SveikUoliai po švenčių. Karštos ridikėlių salotos.

Sveiki, ar sveiki po švenčių? Niekam bambioškės neišsprogdino ausų, varšavkės tinklinėm kojinėm - akių ir balta mišrainė su paršo kavalku - skrandžių? (P. S. Pagirios - ne liga, o bausmė. Nesiskaito.) Jeigu visi šiek tiek gyvi ir daugiau mažiau sveiki, tai sveikinu sulaukus naujų metų ir sveikinu su ilgėjančiomis dienomis, ir su artėjančiu pavasariu. Whoop whoop :)

Ar nebūna Jums taip, kad per švenčių maratoną, einant nuo stalo prie stalo, galvoje sukasi mintys, kad jau kai visas šitas festivalis baigsis, tai atsigausiu, pailsėsiu, kokias 3 dienas iš viso nieko nevalgysiu, o paskui dar savaitę kefyrą gersiu, nes nieko nenorėsiu ir į maistą net žiūrėti be akinių nuo saulės negalėsiu..? Man būna. Bet baigiasi šventės, išaušta nauja diena ir žiū, kad atėjus pietų metui, kažkaip valgyti norisi. Doup! Tada tenka kažkaip eiti į kompromisus su nesusipratėliu organizmu ir galvoti kaip čia jį sveikiau ir kukliau patenkinti.

Žinau žinau, yra tokių, o šiais laikais ir nemažai, kurie šventės ar ne šventės vis tiek badmiriauja, asketiškais veidais kapstinėjasi po burokėlių lėkštę ir visada yra gražūs, kūdi ir nelaimingi :) Bet aš ne tokia. Oi kaip smarkiai ne tokia... Ir negalėčiau tokia būti. Liūdna man būtų. Tikrai šventės nebūtų tokios šaunios, jei turėčiau galvoti kiek čia gramų ant žandų man pridės antra taurė vyno, kaip čia suvalgyti tik salotą iš naminio burgerio, kad niekas neįsižeistų ir kas yra skaniau - žaliavalgiški trapučiai ar eglės spygliukai. No, thanks.

Puikiai suprantu, kad esu burbulis, todėl stengiuosi kuo reguliariau eiti pasportuoti ir bent nešventiniais periodais (o šventės pas mane dažnai, che) pažiūrėti ką kraunu į lėkštę. Geriausia man, kai į ją nepatenka jokia duona, jokios kruopos (taip taip JOKIOS), jokie makaronai ir panašūs reikalai. Jeigu visai atsisakau šitų dalykų, šventiniai žandai staigiai ima nykti. Bet taip griežtai šituos reikalus išbraukti pavyksta tik tada, kai nėra pernelyg didelio užimtumo ir yra pakankamai laiko kasdien pasigaminti sriubų ir salotų su šviežia žuvimi ar mėsa. Pripažinkim, juk makaronų išsivirti ar sumuštinį susimesti greičiau... :)

Bet ne apie dietas susirinkom pakalbėti, apie maistą. Ar valgėt kada keptų ridikėlių? Man jie labai skanūs. Ridikėlius, kaip ir daugelį kitų daržovių, mėgstu visuose pavidaluose. Ridikėlius kepti dabar pats tas metas, nes jų prekybcentriuose pilna, jie nėra labai brangūs (Maximoj už 100 g. sumokėjau 79 ct.), jie truputį pavytę ir tikrai ne tokie smagūs, kokių prisiperkame gegužės mėnesį. Bet tuos geruosius gegužę gal būtų gaila kepti, o šitie pats tas.  Taigi karštos ridikėlių salotos su kumpiu.

Vienai porcijai reikės:

100 g. ridikėlių;
pusės šaukštelio sviesto;
šlakelio aliejaus;
saujos rukolos lapelių;
šaukšto tarkuoto parmezano;
griežinėlio šaltai rūkyto arba vytinto kumpio;
druskos, šviežiai grūstų pipirų.

Pašlakstymui: alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių ir medaus mišinio.

Ridikėlius nuplauname, nupjaustome jiems šakneles ir lapų kambliukus, perpjauname per pusę arba į keturias dalis. Keptuvėje pakaitiname truputį aliejaus ir išlydome sviestą, beriame kepti ridikėlius. Iškepa jie gana greitai, tad vis pamaišome, įberiame druskos ir pipirų. Kai ridikėliai gražiai apskrudę ir šiek tiek susitraukę, juos krauname į lėkštę, pašlakstome trupučiu alyvuogių aliejaus, medaus ir citrinos padažo, apibarstome parmezanu. Ant viršaus krauname rukolą ir kumpį, užpilame likusį padažiuką ir galime skanauti.

 Ridikėliai iškepė.

Galima, aišku, ir be kumpio apsieiti... Arba galima jį iki traškesio sukepinti ir tada dėti ant salotų. Man visaip patinka. 

Taigi, manau, kad po visų kūčiškų silkių ir bandelių, kalėdiškų žąsų ir kalakutų, naujametinių brendžių ir tortų, tokios salotos yra pats tas. Aišku, ne taip sveika, kaip gryną žolę kramsnoti, bet užtat labai skanu :)

Taigi tiek kol kas iš pošventinės virtuvės.
Myliu, bučiuoju :)
G.