.JPG)
"- O tu rašai tinklaraštį? - Taip, rašau. - Apie ką jis? -Visi tinklaraščiai vienaip ar kitaip yra apie jų autorius. Bet, sakykim, daugiausia rašau apie maistą. -Tai apie save ir apie maistą? Du skyriai yra? -Ne. Nėra. Bet taip, apie save ir maistą."
Per pusmetį, kurį gyvuoja Gintarinė Virtuvėlė, tokių pokalbių buvo ne vienas ir ne du. Gal tai nuskambės kiek paviršutiniškai (niekad ir nesidėjau labiau gilia), bet manau, kad visi rašo apie save. Rašo tinklaraščius, rašo straipsnius, rašo knygas apie meilę, apie istoriją, apie maistą - apie save. Skaitydama bet kokią knygą (o jų tikrai prisiskaičius esu gyvą velnią, vien jau literatūros studijos kokį kalniuką sumetė), aš jaučiuosi lyg bendraučiau, artimiau susipažinčiau su autoriumi. Man labai artimas Freudo požiūris į literatūrą. Nesvarbu apie ką skaitau, aš vis tiek galvoju ir apie autorių. Juk tai jis šneka su manimi. Ir tai ne monologas. Kaip galima dialoge negalvoti apie pašnekovą?
Penktadienį praleidusi dieną knygų mugėje, šeštadienį artimiau susipažinau su A. Čekuoliu, V. Radzevičium ir A. Užkalniu. Taip, visas tris knygas perskaičiau per dieną, nuo pirmos iki paskutinės raidės. Neturiu saiko. Gėda. Neperku daug knygų, nes jas valgau labai greitai. Penktadienį vos kuprinę pavilkau, o šiandien beliko viena neperskaityta dūšiai ir keletas profesinės literatūros knygučių, kurias darbe naudosiu, o ne vakare lovoj skaitysiu. Et...
Labai trumpai apie pačią knygų mugę. Man tai tikrai viena didžiausių metų švenčių. Nuostabus laikas, puikūs renginiai, gausybė besišypsančių autorių, kalnai gerų nebrangių knygų! Tik va su saiku turiu problemų. Jei nuvažiuoju į knygų mugę ir praleidžiu ten vieną dieną, mane visada kamuoja liūdesys, kad rytoj manęs ten nebus, o juk bus kitų puikių renginių, susitikimų... :/ Šį kartą kelias valandas paskyrėme knygų apžiūrai ir pirkimui + autografų pamedžiojimui (nors, tiesą sakant, tai buvo labai paprasta, nes palaukti teko tik Čekuolio ir tai labai neilgai), tada apsilankėme poroje renginių ir keliavome namo. Diena buvo prabėgusi akimirksniu, kuprinė sunki, mintys lengvos.
Kadangi čia ne tik apie save, bet ir apie maistą rašau, tai norėčiau plačiau parašyti apie Vytaro Radzevičiaus Pasaulio puodus, kuriuos mugėj nusipirkau ir dar autoriaus linkėjimą susižvejojau. Knygą jau perskaičiau. Įdomi knyga. Autorius lyg ir nemeluoja. Pasikuklinimas, kad jis nėra geresnis šefas už bet kurį skaitytoją, o receptų paprastumas vienareikšmiškai tik privalumas - ne kuklinimasis, o tiesa. Šypt. Tiesa ir tai, kad "Patyrusiai virtuvės vilkei ar kilniam prijuosčių ereliui "Pasaulio puodų" receptai gali kelti šypsnį". Šaunuolis autorius, sako tiesą ir tik tiesą, nebando dėtis pranašu.
Knyga kaip šachmatų lenta iš dviejų spalvų - kelionių nuotykių ir receptų. Apie kelionių nuotykius daug pasakoti nenoriu. Jie superiniai. Skaitai ir šypsaisi, šypsaisi ir skaitai, ir atrodo, kad dar negana. Kyla noras atsinešti iš šaldytuvo du butelius alaus, vieną sau, kitą autoriui, kad tik dar papasakotų tu baikių daugiau :)
O štai receptų dalis mane šiek tiek suglumino. Ne todėl, kad jie kokie nors prasti ar neverti dėmesio. Viskas su jais kaip ir gerai, tik mane nustebino, kad egzotiškus pasakojimus lydi labai lietuvio virtuvei įprasti patiekalai: žirnių sriuba su spirgučiais, šaltiena, ant butelio kepta višta, pakeptas varškės sūris, pupelių mišrainė, švilpikai, kugelis, kaimiška bulvienė... Aš suprantu, kad žemė apvali ir dauguma kraštų turi panašių receptų, bet man vis tiek šiek tiek pritrūko tų romantiškų tolių. Skaitant istorijas kvepia (smirda) tolimais kraštais, kalnais, saulėlydžiais, drumzlinais ir skaidriais vandenimis, o skaitant receptus tie kvapai ir vaizdiniai pranyskta kaip dūmas neblaškomas vėjo. Turiu dvi hipotezes: arba lietuvis (legenda byloja, kad tikras lietuvis iš cepelino išsirita) net šviežiausią ir minkščiausią oktopusiuką kirsdamas apie žemaičių blynus svajoja ir dėdė Vytaras toks lietuvis ir yra, arba jis į savo skaitytoją žiūri kaip į žioploką paauglį, kuriam nenori per aukštai kilstelėti kartelės ir net parašo kur rasti žuvies padažo (tai bene egzotiškiausias ingridientas).
Hm... Aš šventai tikiu, kad žmogus protingas. (Gal kai užaugsiu apsigalvosiu.) Kažkada Rytis Zemkauskas yra sakęs, kad jo laidų žiūrovai yra labai protingi ir pastebi, iškoduoja net tai ką jis paslepia. Tai tokios nuostatos galėtų laikytis ir receptų autoriai. Žiupsnelis mažiau girdėtų ir matytų receptų tikrai nesukeltų skaitytojams frustracijos. O tiems kam sukeltų, ašaras nubrauktų supermama.
Pasijaučiau moralizuojanti. Ar turiu tokią teisę? Aišku turiu. Juk čia mano tinklaraštis, ką noriu tą rašau. Kaip ir Pasaulio puodai - Radzevičiaus knyga - ką norėjo tą parašė :) Ir parašė neblogai. Nuotraukos gražios. Istorijos smagios. Receptai paprasti. Jei dėl gaminimo idėjų, tai akį užkabino šerbetas - vasarą reikės pagaminti, gal kiek kitaip, bet būtinai supilstysiu į apelsinų žieveles, kaip knygoje; krevetės druskoje ir dar vienas kitas mėsos receptas. Štai šiandien turėjau vištienos ir kokosų pieno, tad knygos įkvėpta, pagaminau panašiai, kaip rašoma joje. Rašoma šalia istorijos apie vestuves Irane ir turiu pasakyti kur kas gražiau sužaidžia nei Laoso istorijos su kugeliu :) Nors gal ir nebūta didelio noro, kad labai jau tampriai receptai su istorijom sietųsi, gal čia mano moteriškas protas linkęs viską rūšiuoti ir dėlioti, nesupranta vyriškos sistemingos betvarkės. Iš kitos pusės, pasiteisinsiu, kad neieškau smegenų ten kur jų nebūna, knygoje kiekviena istorija siejama su receptu ir kai kurios sąsajos atrodo pritemptos. Bet nelabai įkyriai, galima ištverti, arba apsimesti, kad čia sąmonės srautas ir ne mums analizuoti kokios ten reikšmių ir prisiminimų kasos rašytojo galvoje pinasi.
Gavusi palinkėjimą ir autografą, klausiau autoriaus ar bus dar knygų, juk medžiagos daug prikaupęs turėtų būti, sakė - bus. Taip užtikrintai sakė - BUS. Tai manau pirksiu. Nes smagiai praėjo kelios valandos skaitanat ir turbūt dar vėliau atsiversiu karts nuo karto. Pirksiu.
O dabar vištiena (receptas šiek tiek skiriasi nuo knygos, bet tingiu viską ką skaitau idealiai atkartoti, jūs jau man atleiskit ir originalo knygoje ieškokit).
Reikės:
6 vištienos blauzdelių;
kokoso pieno skardinės (200 g);
pusės citrinos sulčių;
1 cm imbiero;
šaukštelio farino cukraus;
šlakelio žuvies padažo;
šlakelio sojų padažo;
pusės galvos česnako;
žiupsnio druskos;
maltos saldžios paprikos.
Valgiau su salsa:
4 pomidorai;
sauja vynuogių;
0,5 svogūno;
žalumynai;
1 skiltelė česnako;
laimo sultys;
0,5 čili pipiro.
Vištieną nuploviau, nusausinau ir pamarinavau kokoso piene pagardintame išspaustu česnaku, žuvies ir sojų padažais, farino cukrumi, citinos sultimis, tarkuotu imbieru, druska, maltom paprikom. Blauzdelės marinavosi kelias valandas. Jas pašovus kepti orkaitėje (beje, kad nereikėtų teplioti grotelių į paprastą kepimo formą priglamžykite folijos gniužulų ir kepkite ant jų, grotelių efektas, o viską paskui galima išmesti ir nereik mazgot).
Kol kepė blauzdelės, nuplikiau pomidorus ir vynuoges. Nuplikius pakišau po šaltu vandeniu, nulupau ir išėmiau sėklas. Supjausčiau vynuoges ir pomidorus vienodais kubeliais (vietoj vynuogių labai tinka mangai, bet kad šiuo metu visi mediniai parduotuvėse). Taip pat į pomidorus ir vynuoges įpjausčiau svogūno, žalumynų, čili pipiro su sėklomis, įspaudžiai laimo sulčių (daug), pagardinau druska ir alyvuogių aliejumi. Leidau keliolika minučių pastovėti. O kai iškepė vištiena tiekiau šalia.
Vištiena pavyko gerai. Minkšta, švelni, kvepia kokosais. Kitą kartą gal jau ištrauktą iš marinato pabarstyčiau kario ir ciberžolės milteliais. Kad papildytų kokosą kvapais ir pridėtų spalvų.
G.
Penktadienį praleidusi dieną knygų mugėje, šeštadienį artimiau susipažinau su A. Čekuoliu, V. Radzevičium ir A. Užkalniu. Taip, visas tris knygas perskaičiau per dieną, nuo pirmos iki paskutinės raidės. Neturiu saiko. Gėda. Neperku daug knygų, nes jas valgau labai greitai. Penktadienį vos kuprinę pavilkau, o šiandien beliko viena neperskaityta dūšiai ir keletas profesinės literatūros knygučių, kurias darbe naudosiu, o ne vakare lovoj skaitysiu. Et...
Labai trumpai apie pačią knygų mugę. Man tai tikrai viena didžiausių metų švenčių. Nuostabus laikas, puikūs renginiai, gausybė besišypsančių autorių, kalnai gerų nebrangių knygų! Tik va su saiku turiu problemų. Jei nuvažiuoju į knygų mugę ir praleidžiu ten vieną dieną, mane visada kamuoja liūdesys, kad rytoj manęs ten nebus, o juk bus kitų puikių renginių, susitikimų... :/ Šį kartą kelias valandas paskyrėme knygų apžiūrai ir pirkimui + autografų pamedžiojimui (nors, tiesą sakant, tai buvo labai paprasta, nes palaukti teko tik Čekuolio ir tai labai neilgai), tada apsilankėme poroje renginių ir keliavome namo. Diena buvo prabėgusi akimirksniu, kuprinė sunki, mintys lengvos.
Kadangi čia ne tik apie save, bet ir apie maistą rašau, tai norėčiau plačiau parašyti apie Vytaro Radzevičiaus Pasaulio puodus, kuriuos mugėj nusipirkau ir dar autoriaus linkėjimą susižvejojau. Knygą jau perskaičiau. Įdomi knyga. Autorius lyg ir nemeluoja. Pasikuklinimas, kad jis nėra geresnis šefas už bet kurį skaitytoją, o receptų paprastumas vienareikšmiškai tik privalumas - ne kuklinimasis, o tiesa. Šypt. Tiesa ir tai, kad "Patyrusiai virtuvės vilkei ar kilniam prijuosčių ereliui "Pasaulio puodų" receptai gali kelti šypsnį". Šaunuolis autorius, sako tiesą ir tik tiesą, nebando dėtis pranašu.
Knyga kaip šachmatų lenta iš dviejų spalvų - kelionių nuotykių ir receptų. Apie kelionių nuotykius daug pasakoti nenoriu. Jie superiniai. Skaitai ir šypsaisi, šypsaisi ir skaitai, ir atrodo, kad dar negana. Kyla noras atsinešti iš šaldytuvo du butelius alaus, vieną sau, kitą autoriui, kad tik dar papasakotų tu baikių daugiau :)
O štai receptų dalis mane šiek tiek suglumino. Ne todėl, kad jie kokie nors prasti ar neverti dėmesio. Viskas su jais kaip ir gerai, tik mane nustebino, kad egzotiškus pasakojimus lydi labai lietuvio virtuvei įprasti patiekalai: žirnių sriuba su spirgučiais, šaltiena, ant butelio kepta višta, pakeptas varškės sūris, pupelių mišrainė, švilpikai, kugelis, kaimiška bulvienė... Aš suprantu, kad žemė apvali ir dauguma kraštų turi panašių receptų, bet man vis tiek šiek tiek pritrūko tų romantiškų tolių. Skaitant istorijas kvepia (smirda) tolimais kraštais, kalnais, saulėlydžiais, drumzlinais ir skaidriais vandenimis, o skaitant receptus tie kvapai ir vaizdiniai pranyskta kaip dūmas neblaškomas vėjo. Turiu dvi hipotezes: arba lietuvis (legenda byloja, kad tikras lietuvis iš cepelino išsirita) net šviežiausią ir minkščiausią oktopusiuką kirsdamas apie žemaičių blynus svajoja ir dėdė Vytaras toks lietuvis ir yra, arba jis į savo skaitytoją žiūri kaip į žioploką paauglį, kuriam nenori per aukštai kilstelėti kartelės ir net parašo kur rasti žuvies padažo (tai bene egzotiškiausias ingridientas).
Hm... Aš šventai tikiu, kad žmogus protingas. (Gal kai užaugsiu apsigalvosiu.) Kažkada Rytis Zemkauskas yra sakęs, kad jo laidų žiūrovai yra labai protingi ir pastebi, iškoduoja net tai ką jis paslepia. Tai tokios nuostatos galėtų laikytis ir receptų autoriai. Žiupsnelis mažiau girdėtų ir matytų receptų tikrai nesukeltų skaitytojams frustracijos. O tiems kam sukeltų, ašaras nubrauktų supermama.
Pasijaučiau moralizuojanti. Ar turiu tokią teisę? Aišku turiu. Juk čia mano tinklaraštis, ką noriu tą rašau. Kaip ir Pasaulio puodai - Radzevičiaus knyga - ką norėjo tą parašė :) Ir parašė neblogai. Nuotraukos gražios. Istorijos smagios. Receptai paprasti. Jei dėl gaminimo idėjų, tai akį užkabino šerbetas - vasarą reikės pagaminti, gal kiek kitaip, bet būtinai supilstysiu į apelsinų žieveles, kaip knygoje; krevetės druskoje ir dar vienas kitas mėsos receptas. Štai šiandien turėjau vištienos ir kokosų pieno, tad knygos įkvėpta, pagaminau panašiai, kaip rašoma joje. Rašoma šalia istorijos apie vestuves Irane ir turiu pasakyti kur kas gražiau sužaidžia nei Laoso istorijos su kugeliu :) Nors gal ir nebūta didelio noro, kad labai jau tampriai receptai su istorijom sietųsi, gal čia mano moteriškas protas linkęs viską rūšiuoti ir dėlioti, nesupranta vyriškos sistemingos betvarkės. Iš kitos pusės, pasiteisinsiu, kad neieškau smegenų ten kur jų nebūna, knygoje kiekviena istorija siejama su receptu ir kai kurios sąsajos atrodo pritemptos. Bet nelabai įkyriai, galima ištverti, arba apsimesti, kad čia sąmonės srautas ir ne mums analizuoti kokios ten reikšmių ir prisiminimų kasos rašytojo galvoje pinasi.
Gavusi palinkėjimą ir autografą, klausiau autoriaus ar bus dar knygų, juk medžiagos daug prikaupęs turėtų būti, sakė - bus. Taip užtikrintai sakė - BUS. Tai manau pirksiu. Nes smagiai praėjo kelios valandos skaitanat ir turbūt dar vėliau atsiversiu karts nuo karto. Pirksiu.
O dabar vištiena (receptas šiek tiek skiriasi nuo knygos, bet tingiu viską ką skaitau idealiai atkartoti, jūs jau man atleiskit ir originalo knygoje ieškokit).
Reikės:
6 vištienos blauzdelių;
kokoso pieno skardinės (200 g);
pusės citrinos sulčių;
1 cm imbiero;
šaukštelio farino cukraus;
šlakelio žuvies padažo;
šlakelio sojų padažo;
pusės galvos česnako;
žiupsnio druskos;
maltos saldžios paprikos.
Valgiau su salsa:
4 pomidorai;
sauja vynuogių;
0,5 svogūno;
žalumynai;
1 skiltelė česnako;
laimo sultys;
0,5 čili pipiro.
Vištieną nuploviau, nusausinau ir pamarinavau kokoso piene pagardintame išspaustu česnaku, žuvies ir sojų padažais, farino cukrumi, citinos sultimis, tarkuotu imbieru, druska, maltom paprikom. Blauzdelės marinavosi kelias valandas. Jas pašovus kepti orkaitėje (beje, kad nereikėtų teplioti grotelių į paprastą kepimo formą priglamžykite folijos gniužulų ir kepkite ant jų, grotelių efektas, o viską paskui galima išmesti ir nereik mazgot).
Kol kepė blauzdelės, nuplikiau pomidorus ir vynuoges. Nuplikius pakišau po šaltu vandeniu, nulupau ir išėmiau sėklas. Supjausčiau vynuoges ir pomidorus vienodais kubeliais (vietoj vynuogių labai tinka mangai, bet kad šiuo metu visi mediniai parduotuvėse). Taip pat į pomidorus ir vynuoges įpjausčiau svogūno, žalumynų, čili pipiro su sėklomis, įspaudžiai laimo sulčių (daug), pagardinau druska ir alyvuogių aliejumi. Leidau keliolika minučių pastovėti. O kai iškepė vištiena tiekiau šalia.
Vištiena pavyko gerai. Minkšta, švelni, kvepia kokosais. Kitą kartą gal jau ištrauktą iš marinato pabarstyčiau kario ir ciberžolės milteliais. Kad papildytų kokosą kvapais ir pridėtų spalvų.
Vištiena nardo marinate.
Pomidorai ir vynuogės poilsiauja karštoje vonioje.
Kol kepa blauzdelės aš vėpsau pro langą į pavasarį.
Salsa. Dar nesumaišyta.
Kvapnios blauzdelės ir gaiviai aštrus garnyras.
Gaila, kad medžiai dar nežaliuoja ir valgymas balkone prilygtų valgymui gatvėje. Bet jau greit, jau greit.
Tai tiek šiandien. Oras nuostabus. Bėgu į lauką. Ir jūs bėkite. O vakare pasigaminkite ką nors skanaus ir pakelkite taurę vyno už pavasarį ir už knygas.
Ačiū knygų mugei, ačiū Pasaulio puodams, ačiū pavasariui, ačiū sau ir jums už tokį gražų savaitgalį.
Myliu, bučiuoju, iki ;))
G.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą