Būna dienų lyg tyčia... Kai viskas krenta iš rankų, kai skauda save, kai norisi būti kur nors toli toli ir kaip toj dainoj "nematyt, negirdėt, pradingt". Kas čia man, sakysit, pasidarė? Visų pirma - sergu. Rašau gulėdama lovoje, pasidėjusi puodą šlykštynės TeraFlu ir kalną nosinių. O gerklę skauda taip lyg būčiau pietums vinių prisirijusi ir viską kiaurai sudraskiusi. Nors pietų iš viso nebuvo, nebuvo ir pusryčių... Vakarienei suvalgiau kelias duonos lazdeles, bet ir tai kažkaip be didelio noro - nulinis apetitas. Bet tikiuosi, kad ta šlykštynė, kurią dabar geriu, greitai suveiks ir vėl būsiu sveika kaip ridikas.
Bet gi bėdos niekada nevaikšto po vieną, ar ne? Kai tik aš blogai jaučiuosi ir norisi pasirgti ramiai, visada kas nors padrumsčia vandenį aplink ir sirgti nebelieka kada. Ar Jums kada taip buvo, kad atsiduriate tokioje situacijoje, kokią visada laikėte pernelyg kvaila, žeminančia ir tokia, į kurią jau Jūs tai niekada niekada neįsiveltumėte? Fui, - aš Jums pasakysiu. Tai yra šlykštu :) Jausmas lyg kokį šliužą palytėjus. Veukt.
Žinau savo bėdą - aš dažnai pernelyg optimistiškai vertinu žmonių mąstymą. Man atrodo, kad ne visada reikia eiti ir mojuoti savo nuomone, nes juk visi čia protingi, visi mąsto kritiškai, viską ir taip supranta. Bet paskui taip pyst ir gauni lietuvišku ištiktuku per pakaušį ir pasirodo, kad niekas nieko nesupranta ir nenori suprast, o tau reikia eiti ir įrodinėti kiekviename žingsnyje, kad nesi traukinys :) O kai dar lauke šalta, kai į smilkinius muša temperatūra, kai gerklėj pjaunasi katės - visa tai pasidaro dar sunkiau ir juodžiau, ir kvailiau, ir absurdiškiau...
Na va, truputį išsiliejau. Jei čia yra skaitančių mano blogą pirmą kartą, tai prašau pereikite prie kitų įrašų, jie optimistiški :) O šiame dar noriu pasidalyti apsimetėlio "Napoleono" receptu. Jis dabar skraido po visus tinklaraščius, tad ir aš nusprendžiau pabandyti, žiūrėkit, kaip man sekėsi :)
Reikės:
500 g. šaldytos sluoksniuotos tešlos;
200 g. sviesto;
1 indelio saldinto sutirštinto pieno;
1 stiklinės rūgščios (naudojau juodųjų serbentų) uogienės.
Reikės:
500 g. šaldytos sluoksniuotos tešlos;
200 g. sviesto;
1 indelio saldinto sutirštinto pieno;
1 stiklinės rūgščios (naudojau juodųjų serbentų) uogienės.
Tešlos lakštus supjaustome siauromis juostelėmis ir iškepame orkaitėje. Dedame vėsiai, kad visiškai atšaltų. Kol juostelės aušta, kambario temperatūros sviestą iki purumo išplakame su sutirštintu pienu. Imame folijos lakštą, patepame kremu būsimo pyrago formą ir dėliojame tešlos juosteles. Tarp jų reikia palikti tarpelius iki 1 cm. Ant viršaus dedame kremą, jį paskirstome kruopščiai, kad užsipildytų tarpai tarp juostelių. Ant kremo vėl taip pat dedame juosteles ir taip sluoksniuojame visą pyragą. Vieną sluoksnį užpildome ne kremu, o uogiene. Paskutinis sluoksnis turi būti kremo, juo dar aptepame šonus ir apiberiame sutrupintomis likusiomis lazdelėmis (turėtų pora likti trupinimui). Suvyniojame pyragą į foliją ir paliekame šaldytuve 1-2 paroms pailsėti. O paskui valgome ir gerus žmones vaišiname :)
Lazdelės iškepa per kelioliką minučių. Iškepusios pasipučia ir būna traškios, jei liečiant jaučiasi minkštumas, reiškia dar reikia kepti.
Kremui reikėtų mikserio, nes iki purumo sukti rankomis yra vargas ir neteisybė.
Apatinis sluoksnis iš kremo.
Štai taip sluoksniuojame pyragą.
Nepamirštame sluoksnio su uogiene.
Pyragas prieš kelionę į šaldytuvą.
Pyragas jau prapjautas, lėkštėje :)
Man jis pasirodė kiek per saldus. Bet mano nuomonės neklausykit - aš nemėgstu saldumynų, man juose visuose druskos trūksta :) O šiaip manau jį dar gaminsiu, nes labai žaibiškai pagaminamas, o rezultatas tikrai adekvatus laiko ir produktų sąnaudoms, gal net šiek tiek viršija lūkesčius. Tai tiek apie netikrą Napoleoną. Valgykit sau saldžiai ir riebiai kol žiema ir kol niekas nemato :D
Labanakt, Meino princai ir Naujosios Anglijos karaliai... Apči.
Gintarė iš Gintarinės Virtuvėlės.
Labanakt, Meino princai ir Naujosios Anglijos karaliai... Apči.
Gintarė iš Gintarinės Virtuvėlės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą