Pašnekėsiu apie karą. O paskui apie žuvį. Kam neįdomus karas (argi taip gali būti?), tas gali braukti puslapį žemyn ir ten skaityti apie žuvį.
Nežinau, ar įmanoma pasislėpti kur nors taip giliai, kad nematytum kas vyksta pasaulyje, kad negirdėtum nei žodžio apie Rusiją, nei žodžio apie Ukrainą. Manau, kad neįmanoma. Ir nežinau, ar esta tokių, kuriems, vykstant šiems procesams, net trumpam nešmėkštelėjo mintis, o kas, jeigu...? Kas jeigu rusų tankai ir žali žmogeliukai bus matomi ne per tv, ne per youtube, o per langą? Man nuojautos, kad stovime išvakarėse kažkokių didelių įvykių, kurie palies ne vieną šalį ir smigs į įstoriją, tai sustiprėja, tai vėl nuslopsta. Turbūt tai natūralu, jei mąstai, jei analizuoji... Emocijoms ir baimėms pasiduoti lengva, o kai pradedi analizuoti, viskas vėl kitaip atrodo. Tuo ir įdomus šis pasaulis, kaip Rubiko kubas, - suki suki, vartai vartai, o spalvos kaip nesueina, taip nesueina.
Karo aš bijojau visada. Labiau nei ligos, nei stichinės nelaimės... Kodėl? Nežinau. Matyt mano laki vaizduotė pro labai plačias duris įsileido senelių pasakojimus apie karą ir sovietmetį, mokyklines istorijos pamokas, straipsnius, knygas apie tai. Ir mano laisvės atmosferoje besivysčiusiai pasaulėžiūrai, karas atrodė juodžiausias scenarijus.
Pirmą kartą pajutau, kad labai bijau karo per muzikos pamoką mokykloje. Buvau maža - 12, gal 13 metų. Klausėmės oratorijos "Nelieskite mėlyno gaublio". Niekada nebuvau muzikali, gal ir nuobodoka buvo, todėl mintys skrido laisvai ir toli. Tada supratau karo negandos dviprasmybę - tu patenki į baisią situaciją, gyvenimas tave pastato prieš faktą ir dar neaišku kaip į tave žiūrės pasaulis, auka tu, apsimetėlis, žioplys? Jei sprogo elektrinė, viską griaudamas pasiautėjo tornadas, į koją įsikibo vėžys - tu auka, tau reikia padėti, tu dėl to nekaltas. Bet jei esi kariaujančios arba užkariaujamos šalies pilietis, viskas ne taip paprasta. Tavo dramos daugelis nenori matyti. Gal tu pats kaltas: "Ai, jie ten tarpusavy pjaunasi" ir pan. Man tai yra didysis siaubas. Būti nepamatytam, neišgirstam, su nuvertinta ir šiukšlėms nurašyta drama. Aišku, tai pateisinama. Mes linkę ieškoti aukos ydų tam, kad nuramintumėm save, jog mums taip nenutiks, nes mes nedarysim to kažko, ką darė tas, kurį šita lemtis ištiko. Deja...
Aš kelis metus labai intensyviai domėjausi tarpukario Lietuvos gyvenimu, todėl vesti paraleles tarp tada ir dabar išeina kažkaip savaime. O gal čia kalta ta pati vaizduotė, kuri prieš 15 metų iš "sudegusio miesto kaukės" man sukūrė visą individo karo akivaizdoj paveikslą? Nežinau. Bet studijuodama universitete ir vieną po kito versdama tarpukario laikraščius, aš vis galvojau: kaip baisu, jie tikėjo šviesia ateitim, kūrė, švietėsi, vijosi itin pažangias šalis ir staiga buvo sustabdyti Antrojo pasaulinio karo. Aš tikiu, kad keturvėjininkai rašydami "Mūsų žemė jauna dar, / Bus ir pas mus Eldorado" tikrai nenutuokė, kad vietoje miražinio Eldorado bus SSRS. Kad reikės priimti priverstinius, gyvenimo pamatus laužančius sprendimus: prisitaikymas, miškas, bėgimas... Skaitant kronikas, statistikas visa tai sunku apčiuopti, bet juk po standartinėm frazėm slypi žmonės. Tokie patys kaip dabar. Apsidairykite aplinkui: kaimynė bobulė, krepšinį žaidžiantys paaugliai, tingus kolega, garbėtroška viršininkas - visi jie taptų kažkuo kitu (arba tikru savimi) karo akivaizdoj. Visi turėtų priimti vienokius ar kitokius sprendimus lemsiančius gyvenimą. Tuo karas ir baisus - tu negali likti abejingas, negali plaukti pasroviui, jis verčia rinktis.
