keptuvę ir permaišyti, bet aš kartais dedu į lėkštę, o padažo užpilu tada, man skaniai viskas lėkštėje susidėlioja taip: fettuccine kauburiukas, aplinkui padažo samtelis, ant dar karštų makaronų šaukštas Džiugo, o ant visko dar žalumynų sauja. Labai dosnu, gausu, sotu ir skanu.

 Tiek viščius, tiek krevetės kepa labai greitai.

 Lėkštėje su padažu ir sūriu.

Pavasarį be žolės - nuodėmė.

Tai toks dar gana rimtas ir žieminis patiekalas, pamažu keliaujam į vasarą, kur gausės gaivos, daržovių ir penkiolikos minučių patiekalų.

Iki greito :)
Gintatė