Gintarinėj virtuvėlėj: Anties petukai. Kodėl aš iki šiol jų nekepiau?

Kai kalba pasisuka apie antį man visada galvoje sukasi 3 jos variantai: visa kepta antis, rausva, mikšta ir švelni anties krūtinėlė arba antienos confit (ilgai kepta šlaunelė). Visos anties kepti paprastai neturiu progos ir nekepu, jei kepčiau tikriausiai rinkčiausi rytietišką alą Pekino anties variantą ir siūlyčiau jos mėsą suktį į plonus blynelius kartu su daržovėmis. Anties krūtinėlė yra skanus, bet brangokas reikalas, tiesa, kokių smagių salotų su anties krūtinėle yra daugybėje restoranų, tad kartais pasimėgauju. Labai seniai valgiau vadinamąją "anties uogienę" - confit de canard. Niekada nesidomėjau, kodėl ta anties šlaunelė taip vadinama, teko girdėti, kad šis patiekalas buvo sugalvotas kaip mėsos konservavimo būdas ir troškindavo antieną apie 10 val. Gali būti, nežinau. Bet vartojimui iš karto tikrai niekas tiek jos netroškina, geros 2-3 val ir viskas. Man anties confit yra toks šventinis patiekalas, negaminu jo tik sau. Ir brangoka, ir laiko daug reikia. Va anties petukai visai kas kita.
Prieš porą dienų užbėgusi į kiemo rimiuką, galvojau pagriebti kokios žuvies ar vištos gabalą, kad savaitgalį galėčiau jį išsikepti orkaitėje ir nereikėtų gaišti laiko stovint prie puodų, bet už akių užkliuvo švieži ir labai dailiai supakuoti anties petukai, kurių kaina nustebino - 3 eurai už kilogramą! Pigiau, nei prieš tai nusižiūrėta vištiena. Žinoma, pasiėmiau anties. Kuo įvairesnis racionas, tuo geriau. Ruošiau anties petukus gana paprastai, bet labai skaniai. Pirmiausia per naktį marinavau, paskui sudėjau į kepimo maišą, įkišau į orkaitę ir nelabai karštai kepiau-troškinau gerą valandą, kol sunyko visas poodinis riebaliukas ir mėsa pasidarė minkšta. Tada maišą prakirpau, pašlaksčiau antį soja, citrina, žuvies padažu, aptepiau medumi ir įkišau į labai karštą orkaitę, kad suskrustų. Antį galima orkaitėje iškankinti taip, kad jos net nepavyktų išimti su visais kaulais, mėsa tiesiog nuo jų nukristų vos prisilietus šakute, bet man taip nepatinka, norisi gražių gabaliukų. Maniškiai buvo puikūs, suėmus ties kauliuko galu mėsą piršais ir patraukus žemyn ji tuoj pat visa atsiskirdavo ir likdavo plikas kauliukas. Jėga. Tiesa, išsikepiau daugiau nei realu suvalgyti vienam žmogui per dieną, todėl su likusia mėsa reikės sugalvoti kažką, gal kokias salotas ar lavašo suktinukus kitos dienos pietums.

3-4 porcijom

marinavimui:
1 kg atšaldytų anties petukų;
1/5 stiklinės sauso balto vyno;
3 skiltelių česnako;
druskos;
šviežiai grūstų pipirų mišinio;
džiovintos maltos saldžiosios paprikos;
džiovintų raudonėlių ir čiobrelių;
šlakelio alyvuogių aliejaus.

Kepimui:
1 kepimo maišo;
šaukšto medaus;
šlakelio sojų padažo;
šlakelio rytietiško žuvies padažo;
pusės citrinos.

Pirmiausią anties petukus nuvaliau, nuploviau ir nusausinau, subadžiau smeigtuku odą. Tada susiguldžiau ant lentelės, užspaudžiau česnaką, užbėriau prieskonius ir sudrėkinau alyvuogių aliejumi ir vynu (po mažą šlakelį, kad tik prieskoniai sudrėktų ir lengviau skirstytųsi). Mėsą ištryniau iš visų pusių, išmaišiau prieskoniuose ir sudėjau į indelį, dar įpyliau truputį vyno, uždengiau maišeliu ir palikau šaldytuve geroms 12 valandų.
Kai atėjo laikas kepti, įkaitinau orkaitę (mano dujinė, senovinė, tad temperatūros nepasakysiu, bet gal iki 180, kad greičiau prikaistų, o tada sumažinau ugnį iki minimumo (elektrinėje statyčiau kažkur ant 140), antieną sudėjau į kepimo maišą, dar kartą pabadžiau odą ir įkišau kepti. Nuėjau aplankyti orkaitės po valandos, tada mėsa jau buvo suminkštėjusi, šakutė labai lengvai smigo, o poodiniai riebalai buvo išbėgę. Apkirpau maišą aplinkui, kad mėsa toliau būtų atvira, padidinau ugnį ir įkišau gal 10 minučių, kad nugaruotų susikaupęs skystis. Tada vėl ištaukiau mėsą, negausiai pašlaksčiau sojų ir žuvies padžais, citrina ir konditeriniu teptuku patepiau skystu medumi. Vėl kišau į orkaitę ir dabar kepiau tol kol mane tenkino vaizdas - antiena gražiai apskrudo. Vienai porcijai užteko 2 petukų, nes šalia dar įsidėjau kuskuso ir žalių salotų.