Labai ilgai galvojau, kad tas dėdė yra man nepažįstamas. Galvojau, kad jis gyvena tik su pedantais, kruopštuoliais, stropuoliais ir iš tolo aplenkia tokius padraikas kaip aš. Ar galima klysti dar labiau? Kad esu tikra perfekcionistė sužinojau pamažu. Man visada visiška norma buvo nevaišinti žmonių ne 100 proc. pavykusiais patiekalais ir niekaip nesuprasdavau tų, kurie, pavyzdžiui, atneša susmegusį, pasvilusį pyragą į darbą ir sako "neišėjo, bet negi išmesi, suvalgysim". Mano visos kulinarinės nesėkmės buvo tobulai slepiamos nuo aplinkinių akių. Nepavyko? Daryk iš naujo! Arba mesk lauk ir apsimesk, kad to niekada ir neturėjo būt. :D
Iš tiesų su savo perfekcionizmu gyvenau visada, bet ne iš karto tai supratau. Vaikystėje, paauglystėje, man natūralus jausmas buvo - nusivylimas savo darbais. Man visada atrodė, kad viską galiu padaryti geriau, stipriau, efektyviau. O kartais kaip tik galvodavau, kad man trūksta vienų ar kitų įgūdžių ar talento, todėl mėgaudavausi tik kūrybos procesu, bet ne rezultatu - juk jis niekada nebuvo tobulas. Perfekcionizmą savyje atpažinau gerokai vėliau, bebaigdama studijas universitete. Kai bakalauro darbas buvo jau beveik parašytas ir atrodė, kad viskas eina kaip per sviestą, man pasirodė, kad jis visiškai netinkamas, iš pagrindų ne toks, kad dabar rašydama parašyčiau visai kitaip, žymiai geriau. Šiomis mintimis pasidalinau su profesore ir iki šiol prisimenu jos išsigandusias akis. Juk jau beveik viskas parašyta, viskas gerai, liko vos kelios dienos iki gynimo, kokie dar fatališki perrašinėjimai gali būt? Žinoma, paklausiau, nieko nekeičiau, gavau už tą darbą apskritą 10 ir tada ryškiai ir aiškiai suvokiau, kad perfekcionizmas yra mano gyvenimo palydovas.
Iš tiesų su savo perfekcionizmu gyvenau visada, bet ne iš karto tai supratau. Vaikystėje, paauglystėje, man natūralus jausmas buvo - nusivylimas savo darbais. Man visada atrodė, kad viską galiu padaryti geriau, stipriau, efektyviau. O kartais kaip tik galvodavau, kad man trūksta vienų ar kitų įgūdžių ar talento, todėl mėgaudavausi tik kūrybos procesu, bet ne rezultatu - juk jis niekada nebuvo tobulas. Perfekcionizmą savyje atpažinau gerokai vėliau, bebaigdama studijas universitete. Kai bakalauro darbas buvo jau beveik parašytas ir atrodė, kad viskas eina kaip per sviestą, man pasirodė, kad jis visiškai netinkamas, iš pagrindų ne toks, kad dabar rašydama parašyčiau visai kitaip, žymiai geriau. Šiomis mintimis pasidalinau su profesore ir iki šiol prisimenu jos išsigandusias akis. Juk jau beveik viskas parašyta, viskas gerai, liko vos kelios dienos iki gynimo, kokie dar fatališki perrašinėjimai gali būt? Žinoma, paklausiau, nieko nekeičiau, gavau už tą darbą apskritą 10 ir tada ryškiai ir aiškiai suvokiau, kad perfekcionizmas yra mano gyvenimo palydovas.
Koks skirtumas, kad kažkas yra netobula, jeigu tai atnešė maksimalų rezultatą? Vis bandau sau tai įrodyti, bet dažnai sekasi sunkiai. Štai todėl ne vienas labai geras receptas niekaip nepatenka į mano tinklaraštį, galiu gaminti 10 kartų, sulaukti 20 prašymų galų gale įdėti receptą, bet jeigu man nepatinka, pavyzdžiui, nuotraukos, ar atrodo, kad receptas dar ne 100 proc. tobulas, neprisiverčiu jo publikuoti.
Dėl šios priežasties ir mano firminiai vištų petukai į Gintarinę virtuvėlę keliavo žiauriai ilgai. Į topo viršūnę draugų rate jie šovė dar per praeitas Kalėdas, po to buvo kepti ne vieną kartą ir visada sulaukdavo ovacijų, bet kadangi visada gamindavau vakarėliams, tai nuotraukas padarydavau paskubomis, paplaukusias, su pašaliniais objektais ar kieno nors pirštais godžiai traukiančiais vištą iš lėkštės ir būtent dėl to neprisiversdavau įdėti recepto. Ar dabar jau turiu tobulų nuotraukų? Ne :) Bet turiu bent jau pakenčiamų, tokių už kurias dėdė perfekcionizmas manęs negrauš visą savaitę. Todėl pagaliau mano firminiai vištų petukai čia!