Grįžtant prie tarpukario - jis turi labai daug panašumų su dabartine Lietuva. Su ta Lietuva, kurioje aš gyvenu. Anuomet, kultūra, literatūra buvo beveik pasiekusi Vakarų Europos lygį, mūsiškiai keliavo, mokėsi, grįžo ir kūrė... Ir tas ledynmetis, kurį atnešė okupacija viską daugybei metų pakeitė iš esmės.
Aš nekenčiu sovietinio palikimo. Viskas kas primena tą ledynmečio epochą mane erzina. Juk tai sustabdė mūsų šalį... Tai paliko žymę mūsų tėvų, senelių, artimųjų gyvenimuose. Ir mūsų gyvenimuose. Aš visada iki užsiknisimo ginčijuosi su žmonėmis, kurie romantizuoja tuos laikus. Bandau įtikinti, kad nieko negali būti romantiškiau už laisvę. Bet tai Sizifo darbas... Tokiems tos laisvės ir nereikia. Ir nieko, iš tiesų, jiems nereikia. Net žmogumi būti nereikia. Juk PROTINGASIS ŽMOGUS (homo sapiens) negalėtų nenorėti mąstyti? O gal galėtų? O gal tai ne protingasis, ne žmogus..? Nenoriu labiau gilintis į šią temą, nes prirašyčiau paklodes ir niekas jų neskaitytų. Tiesiog džiaugiuosi, kad tokių žmonių, kurie savo ir mano laisvę paaukotų už iliuziją kasdien gauti normuotą kaušą ėdesio, iš anksto žinoti, kad po metų ar penkių tas kaušas dar bus toks pats ar bent panašus, yra vis mažiau.
Aš labai džiaugiuosi laisve. Man būti laisvai - tai laisvai priimti sprendimus susijusius su savo gyvenimu. Laisvė nėra anarchija daryti bet ką nebaudžiamam. Laisvė - tai pasirinkti ir atsakyti už savo pasirinkimus. Sumokėti už savo klaidą taip pat yra laisvė. Aš labai džiaugiuosi, kad vis stipriau ir organiškiau į mūsų kasdienybę skverbiasi tikroji demokratija ir Vakarietiškas gyvenimas. Man patinka įstatymai ir taisyklės ir civilizuotos sankcijos jų nepaisantiems, aš nekenčiu "paniatkių". Kažkodėl "paprotine teise", "stipriomis tradicijomis" ir panašiais briedais dažniausiai dangstomasi visiškuose budulynuose, kur be 8 žmonių turistinės grupės net vykti nereikėtų. Fui... Tikiuosi, kad tai niekada nebus arčiau mano gyvenimo nei yra dabar. Tikiuosi, kad visa tai tik tols tols. O mes ir toliau galėsime tobulėti ir džiaugtis, kad vis geriau pažįstame pasaulį.
Kaip dabar nuo viso šito pereiti prie maisto? Paprastai, op, minties šuolis, - jei ne laisvos sienos, mes ir toliau būtumėm pusiaulaukiniaipadarai, kurie pažįsta 5 žuvies rūšis (ragavę yra 3) ir tortą užgeria saldžiu putojančiu vynu. Ačiūdie, man apie tai tėra tekę girdėti legendas ir dorada, krevetė ar austrė ant mano stalo tokia pati miela viešnia, kaip kitados žirnelis ir majonezas :)
Džiaukimės plačiu pasauliu ir būkime stiprūs. Dalinuosi labai paprastu, sveiku, sočiu ir skaniu dorados receptu:
1 žmogui:
1 nedidelė dorada;
1/3 citrinos sulčių;
druskos;
pipirų mišinio;
alyvuogių aliejaus;
2 giežinėlių citrinos;
2 skiltelių česnako.
Doradą išdarinėjame, nuvalome, nuimame galvą ir padarome išklotinę. Ją iš abiejų pusių pabarstome druska, pipirais, pašlakstome alyvuogių aliejumi ir cirtinos sultimis, švelniai įtriname. Česnaką nulupume, perpjauname skilteles pusiau, citrinos griežinėlius vos vos pabarstome druska. Įkaitiname sausą grilinę keptuvę, dedame žuvį, citriną ir česnaką. Kepame iš abiejų pusių kol gražiai suskrunda.
Tokia štai rimta tema, kuri manau dar bus pratęsta, nes nemoku tokiomis temomis rašyti trumpai ir tokia štai žuvis, apie kurią irgi manau dar ne kartą rašysiu, nes ji įkvepia!
Ačiū, kad užėjot!
Mua;*
Gintarė
Karo aš bijojau visada. Labiau nei ligos, nei stichinės nelaimės... Kodėl? Nežinau. Matyt mano laki vaizduotė pro labai plačias duris įsileido senelių pasakojimus apie karą ir sovietmetį, mokyklines istorijos pamokas, straipsnius, knygas apie tai. Ir mano laisvės atmosferoje besivysčiusiai pasaulėžiūrai, karas atrodė juodžiausias scenarijus.
Pirmą kartą pajutau, kad labai bijau karo per muzikos pamoką mokykloje. Buvau maža - 12, gal 13 metų. Klausėmės oratorijos "Nelieskite mėlyno gaublio". Niekada nebuvau muzikali, gal ir nuobodoka buvo, todėl mintys skrido laisvai ir toli. Tada supratau karo negandos dviprasmybę - tu patenki į baisią situaciją, gyvenimas tave pastato prieš faktą ir dar neaišku kaip į tave žiūrės pasaulis, auka tu, apsimetėlis, žioplys? Jei sprogo elektrinė, viską griaudamas pasiautėjo tornadas, į koją įsikibo vėžys - tu auka, tau reikia padėti, tu dėl to nekaltas. Bet jei esi kariaujančios arba užkariaujamos šalies pilietis, viskas ne taip paprasta. Tavo dramos daugelis nenori matyti. Gal tu pats kaltas: "Ai, jie ten tarpusavy pjaunasi" ir pan. Man tai yra didysis siaubas. Būti nepamatytam, neišgirstam, su nuvertinta ir šiukšlėms nurašyta drama. Aišku, tai pateisinama. Mes linkę ieškoti aukos ydų tam, kad nuramintumėm save, jog mums taip nenutiks, nes mes nedarysim to kažko, ką darė tas, kurį šita lemtis ištiko. Deja...
Aš kelis metus labai intensyviai domėjausi tarpukario Lietuvos gyvenimu, todėl vesti paraleles tarp tada ir dabar išeina kažkaip savaime. O gal čia kalta ta pati vaizduotė, kuri prieš 15 metų iš "sudegusio miesto kaukės" man sukūrė visą individo karo akivaizdoj paveikslą? Nežinau. Bet studijuodama universitete ir vieną po kito versdama tarpukario laikraščius, aš vis galvojau: kaip baisu, jie tikėjo šviesia ateitim, kūrė, švietėsi, vijosi itin pažangias šalis ir staiga buvo sustabdyti Antrojo pasaulinio karo. Aš tikiu, kad keturvėjininkai rašydami "Mūsų žemė jauna dar, / Bus ir pas mus Eldorado" tikrai nenutuokė, kad vietoje miražinio Eldorado bus SSRS. Kad reikės priimti priverstinius, gyvenimo pamatus laužančius sprendimus: prisitaikymas, miškas, bėgimas... Skaitant kronikas, statistikas visa tai sunku apčiuopti, bet juk po standartinėm frazėm slypi žmonės. Tokie patys kaip dabar. Apsidairykite aplinkui: kaimynė bobulė, krepšinį žaidžiantys paaugliai, tingus kolega, garbėtroška viršininkas - visi jie taptų kažkuo kitu (arba tikru savimi) karo akivaizdoj. Visi turėtų priimti vienokius ar kitokius sprendimus lemsiančius gyvenimą. Tuo karas ir baisus - tu negali likti abejingas, negali plaukti pasroviui, jis verčia rinktis.
Grįžtant prie tarpukario - jis turi labai daug panašumų su dabartine Lietuva. Su ta Lietuva, kurioje aš gyvenu. Anuomet, kultūra, literatūra buvo beveik pasiekusi Vakarų Europos lygį, mūsiškiai keliavo, mokėsi, grįžo ir kūrė... Ir tas ledynmetis, kurį atnešė okupacija viską daugybei metų pakeitė iš esmės.
Aš nekenčiu sovietinio palikimo. Viskas kas primena tą ledynmečio epochą mane erzina. Juk tai sustabdė mūsų šalį... Tai paliko žymę mūsų tėvų, senelių, artimųjų gyvenimuose. Ir mūsų gyvenimuose. Aš visada iki užsiknisimo ginčijuosi su žmonėmis, kurie romantizuoja tuos laikus. Bandau įtikinti, kad nieko negali būti romantiškiau už laisvę. Bet tai Sizifo darbas... Tokiems tos laisvės ir nereikia. Ir nieko, iš tiesų, jiems nereikia. Net žmogumi būti nereikia. Juk PROTINGASIS ŽMOGUS (homo sapiens) negalėtų nenorėti mąstyti? O gal galėtų? O gal tai ne protingasis, ne žmogus..? Nenoriu labiau gilintis į šią temą, nes prirašyčiau paklodes ir niekas jų neskaitytų. Tiesiog džiaugiuosi, kad tokių žmonių, kurie savo ir mano laisvę paaukotų už iliuziją kasdien gauti normuotą kaušą ėdesio, iš anksto žinoti, kad po metų ar penkių tas kaušas dar bus toks pats ar bent panašus, yra vis mažiau.
Aš labai džiaugiuosi laisve. Man būti laisvai - tai laisvai priimti sprendimus susijusius su savo gyvenimu. Laisvė nėra anarchija daryti bet ką nebaudžiamam. Laisvė - tai pasirinkti ir atsakyti už savo pasirinkimus. Sumokėti už savo klaidą taip pat yra laisvė. Aš labai džiaugiuosi, kad vis stipriau ir organiškiau į mūsų kasdienybę skverbiasi tikroji demokratija ir Vakarietiškas gyvenimas. Man patinka įstatymai ir taisyklės ir civilizuotos sankcijos jų nepaisantiems, aš nekenčiu "paniatkių". Kažkodėl "paprotine teise", "stipriomis tradicijomis" ir panašiais briedais dažniausiai dangstomasi visiškuose budulynuose, kur be 8 žmonių turistinės grupės net vykti nereikėtų. Fui... Tikiuosi, kad tai niekada nebus arčiau mano gyvenimo nei yra dabar. Tikiuosi, kad visa tai tik tols tols. O mes ir toliau galėsime tobulėti ir džiaugtis, kad vis geriau pažįstame pasaulį.
Kaip dabar nuo viso šito pereiti prie maisto? Paprastai, op, minties šuolis, - jei ne laisvos sienos, mes ir toliau būtumėm pusiaulaukiniaipadarai, kurie pažįsta 5 žuvies rūšis (ragavę yra 3) ir tortą užgeria saldžiu putojančiu vynu. Ačiūdie, man apie tai tėra tekę girdėti legendas ir dorada, krevetė ar austrė ant mano stalo tokia pati miela viešnia, kaip kitados žirnelis ir majonezas :)
Džiaukimės plačiu pasauliu ir būkime stiprūs. Dalinuosi labai paprastu, sveiku, sočiu ir skaniu dorados receptu:
1 žmogui:
1 nedidelė dorada;
1/3 citrinos sulčių;
druskos;
pipirų mišinio;
alyvuogių aliejaus;
2 giežinėlių citrinos;
2 skiltelių česnako.
Doradą išdarinėjame, nuvalome, nuimame galvą ir padarome išklotinę. Ją iš abiejų pusių pabarstome druska, pipirais, pašlakstome alyvuogių aliejumi ir cirtinos sultimis, švelniai įtriname. Česnaką nulupume, perpjauname skilteles pusiau, citrinos griežinėlius vos vos pabarstome druska. Įkaitiname sausą grilinę keptuvę, dedame žuvį, citriną ir česnaką. Kepame iš abiejų pusių kol gražiai suskrunda.
Tokia štai rimta tema, kuri manau dar bus pratęsta, nes nemoku tokiomis temomis rašyti trumpai ir tokia štai žuvis, apie kurią irgi manau dar ne kartą rašysiu, nes ji įkvepia!
Ačiū, kad užėjot!
Mua;*
Gintarė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą