"Kalėdų medį aš kirtau, jį kitos rankos pastatys, tau vėl paskambint vėlavau šventų Kalėdų vidury..." - nežinau kodėl, bet ši melancholiška daina man visada yra pirmoji suskambanti galvoje prisiminus Kalėdas. Gal dėl to, kad ji lyriška ir jautri, o man žiema būtent su tuo ir asocijuojasi - ilgu vakaru namuose, su puodeliu karštos arbatos ir apmąstymais, kai už lango siaučia pūga, niekas netrukdo ir leidi mintis laisvai skraidyti, kur tik joms reikia...
Šiandien būtent apie tai - apie Kalėdas pusiau kalėdiškai. Apie meduolius, kūčiukus ir silkes dabar rašo visi - pats tas metas. O aš šiame įraše labiau akcentuosiu švenčių laukimą - Advento maistą, namų puošybą ir žiemos malonumus.
Pirmiausia privalau pazurzėti, kad kasmet tarpas nuo Kalėdų iki Kalėdų yra vis trumpesnis ir atrodo, kad tuoj nebereikės net eglutės nupuošti, nes ji nespės nubyrėti. Kaip ten bebūtų laikas toks jau daiktas, kad kuo labiau stengiesi jį pergudraut, suvaldyt, su juo pakovot, tuo aršiau jis rodo savo valdžią ir sumala visas pastangas į miltus. Dėl laiko geriau nestresuoti... Tegul jis tiksi sau, o mes gyvenkim sau.
Nepaisant to laiko kvailiojimo, vis tiek šventėms reikia ruoštis. Netgi ne ruoštis, o įsileisti jas. Banalu, bet tiesa, nes turbūt net išsibadžius akis, užsikimšus ausis būtų neįmanoma jų nepastebėti.
Niekada neteikiau reikšmės pasninkavimui pagal kalendorių. Religinių įsitikinimų neturiu, tad niekas man netrukdė mestelėti ant šaldytuvo spynos tada kada noriu, o ne tada kada reikia. Vis dėlto, manau, kad mažiau yra daugiau, o ypač prieš Kalėdas. Ne tik dėl to, kad prieš šventes visos(i) norim būti gražios ir po švenčių dar į senus džinsus įlįsti, bet ir todėl, kad nuvogtume laiko nuo maisto gaminimo-valgymo-indų mazgojimo kitiems dalykams. Artėjant šventėms tikrai mažiau gaminu kasdienio maisto ir rečiau pietauju mieste. Dažniau valgau tai, ką galima pasidaryti per kelias minutes: sumuštinį su daug daržovių ir skrudinta duona, salotas su citrusiniais vaisiais, varškę, šviežius ir džiovintus vaisius ir pan. Juk netrukus prasidės tikras žuvų-silkių-grybų-desertų-keptų vištų-kumpių-kalakutų-vynų-viskių-kokteilių karnavalas.
Taigi dalinuosi paprastu, lengvu patiekalu, kuris neatims laiko iš šventinio pasiruošimo ir per daug neapsunkins organizmo.
Taigi dalinuosi paprastu, lengvu patiekalu, kuris neatims laiko iš šventinio pasiruošimo ir per daug neapsunkins organizmo.
Nu ir kaip padaryti tokią gliugę fotogeniška? :) Beveik tas pats kaip iš meškos baleriną... Bet vis tiek labai skanu.
Reikės:
pluošto ryžių makaronų;
100 g menkės file;
saujos smulkių apvirtų krevečių;
trijų-keturių šaukštų švelnaus pomidorų padažo (naudojau su figomis);
šaukšto krakmolo;
nubraukto šaukšto medaus;
pusės šaukšto farino cukraus (nebūtina);
citrinos sulčių arba vyno acto;
druskos, pipirų, aliejaus, gabalėlio imbiero.
Žuvį supjaustome smulkiais gabaliukais, pašlakstome alyvuogių aliejumi, citrina, druska ir pipirais. Palaikome keletą minučių kambario temperatūroje. Gilioje keptuvėje trumpai pakepame žuvies gabaliukus (kol pradeda lengvai irti), suberiame krevetes, įtarkuojame imbiero ir viską maišydami minutę pakepame. Sumažiname ugnį, sudedame pomidorų padažą, medų, cukrų ir poroje šaukštų vandens ištirpintą krakmolą. Padažą nuolat maišome, įpilame acto, įberiame druskos, pipirų. Cukrumi ir citrina reguliuojame saldumo-rūgštumo balansą, jei padažas atrodys per tirštas galima ramiai praskiesti šiltu vandeniu ir vėl paragauti ar tinkamas skonis.
Kai skonis ir tirštumas tenkina - padažas bagtas. Užtrunka iki 10 min.
Ryžių (arba stiklinius) makaronus galima porą minučių pavirti, arba tiesiog užpilti verdančiu vandeniu ir palaukti kol suminkštės. Nors rekomenduojama jų nesūdyti aš įberiu truputį druskos. Viskas. Nusunkiame makaronus, maišome su padažu ir niam niam. Aš padažo stiklainėlį pasiėmiau į darbą. Makaronus užsiplikėme vietoje, pašildėme truputį padažą ir buvo superiniai pietūs.
Pamarinuota žuvė.
Daug tiršto, salsvo padažo su smulkučiais žuvies trupinukais ir viena kite krevete.
Nuo darbo išbadėjusi kolegė.
Manau, kad toks maistas yra pats tas šiuo laikotarpiu, nes nevagia brangaus laiko, neapsunkina, bet yra šiltas, jaukus ir skanus. Taigi be maisto prieš Kalėdas yra ir kitas itin smagus reikalas - namų puošyba, dovanų rinkimas (gaminimas) ir pakavimas. Tai man tokia pati miela veikla kaip ir kūryba virtuvėje.
Labai labai gilioje vaikystėje kaip per rūką prisimenu senelio iš miško parneštą mažutę, gyvą eglutę, ašaras dėl dužusio žaisliuko ir tą didelį didelį Kalėdų Senelio laukimą... Vėliau buvo pobaisė dirbtinė eglutė, kurią mama vis ragindavo pakeisti natūralia eglės šaka, bet vaikams tokia nesąmonė nesuvokiama, koks dar stilius, kai reikia eglės, nesvarbu, kad panašesnės į kaktuso ir dantų šepetuko palikuonį, nei į tikrą eglutę :) Tada jau didesnė atrakcija buvo ne laukti Kalėdų Senelio, o surasti kur tėvai paslėpė dovanas. Brolis šioje srityje buvo asas :) Tad vėliau tradicija buvo pakeista ir dovanomis ėmėm keistis po Kūčių vakarienės... Kalėdų Senelio mitas liko kažkur toli ir manau sugrįš, tik kai atsiras mažų vaikų. Tada gal ir eglutė atsiras... Nes dabar būna kokia "Kalėdinė instaliacija" nuo gruodžio pradžios ir prabangi sidabrinės eglės šaka, kurią kukliai papuošiam prieš pat šventes.
Kalėdinė instaliacija (kurių Kalėdų nepamenu...)
Nors Kalėdas praleidžiu tėvų namuose, savo trobelę tap pat pasipuošiu.
Mėgstu originalius žaisliukus.
Pernai namo partempiau šaką su visais kankorėžiais.
Kartais, kai šaka būna tokia graži kaip ši, man kirba mintis nieko nekabint ant jos. Bet kažkaip dar niekada nepasidaviau šiai idėjai.
Didelę didelę šaką kažkada puošėm su kambarioke.
Papuošti dvejus namus, darbo vietą ir dar kiemo pušeles man tikrai nėra per daug :)
Baltos Kalėdos.
Šių metų Kalėdinė instaliacija pas tėvus.
Lempučių gerbėjas - brolis, kabinti teko man :)
Šiemet mano trobelėje Kalėdos raudonos.
Beje, šiemet savo viengungiškuose namuose susiorganizavau beveik tikrą eglutę. Dirbtinės nenorėjau, gyvos mažytės dažniausiai būna labai retos ir "slabnos", tad nusipirkau tobulą gyvą šaką, floristinės oazės ir susiveikiau sau mažą, tankią, pasipūtusią eglutę :) Rodau kaip:
Vazonėlis, apipjaustyta išmirkyta oazė - pagrindas.
Susikarpiau šaką ir susismaigsčiau tokią eglutę, kokios norėjau :)
Pasivaikščiojimas užšalusiu Vievio ežeru privalomas!!!
Žmogus ramiai stebi vandalizmo aktą :)
Nežinau kiek turiu tokių nuotraukų... Bet atsibudus ir pamačius TAI per langą neįmanoma atsispirti neįamžinus.
Mano pušynėlis žiemą.
Vėl pušys... Juk sakiau :)
Ir ridenau besmegenį.
Aš nepozuoju, aš tikrai kartais kasu sniegą :P
Tikiuosi, kad dabar jau visi patikėjo ne tik švenčių gerumu (tuo niekas ir neabejojo), bet ir žiemos smagumu :) Net jei širdies kamputyje visada ilgitės pavasario, eikit į lauką ir žiemą, kuo dažniau, kuo daugiau, kitaip su ja susidraugauti nepavyks.
Dar norėjau išsamiau papasakoti apie dovanų gamybą ir pakavimą, bet kadangi šiuo įrašu jau ir taip galima Žemės rutulį apjuosti, tai nepiknaudžiausiu Jūsų kantrybe. Gaminkite makaronus su žuvimi, pirkite dovanas, puoškite namus, džiaukitės žiema ir klausykite Kalėdinių dainų, nes tai vienintelis laikas metuose, kai jų galima kausyti nesusilaukiant kreivų žvilgsnių :)
Iki greito. Nesušalkite ir nepaslyskite :)
Myliu, bučiuoju.
Gintarė.
Manau, kad toks maistas yra pats tas šiuo laikotarpiu, nes nevagia brangaus laiko, neapsunkina, bet yra šiltas, jaukus ir skanus. Taigi be maisto prieš Kalėdas yra ir kitas itin smagus reikalas - namų puošyba, dovanų rinkimas (gaminimas) ir pakavimas. Tai man tokia pati miela veikla kaip ir kūryba virtuvėje.
Labai labai gilioje vaikystėje kaip per rūką prisimenu senelio iš miško parneštą mažutę, gyvą eglutę, ašaras dėl dužusio žaisliuko ir tą didelį didelį Kalėdų Senelio laukimą... Vėliau buvo pobaisė dirbtinė eglutė, kurią mama vis ragindavo pakeisti natūralia eglės šaka, bet vaikams tokia nesąmonė nesuvokiama, koks dar stilius, kai reikia eglės, nesvarbu, kad panašesnės į kaktuso ir dantų šepetuko palikuonį, nei į tikrą eglutę :) Tada jau didesnė atrakcija buvo ne laukti Kalėdų Senelio, o surasti kur tėvai paslėpė dovanas. Brolis šioje srityje buvo asas :) Tad vėliau tradicija buvo pakeista ir dovanomis ėmėm keistis po Kūčių vakarienės... Kalėdų Senelio mitas liko kažkur toli ir manau sugrįš, tik kai atsiras mažų vaikų. Tada gal ir eglutė atsiras... Nes dabar būna kokia "Kalėdinė instaliacija" nuo gruodžio pradžios ir prabangi sidabrinės eglės šaka, kurią kukliai papuošiam prieš pat šventes.
Beje, šiemet savo viengungiškuose namuose susiorganizavau beveik tikrą eglutę. Dirbtinės nenorėjau, gyvos mažytės dažniausiai būna labai retos ir "slabnos", tad nusipirkau tobulą gyvą šaką, floristinės oazės ir susiveikiau sau mažą, tankią, pasipūtusią eglutę :) Rodau kaip:
Apie prieškalėdinius džiaugsmus būtų kaip ir viskas. Bet teisybės dėlei reikėtų pasisakyti, kad žiema nėra mano mėgstamiausiųjų periodų sąraše. Ir kad ir kaip aš džiaugčiausi Kalėdų stebuklais, tikrų tikriausiai mano širdis sudainuoja, kai saulė pakyla aukščiau, gatvėm pradeda tekėt tirpstantis sniegas ir kalasi pirmosios žibutės. Myliu pavasarį visa savo esybe. Tada man norisi eiti, daryti, gyventi, linksmintis, mylėti... Galiu kiaurom dienom žiūrėti į žaliuojančią veją, per naktį kieme uosti jazminus, kas rytą pasitikti saulę su puodu kavos rankoje. Ilgai ilgai buvau visiškai šio dalyko užvaldyta ir su žiema nelabai draugavau. Prabūdavau ją ir laukdavau, kada ateis laikas gyvent - pavasaris. Bet pamažu atėjau į protą ir nors ne taip kaip pavasariu, bet pradėjau džiaugtis visais metų laikais. Jeigu dar kieno nors santykiai su žiema itin keblūs, žinokit, gyventi santarvėje su ja įmanoma. Štai ką kartais žiemą veikia didžioji žiemos nemylėtoja - neatrodau labai nelaiminga, ar ne?? :)
Žmogus ramiai stebi vandalizmo aktą :)
Labai didelės pusnys gražu, bet neitin patogu :)
Kas sakė, kad žiemą negalima mėgautis saulės voniomis?
Prie (ant) ežero privaloma ir kava.
Praėjusią žiemą netgi mėčiausi sniego gniūžtėmis.
Kai nėra miško, tinka ir parkas.
Aš nepozuoju, aš tikrai kartais kasu sniegą :P
Tikiuosi, kad dabar jau visi patikėjo ne tik švenčių gerumu (tuo niekas ir neabejojo), bet ir žiemos smagumu :) Net jei širdies kamputyje visada ilgitės pavasario, eikit į lauką ir žiemą, kuo dažniau, kuo daugiau, kitaip su ja susidraugauti nepavyks.
Dar norėjau išsamiau papasakoti apie dovanų gamybą ir pakavimą, bet kadangi šiuo įrašu jau ir taip galima Žemės rutulį apjuosti, tai nepiknaudžiausiu Jūsų kantrybe. Gaminkite makaronus su žuvimi, pirkite dovanas, puoškite namus, džiaukitės žiema ir klausykite Kalėdinių dainų, nes tai vienintelis laikas metuose, kai jų galima kausyti nesusilaukiant kreivų žvilgsnių :)
Iki greito. Nesušalkite ir nepaslyskite :)
Myliu, bučiuoju.
Gintarė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą