Barbora, Žygimantas Augustas ir upėtakis įdarytas pesto

Aš jau anksčiau esu minėjusi, kad dievinu teatrą. Šaltąjį metų sezoną, kurio nelabai mėgstu, gelbėja trys dalykai: Teatras, Kalėdos ir karštas vynas. Tik parašiusi, pamačiau, kad teatrą, kaip ir Kalėdas parašiau didžiąja raide :) Bet netaisysiu. Teatras - labai didelis dalykas man. 

Kažkada, kai man buvo kokių 15 metų, buvau 100 proc. tikra, kad savo gyvenimą siesiu su teatru, studijuosiu režisūrą, rašysiu pjeses ir pan. Bet aš visada buvau ne iš tų žmonių, kurie savo mintis po 9 užraktais slėptų, todėl ir apie tas svajones nesibodėjau pasakyti mokytojams, draugams, artimiesiems ir visi vienu balsu rėkė, kad tai nesąmonė, kad visų pirma niekas manęs net nepriims teatro režisūros studijuoti, o jei ir priims, tai visą gyvenimą būsiu nelaiminga, be pinigų ir šiaip susigadinsiu ateitį. Matyt tos kalbos kapsėjo kapsėjo ir prikapsėjo, kad kai jau reikėjo rinktis, į teatro pusę nežiūrėjau. Ar gailiuosi? Taip :) Nesigraužiu ir nesvarstau to kiekvieną dieną, bet puikiai suprantu, kad dabar man tos žinios būtų aukso vertės. Dabar aš jas labai sunkiai graibausi iš visur, kur tik galiu. Dabar vis tiek rašau pjeses, scenarijus ir kartais dirbu režisūrinį darbą, kai turiu reikalą su dideliais renginiais. Tai tik dar kartą parodo, kad vis tiek anksčiau ar vėliau atsiduri ten kur turi atsidurti, nesvarbu kokius nepalankius sprendimus anksčiau priėmei. Šiuo metu žiūrovams rodomas tik vienas spektaklis pagal mano scenarijų, antrasis šiuo metu statomas, bet labai norėčiau, kad ateityje jų būtų daugiau. Ne todėl, kad smagu savo vardą matyti afišoje, todėl kad smagu perduodi žinutę ir matyti, jog ją priima. Turbūt tai kiekvieno kūrėjo tikslas ir laimė. 

Bet apie save jau turbūt ir taip per daug prirašiau, todėl laikas eiti prie Barboros. Vakar su drauge žiūrėjome šį spektaklį Kauno valstybiniame dramos teatre. Jis puikus! Kaip ir visi J. Jurašo spektakliai, jis labai paveikus ir emocingas, labai stiprus ir užkabinantis. Pati mintis, parodyti sunkiai sergančios aktorės ir Barboros Radvilaitės paralelę, man labai patiko. 

Aš visada galvodavau, kaip sunku turėtų būti aktoriui, prieš pusvalandį scenoje buvusiam karaliumi, kapitonu ar graikų mito didvyriu, nulipus nuo scenos grįžti į savo gyvenimą, plauti grindis, valyti dulkes ir virti dešreles vakarienei :)

 Spektaklyje "Barbora" ligos nukankinta aktorė mėgina dar kartą suvaidinti Barborą Radvilaitę. Spektaklis be galo jautrus (turbūt net nepatarčiau eiti tiems, kurie neseniai palaidojo artimuosius po sunkios ligos ar šiuo metu kovoja su savo ar artimųjų, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis), spektaklis labai monumentalus ir labai skulptūriškas. Judesiai, spalvos, kostiumai - atrodo, kad kiekviena užfiksuota akimirka, galėtų būti paveikslu. O spektaklio spektaklyje mintis išpildyta su kaupu. Seniai tokio laukiau... Turbūt nuo tada, kai universitete nagrinėjome Luigi Pirandello "Šeši personažai ieško autoriaus". Teatro apie teatrą mintis man visada buvo labai įdomi, todėl "Barbora" susižiūrėjo nuostabiai. Beje, jeigu eisite, nepirkite bilietų į balkoną. Aš visada stegiuosi įsigyti bilietus pirmoje eilėje. Jeigu vakar būčiau sėdėjusi toliau, būčiau nemačiusi nei tikrų Barboros Radvilaitės ašarų, nei paklaikusių Žygimanto Augusto akių, kai jis laikė suglebusį mylimosios kūną. 

Taigi, šis šeštadienis man buvo labai šventiškas. Ilgas pasivaikščiojimas po Kauną, spektaklis, kava su drauge, o kad šventė prasitęstų, šiandien pasigaminau labai sekmadieniškus, gerus pietus, kuriais nebūtų gėda ir Barborą Radvilaitę su Žygimantu Augustu pavaišinti :)

Upėtakiai įdaryti pesto (2 porcijos):
2 nedideli, nešaldyti upėtakiai;
2 pomidorai;
2-3 šaukštai bazilikų pesto;
1 griežinėlis citrinos;
0,5 cm gabaliukas imbiero (jeigu norisi, nebūtina);
druska ir grūstų pipirų mišinys;
ryžiai (gali būti ir kitoks garnyras).

Pirmiausia užkaičiau virti ryžius. Upėtakius paskutau, nuploviau, pabarsčiau iš išorės trupučiu druskos ir pipirų. Į vidų įdėjau po kelis nedidelius gabalėlius nuluptos citrinos ir imbiero (kadangi dėjau imbiero, citriną nulupau, kad nebūtų per daug kartumo) ir po šaukštą pesto (receptą rasite skiltyje "padažai", bet tinka ir pirktinis). Taip paruoštą žuvį galima kepti orkaitėje, keptuvėje arba ant grotelių. Saulė už lango sufleravo būtent pastarąjį variantą, bet kur gi čia mieste kepsi lauke... Todėl kepiau grilinėje keptuvėje. Taigi, be jokių riebalų sudėjau žuvis į įkaitintą keptuvę ir kepiau maždaug po 4-5 min. iš abiejų pusių.
Prie upėtakio norėjau labai švelnaus garnyro, todėl gerai sunokusius avietinius pomidorus nuplikiau, tada pakišau po šaltu vandeniu, nulupau odeles ir supjausčiau smulkiai. Į lėkštę dėjau iškepusią žuvį, šalia pomidorus vos vos pabarstytus citrinpipiriais ir ryžių, ant kurių dar uždėjau šiek tiek pesto.
Viskas. Sekmadienio pietūs buvo labai geri :) Po tokių pietų neįmanoma nesišypsoti :)

Vienai porcijai - viena žuvis :) Bet jeigu maitinate kokį didelį, alkaną vyrą, tai gali reikėti ir daugiau.

Įdaras.

Žuvys kepa, grilinė keptuvė rūksta, kaip visada :)

Kepta žuvis, švelnūs pomidorai ir ryžiai

Upėtakis - damų žuvis. Nes ją iškeptą visą, labai lengva iškaulinti vien peiliu ir šakute. Pirmiausia reikia atitraukti odą ir atidalinti galvą, kad netrukdytų.

Tada užkišus peilį atkelti nuo kaulų vieną dalį žuvies, o paskui kaulą suimti peiliu ir šakute ir pakelti nuo likusios dalies :) 

Šiandien tiek :) Eikit į teatrą, eikit pirkti žuvies (akcija atrakcija už šias dvi sumokėjau 8 lt), gaminkit, valgykit ir džiaukitės sekmadieniu.
Iki greito :)
Gintarė