Apie performansus prie puodų ir karštas daržoves

Yra daugybė žmonių labai nuostabiai, bet labai skirtingai gaminančių maistą. Kai pavartau knygas, žurnalus, tinklaraščius apie maistą, labai ryškiai išsiskiria skirtingi virėjų tipažai. Kai kurių patiekalai yra iš daugybės sudedamųjų dalių, tobulai susverti, sumatuoti ir įgyvendinti. Kitų - labai buitiški, primenantys sekmadienį pas močiutę, kai ant stalo keliauja iš vakaro pagaminti šalti užkandžiai, mišrainės, marinuotos silkės, žuvys ir itin ilgai marinuota bei stipriai termiškai apdorota mėsa. Dar kiti renkasi žaismę, kūrybą, ieško netikėtų sprendimų, greitų patiekalų ir minimalių sąnaudų. Yra ir tokių, kuriems svarbiausia estetika. Prie kurių priskirčiau save?

Kažkada mąsčiau, kodėl man patinka gaminti. Maisto gaminimas man yra tam tikras kūrybos aktas. Galėčiau jį palyginti su performansu. Maisto ruošimas man suteikia didžiausią džiaugsmą, kai jame yra teatrališkumo, tokios iš paprastų dalykų sukurtos dramos. Tikrasis performansas yra tada kai kūrėjo veiksmus stebi žiūrovai. Aš niekada neprieštarauju, kad man gaminant būtų stebėtojų. Pagalbininkų nelabai mėgstu, bet stebėtojų, kurie aplinkui slampinėja su vyno taure, gali būti kiek tik nori. Ypač tada kai virtuvėje vyksta stebuklingi dalykai, pavyzdžiui, nuo karščio viena po kitos veriasi midijos, pakvimpa į keptuvę sumestas česnakas, iš ryšulėlio produktų gimsta spalvų, kvapų ir skonių dermė. 

Jei gaminu viena, bet ne vien sau, tai meninis aktas įvyksta maisto patiekimo metu. Tokį, tiesa sakant, mėgstu labiausiai, kai truputį pažongliravusi virtuvėje puodais ir produktais, turiu rezultatą, kurį atnešus ant stalo abejingų nelieka. To pasiekti galima keliais būdais: naudojant įdomius, nekasdieniškus produktus, įprastus produktus ruošiant netikėtu būdu ir skiriant šiek tiek dėmesio pateikimui. Maistas visada gali būti žavus ir teatrališkas, net lašinukai su duona ir svogūnu gamtoje yra vienoks patiekalas, kai valgomi iš plastikinės dėžutės ir visai kitoks, kai išdėliojama ant medinės trinkos. Valgymas būryje taip pat turi savo teatrališkumo, savo rituališkumo ir magijos. Man labiausiai patinka kai maistas sujungia žmones. Pavyzdžiui, visi ima užkandžius iš didelio indo ir mirko į bendrą padažinę, arba plėšo ir dalinasi ne iki galo įpjautą česnakinę duoną. Vienokia atmosfera tvyro, kai kiekvienas gauna lėkštę su salotomis ir naminiu burgeriu ir visai kitokia, kai ant stalo padedama didelė lenta, ar padėklas, kurio viduryje pūpso kalnas spalvingų ką tik sumaišytų salotų, o aplinkui išsirikiavę tie patys burgeriai. Geriausia, kad nebūtų jokių įrankių, kad visi imtų daržoves ir sumuštinius rankomis, paskui nusilaižytų pirštus ir daužtųsi taurėmis. Tai yra maisto performansas. Tai tikras meno aktas. Jam nereikia tikslios receptūros ir svarstyklių, jam reikia išmonės, kūrybiškumo ir aistros.
Atrodytų, kad visa ši mano beletristika tinka tik proginio maisto gamybai, bet tai netiesa. Net ir gaminant sau vienam visai nebūtina to daryti nuobodžiai ir visada taip pat. Aš labai dažnai valgau šiltas daržoves, bet beveik visada kitaip. Tiesiog nueinu į virtuvę, 5 minutėms atsijungiu nuo šio pasaulio ir suburiu ką nors kvapnaus ir šildančio. Vakar žiūrėjau daug laidų apie Indiją, nes jaučiausi nežmoniškai išsigręžusi ir norėjau pasisemti kūrybinių idėjų darbams, bet labiau įsikvėpiau minčių patiekalams. Kepti baklažanai su brokoliais ir šermukšnių-pipirų-apelsinų džemu tikrai nėra indiškas patiekalas, bet įkvėpė jam mane Indija. Taigi per 10 Bolivudo minučių mano virtuvėje atsitiko 2 porcijos patiekalo, kuriam reikės:

1/3 didelio arba pusės mažo baklažano;
2 skiltelių česnako;
pusės nedidelio brokolio;
šiek tiek aliejaus ir vandens;
šaukšto labai smagaus šermukšnių-pipirų-apelsinų džemo (galima pakeisti čili pipirais, laimo sultimis ir medumi, bet labai rekomenduočiau įsigyti ir išbandyti šį džemą, jis mano akimis labai tinka ir picos padą patepti ir jautienos burgerį, troškinį ar paukštieną pagardinti);
prieskonių gausybės: druskos ir po 1/3 šaukštelio saldžiosios paprikos miltelių, džiovinto imbiero, maltų kalendros sėklų, maltų pankolio sėklų, ožragės, juodgrūdės, ciberžolės, šviežiai grūstų pipirų, maltų kumino sėklų (jeigu norisi galite dėti ir kitokius prieskonius).

Supjaustome nedideliais gabalėliais baklažaną ir brokolį. Kaičiame keptuvę, įpilame lašelį aliejaus, sudedame visus prieskonius išskyrus druską, dedame česnaką ir maišydami truputį pakepame (kad tik sušiltų, bet nepradėtų degti), tada dedame daržoves, jei reikia įpilme dar šiek tiek aliejaus ir kepame vis pamaišydami (aliejų baklažanai gali gerti žaibiškai, tad jei svyla, galima įpilti šiek tiek vandens). Kai daržovės apminkštėja, įberiame druskos ir įdedame šaukštą džemo. Viską gerai pamaišome, kad daržovės apsiveltų auksiniu padažu ir viskas. Valgiau su juoda duona. Bet drąsiai galima ir su kitokia, ar netgi tiekti prie mėsos. 

4-5 baklažano riekelės, supjaustytos į 8 dalis

Brokoliai

Į keptuvę jau nukeliavo ir džemas

Viskas. Su pasiruošimu ir gaminimu užtrunka apie 10 min.

:)

O štai čia tas mano minėtas šermukšnių džemas, kurį kažkodėl vadina padažu, nors jis savo skoniu, konsistencija ir manau pagaminimo principu yra tikras džemas :)

Skonio apibūdinimas etiketėje labai keistas :) Jis visai netraukia burnos, kartumo nėra, tik jaučiasi pipirų aštrumas, vos rūgštelės (galėtų ir daugiau būti) ir ryškus saldumas. 

Ačiū Kalėdų Seneliui Tomui ir snieguolei Akvilei už šį skanumyną!

Gintarė