Žaidžiam valgoma-nevalgoma?

Prisimenate tokį žaidimą iš gilios žalios vaikystės: meti kamuoliuką sakai daikto pavadinimą, kitas gaudo ir sako valgoma tai ar nevalgoma :) Na kažkas tokio... Dabar skamba labai kreivai ir nuobodžiai, tai arba taisyklių nepamenu, arba monotonija tada vežė :)

Dabar vaikai turi laptopus, o valgoma-nevalgoma žaidžia suaugę. Taisyklės panašios, tik kamuoliuko nėra, tad žaidimas dar nuobodesnis nei anais laikais. Tiesiog vienas suaugęs sako produktą, patiekalą, tai ką jis valgo, o kitas rėkia valgoma tai ar nevalgoma. Bet čia jau daugiau vietos palikta interpretacijoms, todėl nevalgomais tampa ir pienas, ir varškė, ir kiaušinis, ir mėsa, ir...

Man šis žaidimas nepatinka. Matyt nedaug nuo vaikystės progresavau, nes vis dar laikausi principo, kad valgoma yra tai, kas nenuodinga. Aimanavimų, kad cukrusdruskaaliejuskiauliena yra nuodai neklausau, nes jais vyro meilužės nenunuodysi, o va kokia musmire gali :) O jei produktas valgomas, bet tu jo nenori, nemėgsti, nevalgai tai taip ir sakyti reikia. Be žaidimų. Be kamuoliukų. 

Kodėl tokia įžanga? Nes tęsiu temą apie grybus. Kad su grybais reikia elgtis atsargiai, žinom visi. Auksinė taisyklė – nedėk į krepšį, jei nesi tikras –  tiesiog tobula ir nepakeičiama. Su tuo niekas, manau, nesiginčys. Bet prakalbus apie grybus dažnai atsiranda daugiau diskusijų. Net pradeda lįsti kaimiškas snobizmas: „Tik baravyks yr grybs.“ „A kuokius šungrybius či valgai, mana baba tokių nerinka, a jin visus grybus ženuoje.“ Ir taip toliau, ir panašiai...

Gerbiu babas mikologes, bet prašom į mano pintinę nesibrauti. Dažniausiai joje kritikos sulaukia ūmėdė, skėtinė žvynabūdė ir rudasis piengrybis. Visi šie grybai valgomi, skanūs ir vartojami pakankamai plačiai. Štai čia rodau ruduosius piengrybius, kuriuos aš įpratusi kartėlėm vadinti.

Jau minėjau ankstesniame įraše, kad šis grybas retokai renkamas, nes jį verdant reikia tris kartus pakeisti vandenį, kad neliktų aštraus kartumo. Bet atšaldytas, pagardintas svogūnais, šviežiai grūstais pipirais ir šaukšteliu jogurtinės grietinės jis yra tikras gėris.

 Žinot yra patiekalų, kurie yra skanūs, prabangūs, kokybiški ir jų visada norisi, nes esi tikras, kad tai šimtaprocentinis, užtikrintas malonumas. Gamini juos kai lauki svarbių svečių, užsisakai restorane kai šventi gyvenimą. Bet yra ir tokių patiekalų, kurių skonį puikiai žinai, žinai, kad jie suteiks malonumo, bet jų kada nori nepasigaminsi ir restorane neužsakysi.  Tai tokie emocingi patiekalai ar produktai, kuriuos gali gauti tik tam tikru laiku, tam tikroje vietoje.  Jų paruošimo ir valgymo aplinkybės gali būti kur kas vertingesnės, nei pats patiekalas. Prie tokių patiekalų galiu priskirti virtus vėžius (ypač jei jie verdami gamtoje, dideliame katile, ką tik sugaudyti), medaus korį ir tuos pačius, retesnius grybus.

Tai tikrai tas maistas be kurio apsieitum. Tikrai nereikia ir nesinori jo dažnai. Bet kartais tokie patiekalai yra labai smagūs ir labai tikri.

Taigi  mano pietučiai iš kartėlių:

Tik virtos kartėlės (pakartosiu, kad vanduo keičiamas tris kartus), svogūnas, pipirai, jogurtinė grietinė ir duona. 

Paskutinį kartą valgiusi buvau prieš tris, o gal penkis metus, tad dabar jų prisirinkti ir pasidaryti buvo puiku. Atrodo lyg būčiau suvalgiusi lėkštę rudens.

Gintarė iš Gintarinės virtuvėlės