Reikės:
1 kg vištų petukų (tulpių);
druskos, 5 pipirų mišinio, žolelių, alyvuogių aliejaus, citrinos - marinavimui;
aliejaus - kepimui;
Dėl šios priežasties ir mano firminiai vištų petukai į Gintarinę virtuvėlę keliavo žiauriai ilgai. Į topo viršūnę draugų rate jie šovė dar per praeitas Kalėdas, po to buvo kepti ne vieną kartą ir visada sulaukdavo ovacijų, bet kadangi visada gamindavau vakarėliams, tai nuotraukas padarydavau paskubomis, paplaukusias, su pašaliniais objektais ar kieno nors pirštais godžiai traukiančiais vištą iš lėkštės ir būtent dėl to neprisiversdavau įdėti recepto. Ar dabar jau turiu tobulų nuotraukų? Ne :) Bet turiu bent jau pakenčiamų, tokių už kurias dėdė perfekcionizmas manęs negrauš visą savaitę. Todėl pagaliau mano firminiai vištų petukai čia!
Reikės:
1 kg vištų petukų (tulpių);
druskos, 5 pipirų mišinio, žolelių, alyvuogių aliejaus, citrinos - marinavimui;
aliejaus - kepimui;
glazūrai:
1/4 stiklinės sojų padažo;
1/4 stiklinės balzaminio acto;
2 šaukštų citrinos sulčių;
1 cm tarkuoto imbiero;
pusės čili pipiro;
2 skiltelių česnako;
2-3 šaukštų medaus;
trupučio krakmolo (gali ir neprireikti).
Vištieną nuplauname, nusausiname, pabarstome druska, pipirais, žolelėmis, pašlakstome citrinos sultimis, alyvuogių aliejumi, įtriname ir paliekame bent 30 min pailsėti. Tada dedame kepti. Galima tai daryti kepimo maiše arba paprastai kepimo skardelėje pašlakstytoje aliejumi.
Išsiverdame glazūrą: pilame į prikaistuvį visus skysčius, dedame smulkinto česnako, imbiero, čili pipiro. Viską pakaitiname kol gerokai įšils, tada dedame medaus ir kaitiname nuolat maišydami, kol glazūra sutirštės (jeigu labai ilgai netirštėje, įdedame truputį vandenyje ištirpinto krakmolo). Glazūrą reikėtų paragauti - jos skonis turi būti labai intensyvus, bet rūgštumas, sūrumas ar saldumas neturi dominuoti, jeigu taip atsitiko reikėtų įdėti daugiau medaus ar citrinos, ar sojos. Glazūrą paliekame atvėsti. Kai petukai jau gražiai pageltę ir akivaizdu, kad yra iškepę, bet dar nesuskrudę, traukiame kepimo indą lauk, imame konditerinį teptuką ir gražiai aptepame kiekvieną glazūra. Pakepame dar 5 min. ir viskas. Galima mėgautis.
Kai šiuos petukus rimčiau užaštrinu, prie jų padarau šalto, gaivaus padažo, pavyzdžiui iš graikiško jogurto ir pelėsinio sūrio ar pan. Bet tai visai nebūtina. Šalia tinka ir fri bulvytės, ir ryžiai ir pačios įvairiausios šviežios, keptos ar marinuotos daržovės.
1/4 stiklinės sojų padažo;
1/4 stiklinės balzaminio acto;
2 šaukštų citrinos sulčių;
1 cm tarkuoto imbiero;
pusės čili pipiro;
2 skiltelių česnako;
2-3 šaukštų medaus;
trupučio krakmolo (gali ir neprireikti).
Vištieną nuplauname, nusausiname, pabarstome druska, pipirais, žolelėmis, pašlakstome citrinos sultimis, alyvuogių aliejumi, įtriname ir paliekame bent 30 min pailsėti. Tada dedame kepti. Galima tai daryti kepimo maiše arba paprastai kepimo skardelėje pašlakstytoje aliejumi.
Išsiverdame glazūrą: pilame į prikaistuvį visus skysčius, dedame smulkinto česnako, imbiero, čili pipiro. Viską pakaitiname kol gerokai įšils, tada dedame medaus ir kaitiname nuolat maišydami, kol glazūra sutirštės (jeigu labai ilgai netirštėje, įdedame truputį vandenyje ištirpinto krakmolo). Glazūrą reikėtų paragauti - jos skonis turi būti labai intensyvus, bet rūgštumas, sūrumas ar saldumas neturi dominuoti, jeigu taip atsitiko reikėtų įdėti daugiau medaus ar citrinos, ar sojos. Glazūrą paliekame atvėsti. Kai petukai jau gražiai pageltę ir akivaizdu, kad yra iškepę, bet dar nesuskrudę, traukiame kepimo indą lauk, imame konditerinį teptuką ir gražiai aptepame kiekvieną glazūra. Pakepame dar 5 min. ir viskas. Galima mėgautis.
Kai šiuos petukus rimčiau užaštrinu, prie jų padarau šalto, gaivaus padažo, pavyzdžiui iš graikiško jogurto ir pelėsinio sūrio ar pan. Bet tai visai nebūtina. Šalia tinka ir fri bulvytės, ir ryžiai ir pačios įvairiausios šviežios, keptos ar marinuotos daržovės.
Pirmiausia tiesiog iškepame paprastai pamarinuotus petukus.
Tada glazūros eilė.
Ir ant stalo!
Tai tiek žinių apie smagius, lipnius, ryškius vištų petukus. Žinoma, galima taip kepti ir visą sparnelį, bet jau vien šiuos valgant kaip reikiant išsimozojama, tai su visu sparneliu situacija būtų dar linksmesnė :)
Iki greito!
P. S. Man labai patinka pirkti vištų petukus turguje. Ne tik dėl to, kad ten jie kone per pusę pigesni nei prekybos centruose, bet ir dėl to, kad greta kainos būna parašyta ne petukai, o "tulpės" :D Man kilogramą tulpių! Žiauriai smagu :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą