Mėsa ir taškas. Jautienos kulninės troškinys

Kartais (visada) gyvenimas yra paprastas kaip du x du. Kol nepradedame giliai kapstyti ir visaip išvedžioti, aiškiai matome kur gėris, kur blogis, kur norai, kur prievolės, kur smagu, kur nelabai... Atsidariusi Gintarinę virtuvėlę galvojau apie ką turėtų būti tekstas: apie nepateisinamą toleranciją šaudantiems į lėktuvus? apie vasarą? apie žmones? apie jautieną? apie lietuvių (kiauliaėdžių) ir lotynų amerikiečių (jaučiaėdžių) skirtumus?... 

O gal apie nieką? Pastaruoju metu rašau labai daug, tie laikai kai sakiau, kad daug rašau, dabar man atrodo kaip laikai iš viso be rašymo :) Todėl ilgo teksto nebarbensiu. Jūs gi ir taip viską žinote. Ir jums nereikia sakyti, kad jautieną valgyti sveika ir labai skanu ir kad pats metas atsikratyti kvailų mitų apie neįkandamą mėsą. Kažkadaise juk ir vištos buvo "balerinos", kurios be kelių valandų greitpuodyje buvo nevalgomos ir ką? Laikai pasikeitė, pilnos parduotuvės kokybiškos mėsos, tereikia pasižiūrėti, pasidomėti ir neieškoti pačio pigiausio varianto. 

Jautieną dažniausiai perku brandintą. Nusiperku nedidelį gabalėlį išpjovos ir man jos karpačams užtenka gana ilgam. Tačiau šį kartą akį patraukė labai graži iš Airijos atkeliavusi kulninė. Nusipirkau vieną gabalą, greitai apskrudinau ant grilinės keptuvės ir palikau ilgam troškintis su daržovėmis. Jautiena subyrėjo į gražius gabaliukus ir išėjo puikus  troškinys. Gal ir ne visai vasariškas maistas, bet labai geras tuo, kad nereikia vargti gamybos procese. Toks iš tiesų paprastas, bet geras ir gražus - kaip gyvenimas - patiekalas.

Jam reikės:
1 gabalo atvėsintos jautienos kulninės su kaulu;
4-5 skiltelių česnako;
maltos džiovintos paprikos;
šviežiai grūstų įv. pipirų;
alyvuogių aliejaus;
200 ml sauso vyno (geriau raudono, bet tiks ir baltas, ir net sultys rūgštesnės tiks);
250 g. konservuotų luptų pomidorų savo sultyse;
poros saujų daržovių (naudojau baby carrots, jaunus svogūnus, šiek tiek briuselių, bet tinka ir kitokios);
balzaminio acto, prieskonių, citrinos...

Sutriname grūstuvėje pipirų, česnako (2 skiltelės), druskos, paprikos ir alyvuogių aliejaus košelę, ja patriname mėsą. Įkaitiname sausą grilinę keptuvę ir apkepame mėsą iš abiejų pusių po kelias minutes. Imame puodą, dedame daržoves: česnakus, morkas, svogūnus, briuselius (ar ką tik norite), pilame vyną, pomidorus iš skardinės, dedame mėsą ir dapilame vandens tiek, kad skysčio būtų per kelis pirštus virš produktų. Iš karto dedu ir prieskonių, kad produktai jų geriau įsigertų: druskos, balzaminio acto, cukraus ir pan. Viską ant mažos ugnies troškiname mažiausiai 1,5 val. Kai mėsa subyra į atskirus gabaliukus, o skystis nugaruoja ir sutirštėja, tada galima ragauti, įdėti dar prieskonių, jei trūksta (turėkite po ranka druskos, pipirų, cukraus ir citrinos). Viskas, tiekiame troškinį su čebata, bulvių koše, polenta, makaronais ar kuo tik norisi. 

 Paprieskoniuota mėsa.

 Apskrudinimas.

 Kelionė į puodą pas draugus.

Lėkštėje.

O pabaigai trumpa pastraipa apie pasaulį, tokį koks kartais mums atsitinka, ir tokį, iš kurio geriau kuo greičiau pareiti namo:

"Aš buvau (siur)realiam pasauly, kur laikrodžiai varvėjo nuo sienų. Ten gyveno vienaakiai ir vienarankiai - ne viską matantys, ne viską galintys... Kai kurie jų atrodė liūdni, kiti gerai nusiteikę, bet kodėl nežinau - nesupratau jų kalbos. Manding, jie ir vieni kitų nesuprato, nors kalbėjo labai panašiai. Ten buvo būtybių keistesnių už visas kitas, jos neturėjo kojų, jos neturėjo rankų, jos neturėjo veidų ir lyties, nežinia ar turėjo sielas, gali būti, kad laikė jas lentynose po varvančiais laikrodžiais. Tos būtybės savo beformius kūnus vilko stačiais laiptais ten, kur sudėtos nematomos karūnos ir pasiekusios jas matavosi. Ten nebuvo veidrodžių, o jos ir neturėjo akių, todėl nežinojo ar tinka karūnos. Jos gali tai įsivaizduoti, - pamaniau, bet kažin, o kur jų vaizduotė? Ar pasaulyje, kuriame sienomis varva laikrodžiai, dėl nematomų karūnų žūva kiklopai, o vienos rankos netgi per daug, dar gali egzistuoti vaizduotė? Jei ji kada ten ir buvo užklydusi, tai arba per 3 žmonių sekundes spėjo pabėgti, arba liko įstrigusi. Jos jaunos kojos įklimpo koridorių smaloje, o akys daugiau niekada nepamatė žydinčių pievų tik amžinybėn nusidriekusią maltos kavos dykumą. Be pievų vaizduotė negyvena. Ar ji ištrūko per 3 žmonių sekundes??? Nei gyvos, nei mirusios aš jos ten nemačiau. O buvau ten ilgai... Buvau (siur)realiam pasauly, kur nuo sienų varvėjo laikrodžiai. Aš šiandien labai pavargau."

Tai tiek šiai dienai :)
Ikisusi.
G.