Jo didenybė Tortas, jos didenybei Bosei

Pakalbėkim apie darbą.
Aš manau, kad darbas yra labai svarbus kiekvienam ne tik kaip finansų šaltinis, bet ir kaip savęs įprasminimo, savivertės ugdymo, tobulėjimo ir visokio kitokio gėrio suteikiantis dalykas. Niekada nesupratau, nesuprantu ir net nelabai stengiuosi suprasti tuos, kurie nemėgsta savo darbo, bet vis tiek jį dirba diena iš dienos, metai iš metų... Čia tas pats, kaip nemėgti grikių ir juos kasdien virtis vakarienei užuot nusipirkus ryžių.

Pasiteisinimas?

Grikių nemėgstu, bet jų skonį žinau, o ryžių nebandžiau, nes gali irgi nepatikti. 

Ragauti reikia tol, kol patiks. Ir nieko baisaus, jei tai kas patiko vakar, šiandien nebepatinka. Skonio receptoriai tiek maistui, tiek veiklai bręsta ir tobulėja, nereikia stabdyti šio proceso.

Darbe praleidžiame daug laiko, todėl jame turi būti gerai. Juk niekas nenori, kad pusė gyvenimo praeitų blogai. Jeigu darbas blogas, nepatinka, nusibodo, reikia iš jo išeiti. Niekada tame nemačiau jokios dramos. Savo galvą, rankas, patirtį juk išsineši su savimi. (Jei tai pirko vieni, nupirks ir kiti :) Iki šiol esu dirbus tris rimtus darbus ir dar kelis tokius nelabai rimtus (kol neturėjau 18 metų). Esu ir daržus ravėjusi, ir raktus padavinėjusi, vaikus prižiūrėjusi, akinius pardavinėjusi, ir knygas bibliotekoje išdavinėjusi... Visi darbai leido šiek tiek paaugti, vis ryškiau matyti ko noriu ir kas esu. Kiekviename naujame darbe yra įdomių, tobulėti leidžiančių dalykų ir žmonių, iš kurių yra ko pasisemti, greta kurių norisi būti ir kurie palieka naudingų pamokų ar smagių prisiminimų.

Man žmonės yra labai svarbus faktorius darbe. Aš mėgstu bendrauti. Ir net jei darbe yra vienas kitas didesnis minusas, geri, įdomūs, protingi žmonės gali juos nusverti. 

Dabartiniame mano darbe tokių žmonių yra ir tai man, aišku, labai patinka. Labai patinka ir turėti gerą BOSĄ.
Tokį, tiksliau TOKIĄ, dabar ir turiu!

Ją šiandien ir sveikinom su Boso diena. Buvo pusryčiai darbe, o pusryčiams tortas :)

Nors nelabai mėgstu saldumynus (ir valgyti, ir ruošti), šis tortas vis dėlto labai smagus tiek gaminti, tiek smaguriauti. Esu apie jį užsiminusi anksčiau, bet dabar dedu ir išsamų (patobulintą) receptą.

Reikės:

Pagrindui - 250 g. smėlinių sausainių (pageidautina su amaretu ar pan.); 50 g. migdolų miltų; 125 g. sviesto.

Įdarui - 100 g. vyšnių; 500 g. mascarponės; indelio saldinto sutirštinto pieno; šaukšto skysto medaus; 3 š. želatinos; 250 g. plakamos grietinėlės.

Papuošimui: plytelės juodo šokolado; pusės granato vaisiaus; saujos kokoso drožlių arba to ko nori jūsų akis ir skrandis.

Procesas:

Sausainius metame į  blenderį ir sutriname į smulkius trupinius, įmaišome migdolų miltus. Sviestą išlydome, supilame į trupinių masę, išmaišome. Viską sukratome į išardomą torto formą ir suspaudžiame. Dedame į šaldytuvą, kol paruošime įdarą.

Pasiruošiame želatiną (taip kaip parašyta ant pakelio, arba taip kaip visada darote :), standžiai suplakame grietinėlę. Sumaišome mascarponę su medumi ir kondensuotu pienu. Šią masę ir ištirpintą želatiną atsargiai įmaišome į grietinėlę.

Ant torto pado pabarstome vyšnių, sukrečiame kremą, gražiai išlyginame viršų ir slepiame šaldytuve.

Kol tortas stingsta, galima išsitirpinti šokolado, pasitiesti kepimo popieriaus, ant jo prirašinėti kokių tik norisi raidžių ir vėliau iš jų sudėlioti ant torto užrašą. O idėja panaudoti puošybai granatą, buvo labai vykusi, nes jo rūgštelė labai gražiai papildė riebią ir saldžią torto dūšią.

Tai tiek apie darbus, bosus ir tortus.

Džiaukitės vakaru ir rudeniu.

Myliu, bučiuoju.

Gintarė

P.S. Nuotraukų geresnių ir daugiau, deja, nebuvo kada padaryti. Tortas ruoštas naktį ir iš pat ryto sukapotas :) Ups...