Naminiai čeburėkai

Čeburėkai yra visiškai nemadingas, nemodernus ir neelitinis maistas, todėl šių dienų food blogeriai retai kada juos gamina ir publikuoja. Prisipažinsiu, aš irgi nesu didelė čeburėkų gerbėja. Esu jų valgiusi ne kartą, esu valgiusi ir labai prastų, ir tikrai skanių, bet kad žavėčiausi ar tuo labiau užsimanyčiau šio patiekalo taip nebūna. O kam valgyti junk'ą, kuris net nelabai vilioja? 

Bet yra žmonių, kurie niekada nepasakys ne čeburėkui. Dažniausiai - tai vyrai. Pavyzdžiui, mano brolis gali bet kokiame gatvės užkampyje, turguje ar stotyje susigundyti čeburėku - jam toks maistas gyvenimo razinos :) 

Aš kažkada, labai seniai, esu gaminusi čeburėkus, buvau dar paauglė, kepėme juos pas draugę ir pavyko tikrai neprastai. Vėliau šį patiekalą teko ragauti tik pas draugus, kurių šeimos galva buvo tobulai įvaldęs čeburėkų kepimą. Pamenu, kartą net per Naujuosius metus stovėjo visą vakarą prie kunkuliuojančio puodo ir vieną po kito traukė šviežius čeburėkus - buvo ir smagu, ir skanu. (Mariau, tavo čeburėkai buvo nerealūs.)
Bet tai buvo seniai, o dabar prie čeburėkų temos mane privertė sugrįžti Panevėžys. Turbūt visi esame girdėję mitą, kad Panevėžys - čeburėkų sostinė, tą man patvirtino ir mano draugas, kuris kilęs iš šio miesto. Tik, deja, čeburėkai iš ten jau išnykę ir tų legendinių, kurie pelnė Panevėžiui čeburėkų miesto vardą nėra... (Arba mes nežinome, kur jų rasti). Taigi po apsilankymo Panevėžyje išsirutuliojo tema apie čeburėkų gaminimą, o mano draugas net prisimerkė sakydamas, kad labai pasiilgo šio patiekalo. Na, pasiilgo, tai pasiilgo - kepsim čeburėkus namuose! 

Truputį nerimavau, nes tikrai ne itin gerai atsiminiau, kaip juos gaminti, bet pakračiusi atmintį, užrašus ir panaršiusi internete, čeburėkų iššūkį įveikiau. 

8 nemažiem čeburėkam reikės:

Tešlai:

200 g varškės;
50 ml kefyro;
2 kiaušinių;
0,5 a. š. sodos;
žiupsnio druskos;
1 v. š. aliejaus;
+/- 2,5 stiklinės miltų;

Aliejaus kepimui. 

Įdarui:
500 g maltos kiaulienos mentės (ar kitokios mėsos);
1 česnako skiltelė;
1 šaukštas kefyro arba grietinės
1 stiklinės karšto sultinio (dėjau ištirpintą kubelį);
1 šaukštelio kambario temperatūros sviesto;
druskos;
pipirų;
mėgstamų prieskonių.

Pasiruošiame mėsą - gerai išminkome maltą mėsą su prieskoniais, kefyru ir česnaku, įpilame karšto sultinio, kad būtų skystesnė konsistencija ir įmaišome truputį sviesto, paliekame mėsą pailsėti. Tešlai pertriname varškę (blenderiu arba per sietelį), supilame išplaktus kiaušinius, sodą sumaišytą su kefyru, beriame žiupsnelį druskos, dedame aliejaus, viską sumaišome ir po truputį beriame miltus, kol tešla bus minkoma, bet minkšta (minkyti geriausia pasišlapinus rankas aliejumi). Tešlą kočiojame plonai, pjauname norimo dydžio apskritimą, ant jo nestoru sluoksniu paskleidžiame mėsos įdaro, perlenkiame čeburėką ir kraštą užspaudome šakute. Kepame lėtai, įkaitintame aliejuje, kol gražiai parus (7-10 min.). Išėmus, būtina nuvarvinti aliejaus perteklių ant popierinio rankšluosčio. Prie čeburėkų labai tinka alus - mes mėgavomės kvietiniu nealkoholiniu alumi su citrina.

Procesas. Beveik čeburėkų gaminimo cechas :)

Nusausinusi riebalus popieriniu rankšluosčiu, dėjau čeburėkus ant lentelės su kepimo popieriumi, kad jei dar koks lašas aliejaus liko, jį sugertų popierius. 

Čeburėkų rikiuotė.

Alus ir čeburėkai. 

Mėsa kvapni ir drėgna. 

Taigi, jeigu Jūs ar Jūsų artimieji jaučia sentimentų čeburėkams, drąsiai kepkite pagal šį receptą, mano ekspertas sakė: "Tobuli" :)

Ikisusi :) G.